Ch. Šaichovas. Deimanto spindesys. Vartiklis

Apie autorių

Chodžiakbaras Šaichovas (1945-2002) – uzbekų fantastas, gimęs Kinijoje (į kur buvo persikėlusi jo šeima Stalino represijų metu). Į Taškentą grįžo 1955 m. Dirbo inžinieriumi Uzbekijos MA MTI. Leido žurnalą „Sirli odam“ ir laikraštį „Kalb kuzi“. Rašė uzbekų kalba. Pirmoji mokslinės fantastikos publikacija – apsakymas „Septintasis SER“ (1965). Išleido rinkinius „Paslaptingos žvaigždės“ (1976), „Renė paslaptis“ (1977) ir kt. Cikle „Deimanto spindesys“ (1988) aprašomi tyrinėtojo O. Azizovo nuotykiai kosmose, susidūrimas su nežemišku protu ir kontakto problemos.

Atrodo, kad nėra visoje ištirtoje Visatos dalyje paslaptingesnės planetos nei Renė.

Atrado ją dar pirmųjų tarpžvaigždinių skrydžių epochoje, kai ir buvo nufotografuoja didesnioji jos paviršiaus dalis. Nuotraukose matėsi niūrus, be gyvybės ženklų pasaulis: bekraštė akmeninga plynaukštė, karštos saulės išdegintos dykumos, uolų sąvartos, kanjonai ir tarpekliai, olų angos, sustingusios lavos liežuviai...

Vėliau iš arčiau padarytos nuotraukos nesuteikė jokios papildomos reikšmingos informacijos – beveik visas planetos paviršius buvo nusėtas plokščiais ovalo formos skirtingo dydžio akmenimis.

Iš kur Renė planetoje tiek ovalinių akmenų? Iš pradžių manė, kad tai meteoritų lietų palikimas. Tačiau šią versiją teko atmesti: planetos atmosfera buvo tokia tanki, kad net labai stambūs meteoritai vargiai galėjo pasiekti jos paviršių.

Tikriausiai atsakymas buvo - smėlio audros. Jos ardo kalnų uolienas, pakelia ir dideliais atstumais perneša nuolaužas, išmėtydamos jas po dykumą. Jos gi, tos audros, šlifuoja akmenis ir su laiku suteikia ovalo formą.

Taigi, viskas paaiškėjo – ir po pirmo susipažinimo Renė planeta niekuo nenustebino Žemės mokslininkų. Ir kurį laiką žemiečiai, plėsdami kosmoso pažinimą, ją palikdavo nuošalyje.

Praėjo keli dešimtmečiai. Pamažu iš pasaulėlio, užsimetusio kažkur ištirto kosmoso pakraštyje, Renė tapo vos ne į pagrindinį tarpžvaigždinių trasų susikirtimo vieta.

Buvo nuspręsta jos apylinkėse pastatyti tarpinę stotį remontui, tiekimui ir žvaigždėlėkių skrydžių koordinavimui. Medžiagų, reikalingų stoties statybai, ekonomiškiausia buvo surasti pačioje planetoje.

Akmeningoje plynaukštėje sėkmingai nusileido pirmasis automatinis geologas-žvalgas. Telekameros veikė tvarkingai, matomumas ir ryšis buvo puikūs. Visureigis lėtai riedėjo po plynaukštę, o žmonės Kosmoso centre jau rengėsi duoti komandą automatui sustoti ir paimti grunto mėginius, kaip staiga dingo ir vaizdas ir ryšis. Veltui inžinieriai kelias savaites budėjo prie pulto; ryšis taip ir neatsirado.

Vėl ir vėl mokslininkai suko paskutinį visureigio įrašą. Jis buvo ypatingai monotoniškas. Beveik lygi plynaukštė. Siauri plyšiai, nuožulnūs grioveliai. Horizonte keistų formų uolų ketera. Aplinkui tie patys plokšti ovaliniai akmenys. Ie akimirksniu dingęs signalas.

O galbūt netikėtai užklupo smėlio audra? Tačiau specialiai nusileidimui buvo parinkta akmeninga plynaukštė, kurią supo kalnų grandinės.

Pasirodė, kad nelabai įdomi, neperspektyvi planeta slepia kažkokią paslaptį. Į Renė buvo pasiųstas dar vienas automatinis geologas-žvalgas, ir dar vienas - rezultatas buvo toks pat. Ir tada į Renė išvyko ekspedicija, vadovaujama kapitono Starko.

"Fotonas" nusileido į tą pačia akmeningą plynaukštę, kaip ir automatai. Čia kosmonautų laukė netikėtumas: padangos, plastmasinės dalys, 2-3 izoliatoriai buvo visa, kas liko iš visureigių. Ir jokių pėdsakų, galinčių paaiškinti, kas įvyko. Tankus rausvokas oras, ramios uolos, olos jose...

Pirmiausia Starko dėmesį patraukė olos. Ji plynaukštėje galima žvalgytis kelių kilometrų atstumu, tai olos galėjo kažką slėpti. Komanda ėmė ruoštis artimiausios olos tyrimui. "Fotonas", būdamas Renė, palaikė ryšį su Žeme; ir Kosmoso centre buvo įsitikinę, kad Starko reikalai klostosi gerai.

Tačiau tą akimirką, kai visų kosmonautų akys buvo nukreiptos į olą, kurią beveik pasiekė visureigis, vaizdas ekrane dingo. Susijaudinės Starkas pranešė, kad dingo ir ryšis su visureigiu. Tiesa, per žiūronus "Fotono" vadas gerai matė visureigį. Tas sustojo prie pat olos. Iki jos buvo kokie du kilometrai tiesia linija. Visureigis buvo kaip ir nepažeistas, tačiau Starkas negalėjo suprasti, kodėl jis sustojo.

Ir tada dar su didesniu pavojumi balse, Starkas pranešė, kad iš tolimojo plynaukštės krašto link "Fotono" dideliu greičiu artėja smėlio audra. Beveik tą pačią akimirką dingo ir ryšys su "Fotonu". O po sekundės Starkas suriko į eterį:
- Jokiu būdu daugiau nesileiskite į Renė, neištyrę...

Tada visiems tapo aišku, kad planetos paslaptį atskleisti gali tik gerai parengta ekspedicija. Ir lyg tyčia tuo metu Titanograde, industriniame Marso centre, užbaiginėjo žvaigdždėlėkio "Deimantas" montavimo darbus.

"Fotonas" pradingo vasario pabaigoje, o "Deimantą" išbandyti turėjo kovo pradžioje. Šiaip, "Deimantas" buvo planuotas kitai ekspedicijai, tačiau, dėl susiklosčiusių aplinkybių, Kosmoso centras nusprendė panaudoti jį Renė tyrinėjimui.

Tuo pačiu metu visiems kosmonautams, mokslininkams, sociologams buvo išsiųsti testai, kuriuose buvo pateikiami paskutiniai Starko žodžiai: "Jokiu būdu daugiau nesileiskite į Renė, neištyrę..." Buvo siūloma užbaigti frazę.

Olmosas Azizovičius Azizovas, aukščiausios klasės kosmonautas, pakilo savo elektromobiliu į Kosmoso centro 38-ą aukštą. Čia jis pastatė mašiną į tarnybinę aikštelę ir nuėjo plačiu riestu koridoriumi. Jis jaudinosi. Rodos, jau ne naujokas kosmose ir ne viena ekspedicija atlikta, o štai gavo šaukimą iš Centro ir tris dienas nerado sau vietos.

Radijus Artūrovičius Vintickis jau pažinojo Azizovą. Jis sutiko kosmonautą, stipriai paspaudė ranką. Jie buvo beveik vienmečiai, ir Vintickis, iki išrenkant Centro vadovu, taip pat nemažai paskraidė. Ir nors jie kartu nedalyvavo jokioje ekspedicijoje, tačiau neblogai vienas kitą pažinojo ir bendravo tiesmukiškai.

Vintickis ant stalo pavartė kai kuriuos popierius, uždavė kelis bendro pobūdžio klausimus apie sveikatą, nuotaiką, šeimą.

- Na kaip, - paklausė pagaliau, - ar yra noras dar kartelį pasivaikščioti po Galaktiką?
- Žiūrint, koks tas pasivaikščiojimas, - atsargiai atsiliepė Azizovas.
- Tai čia visai greta, - atsainiai mostelėjo Radijus, tarsi kalba eitų apie gretimą kambarį.
- Kiek žinau, planuojama tik viena tokia ekspedicija – į Renė?
- Taip, Renė.

Kurį laiką pasėdėjo tylėdami.
- Karšta! - pirmasis tylą nutraukė Azizovas.

Vintickis paspaudė vieną klavišų pulte. Į kabinetą įriedėjo vežimėlis-automatas su buteliukais. Aplenkdamas stalą, jis sustojo prie Vintickio.
- Aš nenoriu, - numojo tasai.

Vežimėlis apsisuko ir nuriedėjo prie Azizovo. Jis paėmė aukųtą taurę, kurioje sumaišė citrinų sultis su mineraliniu vandeniu.

- O ekipažas?
- Ekipažą, kaip visada, pasirenka vadas ir Aukščiausios tarybos pasiūlytų kandidatų.
- Kokią sudėtį patvirtino šį kartą?
- Tris žmones, įskaitant vadą. Tau teks parinkti du.
- Kodėl taip sumažinta komanda?
- Taryba nusprendė, kad jos pakanka. Pirma, "Deimantas" prikimštas automatikos ir kibernetikos, na, o antra, ta rizika, kuri jums tenka, nesumažės, jei "Deimante" bus dar 30 žmonių. Be to... - Vintickis sumišo.
- Klausau, - nekantriai ištarė Azizovas.
- Be to, yra viena tokia nuomonė, ir į ją negalime neatsižvelgti, kad Renė planetoje žemiečiai susidūrė su problema, kuri nebus išspręsta artimiausiu metu. Jums skiriame iš esmės tik žvalgomoji misija. Privalote surinkti papildomus duomenis ir grįžti. Būtinai grįžti, girdi, Olmosai. Galbūt, - jis užsimerkė ir palingavo galva, - dar ne viena ekspedicija apsilankys ten, kol atskleisime Renė paslaptis. Tik atmink, Olmosai, aš tai sakau tik tau vienam.
-Supratau.

Vintickis iš stalčiaus išėmė popieriaus lapą ir ištiesė vadui:
- Štai sąrašas. Jame 12 žmonių. Tu puikiai pažįsti kiekvieną. Neskubinu tavęs, tačiau... bendrai paėmus, pagalvok. – ir jis prisitraukė ant stalo krašto gulėjusį žurnalą.
- Imu Šachbozą Muratovą, - vos žvilgtelėjęs į sąrašą tarė Azizovas.
- Muratovas labai jaunas.
- Jo amžiuje aš buvau skraidęs triskart mažiau. Jo šviesi galva.
- Muratovas nekoks biologas ir visai prastas medikas.
- Tačiau ten reiks puikaus fiziko, gero chemiko ir patyrusio geologo. O Muratovas būtent toks specialistas.

Vintickis norėjo dar kažką paprieštarauti, tačiau įsiaudrinęs Azizovas jį pertraukė:
- Ir be to, Muratovas turi vieną savybę, kurios negalima atmesti, ypač tokiame dalyke.
- Apie ką čia? – susidomėjo Vintickis, pasitraukęs nuo žurnalo.
- Sėkmę.
- Na, žinai!
- Žinau, - trumpai atkirto Azizovas. – Todėl ir sakau.

Vintickis nusišypsojo, skėstelėjo rankomis:
- Ką gi, tau geriau matyti... Laikysime Šachbozo Muratovo kandidatūrą patvirtinta. Kas kitas?

Vintickis nustebęs kilstelėjo antakius: - Kaip taip?
- Taip, kad antras komandos narys šiuo metu sėdi Alma-Atos meteorologiniame centre ir, galbūt, net nė nemąsto apie kelionę į Renė. Jo vardas Ukenas Avezovas.
- Bet juk jis ne kosmonautas. Jis, matyt, ir iš Žemės niekada nebuvo išvykęs.
- Kodėl gi ne? Atliko praktiką Veneroje, buvojo Saturne. Negi manai, kad imsiu neapsiplunksnavusį jauniklį?
- Renė..., - atsiduso Vintickis ir paslėpė sąrašą stalčiuje. – Na ką gi... Tebūnie Ukenas Avezovas. Tačiau, - jis įspėdamas pakėlė rodomąjį pirštą, - iki įtraukimo į ekspedicijos sudėtį tavasis Avezovas turi praeiti išbandymus treniruoklyje.
- Neprieštarauju.
- Gerai. Tada skubiai pakviesk jį čia, o aš paprašysiu, kad vaikinai jam parinktų tinkamą programą.

Po trumpos pauzės Vintickis paklausė Azizovo:
- Ar ir tu tiki versija apie smėlio audras?
- Manau, kad turime kuo nuodugniau ištirti tą reiškinį. Tik būdami visiškai tikri, kad smėlio audros nepavojingos, galėsime pradėti kitas paieškas, - vengdamas atsakymo pasakėvadas.
- Aišku. O tarp kitko, ar peržiūrėjai "Deimanto" brėžinius?
- Taip, žinomas.
- Jame yra nežymus pakeitimas. Mes perdarėme nusileidimo modulį.
- Girdėjau apie tai.
- Nori pamatyti maketą?

Vintickis nuėjo į kabineto kampą ir nutraukė užtiesalą nuo kažkokio griozdiško daikto. Ten buvo stikrinis kubas, kurio viduje ant žalios pakylos buvo nusileidimo modulio maketas.

- Bet juk tai... - sumurmėjo nustebęs Azizivas.
- Ko stebiesi? Konstruktoriai gavo užduotį sukurti ypatingai patikimą modulį. Ir užduotį jie įvykdė, rado optimaliausią formą.
- Bet juk tai tiksli Renė akmenų kopija! – šūktelėjo Azizovas.
- Tik gerokai didesnė.
- Ir vis tik – keistas sutapimas...

Ukenas Avezovas užsisegė šalmą su davikliais kontroliniam kontaktui ir, lydimas padrąsinančių tikrintojų žvilgsnių, per siaurą liuką nusileido į kamerą.

Keista! Dar prieš dvi savaites jis neturėjo įdomesnio užsiėmimo, kaip ruoštis vasaros ekspedicijai į Himalajus. Ten, Pasaulinio meteorocentro observatorijoje, jis tikėjosi surinkti trūkstamus duomenis savo naujajam darbui. Netikėtai įvykiai smarkiai pakeitė įprastą gyvenimo būdą.

Viskas prasidėjo nuo žinomo kosmonauto Azizovo apsilankymo. Olmosas Azizovičius atvyko, kad pateiktų užklausimus apie kosminių sūkurių prigimtį. Ukenas noriai aiškino. Jam buvo malonu, kad garsus svečias su tokiu dėmesiu ir susidomėjęs klauso jo.

Tada sekė kvietimas iš Kosmoso centro, kur Avezovui pasiūlė praeiti testus treniruoklyje. "Kam?" – nesusivokė Ukenas. Jis nesiruošė skristi. Tačiau vakar pasirodė pranešimas, kad žvaigždėlėkio "Deimantas" vadu paskirtas Azizovas. Ar tik čia nėra ryšio su jo kvietimu į Kosmoso centrą?

- Ar pasiruošęs? – pasigirdo šalmofone.
- Pasiruošęs, - žvaliai atsakė Ukenas.
- Iki starto liko 30 sekundžių. Sėkmingo skrydžio!

Ten, "viršuje", neabejotinai ironizavo. Vaikinai įvykdė Vintickio prašymą ir parinko "linksmą" programą: Ukenui reikėjo "nusileisti" Fintifliuškos planetoje.

- Ačiū už palinkėjimą, - tuo pačiu stiliumi atsakė Ukenas, o kiek pagalvojęs pridūrė, - laukite suvenyrų.

Liukas užsidarė. Užgeso šviesa. Kėdė sujudėjo ir Ukenas pajuto, kad milžinišku greičiu skrieja juodu tuneliu.

Žinoma, Ukenas nebuvo naujokas kosmoso skrydžiuose. Iš vienos pusės, jis aiškiai suprato, kad viskas, kas įvyks su juo, bus ne iš tikrųjų, tai tebus tikrovės imitacija. Iš kitos pusės, jis puikiai žinojo, kad išbandančiojo sąmonė taip įsitraukia į treniravimosi procesą, kad imi laikyti visiškai realiais absoliučiai nerealius nutikimus. Ir jis jaudinosi – ar sugebės nenukrypti į šalį, atlikti užduotį? O svarbiausia – ar nepaklius į juokingą situaciją? Juk ten, "viršuje", užregistruos kiekvieną jo klaidą.

Negarsiai sustaugė sirena, pranešdama, kad laivas artėja prie Fintifliuškos. Tiesiai į akis spigino ryški žalsva Korsaro šviesa. Fintifliuškoje Ukenui reikėjo nusileisti naktinėje pusėje. Kodėl – to nežinojo. Reikia ir viskas – taip nurodyta programoje.

Jis pasuko ir apskrido planetą. Korsaro diskas dingo už horizonto. Akimirksniu pasidarė visiškai tamsu. Ukenas įjungė prožektorius ir pradėjo leistis, laikas nuo laiko žvilgtelėdamas pro iliuminatorių. Planetos paviršius buvo nelygus. Visur matėsi neaukštos gruoblėtos kalvelės, tarsi kupstai pelkėje. Išsirinkę aukštesnė ir lygesnė kalvelę, Ukenas nuvairavo link jos. Prie paties paviršiaus jis įjungė stabdymo variklį. Laivas nestipriai atsitrenkė į gruntą.

Apsirengęs lengvu skafandru, Ukenas išėjo iš laivo. Žemės paviršius buvo tvirtas tarsi metalas. Jis nusileido nuo kalvelės. Žemiau gruntas buvo toks pat tvirtas. Tarsi planetos paviršių dengtų metalo sluoksnis.

Staiga prožektoriaus spindulyje iš tamsos išniro kažkoks luitas. Jis lėtai iššliaužė iš už gretimos kalvos. Ukenas gerai įsižiūrėjo ir sudrebėjo. Jis išvydo subjaurotus nasrus, dvi mažas raudonas akis ir šlykščias šnerves tarp jų. Baidyklė pakilo nuo žemės ir ištiesė link Ukeno dvi storas letenas su geltonais ilgais nagais. Pabaisa akimirkai sustingo ir iš jos šnervių trenkė žalias žaibas. Ukenas pajuto, kaip suliepsnojo skafandro dažai, tačiau nebėgo prie gesinimo sistemos, manydamas, kad tai dar ne pats baisiausias dalykas.

Horizonte sparčiai niro ryškus Korsaras. Visur aiškiai girdėjosi kažkoks šnypštimas, burbuliavimas. Sunerimęs Avezovas pažvelgė po kojomis, kur ką tik juto metalo tvirtumo gruntą.

Fintifliuškos paviršius tirpo akyse. Kaip ledas ant karštos viryklės. Kalvelės dar kiek laikėsi, tačiau žemumose jau maišėsi ir burbuliavo skysta purvynė. Štai jau ir kalvelės ėmė lėtai grimzti į tą ištirpusį purvą.

Ukenas puolė į laivą, kuris jau pradėjo svyruoti ant grimztančios kalvos. Startas! Greičiau pakilti!

Tačiau taip gėdingai pabėgti iš nežinomos planetos? Ne, ne tam jis čionai "skrido"! Ukenas akimis perbėgo valdymo pultą ir jis susiprato. Akimirksniu paspaudė mygtuką, ant kurio buvo užrašyta "Šaltis". Pradėjo veikti šaldymo įrenginiai, šaldydami aplinką aplink laivą. Purvas sparčiai stingo. Štai aplink laivą susidarė jau visa salelė.

Ukenas nusišluostė nuo kaktos šaltą prakaitą ir įjungė variklį. Laivas atsiplėšė nuo paviršiaus ir ėmė lėtai "kilti". Ukenas su palengvėjimu atsiduso.

Tačiau laivą staiga supurtė ir jis ėmė krypti į šoną. Jis nukrypo nuo kurso? Ukenas pažvelgė į prietaisus. Prakeikimas! Jis pateko į uždara oro srautą. Tokie srautai dažni Fintifliuškos atmosferoje. Dabar galima net išjungti variklį, o laivas vis tiek raitys aštuoniukes.

Laivas artėjo prie viršutinės aštuoniukės kilpos. Ukenas spaudinėjo mygtukus, bandydamas ištrūkti iš kilpos jos liestine. Akimirkai laivas sustingo mirties taške. Visai nedaug liko, kad išsiveržtų į laisvę – tam tereikėjo maksimaliai padidinti trauką, tačiau, gaila, jokio energijos rezervo Ukenas neturėjo. Laivas vėl nėrė į kilpą, o Avezovas prisimerkė iš nevilties.

Kai jis vėl atsimerkė, tai neturėjo nė mažiausio supratimo apie laiką. Kiek truko jo skrydis? Mėnesį? Metus?

- Laimingai sugrįžus! –šalmofone pasigirdo budinčiojo balsas. Šįkart, be ironijos, jame girdėjosi ir pagarbos gaidelė. – Laukiame jūsų!.

Jis išlindo pro siaurą liuką į šviesią patalpą. Čia būriavosi apie 10-12 žmonių, o tarp jų ir Azizovas.

Azizovas liko patenkintas "Deimantu". Ką ir kalbėti, laivas buvo puikus. Žvaigždėlėkio išbandymai vyko Kraštinės observatorijos rajone, esančiame diametraliai priešingoje pusėje Plutonui. "Deimantas" buvo išbandytas visais režimais ir gavo aukščiausią vado įvertinimą. Tądien atliko ir nusileidimo modulio "Borguto" patikrinimą.

Iki starto liko dvi dienos. Azizovas nuskrido pas šeimą, o Muratovas ir Avezovas kol kas įsikūrė Kraštinėje.

Šachbozas sėdėjo bibliotekoje, vėl ir vėl peržiūrėdamas nusileidimo modulio brėžinius. Buvo nuspręsta, kad "Burgutą" valdys jis. Kad tik ko nors nepraleidus.

Pradžioje nesidirbo. Jis žvelgė į baltus lapus, o vaizduotė be paliovos kūrė fantastinius jų skrydžio vaizdus – kaskart vis nerealesnį.

Pagaliau jam pasisekė susitelkti – atidžiai išnagrinėjo jungiamojo mazgo schemą ir patenkintas numyk. Na štai! Pavyko atrasti detalę, kurios paskirtis buvo ne visai aiški. Vadinasi, neveltui kelis kartus vartė brėžinius.

Šachbozas padėjo į šalį aplanką. Kur gi dingo Ukenas? Laikas, ko gero, ir pavakarieniauti. Po vakarienės jsi pervers dar pora aplankų, ką nors paskaitys, o tada jau ir poilsis. Kai prabus – bus jau rytdiena. Dar dienelė – ir į kelią! Kad taip greičiau!

Atsidarė durys ir įėjo Ukenas. Vienas rankšluostis juosė juosmenį, kitas buvo permestas per petį, o rankoje laikė didelį šaukštą.

- Ar ne laikas vakarieniauti? – paklausė jis su šypsena tamsaus gymio veide.
- Tam ir pašaukiau. Ko taip apsirėdęs? – Šachbozas ištiesė ranką prie mygtuko, kad pakviestų budintį robotą.
- Palauk, drauguži! – sustabdė Ukenas. - Šiandien nereikia nei robotų, nei sintetinio maisto. Šiandien aš vaišinu.

Jie nuėjo į valgomąjį. Stalas buvo jau padengtas. Viduryje stovėjo nedidelis puodas, uždengtas dangčiu.

- Ką gi, jei puotauti, tai puotauti, - linksmai tarė Šachbozas, sėsdamas už stalo.

Ukenas į lėkštes įdėjo mėsos gabalus ir kvadračiukais supjaustytus tešlos gabaliukus. Atskirai į puodelius supilstė sultinį.

- Kaip vadinasi tas dieviškas patiekalas, kurio kvapas dirgina nosį? – paklausė Šachbozas.
- Bešbarmakas. Mano protėvių valgis.

Šachbozas pakraipė galvą.
- Taip, mūsų protėviai turėjo supratimą kulinarijoje. To iš jų neatimsi. Ką gi, už mūsų sėkmingą skrydį! Gal ir "Deimante" imsies virėjo pareigų?
- Valgyk, valgyk, - skaniausius kąsnelius jam į lėkštę dėjo Ukenas.

Kai su bešbarmaku buvo baigta, Ukenas klausiamai žvilgtelėjo į Šachbozą:
- O dabar galima paklausti? Tai susiję su šiandieniniais "Burguto" apsauginio lauko bandymais.
- Klausk. Už tokią karališką vakarienę atsakysiu į bet kokį tavo klausimą, - linksmai leido Šachbozas. - Tik prašau, Šachbozai, net jei mano klausimai pasirodys naivūs, nesijuok. Aš juk nesu profesionalus kosmonautas.
- Tik jau nenusivertink, Ukenai. Klausinėk.
- Taigi. Paaiškink, kokią formą turi apsauginis "Burguto" laukas?
- Tu matei – "Burgutas" forma primena suplotą kiaušinį. Tiksliai tokią pat formą turi ir apsauginis jo laukas. Į kai kurių jėgos linijų išsikraipymus ties poliais dėmesio galime nekreipti. O kur "Burguto" poliai manau žinai.
- Aišku. O kaip patikimas tas laukas?
- Pratęskim analogiją su kiaušiniu. "Burgutas" – tai trynys, o išorinė lauko riba tai lukštas. Tačiau paprasto kiaušinio lukštas trapus, o "Burguto" išorinis lukštas, jo apsauginis laukas, neįveikiamas pašaliniams daiktams.
- Kitaip sakant, apsauginis lauka tarsi pastorina "Burguto" dangą.
- Pats "Burgutas", iš esmės, silpnas ir pažeidžiamas. Paprastas meteoritas tiesiog pramuštų jo dangą. Tačiau susidūręs su jėgos lauku, jis akimirksniu išgaruoja.
- Aišku. Vadinasi, "Burgutas" – trynys, apsauginis laukas – kiaušinio lukštas. Kol "Burgutas" leidžiasi į svetimą planetą, kol jis atmosferoje, kiaušinis lieka kiaušiniu. O kas bus su jėgos lauku jam nusileidus? "Burgutas" taip ir nepasieks paviršiaus? Jėgos laukas po jo dugnu laikys modulį tam tikrame aukštyje?
- Iš esmės, tai yra galima, - atsakė Šachbozas. – tačiau netikslinga, nes naudoja labai daug energijos I nieko neduoda.
- Vadinasi "Burguto" dugnas vis tik palies planetos paviršių?
- Žinoma.
- O kas tada nutiks jėgos laukui? - Jėgos linijos, aišku, išsikreips priklausomai nuo paviršiaus savybių. Tada tai bus jau ne kiaušinis, o greičiau pyragėlis. Tačiau jėgos lauko stiprumas nuo to nesusilpnės.
- Taigi, "Burgutas" bus, kaip ir anksčiau, apsaugotas iš apačios?
- Žinoma.
taip. O tas grunto gabalėlis, kuris pateko į jėgos lauko vidų, anapus lukšto? Tas gruntas, ant kurio stovės "Burgutas"?
- Tas gabalėlis sudarys visumą su laivu, t.y. pats bus apsaugos nuo išorės poveikio. Tačiau jo poveikis laivui jau nepriklauso nuo jėgos lauko. Ar tai norėjai išgirsti iš manęs?
- Taip, tai.
- Tada atsižvelk į tokį dalyką. Prieš nusileidžiant tas gruntas, apie kurį čia kalbame, kaitinamas ir apdorojamas specialiais spinduliais. Visos bakterijos, mikrobai, visa organika jame sunaikinama. Tad jis visiškai jokio pavojaus nekelia.
- Aišku.
- O kam tai tau?
- Kai šiandien bandėme "Burgutą" ir tūpėme poligone, aš netikėtai pagalvojau apie tą gabalėlį grunto. Juk žinai, esu naujokas kosmose.

Laikas buvo vėlus, tačiau miegas neėmė. Dar ilgai valgomajame aidėjo Šachbozo ir Ukeno balsai.

Renė buvo vienintele gęstančios raudonosios Godvo žvaigždės planeta. Pavadinta planeta buvo to meto žinomo astronomo vardu, įrodžiusio jos buvimą teoriškai. Beje, ne visada Godvo pasaulį sudarė tik viena planeta, kadaise jų buvo gerokai daugiau. Tačiau prieš daug milijardų metų Godvo žvaigždei prasidėjo saulėlydžio era. Ji, išeikvojusi energiją, blėso, geso. Sutriko įprastiniai sąryšiai. Planetos prarado greitį, mažėjo jų orbitos, ir viena po kitos sukrito į raudoną šviesulį. Ir štai dabar 70 mln. atstumu nuo Godvo tesisuka vienintelis išlikęs materijos gabalėlis, kad po kelių milijardų metų pasidalintų savo pirmtakų likimu.

Azizovas visas laivo sistemas perjungė į automatinį režimą ir su palengvėjimu atsiduso. Pagalie jie šalia tikslo! "Deimantas" – dirbtinis Renė palydovas. Pirmas kelionės etapas, galima sakyti, sėkmingai baigtas.

Po paros prasidės Renė tyrinėjimai. Po paros, galbūt, atsiras kažkoks kabliukas. O dabar – poilsis. Visiška ramybė ir poilsis atstatymo kamerose.

Žinoma, jie norėjo pasižvalgyti po Renė jau šiandien, iškart. Tačiau vadas buvo nepalenkiamas: po 70 bemiegių valandų, kad ir atidžiai stebimiems bioreguliatorių, jiems reikėjo atgauti jėgas. Visa iki tol – tik prologas. Tikras darbas prasidės po paros. Ir kas žino, kiek jėgų jis pareikalaus iš komandos narių.

Olmosas Azizovičius, Šachbozas ir Ukenas apskritoje "Deimanto" salėje nenuleido akių nuo violetinio ekrano. Tai Renė paviršius jame keitėsi visais violetiniais atspalviais. Automatinis teležvalgas sklandė Renė atmosferoje. Iki šiol viskas buvo gerai, ryšis nenutrūko nė minutei.

Apačioje plaukė bekraštė dykuma. Kai kur kyšojo tamsūs suskilę rieduliai. Aplink juos, o taip pat ant jų gulėjo plokšti ovalo formos akmenys. Godvo žvaigždė dar turėjo paknakamai energijos, kad juos įšildytų iki 70^o C.

Staiga viename plotelyje smėlis sujudėjo. Matyt galingi priešpriešiniai oro srautai įsuko smėlio sūkurį iki kelių šimtų metrų aukščio. Smiltys sukosi vis greičiau. Viesulo pagrindas ėmė plėstis. Smėlio stulpas lėtai palinko į vieną, paskui į kitą pusę, o tada, tarsi radęs teisingą kryptį, staigiai palinko ir nudūmė per dykumą, įtraukdamas vis naujas smėlio mases. Dabar tai buvo jau net ne viesulas – violetinis pailgas debesis lėkė dykuma, o iš jos vis išlėkdavo dideli rieduliai ir skilinėjo atsitrenkdami į paviršių.

- Na ką, - kreipėsi Azizovas į kolegas, - ar paaukosime vandan mokslo vieną teležvalgų?
- Žinoma, - atsiliepė Šachbozas. – geriau paaukoti žvalgą, nei laukti, kol tas violetinis apgavikas įtrauks jį mūsų nepasiklausęs.
- Vargšas teležvalgas! – apsimetęs ironizavo Ukenas, - neilgai sklandei laisvoje erdvėje. Tad pabūk paskutiniąja auka šioje "pagarbintoje ir svetingoje" planetoje!

Perėmęs valdymą, Azizovas greitai nusivijo sūkurį ir staigiai pikiravo žemyn, kad automatas patektų į patį smėlio audros centrą. Vaizdas ekrane ėmė blaškytis, šokinėti, trūkčioti. Pats žvalgas smėlio srovėse blaškėsi tarsi į tinklą pakliuvusi žuvis. Jo varikliai, pakankamai galingi, jam beveik nepadėjo. Jį kartu su debesiu traukė link šviesiai melsvų dantytų uolų, pasirodžiusių horizonte. Azizovas, judant debesiui, suorientavo žvalgą, padidino greitį vos ne iki maksimalaus; ir automatas sunkiai, tačiau vis dėlto iššoko iš beprotiškai besisukančių smėlio ir oro srautų. Vadas jį pakėlė į aukštį, nepasiekiamą viesului, ir pasisuko į kosmonautus:
- Ar ką supratote?
- Ryšis nedingo nė akimirkai, - susijaudinęs tarė Šachbozas. – Vadinasi, "Fotono" tylėjimo priežastis visai ne smėlio audros.
- Uraganas praktiškai neturi aplenkiančios bangos, - ištarė Ukenas. – skriejantis smėlis negali ekranuoti net radijo ryšio, nekalbant jau apie taškinį kanalą... Trumpiau, pagal pirmą įspūdį tai atrodo kaip įprastas uraganas. Žinoma, įprastas šiai planetai. Va tik greitis, beprotiškas...
- Ir sūkurys išlekia visai ne iš olų, - mirktelėjo jam Šachbozas.
- Taip ir maniau, - sumurmėjo vadas.
- Ar ką sakėte? – perklausė Šachbozas.
- Gerai, tęsiame apžvalgą.

Teležvalgas nulėkė link dantytų kalnų. Už jų turėjo būti akmenuota plynaukštė, kurioje ir nutilo pirmosios automatinės stotys. Būtent ten dingo ir Starko ekspedicija.

Kalnų virtinė pasirodė esanti ilga ir siaura. Už jos tęsėsi tarpekliai, lūžiai, kažkokių akmeninių luitų dalys. Stačiose uolose matėsi daugybė olų. Daugiausia tai buvo siauri plyšiai apgriuvusiais kraštais. Tačiau kai kurios olos stebino savo angų dydžiu ir forma. Jos buvo apvalios arba ovalinės. Kas buvo jų viduje nebuvo galima įžvelgti. Godvo spinduliai į ten nepateko, o nuleisti žemiau teležvalgą buvo rizikinga, be to, ir beprasmiška.

Už olų nutyso akmeninga lyguma – lygus uolėtos plokštės gabalas, ant kurio neišsilaikytų jokia smiltelė, tačiau čia buvo daugybė ovalo formos akmenų, išmėtytų visur.

Žvalgas apsisuko ir siaurėjančiais ratais artinosi prie vietos, sudominusios žemiečius. Plynaukštės viduryje stovėjo keistas statinys.

- Kas tai?! – šūktelėjo Šachbozas.
- Dirbtinis statinys!... - sušnabždėjo Ukenas.
- Taip, dirbtinis statinys, - suraukęs antakius, atsakė Azizovas. – prieš jus "Fotonas". Tiksliau tai, kas iš jo liko.
-"Fotonas"!

Su siaubu ir gailesčiu žvelgė kosmonautai į kadaise šaunaus laivo likučius. Iš žvaigždėlėkio liko, praktiškai, tik vidinės pertvaros. Išorės nebuvo, kaip nebuvo ir apsauginių ekranų. Energetinis skyrius sudarė tamsią sukepusią masę. Gyvenamosios patalpos, laivo valdymo pultas, atstatymo kameros buvo visiškai netinkamos naudojimui.

"Deimanto" komanda iki paskutinės minutės turėjo viltį, kad išgelbės kolegas. Tačiau dabar...

Ilgai ratu suko teležvalgas. Spindėjo violetinis ekranas. Tylu ir nesmagu buvo apskritoje "Deimanto" salėje. Tylą pirmasis nutraukė Azizovas. Beje, prieš jį niekas ir nebūtų drįsęs prabilti. Azizovas "Fotone" turėjo draugų...

- Įspūdis toks, tarsi laivą išmontavo, - niūriai tarė.
- Panašu.
- Atkreipkite dėmesį: vidinės pertvaros beveik nepažeistos.
- Kokia prasmė kosmonautas išmontuoti žvaigždėlėkį?
- Jiems – jokios!
- Taigi....
- Taigi, laivą išrinko kiti.
- Tačiau kas?
- Tai mes ir turime nustatyti. Pažiūrim, kas dedasi su visureigiu, - tarė Azizovas.

"Fotono" visureigį aptiko 30 m iki olos angos. Tiksliau, ne patį visureigį, o jo likučius – kabinos įstiklinimą, keletą dantytų ratų padangų, plastmasines pertvaras ir skydus. Ypač stebino išlikęs visureigio kabinos įstiklinimas. Jis buvo gaminamas iš ypatingai atsparaus lydinio ir visiems laikams buvo įmontuojamas į metalinį korpusą. Atskirti jį nuo korpuso kosmonautai praktiškai negalėjo. Tokia operacija aplamai nebuvo numatyta visureigio eksploatacijoje. Jos niekada neatlikdavo net gamykloje. Jei tekdavo keisti visureigio korpusą, jį pakeisdavo kartu su įstiklinimu. Tik tai garantavo patikimą korpuso hermetiškumą. Ir štai dabar "Deimanto" komanda nustebusi žvelgia į įstiklinimą, tvarkingiausiai atskirtą nuo korpuso.

- Olmosai Azizovičiau, - prakalbo Šachbozas. – atkreipkite dėmesį: ir "fotone", ir visureigyje nelikę metalinių dalių.
- Pažvelkite, kaip meistriškai išrinko ir laivą, ir visureigį. Jaučiasi patirtis ir sugebėjimai.
- Taip, tačiau tasai genialus meistras kartu pasižymi ir žiaurumu. Išrinkęs laivą, jis norom ar nenorom pasmerkė mirčiai ekipažą.
- Olmosai Azizovičiau, o gal pats ekipažas dėl kažkokių priežasčių pats demontavo laivą?

Azizovas nelinksmai šyptelėjo:
- negali būti. Ekipažas neturi tam pakankamai techninių priemonių.
- Tada, kas galėjo tai padaryti?
- Nežinau.
- Išrinkti "Fotoną" galėjo tik protingos būtybės. Gal jos gyvena olose?
- Vargu. Jei nepabijojo išeiti į paviršių ir išrinkti mašinas, tai kokia prasmė joms nuolat lindėti olose? O ir olų angos tada turėtų, tikriausiai, kitokį pavidalą.
- O gal ilgas buvimas atviroje vietoje joms yra pavojingas?
- Kuo? Meteoritų pavojaus nėra – atmosfera pakankamai tanki. Smėlio audros ne taip jau ir pavojingos. Jas gi galima ir nuspėti, o plynaukštėje jos, matyt, būna retai. Tačiau ne tai svarbiausia. Protingos būtybės, sugebančios taip meistriškai išrinkti svetimą žvaigždėlėkį, greičiausiai nelindėtų olose, o sukurtų kokias nors apsaugos priemones. Manau, šis variantas atkrenta.
- O gal jie specialiai taip? – parodė balsą Ukenas.
- Ką specialiai?
- Tupi olose ir laukia. O kai tik į planetą nusileidžia svetimas žvaigždėlėkis, čiumpa jį ir – galai į vandenį...

Kosmonautai nusijuokė.
- Ukenai, - paklausė Azizovas. – kokia žvaigždėlėkio nusileidimo mažoje planetoje galaktikos pakraštyje tikimybė? Kiek jų susirinks, tarkim, per milijardą metų? Ir ką? Jiems lindėti olose dėl to mizerno šanso?

Įsivyravo tyla.
- Tada, matyt, be "Fotono" ir mūsų, Renė planetoje lankėsi ir kiti svečiai? Galbūt, ir dabar jie stebi mus. Kažkas planetoje sudomino juos.

Vadas linktelėjo: - Tikėtina. Tačiau prieš brėžiant paskutinį brūkšnį, dar kartą panagrinėkime "Fotono" vidų. Jei ekipažas žuvo, tai turi juk likti kūnų liekanos arba, bent jau, skeletai.

Azizovas vėl perėmė teležvalgo valdymą. Žvalgas priskido prie pat "Fotono", tada atsargiai nėrė į jį ir ėmė suktis per aukštus. Plakančiomis širdimis kosmonautai stebėjo ekraną. Štai, štai pasirodys nejudantys kūnai, sudraskyti skafandrai... Įtampa pasiekė kritinę ribą. Žvalgas pasiekė viršutinį aukštą, išnėrė iš "Fotono" ir pakilo virš lygumos. Žvaigždėlėkis buvo tuščias.

Azizovas išjungė ekraną:
- Draugai, iš to, ką pamatėme, turime priimti sprendimą.

Jis atsistojo, kažkiek laiko susimąstęs pavaikščiojo po salę ir vėl prabilo:
- Mes čia esame dėl vienintelio tikslo – įminti Renė paslaptį. Prieš mums išskrendant buvo įvairių pasisakymų apie Renė ypatybes. Viena labiausiai tikėtinų ryšio nutrūkimo priežasčių buvo laikomos smėlio audros. Tai suprantama. Jokių kitų ypatingumų Renė planetoje nebuvo nustatyta. Mes matėme smėlio audrą. Mes stebėsime ir tirsime kitas panašias audras. Tačiau jau dabar galime padaryti svarbią išvadą – ryšiui įtakos jos neturi. Vadinasi, planeta turi kitą paslaptį, kurios siūlo mes dar neužčiuopėme. Gali būti, kad tolimesnė paieška susijusi su dideliu pavojumi. Ir dabar turi padaryti sprendimą, kaip mums elgtis – tęsti paiešką arba grįžti.

Šachbozas pašoko nuo kėdės, ketindamas kažką sakyti, tačiau vadas gestu jį sustabdė:
- Aš dar nebaigiau.

Jis vėl žengė kelis žingsnius ir tęsė:
- Suveskim galus: mūsų pliusus ir minusus. Pradėsiu nuo minusų. Visiškas nežinojimas ko ieškoti – viens, "Fotono" ir visureigio žūtis – du, keista jų liekanų būklė – trys, ekipažo dingimas – keturi. Mūsų pliusai: pasirengimas netikėtumams – viens, patobulintas apsauginis laukas – du, "Burgutas" – trys. Be to, kaip visi žinom, kad jei dėl kokių nors priežasčių "Burgutas" negalės pakilti, tai specialus elektromagnetinis blokas jį vis tiek pristatys į "Deimantą". Tai – keturi. Šansai tarytum lygūs. O dabar noriu išgirsti jūsų nuomonę. Pagal tradiciją, pirmiausia išklausysim jauniausiojo. Pradėk, Ukenai.

Ukenas atsistojo. Jo šiaip draugiškas veidas buvo rūstus:
- kiek turėjome rūpesčių prieš skrisdami į čia... Ir ką, veltui? Na, grįšim į Žemę... O ką žmonėms pasakysime? Kad priežastis visai ne smėlio audros? Bet tai galima pranešti ir ryšio kanalais. Laivas mūsų geras, mes... lygtai, irgi nieko... Nežinau... Man, tarkim, grįžti gėda...

Atsistojo Muratovas. Ilgi lenkti, kaip merginos, antakiai susilietė tirs nosimi. Išvaizda buvo kaip plėšraus paukščio, besiveržiančio į kovą. Karšti žodžiai taip ir veržėsi ant liežuvio. Tačiau Muratovas prakalbo ramiai ir apmąstytai:
- Taip, rizika yra. Ir rizika didelė. Tačiau juk ir Gagarinas rizikavo, kai pirmąkart apskrido Žemę. Kodėl mes neturime teisės rizikuoti? Dabar apie tą balansą, kurį pateikėte. Leiskite padaryti pataisas. Pirmiausia, patikslintais duomenimis, "Fotono" ekipažas buvo nerūpestingas leisdamasis į Renė. Jie rengėsi tik smėlio audroms. Antra, kiek žinome, apsauginį lauką įjungė tik laivui nusileidus. O reikėjo padaryti tai anksčiau. Trečia, "Fotono" ekipažas, nusileidęs į planetą, neteko galimybės pasitraukti kilus pavojui. Mes numatėme ir tai, "Deimantas" lieka orbitoje. Taigi, balansas mūsų naudai.

- Gerai, Šachbozai, sėsk.
Azizovas priėjo prie savo krėslo ir atsisėdo:
- Ačiū, draugai. Neapsirikau dėl jūsų. – Kurį laiką pasėdėjo pusiau užsimerkęs. Tada dusliai prabilo. – Taigi, turime būti ypatingai atsargūs ir kantrūs. Darbo tvarka bus tokia. Pirmiausia nuleisime "Burgutą" į akmenuotą plynaukštę priešais olą. Be ekipažo. Kiek žinom, pirmieji autožvalgai Renė paviršiuje iki ryšio nutrūkimo išbuvo 3 val., "Fotonas" – 8 val. Tą laiką padidinsime pusantro karto ir laikysime jį kontroliniu. Tai bus 12 val. Jei per 12 val. nieko neįvyks, laikysim, kad bandymas pavyko ir kitą reisą "Burgutas" skris su ekipažu. Darbo tvarka lieka ta pati. "Burgutas" nusileidžia ir 12 val. nieko nedaroma. Jei per tą laiką nenutinka nieko nenumatyta, modulis gauna leidimą judėti I pirmiausia pabando priartėti prie olos, šalia kurios guli visureigio liekanos. Dabar apie ekipažo sudėtį...

- Aplinkybės tokios, kad du iš mūsų turi būti "Burgute". Nes, tikėtina, daug kas priklausys ne nuo prietaisų parodymų, o žmogaus pojūčių, dėmesio, vizualios apžiūros, sugebėjimo gretinti ir svarstyti. Dirbti teks esant nuolatinei įtampai, o vienam tai ne pagal jėgas. Trečiasis komandos narys lieka "Deimante". Jo uždavinys – nuolatinė "Burguto" kontrolė ir ryšio palaikymas su juo, pasirengimas reikiamu momentu ateiti į pagalbą, sugebėjimas rasti teisingą sprendimą. Aišku, kad "Deimante" turi likti labiausiai patyręs. Mano didžiausiam gailesčiui, tokiu kosmonautu esu aš.

Su paskutiniais Azizovo žodžiais Šachbozas ir Ukenas linksmai susižvalgė; Ukenas netgi paslapčiom pamerkė akį.

... Pasigirdo perjungiklio spragtelėjimas. "Deimantas" juntamai sudrebėjo. Atsivėrė jo krovinių skyriaus sklendės ir iš ten išplaukė, palengva besisukdamas, "Burgutas", pasiruošęs neįprastam darbui.

Dangus buvo kaip ir visur Galaktikos pakraščiuose. Neryškiai švietė nemirksinčios gelsvos žvaigždės. Kelios žvaigždės buvo kiek ryškesnės. Viena jų buvo Saulė.

Įkaitęs Godvo diskas ką tik pasislėpė už horizonto. Į akmeningą plynaukštę atėjo neįžvelgiama violetinė naktis. Švytinti visų violetinės spalvų aureolė gaubė planetą.

"Burgutas" vis dar skriejo greta "Deimanto". Aplink jį zujo Šachbozas ir Ukenas. Reikėjo apžiūrėti nusileidimo modulį, užpildyti kuru, patikrinti važiuoklę. Visa tai galėjo padaryti automatika, neišeinant į išorę. Tačiau Ukenui ir Šachbozui buvo jau kiek nusibodę komfortiškas buvimas laive, ir jie pasiprašė leisti padaryti apžvalgą patiems. Dabar, apsivilkę lengvais skafandrais, jie kybojo nesvarumo sąlygomis greta "Burguto".

Pagaliau apžiūra buvo baigta. "Burgutas" buvo tvarkoje. Kosmonautai grįžo į "Deimantą". Azizovas įjungė infraraudonųjų spindulių matymo prietaisus ir davė "Burgutui" komandą leistis.

Lėtai sukdamasis "Burgutas" nunėrė žemyn. Iš jo žiočių šovė žydra liepsna. Ekrane vėl pasirodė akmeninga lyguma, "Fotono" ir visureigio liekanos, ola.

20 m nuo olos buvo patogi lygi aikštelė. Kosmonautai nusprendė nuleisti modulį į ją. Pradėjo veikti šoniniai "Burguto" varikliai. Dabar jis čiuožė per lygumą ant oro pagalvės. Modulis iš lėto priartėjo prie aikštelės ir atsargiai nusileido. Vaizdas ekrane kiek sudrebėjo.

Akinančiai plykstelėjo jo prožektoriai, apšviesdami aplink visas prieigas. Ryškus spindulys nėrė į olą. Buvo galima įžvelgti šiurkščias sienas, išsikišimus ir įtrūkimus. Iškart po įėjimo urvas suko į šoną. Kur jis veda, galima buvo tik spėlioti.

- Žvaigždėlėkio laiku, - paskelbė vadas. – 8:15. Taigi, "Burgutas" bus Renė planetoje 12 val. O tuo metu pasistiprinsime. Ir kartu budėsime.

Sunku perteikti, su kokia įtampa kosmonautai žvelgė į ekraną, kai laikrodžio rodyklė artinosi prie keturių. Jau beveik 8 val. "Burgutas" buvo Renė paviršiuje. Tiksliai tiek, kiek joje išbuvo "Fotonas". Laikrodis parodė pusę penkių, tada penkias, šešias, septynias. Ryšys su "Burgutu" nenutrūko. Viskas buvo tvarkoje. Lygiai 8:15 vadas davė komanda kilti. Bandymas praėjo sėkmingai, tačiau Azizovas atrodė susijaudinęs.

- Nejaugi kažką praleidome? – sušnibždėjo jis.
- Kas yra, Olmosai Azizovičiau? – nesusilaikė Ukenas. – Viskas tvarkoje, pagal mane!
- Tas ir blogai, kad viskas tvarkoje, - atsiliepė Šachbozas.
- Taip, - sutiko su juo vadas, - nepriartėjome prie išsiaiškinimo nė per žingsnelį, kaip ir anksčiau neaišku, iš kurios pusės laukti pavojaus ir kaip jam pasirengęs "Burgutas".
- Olmosai Azizovičiau, o galbūt, jau nėra jokio pavojaus? Anksčiau buvo, o dabar nėra. Na, tarkim, pabuvojo čia kitos civilizacijos atstovai, išsivežė "Fotono" ekipažą, o dabar planeta vėl negyvenama, kaip ir milijonus metų iki tol.
- O ar neatrodo jums, kad pernelyg keistas sutapimas: vienu metu esant Renė planetoje "Fotonui" ir kitų svečių?
- Tačiau jie galėjo čia turėti budintį postą. O tada, gavę signalą, atskristi į čia, - savo mintį vystė Ukenas.
- Per aštuonias valandas? O dėl automatinių stočių – vos per tris?
- Ir be to, kažkokia keista civilizacija: kam jiems svetimoje planetoje grobti kito pasaulio ekipažą ir demontuoti svetimą žvaigždėlėkį? – pridūrė Šachbozas. – Ne, ne, čia ne tai.
- Manau, kad būtina ištirti olą, - tvirtai pareiškė Azizovas.
- O gal vis dėlto kažkas nutiko? Mes nepastebėjome, o "Burguto" apsauga atlaikė.
- Bet kuriuo atveju "Burgutas" parodė, kad gali ilgą laiką būti paviršiuje.
- Reikia leistis.

Azizovas uždėjo rankas ant bendražygių pečių.
- Vilkitės skafandrus. Ruoškitės nusileidimui.
- Klausom!

Lėtai sukdamasis "Burgutas" antrąkart nusileido akmenuotoje lygumoje. Kad be reikalo nerezikuotų, kosmonautai nusileido ankstesnėje vietoje priešais olą. Azizovas iškart užmezgė ryšį. - Laimingai nusileidus! Kaip savijauta?
- Puiki!
- Apsižvalgėte? Ką pavyko aptikti?
- Ypatingų naujienų nėra. "Burguto" būsena stabili. Po juo lygi aikštelė be akmenų. Šiaip, tokių vietų čia reta. Po lygumą netvarkingai išmėtyti dideli rieduliai, o aplink juos daugybė mažesnių ovalinių akmenų. Pats lygumos paviršius kelia keistą jausmą – jis padengtas daugybės duobučių.
- Duobučių?
- Taip, maždaug 5-6 cm skersmens.
- Ar jos sudaro kokį nors piešinį?
- Ne, išsidėstę be tvarkos.
- O po "Burgutu" jų irgi yra?
- Taip, ir daugybė.
- Na gerai, o kaip su ola?
- Ola yra horizontalus tunelis nelygiais kraštais. Matyt susidarė vėjui išpūtus lengvesnės uolienos sluoksnius. Aukštis – 3 m, plotis – 7 m. Įžiūrime joje kokius 4 m. Tuose 4 m nieko įdomaus nėra. Taip, tarp kitko, duobučių priešais olą nėra.

- Olmosai Azizovičiau! – pasigirdo susijaudinęs Ukeno balsas. – Matau! Matau!
- Ir ką matai, Ukenai? – paklausė Azizovas, įsivaizdavęs, kaip tas merkia kaire akimi.
- Prie pat uolos guli kažkoks mėlynas daiktas!
- Tai, atrodo, "Fotono" panelė, - spėjo Šachbozas.
- "Fotono" panelė? Kaip ji ten pateko? Juk pats "Fotonas" tolokai nuo uolos, ar ne?
- Taip, 4 km 560 m.
- Gal ant jos kas nors parašyta? Arba nupieštas koks nors ženklas?
- Panelė kiek apnešta gruntu. Iš čia nesimato.
- Vaikinai, panelę reikia paimti.
- Aišku, Olmosai Azizovičiau, - atsiliepė Šachbozas. – Aš per akimirką.
- Ne, Šachbozai, - paliepė vadas, - jau nepavyks.
- Kas yra?
- Nenorėjau sakyti, maniau, praeis pro šalį... Rytinėje dykumoje neseniai susidarė milžiniškas viesulas. Jis lekia į jūsų pusę, bus viš jūsų po kelių minučių. Ruoškitės. Prisisiurbkite. Gal mus jau bando...
- Nieko tokio. Atsilaikysim.

Ekrane sušmėžavo violetinis smėlis. "Burguto" korpusas iš lengvo svyravo – kartu su apsauginiu lauku. Vėjas staugė kaip alkanas vilkas. Telelokatoriai neprasimušė pro pasiutusias smėlio sroves. Violetinis debesis sukosi virš lygumos. Tačiau ryšis nenutrūko. Kosmonautai užtikrino, kad "Burgutas" laikosi puikiai. Dvi valandas truko laukinis vėjo ir smėlio šokis. Pagaliau audra nurimo. Lygumą vėl nušvietė karšti Godvo spinduliai.

- Atrodo, atsilaikėme, Olmosai Azizovičiau, - išdidžiai atraportavo Šachbozas. – Visos modulio sistemos funkcionuoja normaliai.
- O kaip panelė?
- Ji dingo.
- Tai nenuostabu po tokio viesulo.
- Leiskite paieškoti.
- Na, ieškoti tektų kelių tūkstančių kvadratinių kilometrų plote.
- Tačiau, gal vis tik? Gal už ko užkliuvo? Vienas šansas iš tūkstančio vis tiek lieka.
- Ką gi, teks išleisti tave. Tačiau tik apsauginiame lauke.
- Žinoma.

Azivovas "Deimanto" kabinoje jau atsistojo, kad paruoštų citrinų sulčių su mineraliniu vandeniu, kai tą akimirką jį sustabdė pasimetęs Šachbozo balsas:
- Olmosai Azizovičiau, kažkas aplink "Burgutą" išdėliojo akmenis...
- Nesupratau... - jis iš tikro nieko nesuprato...
- Na, tuos ovalinius akmenis... Jie dabar guli aplink modulį, kaip kartas ties jėgos lauko pakraščiu.
- Anksčiau jų nebuvo?
- Atrodo, ne...
- Atrodo ar nebuvo?
- Iš pradžių nekreipėme dėmesio... O dabar tai krenta į akis.
- O kaip guli akmenys? Siena? Ar vienu sluoksniu?
- Vienu sluoksniu, - tarsi kažkas norėjo išgrįsti aikštelė aplink modulį.
- Ir visa tai įvyko audros metu?
- Atrodo.
- Matyt, audra atnešė tuos akmenis, o mūsų jėgos laukas išdėliojo juos aplink?
- Vėl ją matau! – įsiterpė džiūgaujantis Ukeno balsas. – Štai ji guli!
- Kas?
- Tas mėlyna "Fotono" detalė. Ją įpūtė į olą. Tiesa, matome tik jos kamputį, tačiau be jokių abejonių tai ji.
- Reikia ją paimti.
- Aš paimsiu, Olmosai Azizovičiau.
- Pasislinkite su "Burgutu" kaip galima arčiau olos. Būtina, kad panelė atsirastų jėgos lauko ribose. Tik tada leisiu išeiti iš modulio.
- Aišku.
- Šachbozai, pavedu tau paimti panelę. Ir neužtruk. Čiupk ją ir iškart grįšk. O tu, Ukenai, visąlaik palaikyk ryšį. - Aišku.

"Burgutas" vėl suvirpėjo. Jis išleido ratus. Lėtai modulis artinosi prie olos. Atidaręs liuką, Šachbozas nušoko ant paviršiaus ir įėjo į olą.

Ir tą akimirką, kai jis dingo plačioje angoje, ekrane šmėkštelėjo tai, kuo Azizivas negalėjo patikėti.

Šiaip, kalne buvo keletas olų. Kosmonautai susidomėjo šita vien todėl, kad ties ja buvo prarastas "Fotono" visureigis. Tai buvo didžiausia ola. Kitos buvo mažesnės. Prie vienos jų gulėjo milžiniškas riedulys, matyt nuneštas ten audros. Tas riedulys "Burgutui" užstojo įėjimą į gretimą olą. Tačiau Azizovas per teležvalgą matė viską.

Nustebęs žvelgė jis, kaip iš tos olos į lygumą išėjo keista būtybė. Jos galva buvo kvadratinė, o ant nugaros milžiniška kupra. Ėjo ji ant dviejų galūnių. Oda buvo nesveikai geltonos spalvos. Būtybė pastovėjo prie angos, tada linguodama apėjo akmenį ir prisiartino prie "Burguto". Sukrėstas Azizovas sušuko:
- Ukenai! Ukenai! Nedelsdamas liepk Šachbozui grįžti! Ukenai!

Gelsva kuprota būtybė, tebelinguodama, priėjo prie pat "Burguto". "Kas nutiko apsauginiam laukui?" – išsprūdo Azizovui. Kaip užburtas, jis žvelgė į ekraną, jausdamasis visai bejėgis.

Staiga atsivėrė liukas. Jį atidarė pats Ukenas. Būtybė įsirioglino į laivą. Praėjo kelios minutės. Šachbozas nesirodė.

"Burguto" liukas vėl atsivėrė, pasirodė paslaptingas Renė gyventojas, o iš paskos ... Ukenas. Būtybė kaip ir anksčiau ėjo linguodama, o Ukenas šokčiojo į šalis tarsi zuikis. Taip jie atėjo iki olos ir dingo joje.

Jei jis tokį pranešimą perduos Žemei, ten nuspręs, kad Azizovui pasimaišė protas. Žinomas kosmonautas ir laivo vadas iš baimės išprotėjo! Žemė gerai žino, kad Renė planeta negyvenama. Gyvybė joje neįmanoma!

Kosmoso centre ypač rimtai priimtų bet kokį jo pranešimą apie neįprastas smėlio audrų savybes, o stiprius paviršiaus sukrėtimus, apie ugnikalnio išsiveržimą, apie išsilydžiusios lavos srautus, magnetinius laukus ir radioaktyvias dulkes, - tačiau ne tai!..

Taip, be jokių abejonių Kosmoso centre jo pranešimas apie ekipažo netektį ir gyvos būtybės pasirodymą Renė planetoje, ir dar būtybės protingos, nes ji kažkokiu būdu sugebėjo neutralizuoti jėgos lauką ir paveikti Ukeno valią, palaikys sapalionėmis.

Pirmiausia apėmė neviltis, o paskui troškimas skubėti į pagalbą. Tačiau kaip jis galėjo draugams? Nusileisti greta olos ir kartu padidinti aukų skaičių? Nes neabejotinai tada geltonodžiai Renė gyventojai užimtų ir "Deimantą". Apšvitinti olas? Tačiau kalnų uolienos gerai saugo požeminius praėjimus nuo bet kokio spinduliavimo. Apšaudyti kalnus? Tai reiškia palaidoti gyvus kosmonautus, kurie, galbūt, dar ilgai liks gyvi. Gyvi... Kur?

Šachbozai... Ukenai... Vaikinai... Kur jūs? Šachbozas, toks rūstus iš veido ir toks minkštas ir nuolaidus dėl draugų. O Ukenas? Tas apskritaveidis geraširdis meteorologas, kurį jisai ištempė iš laboratorijos ir pražudė čia! Ar vertėjo?

"Žinoma, vertėjo, - sau paprieštaravo Azizovas. – Ukeno reikėjo Renė planetoje. Pirma, jis padarė tiksliausią išvadą apie smėlio audras, kurių pavojingumu ir pats mažai tikėjau, tačiau kurioms ypatingą svarbą skyrė Žemėje. Antra, tik žmogus, neįpratęs prie kosminių kelionių, turintis pajautus šviežumą, galėjo pastebėti ką nors, turintį ryšį su Renė paslaptimi... Ukenas buvo tokiu žmogumi.

Buvo! Koks prakeiktas tas žodis! Netikėtai jis užpildė visą laivą. Kaip liūtas, uždarytas narve, blaškėsi Azizovas po erdvų "Deimanto" saloną. Tai priekaištavo sau dėl nerūpestingumo ir trumparegiškumo, tai stebėjosi, prisimindamas kuprotąją būtybę, tai godžiai žvelgė į ekraną, tikėdamasis kad štai iš olos išeis Šachbozas ir Ukenas...

Jis akimirkai atsipalaidavo, puolė į neviltį, kaip bet kuris mirtingasis... Tačiau jis buvo vadasir pareiga vertė veikti. Kova dar laukė. Įtampa krito. Reikia viską apsvarstyti ramiai, blaiviai, aiškiai.

Ką darys netrukus Azizovas žinojo. Jis suksis aplink planetą, nepaliaujamai stebėdamas olą. Padedant atstatomajai kamerai galima dirbti ilgai ir nemiegant.

Reikia gauti įtikinamų įrodymų apie kuprių kvadratinėmis galvomis egzistavimą. Tam, kad Žemė tuo patikėtų. Reikia įrodyti, kad Renė paslaptis giliau, nei buvo manoma.

Taip jis mąstė tą minutę, kai labiau už viską pasaulyje norėjosi nusileisti šalia olos ir pulti į olą ieškant bendrakeleivių. Azizovas nebijojo gresiančio pavojaus. Jį stabdė pareiga Žemei. Pažinimas žmonijai nebuvo lengvas. Už žinias neretai teko sumokėti žmonių gyvybėmis. Galbūt, taip bus ne visada.. Tačiau kol kas

Iš olos išėjo du: Šachbozas ir Renė gyventojas. Jie priėjo prie "Burguto" ir palindo po juo. Po minutės Šachbozas pasikėlė į "Burgutą" ir paėmė instrumentus. Su jais vėl palindo po nusileidimo moduliu. Pagaliau po gana ilgoko laiko jiedu iš ten išlindo. Per atvirą liuką įėjo į laivą, liukas užsidarė. "Burgutas" suvirpėjo ir, lėtai sukdamasis, ėmė keltis nuo paviršiaus.

Ir vėl, kaip užburtas, Azizovas žiūrėjo, kas vyksta. Kai viltys dėl ekspedicijos sėkmės baigė išblėsti, vėl pasirodė Šachbozas bei paslaptingas svečias. Dar daugiau, "Burgutas" juos skraidina prie "Deimanto". Ir Ukenas tikriausiai gyvas gyvutėlis – tuo Azizovas įtikėjo iškart, kai tik pamatė Šachbozą. Nejaugi Renė paslaptis įminta?

"Burgutas" sustojo už 100 m nuo žvaigždėlėkio. Azizovas vėl sunerimo. Kas nutiko?

Atsivėrė liukas. Šachbozas išėjo į kosmosą. Tačiau ką jis daro? Jo rankoje prožektorius, kurį jis tai įjungia, tai išjungia. Azizivos akimirksniu susiprato – jis signalizuoja. "Burgute" kažkas nutiko su radijo ryšiu; ir Šachbozas nuspendė bendrauti Morzės abėcėle.

""Burgutas" užkrėstas, nesiartinkite prie jo, parenkite dezinfekuojančias kameras ir du sterilių drabužių komplektus" – perdavė jis.

Užgesindamas ir uždegdamas šviesas salone vadas atsakė: "Supratau, po minutės viskas bus parengta". "Išsiųskite bloką atgal į Renė" – perdavė Šachbozas.

Per tą laiką ir antrasis "Burguto" keleivis pasirodė atvirame kosmose. Dabar jie buvo žvaigždėlėkio šešėlyje, ir apžiūrėti vietinį Azizovas negalėjo. Keleiviai priskrido prie šliuzų. Azizovas paspaudė mygtuką. Sklendės atsileido ir įleido Šachbozą ir jo palydovą.

Dezinfekcija paprastai trunka apie 10 min. Apie ką tik nepagalvojo Azizovas per tas ilgas 10 min., kokių tik vaizdų nepateikė jam vaizduotė! Štai dabar jis išvys požeminių Renė olų gyventoją. Nejaugi Šachbozui ir Ukenui pavyko kontaktas?

Pulte užgeso raudonos lemputės – dezinfekcija baigta. Atsivėrė vidinės šliuzo durys. Koridoriumi nuskambėjo žingsniai. Azizovas sąmoningai išjungė visas telekameras. Jis nenorėjo žiūrėti į ekraną. Jis viską turi pamatyti savo akimis.

Žingsniai jau greta. Azizovas išėjo pasitikti. Du žmonės įėjo į salę. Vadas tikėjosi bet ko, tik ne tai. Į saloną įžengė Šachbozas ir Pitas Starkas, "Fotono" vadas.

- Ar ne tiesa, pateikėme siurprizą? – tarė Starkas, spausdamas Azizovui ranką.
- Pitai, drauguži, čia tu? – tiek tesugebėjo ištarti "Deimanto" vadas.

Šiaip jie nebuvo artimi draugai, tačiau, žinoma, pažinojo vienas kitą. Tačiau dabar Azizovui nebuvo brangesnio ir artimesnio žmogaus nei Pitas Starkas. Jis net apie Šachbozą užmiršo.

Pitą Azizovas paskutinį kartą matė Kraštinėje – Starkas rengėsi skrydžiui į Renė, o Azizovas bandė žvaigždėlėkį "Titanas". Tada Starkas buvo įraudęs raumeningas sveikas vyras, ką tik pradėjęs savo šešiasdešimtuosius. O dabar salone stovėjo žilas liesas seniokas. Teko, matyt, nemažai išgyventi jam per tą laiką. Tačiau jis vis dar laikosi žvaliai, šypsosi.

- Olmosai Azizovičiau, - priminė esąs Šachbozas, - reikia parengti sterilius drabužius, o taip pat ištuštinti kelias patalpas. Po kažkiek laiko "Burgutas" atgabens čia Ukena ir visą "Fotono" ekipažą. - Ne visą, - paniuro Starkas, - keturis palaidojome ten.
- Keturis! – atsiliepė Azizovas. – tačiau juk mes visus jau seniai palaidojome!
- Vadinasi, gyvensim ilgai, - juokais nuleido Starkas ir kiek tylesniu balsu paklausė. – Ir Žemėje mus jau palaidojo?
- Ne! Žemėje jūsų laukia, - Azizovas žinojo apie Starko prieraišumą šeimai ir pasakė kiek galima tvirčiau.

Starko veide šmėkštelėjo dėkinga šypsena. O Azizovas jau apipylė jį klausimais:
- Kaip išsigelbėjote? Kas nutiko "Fotonui"? Ar įminėte Renė paslaptį? O ar žinai apie tai, kad tik pusė tavo paskutinių žodžių buvo priimta Žemėje? "Jokiu būdu daugiau nesileiskite į Renė, neištyrę..." Ir viskas...
- Taip, Šachbozas man pasakė.
- O kas "Burgutui"? Galų gale pasakykite man! - vadas pasisuko į Muratovą.
- Olmosai Azizovičiau, aš viską paaiškinsiu, tačiau, siekiant nuoseklumo, pradėti, tikriausiai, turėčiau ne aš.
- Klausei, at atskleista Renė paslaptis? – perklausė Starkas. – Na, ką gi, klausyk mūsų odisėją ir pats spręsk, iki kiek ją išsiaiškinome.

Tada ant stalo jis išvydo citrinų sultis ir mineralinį vandenį:
- Šimtas metų negėriau citrinų sulčių.

Sumaišęs taurėje gėrimus jis su malonumu išgėrė kokteilį:
- Didžiausią klaidą padarėme, kai nusprendėme tūpti Renė paviršiuje. Tačiau neturėjome priežasčių baimintis. Planeta 100% atrodė esanti be gyvybės ir negyvenama. Smėlio audros mūsų nebaugino. Pakenkti "Fotonui" jos negalėjo. Taigi, nusileidome lygumoje ir iškart ėmėme tyrinėti. Kas nutiko per kitas 8 val. ir tu, ir Kosmoso centre puikiai žino. Mes išleidome visureigį ir nukreipėme jį į olą, kad ją apžiūrėtume – tiesiog formalumas. Tuo metu kiti ekipažo nariai užsiėmė laivo sistemų apžiūra ir patikrinimu. Mūsų mechanikas Adamas palindo po laivo dugnu, kad apžiūrėtų stabilizacijos sistemą. Ir ten pamatė tokį dalykėlį... Visą Fotono dugną dengė maži ovaliniai akmenėliai.
- Kaip tai dengė?
- Taip, kaip sraigės aplimpa joms patikusį lapą.
- Nori pasakyti, kad akmenys prisikabino prie dugno?
- To per maža. Per važiuoklę jie pasiekė korpusą ir tik tada prisikabino prie dugno.
- Bet juk tai, Pitai... Tai juk gyvybė?!
- Taip, Olmosai. Tai galima pavadinti neorganine gyvybe. Įsivaizduoju, kiek žymių vyrų su kumščiais puls tokią naujieną. Tačiau apie tai pakalbėsime vėliau. O dabar leisk pabaigti pasakojimą.Taigi, Adamas pamatė daugybę akmenėlių ant dugno. O svarbiausia buvo kita. Tie akmenys ypač godžiai graužė metalą. Tiesa, "graužė" ne visai tinkamas žodis. Jie kažkokiu būdu skaidė metalą į sudedamąsias dalis panaudodami to proceso metu išsiskiriančią energiją. Tą faktą nustatėme jau vėliau.
- Neįtikėtina!
- Jų visai nedomino nemetalinės dalys. Traukė tik metalas. Adamas buvo vaikinas apsukrus. Iškart atskuodė ir pranešė. Kaip tik tuo metu dingo ryšis su visureigiu. Klausiau Adamo prisimindamas prarastas automatines stotis ir staiga kažkaip intuityviai pajutau pavojaus priežastį. Nedelsiant užmegzti ryšį su Žeme; ir surikau kiek galiu: "Jokiu būdu daugiau nesileiskite į Renė, neištyrę ovalinių akmenų prigimties". Tačiau, nespėjus baigti sakinio, salone užgeso šviesa. Vadinasi, akmenys pasiekė energetinį bloką. Vos 8 val. prireikė, kad pragraužtų laivo dugną ir pasiekto jo širdį. Kaip dažnai vėliau sau priekaištavau, kad tą lemiamą akimirką nesugebėjau pasakyti trumpai. Tereikėjo sušukti: "Bijokite akmenų!" – ir Žemėje būtų mane supratę. Ką padarysi?! Susijaudinęs dažnai nepaklūsti logikai. Žinojau, kad paskutiniai žodžiai jūsų nepasiekė. Tai mane ir gniuždė. Taigi, užgesus šviesai, puolėme apačion apsiginklavę kuo galim. Deja! Vėl veikėme skubotai. Ėmėme valyti laivo paviršių nuo prilipusių akmenų, pamiršę, kad mūsų skafandrai irgi turi metalinių dalių. Taip netrukus netekome dviejų kolegų.
- O akmenis pavyko nuvalyti?
- Ne daugiau 10%. Visiems ėmė niežėti oda. Vėliau ją padengė raudonos dėmės. Matai?
- Ar nustatėte jų atsiradimo priežastį?
- Tai nudegimai. Taigi, beviltiškai kovėmės su akmenimis, o jie tuo metu sugraužę vos ne trečdalį laivo. Supratome, kad jei nesiimsime skubių priemonių, ovaliniai akmenys nesiliaus, kol nesugrauš viso metalo, tame tarpe ir skafandrų. Tai buvo sunkios minutės. Du mūsų draugai jau gulėjo negyvi tarp akmenų-graužikų. Reikėjo skubiai laive sukurti bent vieną hermetišką patalpą, kurios sienose nebūtų nė gramo metalo. Jūs žinote, kad "Fotonas" buvo sudalintas į skyrius plastiko perdangomis. Tačiau juk visi kabinetai, kajutės, praėjimai, kameros ir laboratorijos buvo išdėstytos palei vertikalią šerdį, visą iš metalo. Be to visa laivo išorė irgi buvo iš metalo. Nesiginčydami ėmėmės salono. Tai buvo erdviausia laivo patalpa. Pasidalinome darbais. Vieni tempė plastiko lakštus ir klijavo vieną šalia kito tarpus užpildami universaliais klijais. Dėl visa ko nusprendėme apklijuoti sienas trimis plastiko sluoksniais. Taip pat, saugumo sumetimais, teko nutraukti ateinančius visus energijos, ryšio ir valdymo kanalus. Ant panelės pakabinome keletą baterijų ir jos kiek apšvietė žūstančio "Fotono" koridorius.

Kita ekipažo dalis tempė į saloną viską, kas galėjo priversti. Pirmiausia atnešė produktus, visas deguonies atsargas, prietaisus, akumuliatorius, knygas. Ypač daug rūpesčių buvo su produktais. Provizija buvo trečiame aukšte, o salonas šeštame. Robotai jau neveikė, transporteriai dykinėjo... Teveikė tik vienas automatinis krautuvas. Jis pergabeno sunkesnius konteinerius, o visa kitą pernešė vaikinai. Tada ir pasidžiaugiau, kad reikalavau, kad visi būtų geros fizinės būklės. Surinkome tik pusę to, ką planavome, kai vaikščioti "Fotono" koridoriais pasidarė pavojinga. Visur žiojėjo skylės. Ovaliniai akmenys, kuriuos pakrikštijome "sraigėmis", lėtai šliaužė sienomis, lubomis ir perdangomis, po savęs palikdami tuštumą. Laivas kelis kartus pakrypo ir sudrebėjo. Mes spėjome, kad jis smunka, netekęs patikimų metalinių sutvirtinimų.

Dar 2-3 pernešimai ir mes užsibarikadavome salone, nežinodami, ko tikėtis. Galbūt, sunaikinę metalą, "sraigės" imsis likusių dalių? Nuo tokio laukimo buvo galima išprotėti. Reikėjo kažką daryti, kad neliktų vietos nevilčiai. Pradėjome atneštų daiktų tikrinimu. Su deguonimi ir produktais buvo neblogai – atsargų užteko 2-3 metams. Blogiau buvo su techninėmis priemonėmis. Automatinis krautuvas, pora lazerinių automatų, keli šimtai akumuliatorių – štai ir visas arsenalas. O svarbiausia – nebuvo taškinio ryšio priemonių. Visa, ką teturėjome, tebuvo radijo ryšis. Išsiuntėme pranešimą, - Starkas nelinksmai šyptelėjo, - tačiau jisai, matyt, vis dar skrenda link Žemės.

- Tiesa, turėjome kitų prietaisų ir su laiku tikėjomės sukonstruoti kažką tinkama. Kaip sako sena patarlė: "Plikas išmonei greitas". Tupėjome savo slėptuvėje apie 70 val. Pirmąsias 40 val. "Fotonas" smuko, iš ko sprendėme, kad "puota" tęsiasi. Tada pasidarė santykinai ramu. Matyt, "sraigės" baigė puotauti. Mūsų nelietė. Niekas nesiveržė pro mūsų lengvas permatomas sienas. Reikėjo ryžtis išlįsti. Ir ryžomės.

Tačiau pirmiausia gerokai pavargome su skafandrais. Reikėjo juose pakeisti visas metalines dalis. Tik iš pirmo žvilgsnio tai atrodo paprasta. Kai panagrinėjome atidžiau, aiktelėjome pamatę, kiek daug juose metalinių detalių. Ypač daug terlionės buvo su šalmais. Pagaliau radome paprastą sprendimą, paėmėme keletą plastikinių dėžučių, kuriose buvo sudėtos kruopos, įstatėme į jas stiklą – ir viskas. O aplamai, pasakysiu, mūsų vaikinai parodė tikrus išradingumo stebuklus, kol skafandrai tapo tinkami išėjimui į Renė paviršių. Dėl visa ko juos aptepliojome izoliaciniu laku – ryškiai geltonu ir gana bjauriai dvokiančiu.

- O mes jus palaikėme vietinėmis pabaisomis, - prisipažino Azizovas.
- Anksčiau ar vėliau, Olmosai, būtumei išsiaiškinęs. Nusiraminęs, viską apsvarstęs ir supratęs, kas iš tikro yra tie geltoni kupriai.
- Privalėjau atpažinti iškart, - nusiminęs tarstelėjo Azizovas.
- Na jau! – nuramino jį Starkas. – jei viską atpažintume iškart, tai ir skraidyti nebūtų taip įdomu. Taigi, ketvirtą parą penki mūsų kosmonautai išėjo iš salono. Tarp jų buvai ir aš. Neguodžiantis reginys atsivėrė mūsų akims. Plikas laivo karkasas, prie olos toks pats išrengtas visureigis ir ramios "sraigės", išsidrėbusios lygumoje. Likti "Fotone" buvo pavojinga. Stiprios audros galėjo nuversti mūsų narvą ir mums būtų galas. Reikėjo rasti patikimesnę slėptuvę. Iškart akį patraukė olos. Antrą dieną po išėjimo iš svetainės pasiekėme olas. Kaip jos susidarė, neturėjome jokio supratimo, tačiau, laimei, jose visai nebuvo "sraigių". Kaip vėliau pastebėjome, jos aplamai vengia šešėlio.

Su olomis mums beveik iš karto pasisekė. Atradome erdvią požeminę salę su keliais išėjimais. Į ten ėmėme tampyti visus išlikusius daiktus. Nemetalinius daiktus pergabenome gana ramiai, jei nekreipsime dėmesio,kad iki "Fotono" buvo apie 5 km, krovinių – keli šimtai tonų, o mūsų – 17, apsitaisiusių nepatogiais skafandrais. Tai bent buvo epopėja! Tačiau kas prasidėjo, kai pajudinome metalą! Ar verta sakyti, kad krautuvą praradome iškart. "Sraigės" jį surijo per tris valandas. O kai į olą terpėme skardines, prietaisus ir akumuliatorius, mūsų pačių vos nesugraužė, nepaisant, kad "sraigėms" mes buvome visai nevalgomi. Darėme taip: penkiese nešė neštuvus, o likusieji atsimušinėjo nuo "sraigių". Jau buvome šio to pramokę. Tampymas užėmė ne vieną savaitę.

- O vėliau? Juk dar turėjote laiko iki mums atskrendant?
- Ooo, mums neteko nuobodžiauti. Keturi įrenginėjo taškinio ryšio įrenginį. Vis dar nepraradome vilties susisiekti su Žeme. Likusieji tyrinėjo Renė. Smėlio audras, "sraiges", Godvo. Ir kartu laukėme. Laukėme, ar nepasirodys nakties danguje maža judanti žvaigždelė. Naktimis budėjome ir kiekvieną naktį nedideliu teleskopu žvalgėmės po dangų. Atvirai pasakysiu, mus palaikė tik tikėjimas ta žvaigždute. Pildėme žurnalą. Jame užrašyta nemažai įdomių dalykų. Nežinau, kaip nutiko, kad pražiopsojome jūsų atskridimą. Gal todėl, kad nesitikėjome taip greitai. Pražiopsojome ir pirmąjį "Burguto" nusileidimą.

- Atleisk, Pitai, kad pertraukiu. Kodėl "Burguto" pirmą kartą neužpuolė "sraigės"? - Tiesiog atsitiktinumas. "Burgutas" nusileido aikštelėje, kurioje iki tol nebuvo "sraigių". Kai tos pajuto metalą ir pajudėjo prie laivo, tai atsitrenkė į jėgos lauką. Antro nusileidimo metu "Burgutas" pajudėjo link olos ir savaime pervažiavo per "sraiges", kurios atsidūrė jėgos lauko viduje. Ir iškart kibo į bloką. Laimei, jų nebuvo daug ir jos nespėjo smarkiai pakenkti "Burgutui". Tačiau vietomis apvalkalą pažeidė. Aš su Šachbozu užtaisiau skyles, tačiau jungtis "Burgutui" prie "Deimanto" nepatariu.Taigi, baigiau apie tai, kad pirmą nusileidimą pražiopsojome. O antrą pastebėjome beveik iš karto. Toliau pasakok tu, Šachbozai. Oval stone

- Priartėjome prie olos ir išėjau panelės, - pradėjo Šachbozas. – Pakėliau ją, iš smalsumo padariau dar kelis žingsnius ir pažvelgiau už požeminio tunelio posūkio. Išvydau apšviestą galeriją, apstatytą "Forono" panelėmis bei įranga. Galerija bedė į plačią salę, kurios viduje buvo kažkas panašaus į namą be langų, su vienintelėmis durimis. Stovėjau ir žiūrėjau į tą namą, kai staiga ausinėse pasigirdi: "Drauge! Su tavimi kalba "Fotono" kapitonas Starkas. Prieik prie namuko ir įeik".

- Taip, - patvirtino Starkas. – Norėjome, kad Šachbozas įeitų į mūsų hermetišką patalpą ir mus pamatytų be skafandrų. Nes, ko gero, ir jis būtų mus palaikęs kokiais nors požemio gyventojais. Kas dėl Ukeno, su juo irgi pavyko susisiekti per raciją. Siųstuvas mūsų buvo silpnas, garantuoto priėmimo spindulys iki kilometro, tad "deimante" mūsų nesigirdėjo. Ukenui pranešėme apie save. Jis nustebo, apsidžiaugė, paklausė, ar pas mus ir Šachbozas. Ir kaip tik tuo metu ryšis nutrūko. Supratome, kad "sraigės" pasiekė ir "Burgutą". Reikėjo skubėti. Reikėjo nedelsiant paaiškinti Ukenui bent jau prisilietimo prie jų pavojų. Su "Burgutu" jau nebuvo ryšio, iš visų pusių prie jo iš lėto šliaužė "sraigės". Adamas, tai buvo jis, priėjo prie laivo. Ukenas atidarė liuką, Adamaui teko pasikelti į bloką ir viską paaiškinti. Tuo metu mes suderinome prietaisą, kurį spėjome sukurti specialiai kovai su "sraigėmis". Jos turi silpną vietą – yra labai jautrios elektros iškrovoms, veikiant tam tikrus jų taškus. Vėliau kiek pavargome su "Burguto" dugnu – ir štai pagaliau nusileidimo modulis saugus, o kartu su juo ir mes.

- Olmosai Azizovičiau, - ištarė Šachbozas. – "Burgutas" pakilo iš Renė. Po pusvalandžio "Deimante" mes būsim jau šešiese.
- Gerai, Šachbozai. Sek skrydį.

O pats paėmė Starką už rankos ir jiedu pasitraukė į šoną nuo pulto:
- Pitai, kas yra tie akmenys, tos "sraigės"?
- Matai, Olmosai, turime mažai galimybių jas tirti. Kai ką padarėme, tačiau per mažai, kad padarytumėm galutinę išvadą.
- O išankstinės prielaidos?
- Išankstinės... "Sraigės" gali judėti. Jos sugeria savo saulės energiją. Kažkokiu būdu skaido metalą. Jos netgi kūrybingos. Čia juk dažnos smėlio audros. Štai "sraigės" ir pridarė sau po visą lygumą duobučių, į kurias artėjant uraganui ir suleidžia savo siurbtukus.
- Tu kalbi apie jas kaip apie gyvas būtybes?
- Tikraiusiai taip ir yra. Mes, žmonės, įpratome mąstyti tam tikrame diapazone. Kosmose ieškom organinės gyvybės. Mūsų didžiausia svajonė – surasti gyvenamą planetą, kurios gyventojai kvėpuotų deguonimi, būtų pasidaliję į vyrus ir moteris, ir aplamai panašūs į mus kaip du vandens lašai. O kodėl reikia atmesti idėją, kad gyvybė gali būti ir kitokia?
- Kitaip sakant, Renė paslaptis neatskleista?
- Ne.
- Tačiau atskleisti ją būtina.

Starkas apsižvalgė:
- Erdvu pas jus. Tad aš, ko gero, išsiųsiu sergančius, o pats pasiliksiu "Deimante". O ir kai kurie vaikinai, manau, irgi panorės likti.
- Aš ne prieš, - Azizovas laimingas nusišypsojo ir priėjo prie pulto. – Šachbozai, pas mus svečiai. Turime būti svetingi.
- Būtinai. Tik gaila, kad Ukenas truputį užsilaikė. Jis didelis specialistas tuo klausimu.
- Mes jo palauksime. Mūsų svečiai niekur neskuba. O ir mes neužbaigėme reikalo, dėl kurio skridome čia. Juk taip, Starkai?