Šimunas Vročekas. Siaubingas mechaninis Džono Kerlingtono žmogus

Apie autorių

Šimunas Vročekas (g. 1976 m.) iš Uralo, baigė Gubkino vardo Naftos ir dujų un-tą, pradėjo aspirantūrą, tačiau 2003 m. įstojo į GITIS A. Porochovčikovo kursą, pasimokė metus ir stojo į Ščukino režisūros mokyklą, kurią paliko 2005 m. gimus dukrai. Ir dabar jo profesija – rašytojas. Gyvena Maskvoje, tikrą vardą slepia, o pseudonimą (rusiškai – Semionas Žukovas) paėmė iš filmo veikėjo, kuriame išduodamas draugas vardan aukštesnio tikslo.

Pirmąja publikacija buvo apsakymas „Trys mirę dievai“ (2001). 2006 m. išėjo gerai įvertintas apsakymų rinkinys „Niekas neskambina seržantui“. 2015 m. knygos „Roma: legionai prašo ugnies“ veiksmas vyksta 9 a. Romos imperijoje, kurią valdo Oktavianas Augustas. „Metro 2033. Piteris“ (2010) – apie Petrogradą po branduolinio karo.

1. Homo mechanicus

Jis gali kalbėti – dusliu metaliniu balsu be jokios intonacijos. Dviejų su puse metro ūgio, ant dviejų kojų, liemuo tarsi garo katilas, galva su stiklinėmis akimis ir metaline burna – aišku, nejudria. Bet vis tik Boilerplate^*) veikia: vaikšto, judina rankas, kalba, naudojasi ginklu – senais baisiais „Colt dragoon“ revolveriais, išklerusiais, subraižytais, klibančiais. Tarpas tarp būgno ir vamzdžio – iki 2 mm, šaudant reikia laikyti nuspaudus būgną ir kairę, kad išliktų parako dujų slėgis. Juodas parakas, apvalios kulkos.

Užmirštas urve. Kai kurios detalės iš juodos bronzos, kitos – iš prastos geležies. Varis, žalvaris, juoda bronza, plienas, kaučiukas, odinės tarpinės išmirkytos kanapių aliejuje.

2. Mechaninis karys – paskutinė Pietų viltis

1864 m. mechaninį karį pademonstravo generolui Li^**). Jis klausė komandų, šaudė įvairiais ginklais ir net grumdavosi. Metaliniai pirštai su kaučiuko movomis, kad neišslystų ginklas. Generolas liko patenkintas bandymais, tačiau po kiekvienos užduoties darėsi vis niūresnis ir niūresnis. Jam nepatiko pati mechaninio kario idėja – bejausmio, nežinančio, kas yra garbė ir tėvynė. Jis paklausė: „Ar Boilerplate vykdys bet kurį įsakymą?“. Išradėjas iškart patvirtino: „Žinoma!“. „O gaila,“ – sausai tarstelėjo generolas ir išbandymai baigėsi.

Robertas E. Li buvo tikru džentelmenu ir kariniu aristokratu. Jis rėmėsi kovine einančių mirti už tai, kuo tiki, karių dvasia. „Pilka forma sugėrė per daug kraujo, kad ją dėvėtų kažkoks bejausmis geležies gabalas“, - taip buvo nuspręstas Dž. Kerlingtono kūrinio likimas. Tasai dar kelis kartus bandė pasiekti kitokį sprendimą, tačiau bergždžiai. Jis negavo finansavimo, jo laboratorija parduota už skolas. Kreditoriai kėsinosi ir į karį, tačiau neaišku, ar jiems tai pavyko, tačiau jo daugiau niekas nematė. Beje, kaip ir jo kūrėjo.

Ir štai jis čia, urve – apdulkėjęs, nugultas šikšnosparnių išmatomis, nutekėjusiomis rūdimis, viena skilusia akimi. Jis turi kelis „Colt dragoon Nr.1“, - juos lengva atpažinti iš ovalinių būgno išpjovų. Parakas virto akmeniu, tačiau revolveriai dar gali šaudyti. Tai netrukus paaiškės – mechaninis karys atgis. Jis baisiai girgždėdamas vysis ir šaudys. Tada suveiks viena iš kapsulių. Trenksmas ir viena kulka sminga virš drąsuolių galvų. Byra akmens skeveldros. Jie bėga, o iš paskos girgžda mechaninis karys. Jam įsakyta ir jis neturi abejonių. Boilerplate iškasė karo kirvį ir vėl karo kelyje.

Kerlingtonas pabėgo su savimi pasiėmęs dalį įrankių, brėžinius ir kažkiek medžiagų – visa sukrovęs į vežimą, kurio viduje, uždengtas tentu, saugančiu nuo pašalinių akių, sėdėjo mechaninis žmogus. Kerlingtonas pasislėpė kalnuose, kur tęsė darbus su savo kūriniu.

Patobulintas dantračių mechanizmas suteikė kariui didelę „protinę“ galią ir neblogą susigaudymą. Žodžių atsarga pasiekė 120. Jis sugebėjo formuluoti gana sudėtingas frazes. Konfederatų pergalės progai buvo paruošta: „Taip, sere. Ne, sere. Leiskite pasiūlyti kitą maršrutą, sere. Blogas planas. Įsakymas įvykdytas, sere. Leiskite nubausti prezidentą Linkolną, sere?“.

Kerlingtonas niekada neprarado vilties, apie ką liudija rasti jo smulkūs antros kario versijos išleidimo planai – atsižvelgiant į nusilpusi Pietų ekonomiką: pigios medžiagos, taupymas, supaprastinta konstrukcija ir žemesnis protas – tai turėjo tapti karą nulemiančia jėga. 1865 m., kai generolas Li pasirašė Pietų kapituliaciją, Kerlingtonas turėjo viską paruošęs. Buvo belikę įtikinti konfederatų generolą.

3. Išprotėjęs išradėjas

Džonas Si Elas Kerlingtonas gimė po laiminga žvaigžde ir puritoniška saule. Jo tėvai buvo iš Virdžinijos – berniukas augo gryname ore karvių ir paprastų kaimo negrų apsuptyje. Iš negrų išmoko rūkyt tabaką, suktumo ir kantrybės. Iš karvių neišmoko nieko – tačiau abu dalykus prisimindavo šilti. Tai buvo jo nerūpestinga vaikystė.

Kapituliacijos momentu Kerlingtonui buvo 32-eri.

Edvardas Skotas jį apibūdino taip: „Neaukštas, nesveikai atrodančia išbalusia oda, apvalaino veido, į kurį vietomis buvo įsisukusi metalo drožlė. Tikras puritonas – dar tikresnis, nei kad nešiotų juodą uždarą liemenę su balta kunigo apykakle. Dėvėjo apdegusį darbininko kombinezoną, tokiuos mėgsta negrai, plantacijose renkantys medvilnę. Rankose rūgšties nudegintose iki raudonumo, išradėjas laikė seną vokišką muškietą:
- Man nereikia jūsų prakeiktų popiergalių, jankiai! – pareiškė peršalusiu, tačiau skambiu nuo įsiūčio balsu. – Nešdinkitės arba šaudysiu!“

Edvardui teko trauktis. Ir teisingai padarė, sakyčiau, nes kitaip mums netektų skaityti jo užrašų. Daugelis mus pasiekusių liudijimų pabrėžia karštą Kerlingtono būdą, labiau būdingą kraujo ištroškusiam maurui nei mokslininkui puritonui. Tad sužinojęs apie Konfederacijos pasidavimą, jis šaudė į orą ir šaukė:
- Pasidavė generolas Li, tik ne aš!

Tuo metu mūsų veikėjai bėga ir už nugaros girdi baisų girgždėjimą ir sunkius mechaninio žmogaus žingsnius. Spragsi saugikliai, tebesisuka būgnai, bach-babach! Suveikia eilinė kapsulė. Apvali švininė kulka, įsukta įpjovų, iš jaukios tamsos išlekia į žiaurų ir baisų pasaulį. Urvą nutvieskia žybsnis. Vienas veikėjų, aukštas šatenas su tarsi iš rudos pemzos išskuobtu veidu sušunka, griebiasi už krūtinės, griūva, blaškosi traukuliuose, tada nurimsta ir ramiai guli.

Geležies ir kraujo kvapas. Šateno akyse gęsta ugnies gaisai – kaip Hetisbergo ir Čatanugi, kurių jis neaptiko, aidas. Jis iš Niujorko atvykęs jankis, todėl jis antra tiek jankis.

Tai Eštonas Bleiki, sakvojažininkas.

Jis negyvas. Ir atrodo, daugiau nedalyvaus mūsų pasakojime.

Aplink lavoną tylėdami sustingo ketvertas žmonių.

4. Mūsų veikėjai

Vertėtų susipažinti, kol visų nenužudė. Trakšt, traška saugiklis, trakšt. Primena garsą, kai kortų dalintojas išpakuoja naują kortų kaladę.

Jie stovi tylomis – tai tetrunka vos kelias akimirkas, tačiau spėjame į juos įsižiūrėti. Pirmasis rauna žmogus apvalia skrybėle, pailgu ir gelsvu veidu, tarsi jam nevirškintų skrandis – ir dingsta iš akiračio.

Sekundės daliai užtrunka jo draugas – žvelgia tiesiai į mus – nuo blakstienų, tarsi skylės gamyklos plytų sienoje, nubėga plyšiai. Pro blakstienas liejasi dulsva žydra šviesa. Blondinas vardu Holdenas O‘Brajenas. Jis buvo airis, vadinasi irgi kaip tikras jankis. Jis spartaus revolverio išsitraukimo meistras. Dramblio kaulo rankena po jo dešiniu delnu. Tai „Cont Single Action Army“ – senas Pilietinio karo laikų modelis, perdirbtas metaliniam šoviniui. Saugiklis nuleistas; norint šauti reikia per nuleidiklį trinktelėti delno šonu. Greitis – antrasis Holdeno O‘Brajeno vardas.

Atrodo, kad jis pirmasis pamatė milžinišką metalinę figūrą, pasvirusią prie sienos – tarsi sulaužytas žaislas. Airio rankos buvo greitesnės už galvą – ir tai ne pirmas kartas. Per sekundės dalį revolveris iššoko iš dėklo, saugiklis jau buvo pakeltas, o kairė ranka, per pažastį apvyniota juoda juosta, jau buvo veiksme...

Kitaip sakant, sakvojažininkas Eštonas Bleiki čia buvo ne prie ko – tačiau būtent jis sužinojo apie auksą.

5. Aurum

Jis mėgsta, kad jį slėptų. Tamsoje auksas pasunkėja, metams bėgant įgaudamas alyvinį blizgesį; tūno pasiruošęs tarsi gyvatė. Tik paliesk jį – iškart gels. Akimirksniu ir negailestingai. Nuodai nutekės krauju per arterijas ir venas, ploniausiomis gijomis perverdamas plaučius ir kepenis. Valkčiu užtrauks akis. Auksas? Auksas! AUKSAS!!! Anksčiau ar vėliau ten, kur jo susikaupė daug, - auksas virsta švinu – 44, 38 kalibro ar 033 vinčesteriu. Plyštančiais audiniais ir raudono skysčio purzlais.

Kiek jis nužudė?

Nesuskaičiuosi. Jų kaip smauglio prarytų triušių – ir kuo daugiau, tuo geriau. Nors visi pasaulio smaugliai nėra tokie rajūs.

Štai auksas guli ir klausosi tolimų „Kolto dragūno“ trakšėjimų. Keturių žmonių žingsnių ir trūkčiojančio kvėpavimo. Sunkius mechaninio žmogaus žingsnius. Ir šūvių aidą, kai bėgliai atidengia atsakomąją ugnį. Beprasmiška, mąsto auksas, beviltiška. Trakšt, taukšt, trakšt.

Guli primerkęs auksinius vokus ir niekur neskuba. Anksčiau ar vėliau ateis žmonės ir pasiims. Įprastas dalykas.

Išskyrus vieną kartą.

Gyvatė taip įsibaiminus, kad užsimerkia. Ir ilgai negali užmigti, klausydama šūvių ir žvelgdama į tamsą. Ir riečiasi nuo prisiminimų.

Tada auksas pateko žmonėms, kuriems buvo nusispjauti į jį. Jų kraujyje lydėsi nerūpestingas jaunystės įkarštis ir pusalkanio heroizmo mišinys. Berniūkščiai! Berniūkščiai konfederatai, apie ginklus žinoję daugiau nei apie žirgus, o apie žirgus mažiau nei apie moteris.

O apie auksą žinojo tiek mažai, kad net žirgais negalėjo to žinojimo išmatuoti.

6. Šviesos lūžimas

Kaip visoms stiprioms prigimtims, kankinamoms šekspyriškų aistrų, Kerlingtonui užeidavo ramybės periodai. Išradėjas tapdavo nekalbus ir pasibaisėtinai nuobodus.

Anglai tai vadina splinu. Tačiau tai ne visai tikslu. Anglų „splin“ – tai kai silpna siela liūdi dėl dalykų, kuriuos galėtų atlikti būdama stipri. Kerlingtono siela buvo kitokia – ji troško išeities iš aklavietės, o jos, deja, vis nebuvo. Tad išradėjas ištisas dienas voliojosi ant senos kušetės, stebėdamas saulės spindulių refleksiją langų stikluose.

Kartais stebėjimo objektas pasikeisdavo – išradėjas taip pat niūriai stebėjo refleksijas metalo paviršiuje. Daugiausia – irgi dulkinų. Boilerplate įeidavo į namą dusliai žingsniuodamas ir atnešdavo gerai papipirintą pupų troškinį. Išradėjas nuleisdavo basas kojas ant grindų, per jėgą suvalgydavo pora šaukštų ir palikdavo. Į lėkštę tingiai leidosi musės, neblogai atsiganę per paskutinį mėnesį.

Kaip vyriškos lyties padaras, mechaninis žmogus namų tvarkyti nemokėjo. Užtat neblogai virė košes ir skaldė malkas. Ir aplamai netinginiavo. Dažnokai Kerlingtonas stebėjo, kaip Boilerplate vaikšto po kiemą rūpestingai rūšiuodamas malkas – o kartais, išsirinkęs kurią, įsimeta pro dureles į pilvą. Iškart po to jis kuriam laikui sustingdavo, apsigaubęs garais, tačiau metaliniame veide niekas neatsispindėjo. Tačiau Kerlingtonas galvojo: mėgaujasi!

Taip truko gana ilgai – nuo 1866-ųjų birželio iki 1867-ųjų liepos. Sprendžiant iš negausių dienoraščio užrašų, išradėjos priėjo ribą. Kelis kartus valios pastangomis prisivertė grįžti prie darbo, bandymų (per vieną tokių nušvitimų jis vos nenušovė minėto Edvardo Skoto), tačiau bergždžiai. Išerzinto mauro temperamentas jį degino iš vidaus, palikdamas tik pelenus ir šlaką.

Tikriausiai taip ir būtų viskas pasibaigę – visų mūsų ramybei.

Tačiau netikėtai Džono Kerlingtono gyvenime apsireiškė Dži Bi Gasteris, kavalerijos pulkininkas su didžiuoju Pietų restauracijos planu.

7. Didysis planas

Po dviejų metų, 1869 rugpjūčio 8 d. jie kartu atvyko į Leksingtono miestelį, kur buvo (ir tebėra, Dievas mato) garsusis Džordžo Vašingtono koledžas.

Juos pasitiko neaukštas vyriškis baltais tarsi sniegas plaukais ir tokia pat balta barzda. Jo veidas senstelėjo, kiek Džonas prisimena, tačiau kakta liko kaip anksčiau – aukšta, protinga ir, rodos, vis dar nugairinta saulės. Buvęs Pietų armijos vadas, o dabar koledžo prezidentas Robertas E. Li nusišypsojo.
- Malonu jus matyti, ponas Gasterai, - pasveikino jis pulkininką, o į išradėją smalsiai pažvelgė ir paklausė. – Ar jus pažįstu?

Kaip atsigimęs karvedys, generolas vardais žinojo daugelį karių. Kerlingtonas nebuvo Li kariu, tačiau pajuto neįprastą šilumą krūtinėje. Visada malonu, kai didis žmogus žino tavo vardą.

- Mes pažįstami, generole - kukliai atsakė išradėjas.
- Žinoma, aš jus pažįstu! - tęsė generolas. – Vadovavote kavalerijai prie Entietemo. – Gasteras pasišiaušė. – Žinoma. Antrasis Virdžinijos. Puikiai prisimenu jūsų išlindimą. Jūsų kuopa prieš Niujorko zuavų batalioną. Nepaprasta drąsa. Aišku, tada kardu vienu metu perdūrėte du zuavus!

Kerlingtonas nuoširdžiai gailėjosi, kad pats to neprisimena.
- Ee, - teištarė išradėjas. Generolas jam paspaudė ranką. Kerlingtonas nerado žodžių, kad išreikštų, koks jis laimingas – ir patylėjo.

Gaila, mes nežinome tiksliai, su kuo jį supainiojo didysis generolas Atrodo, kad ir pats išradėjas to nežinojo. Bet visad malonu, kai didis žmogus tave laiko nepaprastu drąsuoliu. Kad ir apsirikęs.

- Kas jus atvedė pas mane? – paklausė Li baigus formalumus.
- Pažadėkite, generole, - Gasteras žengė į priekį, - kad viskas, kas bus pasakyta čia, liks tik tarp mūsų.
- Ne, - paprieštaravo generolas surimtėjusiu veidu. – Daugiau neduodu jokių pasižadėjimų. Išeikite!

Kerlingtoną apėmė neviltis. Tačiau Gasteris jį perspėjo akimis – neskubėk.
- Prisiekiu jūsų garbe, generole. Išklausykite, prašau.
- Gerai, jei taip prašote.

Įkvėptas to „gerai“ Gastoras atvėrė burną ir jos neužvėrė iki pat vakaro. Atsigimęs pasakotojas jis spalvingai pristatė milžinišką mechaninių karių armiją (mintyse Boilerplate padauginęs iš 10000), kuri paslėpta kalnuose ir telaukia, kada didysis strategas, vertas būti Pietų vėliava, ims jai vadovauti. Kerlingtonas klausėsi atvėpusiu žandikauliu. Vienu Gastero privalumų buvo tai, kad įsijautęs pats savimi patikėdavo. Ir jis piešė pergalingą žygį. Ir kaip negrai džiugia minia bėga pasitikti ant balo žirgo jojančio Roberto Li, virš galvų iškėlę gėlėmis papuoštas grandines, šaukdami „Masa Li! Masa Li!”

Pradėjęs apie negrus Gasteras pats suprato, kad jį užnešė.
- Kažkaip taip, - užbaigė vidury žodžio. – Ką pasakysite, generole?

Robertas E. Li tylėjo. Jo balta galva atrodė tarsi švytinti kabineto prieblandoje. Kompanionai sulaikė kvėpavimą.

- Ne, - iš lėto ištarė. – Net jei tai tiesa... Tiksliau, jei tai tiesa – tuo labiau.
- Išdavikas! – sušuko įsiutęs Kerlingtonas. Jo kantrybė išseko. Daug metų jis laukė šios akimirkos. Ilgai jis darbavosi Pietų labui, atidavė visą save – ir nieko nesigavo. Antrąkart Li atmetė vienintelę galimybę, galėjusią išgelbėti konfederaciją.

Generolas krūptelėjo. Lėtai pakėlė galvą, išradėją skrodė jo skvarbios akys. Plačią protingą kaktą vagojo liūdna raukšlelė. O pulkininkas Gastoras, kaip ir pridera karininkui, išliko ramus. Jis išdidžiai tarė:
- Generole Li, jūs pasidavėte, o mes su Kerlingtonu – ne.

Ir išėjo nenugalėtas. Kerlingtonas norėjo jį sekti, tačiau jį staiga pašaukė laipsniu:
- Leitenante! – Kerlingtonas sustojo priešais savo valią, o generolas Li tęsė: - Pavadinote mane išdaviku. Žinodamas jūsų karštumą .. ir nuoširdumą, nereikalausiu atsiprašymo. Tačiau leiskite išklausyti mane...

Kerlingtonas sumirksėjo ir netikėtai aiškiai įsivaizdavo, kaip ant jo kardo ašmenų raitosi ir rėkia airių zuavai.

8. Arkliška aritmetika

Tačiau grįžkim prie mūsų veikėjų. Kol susiraičiusi auksinė gyvatė žvelgė į tamsą, primindama berniūkščius konfederatus, pasigirsta:
- Skauda! Dieve, kaip skauda!

Rėkia žmogus. Praeitą kartą nespėjome susipažinti. Jo aukštas falcetas ir bjauri banko klerko šukuosena. Jo vardas... beje, tai jau visai nesvarbu. Jis tik sutrūkčiojo paskutinį kartą ir nurimo. Amen. Gyvenk ramybėje. Matom jo ranką su vestuviniu žiedu, languotų marškinių rankovę, sidabrinio segtuko blizgesys – ir staiga prieš mus nusileidžia didelė metalinė koja. Patamsėjusiame, sulankstytame metale gęsta šviesos atšvaitai.

Kažkur tolumoje pasigirsta bildesys, bet tai mažai primena šūvio garsą – greičiau ant žemės virsta medinės pertvaros. Eilinis bergždžias bandymas sustabdyti mechaninį žudiką.

Mūsų veikėjai (jų beliko trys) iš visų jėgų prisimerkę. Akys skausmingai ašaroja. O kaip kitaip. Po tamsaus požemio atsidurti ryškiai apšviestais. Šiaip, tai tik platus plyšys, jo sienos beveik stačiai kyla aukštyn – o ir šviesos visai nedaug. Tačiau vis tiek virš galvos vietoje prakeikto akmens – žydro dangaus juosta.

Iš viršaus leidžiasi storos žalios lianos. Dar vienas veikėjas – sijų indėnas baltais drobiniais marškiniais, prie šlaunies „Remington New“ - prieina ir timpteli už mėsingo stiebo. Tada linkteli airiui.

Bet tas neatsako. Kol trečiasis veikėjas klausosi prie lentomis užversto įėjimo, Holdenas žvelgia į sieną. Ilgai žiūri. Tada praveria perdžiūvusias lūpas:
- Aštuoni žirgai į šiaurę ir du į vakarus. Tai kažkur čia.

Jo balsas skamba tarsi nenorom, tarsi kalbėti airiui – tikrų tikriausia kankynė. Indėnas nustebęs. Tada pažvelgia į ten, į kur nukreiptas airio žvilgsnis. Jo veido išraiška keičiasi. Vaikiškas džiugesys.

Airis žiūri į viršų, tada griebia lianą ir ropščiasi aukštyn. Kai po kelių minučių jis nusileidžia, šūvio aidas jau nutilęs. Nieko nėra. Trečiasis veikėjas dingo, liko tik indėnas. Švino šratas sprogo ir išdraskė indėnui pilvą. Viskas aplink įtartinai raudona, tarsi kokie apeiginiai dažai. Airis stovi ir ilgai žvelgia į indėną. Tada pritūpia prie mirštančio.

- Kas? – klausia Holstenas. Jis nepratęs švaistyti žodžius veltui – net tokią akimirką.

Mėlynas Debesis žvelgia į airį, sukaupia jėgas. Jų ne tiek daug, tad jis beveik šnibžda.
- Žmogus šakalo veidu, - ištaria ir miršta.

Holstenas išsitiesia ir vėl žvelgia į sieną. Ant jos nupiešta juoda višta. Už airio girdisi artėjantys sunkūs žingsniai. Tarsi federalų artilerijos duslus bumbsėjimas.

9. Žybsnis tamsoje

Tuo metu ordinaru Gasterui tarnavo toks Barnis Vintropas, nedidelio proto žmogelis, tačiau turintis daug kitų privalumų. Vienu jų buvo beribis jumoro jausmas.

- Ką darytum, vaikine, jei dabar laimėtume?

Boilerplate ilgam susimąstė. Pirma, niekas iki šiol jo nebuvo pavadinę „vaikinu“. Antra, klausimas buvo įdomus. Dantyti ratukai, švytuoklės ir bronziniai sverteliai jo galvoje sujudo, sugirgždėjo.

- Leiskite nubausti prezidentą Linkolną?

Barnis žvelgė į Boilerplate su nuostaba. Tada ištarė frazę, visiškai pakeitusią mechaninio žmogaus gyvenimą. Frazė buvo paprasta – kaip būna paprasta ir be pašalinių minčių kalnų griūtis:
- Koks po velnių Linkolnas, jei jį pašovė 65-ais – ir pridūrė: - Aktoriūkštis Džona Butas. Ištaškė prezidentui smegenis.

Kai pulkininkas ir Kerlingtonas grįžo iš miesto, pirmiausia jie patraukė į daržinę. Į klausimą „kur?“ Barnis tylomis parodė į sieną, kurioje žiojėjo milžiniško dydžio skylė, primenanti garo katilo siluetą ant dviejų kojų. Už spragos buvo žalia pieva, kurioje kažkas išmynė takelį, o toliau – tankus Leksingtono apylinkių miškas, per kurį kažkas tarsi pervažiavo garvežiu.

Mechaninis žmogus pradingo.

10. Vištiškas reidas

Vežimas nebuvo paprastas vežimas. Dėžėse vietoje žalių federalinių popierių, kurie neturėjo jokios vertės, buvo visai kitkas. Ir tas kitkas rengėsi kelionei į užsienį: į Paryžių ir Berlyną, Londoną ir Vieną – apmokėjimui už šautuvus, patrankas, sviedinius, gelumbę, grūdus ir geležinkelio bėgius. Šiauriečiai visa tai nupirko, kad tęstų karą. Auksas raukėsi, žvelgė į berniūkščius pro plyšius ir rietėsi į auksinius žiedus. Auksas rengėsi šuoliui. Tamsoje blizgėjo jo geltonos abejingos akys.

Ketvertas jojo ant arklių ant jų kaklų pasidėję revolverius ir šautuvus. Apgaulinga ramybė. Jiems po 14-15. Berniūkščiai apdriskusiais drabužiais, striukės nedera prie kelnių, o pratrints kelnės prie naujos dabitiškos skrybėlės. Tačiau jie tikrai – ne federalinė kavalerija.

Vyriausiam, Hariui Chlopui, ant rankovės kapralo apsiuvai.

Prieš berniūkščius, ant bažnyčios slenksčio stovi žmonės, kurie apsirengę gerokai geriau, ir žiūri į juos. Šiauriečiai?

Šiauriečiai.

Berniūkščiai atjojo į miestą su keistu jausmu: jie čia buvo priešais, tačiau buvo jauni ir nejautė neapykantos. Jie save laikė didvyriais ir todėl buvo gailestingi. Jie žvelgė į merginas ir nematė skirtumo nuo savo seserų bei nuo draugų seserų. Jie žinojo, kas yra mirtis, tačiau iame mieste mirties nebuvo.

Alkani, įžūlūs berniūkščiai iš 6-osios pietiečių kavalerijos brigados. Prajojo užnugariu, juokdamiesi ir šaudydami į orą. Nemirtingi? Ko gero.

Mieste mirties nebuvo.

Mirtis jų laukė vištidėje. Jau pakeliui atgal, nusivežant vežimą su auksu, Haris Chlopas nušoko ir nėrė pro siauras duris. Nė kąsnelio duonos...

It čia, tarp pūkų ir plunksnų, pasigirdo šūvis. Pietiečių vadas buvo nušautas. Šovusio nerado – nors, jei atvirai, nelabai ir ieškojo.

Jie stovėjo prie jo ir tylėjo.

O tada nusprendė su auksu padaryti taip, kaip paprastai daro berniūkščiai. Jie jį paslėpė ir nupiešė planą. O tada jį padalino į tris dalis. Štai toks buvo žaidimas.

11. Pinigų valdžia

„Reikia pripažinti, kad pinigai sukelia stiprius jausmus – ypač, kai jų nėra“, - užrašė Džonas Kerlingtonas dienoraščio paraštėje. Galim tik spėlioti, kas jį privertė tai parašyti. 1867-ųjų rudenį – du metai iki apsilankymo pas generolą Li – išradėjas persikraustė iš gimtosios Virdžinijos į nelabai gimtąją Pietų Karoliną. Pulkininkas Gasteras vyko su juo. Kompanionai neužmiršo savo didžiojo plano, tačiau jiems pasiutusiai reikėjo lėšų mechaninės armijos sukūrimui. Gal todėl dienoraštyje ir atsirado toks užrašas.

O gal todėl, kad būtent tądien, gurkšnojant cheresą, kramtant cigarą ir juokiantis, pulkininkas Gasteras papasakojo apie vištišką reidą. Tuo metu Boilerplate į stalą tiekė negudrų naminį maistą.

12. Žmogus šakalo veidu

Ištįsusiu ir geltonu, tarsi nuo nevirškinančio skrandžio. Apvali juoda skrybėlė. Jisai jau buvo pasirodęs prieš mus, kad iškart prapultų – nors iš tikrų mūsų pasakojime jo rolė svarbi.

Nedis Tvistedas stovėjo prie dėžių su karine markiruote, o prieš jį stovėjo Holdenas O‘Brajenas.

Trečia trikampio viršūnė - Boilerplate.

Tylomis į nebūtį nuskrieja akimirkos.

13. Dantračiai ir ratukai

Kavalerijos pulkininkas Gasteras vadovavo 6-ai kavalerijos brigadai. Jis išsiuntė įprastinį patrulį. Jo nėra dvi ir tris dienas, o tada ateina trys berniūkščiai ir sako, kad praėjo jankių užnugariu ir sunaikino amunicijos vežimą. „Neįtikėtina! Negirdėtas heroizmas!“ – sušunka Gasteras.

Aišku, jis jais nepatikėjo.

- Kai lieki vienas su tamsa, - kalba Boilerplate, - supranti, kaip mažai svarbu tai, ką norėjai padaryti.

O tada dusliu metaliniu balsu priduria:
- Noriu namo.

Mūsų veikėjai stebi, kaip Boilerplate dingsta už horizonto. Tamsi metalinė figūra didelės besileidžiančios saulės fone atrodė juoda ir mažyte.

Tada Holdenas ir Nedis žvelgia vienas į kitą. Jų rankos prie revolverių rankenų.

14. Išdavikas

- Tu mane vadini išdaviku, - tarė generolas Li. – Gal tu savaip ir teisus. – Generolas patylėjo. – Tik atmink, aš sakiau: neduodu jokių pasižadėjimų? Kartą stojau į Pietų pusę, nors Konfederacijos atsiskyrimą laikiau didele kvailyste... tačiau daviau žodį.
Reikia pripažinti, man sekėsi. Laimėjau daug kautynių. Tačiau kartą supratau: kuo daugiau kautynių laimiu, tuo daugiau žmonių miršta. Savo pergalėmis tik užtęsiu agoniją.

Robertas E. Li pažvelgė į Kerlingtoną ir pasakė:
- Ir tada pasirašiau Pietų kapituliacijos aktą. Pagal tave, aš išdavikas, ką? Ką gi... tebūnie taip. Norėjau viena: kad mes pagaliau liautumės žudę vieni kitus ir paprasčiausiai eitume namo.

15. Epilogas: namai, namučiai

- Labas, tėti.

Tfu, po velnių! Kerlingtonas, spausdamas rankose kirvį, atsisuko. Už jo stovėjo baisus mechaninis žmogus visiškai abejingu veidu. Ir atrodė, kad tasai gelžgalys, šypsosi.

Papildomi skaitiniai:
S. Lemas. Gera pyla
Julija Zonis. Megido
V. Rybakovas. Dailininkas
V. Maryševas. Mitliandija
I. Proninas. Rusiška idėja
M. Jako. Protingumo testas
P. Podzorovas. Alyvos šakelė
Jaroslavas Kudlakas. Simbiozė
V. Maryševas. Šalutinis poveikis
R. Jarovas. Silpnumas akimirkai
Aleksandras Smirnovas. Sena legenda
Nikas Sredinas. O galvoti – reikia!
N. Chrapovas, A. Sapunkovas. Trimurti
Toji kosminė 19-ojo amžiaus antra pusė
Recenzija: Inžinieriaus Garino hiperboloidas
Stivenas Alenas. Viešas pasmerkimas
Sergejus Lykovas. Ilgas kelias namo
I. Rosochovatskis. Gerieji gyvūnėliai
Grigorijus Kazakovas. Nedėkingųjų žemė
S. Lukjanenko. Kurčias telefonas
A. Azimovas. Neįprastas draugas
Elena Pervušina. Panoptikonas
Christopher Anvil. Euristika
Kosmoso musės ir musytės
A. Gasparavičius. Tunelis
Ar mąsto žmogus?
Poezija ir skaitiniai
Vartiklis