APIE MANIPULIACIJĄ, JEZABELĖS DVASIĄ IR FEMINIZMĄ

   

“Bet Aš turiu šį tą prieš tave: tu leidai moteriškei Jezabelei, kuri sakosi esanti pranašė, mokyti bei suvedžioti mano tarnus, kad jie ištvirkautų ir valgytų stabams paaukotas aukas” (Apreiškimo 2, 20).

Galbūt paprieštarausite man, kad taip drastiškai cituoju šią eilutę, taikydamas ją šiuolaikinėms bažnyčioms. Jūs netgi galite užginčyti, jog nė vienas iš jūsų pažįstamų pastorių neturi tokių žmonių, kurie atvirai mokytų žmones amoralių veiksmų. Aš suprantu ir jus apimantį nerimo jausmą. Sutinku, jog greičiausiai jūs neturite tokių pažįstamų, kurie įžūliai pamokslautų, jog seksualinis gašlumas bei stabmeldystė nėra nuodėmės. Žinokite, jog kalbėdami apie Jezabelę, atidengiame mūsų visuomenėje glūdinčius žmones kankinančio juslingumo, nežaboto burtininkavimo bei neapykantos vyriškai valdžiai klodus.

Kad suprastume Jezabelės dvasią, privalome suprasti ir ją įasmeninusios būtybės kilmę, kuri aprašoma Biblijoje. Pirmą kartą Jezabelė minima kaip sukilusi manipuliatorė, karaliaus Ahabo žmona. Dvasia, apie kurią kalbame, veikė per karalienę Jezabelę, priversdama daugiau nei dešimt milijonų hebrajų - išskyrus septynis tūkstančius ištikimų sielų - nusilenkti Baalui, sulaužyti sandorį, išgriauti šventuosius aukurus ir išžudyti pranašus (žr. 1 Karalių 19, 14- 18). Šiai vienai dvasiai krito beveik visa atsakomybė už tai, kad ji iš kelio sugebėjo išvesti visą tautą. Ta pati kunigaikštystė visas pajėgas mestų ir prieš mūsų tautą šiandien.

Siekdama turėti pranašumą ir kontrolę, Jezabelė yra žiauri, nepriklausoma ir nepaprastai ambicinga. Svarbu pastebėti ir tai, jog pažodžiui išverstas pats vardas Jezabelė reiškia “nesugyvenama” – t. y. jog ji atsisako su kuo nors “gyventi drauge” arba “sugyventi”. Jezabelė nė už ką negyvens ten, kur ji negalėtų dominuoti ir kontroliuoti santykių. Jei ji ir atrodo nuolanki “tarnaitė”, tai tik tam, kad iš to pasipelnytų kokios nors strateginės naudos. Savo širdy ji neatsiduoda absoliučiai niekam.

Ei Dieve! Kas buvo pirma?
©1999, Gospel Films, Inc

Turėkite omenyje tai, jog dvasia, suformavusi Jezabelę, egzistavo ir anksčiau, dar prieš gimstant jos įasmenintojai. Nors Jezabelę mes vadiname “ji”, pati dvasia iš tiesų giminės neturi. Nežiūrint to, jog lyderių pozicijose esantys vyrai esti pagrindiniai daugumos kunigaikštysčių taikiniai, svarbu žinoti, jog Jezabelę dėl rafinuoto gebėjimo manipuliuoti, nenaudojant fizinės jėgos, labiau traukia moteriškos sielos unikalumas.

Apsižvalgę, pamatysite, jog Jezabelės taikiniu yra moterys, kurios dėl nedėmesingumo ar neteisingo valdžios panaudojimo jaučiasi nusivylę vyrais. Ši dvasia veikia per moteris, kurios dėl nesaugumo, iš pavydo arba tuštybės trokšta dominuoti ir kontroliuoti kitus. Jezabelė stovi už moters, kuri savo liežuviu viešai žemina savo vyrą, o po to kontroliuoja jį jo paties baime būti viešai “sudirbtam”.

Nors ji naudoja visas įmanomas pragariškas seksualinio iškrypimo formas, amoralumas nėra esmė. Jos tikslas yra kontrolė. Naudodamasi seksualinės aistros galia, vyrus ji siekia turėti savo valdžioje. Jezabelės įtakoje esančiai moteriai nebūtinas fizinis kontaktas, norint “užkariauti” vyrą, jei jam “suvystyti” užtenka vieno gundančio jos akių žvilgsnio.

KOVA IŠSIPLĖTOJO

Nuo ankstyvosios apaštalų eros ir ypač nuo tada, kai prasidėjo šis elektronikos amžius, kovos masteliai smarkiai pasikeitė - ji iėsiplėtė. Mūsų kartos dienomis tikrai sunku apčiuopti bažnyčią ir pasaulį užgriuvusios kovos mastus. Logiškai galvojant, kova kaip tik turėtų mažti, kadangi demonų skaičius nuo pirmojo amžiaus nepasikeitė, tuo tarpu žmonijos skaičius nuo trijų šimtų milijonų išaugo iki penkių milijardų sielų. Tačiau nereikia pamiršti, jog velniui per mūsų pasaulio masinės informacijos priemones ir literatūrą taip pat atsivėrė didesnis priėjimas prie sielų. Apie šį laikotarpį Jonas rašė Apreiėkimo 12 sk., 15 eil.:
“Gyvatė išliejo iš savo nasrų paskui moterį vandenį lyg upę, kad nuplukdytų ją į bažnyčią? bangomis” (Apreiškimo 12, 15).

Vanduo šiame kontekste simbolizuoja “žodžius”. Mūsų pasaulyje egzistuoja žodžių bei vaizdinių srautas, išeinantis iš Šėtono burnos. Mūsų visuomenė technologinės pažangos dėka proto (minčių) ir širdies nuodėmes padarė lengviau prieinamas (pasiekiamas). Kaip niekad anksčiau mūsų kūniškas protas, būdamas atviras šiam šėtoniškam purvo ir sukilimo srautui, yra rekonstruojamas į galingą velnio tvirtovę.

Mūsų informacija užverstame ir pramogų ištroškusiame pasaulyje netgi ir maži /smulkūs velniūkščiai gali daryti didžiulę įtaką tiesiog įkvėpdami kokius nors scenarijų autorius, televizijos ir filmų režisierius. Iš tiesų, Šėtonas visą laiką buvo “kunigaikštis, viešpataujantis ore (angl.: oro pajėgų princas” (žr. Efeziečiams 2, 2). Tačiau mes turime suprasti, jog ši “oro jėga” nėra tik vėjas. Mūsų pasaulyje ši jėga – tai dar ir elektroninės oro bangos, pernešančios radijo ir televizijos signalus.

Mes privalome tiksliai nustatyti, kur yra šėtoniški įėjimai į mūsų gyvenimą, ir atkirsti juos. Mes negalime garbinti Dievo sekmadienio ryte ir, žiūrėdami nepadorų filmą, toleruoti Jezabelės dvasią sekmadienio vakare. Iš tiesų, kalbėdamas apie kovą prieš Jezabelę, Amžinasis Žodis tai ir turėjo omenyje - save Jis labai konkrečiai apibūdino kaip tą, “kuris ištiria protus ir širdis” (Apreiškimo 2, 23). Mat Jezabelės toleravimas kaip tik ir prasideda mūsų asmeninio sielos gyvenimo vidinėje šventykloje. Todėl būtent ten ši tolerancija turi ir baigtis.

Kaip išsilaisvinti iš jos žabangų?

Per pramogų pramonę Jezabelės dvasia liejasi nevaržomu srautu. Ji puikuojasi savimi pasaulio madų renginiuose, gauna laipsnius mūsų mokyklų ir koledžų filosofijos katedrose. Ar mūsų visuomenėje įmanoma atsidurti tokioje vietoje, kur nesijaustų šios dvasios įtaka? Ji yra tiek politikų, tiek pamokslininkų naikintoja. Ji yra žiaurioji abortų iniciatorė. Ne kas kitas, o Jezabelė sukelia nepasitenkinimus sutuoktinių gyvenime.

Ši dvasia sėdėjo Tiatyrų bažnyčioje, kai Šventoji Dvasia ją demaskavo prieš tūkstantį devynis šimtus metų (žr. Apreiškimo 2, 19-29). Ji vis dar tebeturi savo mėgstamą krėslą bažnyčioje. Yra nemažai žmonių, kurie myli Dievą ir trokšta tarnauti Jam, tačiau slaptumoje, savo širdy, yra visiški Jezabelės belaisviai. Lig pat šiol jie dega iš gėdos dėl savo vergystės pornografijai ir tuo pačiu sunkiai kontroliuoja savo geismus moterims. Paprašyk jų pasimelsti, ir jų dvasią bemat užlies kaltė ir gėda. Jų maldos – tai tik Jezabelės eunuchų verkšlenimai.

Yra gerų moterų, kurios ateina į bažnyčią ieškodamos Dievo. Tačiau ši dvasia priverčia jas kurti fantazijas apie kitus bendruomenės vyrus ir jos pradeda skųstis, kad jų sutuoktiniai nėra tokie “dvasiniai” kaip kiti vyrai. Neilgai trukus šios moterys išpučia tokias problemas, kurias neva supranta tik vienas “vienintelis pastorius”. Brangios moterys, jums visų pirma reikia pasikonsultuoti su “pagyvenusiomis moterimis” – arba dievobaimingomis bažnyčios moterimis – o ne su pastoriumi ar vyresniaisiais (žr. Titui 2, 3-5). Jeigu turite pasikonsultuoti su kokiu nors bažnyčios lyderiu, labai neįsižeiskite, jei jis paprašys, kad prie jūsų pokalbio prisijungtų ir jo žmona arba kita pagyvenusi, dievota moteris.

Ką daryti žmogui, kurį atakuoja Jezabelės dvasia? Visų pirma reikia iš širdies atgailauti už šiai dvasiai prijaučiančias mintis, o po to paskelbti jai karą. Nešvaistykite be reikalo dienų ir savaičių jausdami pasmerkimą. Atsiskirkite nuo Jezabelės mąstymo, kuris buvo jumyse išugdytas dar jaunystėje. Pasiimkite Dvasios kardą ir kariaukite su šia Jezabelės kunigaikštyste. Melskitės už šventuosius bažnyčioje. Melskitės už krikščionis, esančius jūsų bendruomenėje. Jei kovosite su Jezabele pagundos metu, galiausiai jūs pasidarysite tikrai pavojingi. Ši dvasia iškart liausis jus atakavusi, kai tik pamatys, jog jūsų agresyvus pasipriešinimas išlaisvina kitus žmones.

POTENCIALŪS TAIKINIAI

Kalbant apie žmones, kurie yra potencialūs šios dvasios taikiniai, mes privalome turėti omeny ir tai, kad šis demonas lygiai taip pat gali veikti ir per vyrus. Tiesą sakant, Jezabelė siekia sau pajungti rafinuotas profesionalaus muzikanto savybes, ypač jei pastarasis turi troškimą ir galimybę tapri garbinimo vadovu arba dirigentu. Ši dvasia sieks pasireikšti ir per pastoriaus gyvenimą. Tokiu atveju, jis pasidaro tironiškas ir nepalenkiamas bažnyčios kontroliuotojas. Toks pastorius nuolat izoliuosis nuo bendravimo ir vengs atsiskaitomybės prieš kitus pastorius. Toks vyras netrukus pasijus įviliotas į koketiškus, juslinius santykius, užmegzdamas “labai intymią” draugystę su viena ar keliomis bažnyčios moterimis. Vėliau ar anksčiau jis pasiduos paleistuvystei.

Ir vis tik, šiai dvasiai savo dispozicijoje labiau patinka turėti moteriškąją prigimtį. Kadangi vienų moterų tarnavimų veikla yra platesnė nei kitų, galima daryti išvadą, jog tokie tarnavimai taip pat bus Jezabelės dvasios taikiniais. Bažnyčios lyderiai turi būti labai atidūs. Ši dvasia sieks įmanevruoti į lyderių pozicijas. Atsimenate, Jėzus apie Jezabelę pasakė, jog ji “vadina save pranaše” (Apreiškimo 2, 20). Moteris gali būti pranaše, ji gali būti Dievo patepta ir turėti deleguotą valdžią, kad galėtų patarnauti kaip pranašė. Tačiau kai ji pradeda perdėtai reikalauti dėmesio, kai pradeda manipuliuoti arba visiškai negerbti vyrų vadovavimo bažnyčioje, kai pradeda “vadinti save pranaše”, tuomet reikia saugotis.

Maldų vadovai, bažnyčių sekretorės, garbinimo lyderiai, pastoriai ir jų žmonos – ši dvasia yra nusitaikiusi į jus visus. Visus žmones, turinčius tokius tarnavimus, derėtų pamokyti ir įspėti apie galimą ataką. Kiekvienas iš jūsų privalote būti bažnyčios “karo komandos” dalis, apmokyta kautis su Jezabele.

KO JEZABELĖ NEKENČIA

Didžiausi Jezabelės priešai yra pranašai. Labiausiai ją gąsdina tai, kad žmonės ims atgailauti. Jezabelė negali pakęsti atgailos. Nors ši dvasia ir infiltruos bažnyčią, savo troškimą kontroliuoti užmaskuodama tikromis krikščioniškomis doktrinomis, ji iš paskutiniųjų slėpsis nuo tikros atgailos.

Jezabelė neapkenčia nuolankumo. Jėzus mokė, jog didybė dangaus karalystėje matuojama pagal vaikišką širdies atvirumą, o ne pagal tai, kaip mes atrodome kitų akyse. Tikras tarnavimas noriai bei uoliai paklūsta ir jaučiasi atsakingas prieš kitus tarnavimus. Tai būdinga tik tikriems tarnams. Todėl mes privalome žinoti, jog dvasingumas matuojamas pagal romumą, o ne jėgą.

Jezabelė nekenčia maldos. Užtarimo malda atlupa jos nagus nuo žmonių sielų. Ji išlaisvina žmones dvasioje. Kai jūs meldžiatės, tai ją suriša. Kai jūs meldžiatės prieš amoralumą, tai ją suluošina. Kai meldžiate nuolankios širdies, jai tai tarytum Jehaus žirgas, trypiantis jos kūną.

Jezabelė nekenčia pranašų, nes jie kalba prieš ją. Pranašai yra didžiausi jos priešai. Kariaudama ji siekia sukurstyti žmones prieš pranašiškos bažnyčios skelbiamą žinią. Dar labiau nei pranašų ji nekenčia jų skelbiamo Žodžio. Baisiausias jos priešas yra Dievo Žodis.

Jezabelė dega neapykanta pačiam Dievui. Ji neapkenčia malonės, kurią Jis lieja savo tarnams, net jei jie ir nusideda. Ji nekenčia to fakto, kad Jis paima pačius silpniausius ir žemiausius ir panaudoja juos tam, kad jie nuverstų ir pažemintų ją. Ji nekenčia to šventumo ir širdies skaistumo, kuris ateina iš Dievo ir apsupa tuos, kurie tarnauja Jo kiemuose.

Pagal Francis Frangipane rašinius parengė
Rūta Rušinskienė
 

Apie Velykas
Milano ediktas
Monoteizmas
Pirmoji šeima: Ieva
Smyrno bažnyčios enciklika
Jonas Auksaburnis. Apie Susaną
Fokso kankinių knygą: Kruvinoji Meri
Senovės Rytų bažnyčios vienuolių apžvalga
Abelaras. Prieštaravimas neišmanančiam dialektikos
Kodėl žydai Kristaus nepripažįsta mesiju?
Apie Šv. Trejybės paieškas
Juodoji mergelė Marija
Apsinuoginę kvakeriai
Kodėl kovo 8-oji?
Susanos istorija
Pasaulio sukūrimo puslapis
Mitologijos puslapis
Biblijos skiltis
Vartiklis