Ekologijos fantastikoje iškilimas

„Publishers Weekly^*) “ laikytas madų diktuotoju JAV knygų rinkoje. Ir tai, kad kelis mėnesius bestselerių sąraše pirmavo naujoko romanas, negali nepatraukti dėmesio. Kalbama apie Maiklo Kraitono „Andromedos štamą“ (1969). „Knopf“ leidykla jo nepriskyrė jokiam žanrui, tačiau pagal trumpą turinio aprašymą ant viršelio galima buvo spėti, kad tai priklauso mokslinei fantastikai. O tasai žanras buvo populiariausias JAV – tačiau, kad debiutanto romanas ilgai pirmautų sąraše, buvo neįprasta. O juk gerai pagalvojus jis nieko ypatingu neišsiskyrė. Kalba žurnalistiškai lakoniška, autorius aiškiai gerai išsilavinęs ir žino tai, apie ką rašo, dinamiška siužetas su gerai palaikoma įtampa. O daugiau niekuo toji knyga neišsiskiria. Tai kuo M. Kraitonas taip užbūrė skaitytojus?

Gal tema? O tai apie ekologiją. Bet juk tais pačiais metais pasirodė Ursulos Le Guin „Kairioji Tamsos pusė“ (1969), iškėlusi ekologijos temą į M. Kraitonui nepasiekiamas literatūrines ir filosofines aukštumas. O juk dar prieš 4 m. buvo pasirodžiusi Frenko Herberto epopėja „Kopa“ (1965). Apie tas knygas tebekalba iki šiol, o tuo tarpu M. Kraitono romaną ištiko įprastas bestselerių likimas – greita sėkmė, o tada sekęs nuopuolis.

Tačiau 1969-ais triumfavo M. Kraitonas. Tik po „Andromedos štamo“ (ir, ko gero, tais pačiais metais išėjusios K. Voneguto „Skerdyklos nr.5“) amerikiečių knygų rinka ir kritika kiek nustebusi aptiko fantastiką – ilgą laką šešėlyje buvusį literatūros žanrą, dominusį tik jos fanatus. Bet vis tik, kur „Kraitono fenomeno“ paslaptis? Ji paaiškėjo vėliau, kai pasipylė padirbinių „palei Kraitoną“ srautas. Pasirodo, knygos sėkmę lėmė temos aktualumas (keista „literatūros apie ateitį“ savybė).

Taigi, imkim ir pasiaiškinkim... Superslaptas Pentagono palydovas (skirtas ieškoti efektyvių bakteriologinio karo priemonių) 1967 m. į Žemę pargabeno akiai nepastebimą mirtį, kurios pirmomis aukomis tapo nieko neįtariantys žmonės. Tokia buvo Kraitono fantazija. Tačiau jau po metų 400 konteinerių su nervus paralyžiuojančiomis dujomis buvo nukandinti netoli Floridos krantų. Ir kas gali užtikrinti, kad iš jų nėra nuotėkio?! Bet tai jau iš žiniasklaidos...

Apibendrinant, reikia pripažinti, kad M. Kraitonas pateikė chrestomatinį romano „apie ekologinę katastrofą“ pavyzdį. Būtent tai ir „nukalė“ jam sėkmę. Jam nereikėjo kokių nors filosofinių apibendrinimų, nesigilinta ir į psichologinius niuansus – autorius pateikė probleminį romaną, idėją.

Grožinė literatūra visad dėmesį kreipė į žmogų: individo psichologinius išgyvenimus, jausmus ir emocijas. Aišku, visa tai tebebuvo glaudžiai susiję su supančia gamtos aplinka, kuri, vis tik, kažkaip išlikdavo nepakitusi, tiesiog „fonas“, kuriame galėjo vykti žmogiškosios dramos. O čia viskas staiga sujudo, o po to ir visai nutrūko nuo grandinės. Anot prancūzo Filipo Sen-Marko^**), „Gamtos socializacijos“ (1971) autoriaus, „šiandien liūdesį, kaip taisyklė, sukelia ne metafizikinis liūdesys, o fizinės terpės sanitarinė būklė“.

Ne, nesakome, kad psichologinė proza išeina iš mados – vis dar masė skaitytojų panirę į knygas, pateikiančias neišspręstą visų problemų problemą: Aš, Ji ir Kitas. Tačiau paaiškėjo, kad vien tokio ti po literatūra dvasiškai sotus nebūsi – ir šiuolaikinį žmogų domina ir visai kito pobūdžio konfliktai – kad ir žmonijos pieš gamtą (ne atskiro individo, o viso sociumo), kaip ir dvejopos prigimties aplinkų (natūralios ir technologinės) konfliktas.

Kai aplinka buvo tiesiog „gamta“

„Ateis diena, kai medžiai bus iš metalo, pievos – iš veltinio, o jūrų pakrantės – iš metalo drožlių!... tai ‚progresas!‘“,
Žiulis Vernas

Ar literatūra atspindėjo žmogaus, jo vidinio pasaulio ir psichologijos ryšį su supančiu pasauliu? Keistas klausimas...

Tereikėjo sužibti proto kibirkštėlei Žemėje, pirmais vaizdais, kuriuos fiksavo bet kurio naujagimio smegenys, buvo žydras dangus ir augalų bei gyvūnų gausa. Gamta reiškė viską: saulę, orą, vandenį, maistą, pastogę, židinio šilumą... Apie ryšį su gamta mąstė ir senovės autoriai, ir dabarties rašytojai. Visur, nuo „Gilgamešo epo“ iki Folknerio romanų išvysim net ne aprašymą, o gamtos lūžį žmoguje. O ir žmogaus joje...

Tad paieškokime ištakų, privedusių prie ekologinės fantastikos užgimimo.

Ir nepasakysi, kad žmonijos aušra tebuvo idilė gamtos fone. Buvo visko: potvynių, žemės drebėjimų, ligų epidemijų, nederliaus metų, grėsmę kėlė ir stambūs plėšrūnai, ir smulkučiai vabzdžiai... Bet visa praeidavo – ir perilgus amžius tik nedaugeliui autorių kilo mintis apibendrinti, įsivaizduoti katastrofą globaliai.

Jau „Gilgamešo epe“ aprašomas pasaulinis tvanas. Panašių apokalipsinių epizodų gausu ir „Jono apreiškime“. Ir vis tik „katastrofų žanras“ atsirado santykinai neseniai. 1825 m. M. Šeli¹⁾ išleido romaną „Paskutinis žmogus“ apie žmonijos žūtį nuo nežinomos epidemijos, kuris buvo toks pat populiarus, kaip ir jos garsusis „Frankenšteinas“. Vis tik estafetę iš jos kiti perėmė tik po pusšimčio metų.

Bet kodėl naujasis žanras kilo Anglijoje? Tam buvo kelios priežastys: ir savita reakcija į iš Prancūzijos atėjusias Ž.-Ž. Ruso utopines mintis, ir pačių britų 19 a pabaigoje patirtų nelaimių (sukilimai kolonijose, pirmieji pojūčio apie imperijos subyrėjimą ženklai ir pan.) atspindys. Bet pasirodydavo romanai apie katastrofas ir Vokietijoje, Prancūzijoje, Rusijoje ir kitur. Tik štai amerikiečiai šios temos instinktyviai vengė (be Dž. Londono „Rausvojo maro“ (1912) daugiau nieko kaip ir nėra) – mat jie „užburti“ progreso perspektyvų buvo pilni optimizmo. Bet anglus gali vardinti nesustodamas: H. Velsas, A.K. Doilis²⁾, O. Stepldonas, Dž. Kristoferis³⁾, Dž. Vindemas, Dž. Balardas⁴⁾, B. Oldisas... Jau iki 20 a. pasirodė dešimtys romanų, ant skaitytojų galvų pylę visas įmanomas gamtos nelaimes - netgi Mėnulio nukritimą ir susidūrimą su kometa.

Vis tik vieno svarbaus momento to meto fantastai neįžvelgė – žmogaus (o tiksliau, žmonijos) sukeltos gamtos tragedijos. ir tai nesunku suprasti – nes tokio dalyko dar nebuvo įvykę. O ir kas per veikėjas toji žmonija, kaip ją panaudoti? O dar gyvavo ir tokia versija: atseit, tema nepatraukli literatūrai dėl kaltininko nebuvimo. Pvz., kanadietis literatūrologas Džozefas Mikeras⁵⁾ „Išgyvenimo komedijoje“ (1973) rašė: „Edipas savo nuodėmingomis vedybomis išniekino Tėbus, tačiau kas kaltas dėl Niujorko apdergimo⁶⁾? Danijos karalystės puvėsius ėmėsi valyti Hamletas, tačiau kas prisiims atsakomybę už pūvančias šiukšles Čikagos gatvėse?“

Vis tik 20 a. pradžioje, kartu su spartėjančiu techniniu progresu, tokio žanro kūrinių pasirodė – tik jie nebuvo gausūs ir juos mažai kas pastebėjo; nors jau 19 a. žinojo tokius dalykus kaip purvas miestų gatvėse ir virš jų kybantis smogas. Tačiau prie jų priprato...

Vis tik skvarbus žvilgsnis užčiuopė nežymų šmėkštelėjimą. Britų skaitytojai turėjo nustebti, atvertė vieną 1862 m. „Times“ numerį – po antrašte nurodyta no.55567 ir 1962 metai. O straipsniai vienas už kitą fantastiškesni – numeris perteikė įsivaizduojamą Anglijos vaizdą po 100 m. ir tarp daugybės nuostabių dalykų – nežymi žinutė, kad pagaliau Temzė išvalyta. Pagaliau – po 100 m.

O tuo tarpu M. Grifit⁷⁾ „Po 300 metų“ (1836) nė kiek nejaudina ateities Londono užterštas oras. Bet R. Baro⁸⁾ apsakyme „Londono likimas“ (1892) kūrenamos anglies dūmų ir rūko mišinys jau ne prastesnis žudikas nei po 5 m. Londoną užklupę H. Velso marsiečiai. Vis tik E. Meitlendo⁹⁾ „Žingsnis po žingsnio“ (1873) oras virš Londono jau švarus (ir, tikėtina, visiems laikams). Tačiau visi šie kūriniai šiandien gali sudominti nebent bibliografus, vienintele knyga, galėjusia sudominti amžininkus, buvo gamtininko R. Džefrio¹⁰⁾ storas romanas „Po Londono“ (1885), pateikęs apšniaukštos Žemės panoramą – bet tai tebuvo balsas dykruose. Tik retai šmėkštelėdavo apokaliptinės vizijos, kuriose katastrofos vaizduotos viena už kitą efektingesnėmis – tik įžvelgti, kad jų kaltininku galėjo būti žmogus, niekam nešovė į galvą.

O ir 20 a. pradžioje tik Dž. Beresfordo¹¹⁾ apsakyme „Žmogus, nekentęs musių“ (1929) mokslininkas-maniakas atrado absoliutų insekticidą, galiausiai sukėlusį ekologinę katastrofą (sunaikinant vabzdžius) – praėjus 2 m. po Č. Eltono¹²⁾ „Gyvūnų ekologijos“ (1927). Fantastus traukė nauji traukos centrai: atominis pavojus, gyventojų pertekliaus problema, bauginantis valstybės-kompiuterio vaizdinys, genų inžinerija...

Net 6-me dešimtm. pasirodė vos keli kūriniai. E. Hjamsas¹³⁾ „Astrologe“ (1950) susirūpino gamtos išteklių išeikvojimu. Dž. Blekbernas¹⁴⁾ „Šieno kvape“ (1958) aprašo „plastmasių rijiką“ (buvusio nacio paskleistą virusą). Amerikiečio V. Muro¹⁵⁾ romane „Žalesnis nei manei“ (1947) naujas trąšų tipas sukelia nepageidautiną mutaciją atsirandant „velnio žolei“, naikinančiai visą gyvybę. Smulkūs, bet efektyvūs štrichai sutinkami F. Polo¹⁶⁾ ir S. Kornblato „Kosmoso prekeiviuose“ (1953). Ir galiausiai Dž. Vaitas¹⁷⁾ apsakyme „Mirtinai pavojingos šiukšlės“ (1960) jau rašo ir apie kosmoso apšiukšlinimą. Bet ir šie kūriniai nesupurtė smegeninių... Net garsusis Dž. Vindemo „Trifidų dienos“ (1951) sutiktas kaip eilinis „romanas apie katastrofas“ – o juk šiame romane autorius įžvalgiai pastebėjo tragediją, kurią sukėlė ne stichija, o žmogaus aklumas (tiesiogine ir perkeltine prasme). Ir šis romanas liko neužmirštas – bet estafetės lazdelės niekas neperėmė ir dar gerus pusantro dešimtmečio ekologinės nelaimės tema fantastikoje nebuvo liečiama.

Trumpos biografijos ir pastabos:

^*) Publishers Weekly - amerikiečių savaitraštinis naujienų žurnalas, orientuotas į leidėjus, bibliotekininkus, knygų pardavėjus, literatūros agentus... Įsteigtas bibliografo F. Leypoldt’o 19 a. 7-me dešimtm., galutinį dabartinį pavadinimą gavęs 1872 m. Jame pateikiama informacija apie neseniai pasirodžiusias knygas. Nuo 1912 m. skelbia savą bestselerių sąrašą.

^**) Filipas Sen-Markas (Philippe Saint-Marc, g. 1927 m.) – prancūzų valstybės veikėjas, Apskaitos palatos magistratas (1971-1996). Yra karingos humanistinės ekologijos pradininku. Parašė „Gamtos socializaciją“ (1971), „Gamtos chartija“ (1972) ir kitas knygas.

¹⁾ Merė Šeli (Mary Wollstonecraft Shelley, 1797-1851) – anglų rašytoja, kūrusi romanus, apsakymus, esė, biografijas, kelionių literatūrą, labiausiai išgarsėjusi gotikiniu romanu „Frankenšteinas arba šiuolaikinis Prometėjas“ (1818). Laikoma viena iš mokslinės fantastinės literatūros pradininkių. Jos sutuoktiniu buvo P.B. Shelley – vienas didžiųjų 19 a. anglų poetų, kurio darbus redagavo, leido ir ji.
„Frankenšteiną“ parašė būdama vos mokslininko pavarde. Jis išmoko iš lavonų dalių sukurti didesnį ir galingesnį žmogų. Šis antžmogis vadintas „Būtybe” Tačiau vėliau toji pabaisa sunaikina savo kūrėją. Vėliau parašė ir daugiau romanų, kurių „Paskutinio žmogaus“ (1826) veiksmas irgi vyksta ateityje.

²⁾ Artūras Konanas Doilis (Arthur Ignatius Conan Doyle, 1859-1930) – škotų rašytojas (pagal išsilavinimą - medikas), labiausiai žinomas kaip detektyvų apie Šerloką Holmsą autorius. Parašė per 50 knygų: istorinių novelių, pjesių, novelių ir kitų populiarių kūrinių. Pirmuoju romanu buvo „Kraujo spalvos etiudas“ (1887), o pirmuoju apsakymu iš ciklo „Šerloko Hormso nuotykiai“ - „Skandalas Bohemijoje“ (1891). 1912 m. išleido fantastinį romaną „Dingęs pasaulis“. Po Pirmojo pasaulinio karo buvo aktyviu spiritualizmo šalininku ir propaguotoju – išleisdamas „Spiritualizmo istoriją“ (1926). Gyvenimo pabaigą praleido kelionėse, kad skelbtų „religijos ir spiritualizmo atgimimą“ (skaitykite apie spiritualizmo istoriją Anglijoje)

³⁾ Džonas Kristoferis (John Christopher, 1922-2012) – britų rašytojo Sam Youd pseudonimas (naudojusio ir kitus pseudonimus). Parašė post-apokaliptinį ekologinį romaną „Žolės mirtis“(1956), kuriame virusas užpuola ryžių laukus Rytų Azijoje sukeldamas badą pasaulyje, „Savininkai“ (1964) ir post-apokaliptinį ciklą jaunimui „Trikojai“ (nuo 1967 m.), kuriame žmonija pavergta milžiniškų trikojų mašinų, o taip pat daugelį kitų kūrinių.

⁴⁾ Džeimsas Balardas (James Graham Ballard, 1930-2009) – anglų rašytojas, eseistas, satyrikas, kuriam šlovę atnešė fantastiniai kūriniai bei psichopatiniai trileriai („Autokatostrofa, 1973; kurią amerikiečių leidėjas gražino su prierašu „Autorius aiškiai patologiškai nesveikas“ – nes jame rašoma apie žmogaus seksualinius sąryšius su avarijomis); „Betono sala“, 1974). Pirmas jo romanas – „Vėjas iš niekur“ (1961), parašytas katastrofų žanru. Plačiau žinomu tapo su „Saulės imperija“ (1984), pusiau autobiografiniu jauno brito patirtimi Šanchajuje japonų okupacijos metu.

⁵⁾ Džozefas Mikeras (Joseph W. Meeker) – Kanados ekologas, 20 a. 9-me dešimtm. parengęs nemažai radijo laidų iš ciklo „Rūpinkitės Žeme!“. Dėstė keliuose un-tuose. Parašė knygas „Gyvybės sferos“, „Išgyvenimo komedija“, „Rūpinkimės Žeme“, ...

⁶⁾ Originale panaudotas žodžių žaismas - pollution reiškia tiek „užteršimą“, tiek „išniekinimą“.

⁷⁾ Merė Grifit (Mary Griffith, 1772–1846) – prancūzų kilmės amerikiečių mokslininkė, daržininkė ir rašytoja. Pradėjo rašyti po vyro mirties 1815-ais. 1820-ais įsigijo žemės prie Raritano upės ir tai padidino jos susidomėjimą gamta. Ji eksperimentavo su augalininkyste, žemės mokslais, epidemiologija, optika – ir skelbė straipsnius moksliniuose ir literatūriniuose žurnaluose. Jos „Po 300 metų“ (1836) buvo pirmąją amerikiečių moters parašyta utopija, kurioje užmigęs herojus prabunda po 300 m. ir mato, kad vergovė jau panaikinta (nors ir sugražinant juodaodžius atgal į Afriką), moterys emancipuotos, pasaulis pilnai automatizuotas ir urbanizuotas, šunys išnykę, o Šekspyras pašalintas.

⁸⁾ Robertas Baras (Robert Barr, 1849-1912) – škotų kilmės kanadiečių rašytojas, dirbęs laikraščių ir žurnalų redaktoriumi. Paskutinį 19 a. dešimtmetį, atsikėlęs į Londoną, pradėjo rašyti detektyvus, kasmet išleisdamas po knygą. Vis tik nemažai jo apsakymų yra iš fantastikos ar siaubo žanrų. Ankstyvajame katastrofų žanro kūrinyje „Londono pražūtis“ (1892) londoniečius išnaikina pražūtingas rūkas; tą istoriją po pusės dėsto pasakotojas, išgyvenęs, nes išrado portatyvų deguonies generatorių.

⁹⁾ Eduardas Meitlandas (Edward Maitland, 1824-1897) – anglų okultistas (teosofas) ir rašytojas. Jo tritomė utopija „Žingsnis po žingsnio“ (1873) nukelia kelis šimtus metų į ateitį Afrikoje, kur numato įvairius technologijų padarinius (pvz., Sacharos drėkinimą), socialinius dalykus (pvz., įvairias santuokos atmainas ir kiek ribotą moterų emancipaciją)... Toji knyga leido jam susipažinti su antivaksere ir moterų teisių aktyviste Anna Kingsford, kurios įtakoje pasisakė prieš materializmą ir tapo vegetaru. Kartu su ja įsteigė Hermetinę draugiją (1884), labiau mistinę nei okultinę. Po Anos mirties 1888 m. jis toliau tebegaudavo “nušvitimus” iš jos. Parašė ir jos biografiją (1896).

¹⁰⁾ Ričardas Džefris (John Richard Jefferies, 1848-1887) – anglų gamtininkas, rašytojas, eseistas. Įdomiausi jo kūriniai apie gamtą, rašė vaikams (ypač, ciklas apie berniuką Bevį) ir mokslinę fantastiką, iš kurios paminėtinas post-apokaliptinis romanas „Po Londono“ (1885). Gyvenimo pabaigoje parašė ambicingą ir gana neįprastą romaną „Amarilis mugėje“, susijusi su jo šeima ir ūkiu jaučiant artėjančią nelaimę.

¹¹⁾ Džonas Beresfordas (John Davys Beresford, 1873-1947) – anglų rašytojas, prisimenamas savo ankstyvaisiais fantastikos kūriniais ir kai kuriais siaubo bei vaiduoklių žanrų apsakymais. Parengė kritinį darbą apie H. Velso kūrybą (1915). Įdomus ir jo anti-utopinis romanas „Bokšto paslaptis“ (1944), apie bendruomenę, panašią bičių šeimą avilyje. Požiūrį pakeitė susidomėjęs teosofija ir tapęs pacifistu. Be to, domėjosi psichologija. Rašė literatūrines apžvalgas žurnalams ir teosofiniam leidiniui „Arijų kelias“.

¹²⁾ Čarlzas Eltonas (Charles Sutherland Elton,1900-1991) – anglų zoologas ir ekologas, vienas populiacinės ir bendruomeninės ekologijos pradininkų, tyrinėjo invazinius organizmus. 1927 m. išleido „Gyvūnų ekologiją“, kurioje nusakė gyvenimo elgsenos ir gyvenimo istorijos (kaip kad maisto grandinės, maisto apimtys, ekologinės nišos ir skaičių piramidės koncepcija perteikiant ekosistemos struktūrą atsižvelgiant į maitinimosi ryšius) principus.

¹³⁾ Eduardas Hjamsas (Edward Solomon Hyams, 1910-1975) – britų sodininkas, istorikas, rašytojas, vertėjas ir eko-anarchistas. Prieš karą buvo pacifistu, tačiau liovėsi prieš prasidėjus Antrajam pasauliniui karui, stodamas į oro pajėgas, bet nepriimtas pilotu dėl prasto regėjimo; tada tarnavo jūrų laivyne; po karo užsiėmė sodininkyste, ypač susidomėjęs vynuogyste; šia tema paskelbė kelias knygas. 1959-74 m. vedė sodininkystės rubriką „Illustrated London News“. Pirmasis romanas – „Ryto sparnai“ (1939). Rašė fantastinius, apie vaiduoklius kūrinius, dažnai su satyrine ir aiškiai politine potekste: satyra „Astrologas“ (1950) apie ekologinę katastrofą, „Paskutinis vargšas“ (1966), kuriame herojus priešinasi kaimo pavertimui vienu dideliu aukštu bokštu, ir kt.

¹⁴⁾ Džonas Blekburnas (John Fenwick Anderson Blackburn , 1923-1993) – britų rašytojas, kūręs trilerius ir siaubo romanus. Vien rašytojo darbu užsiėmė tik po „Šieno kvapo“ (1958), po kurio atsirado generolo Kirko personažas, sėkmės. Jo siaubo istorijos dažnai turi trilerio struktūrą su detektyviniu siužetu apie tarptautinį šnipinėjimą, tačiau dažnai baigiasi antgamtiniu ar fantastiniu sprendimu, nors „Nakties vaikai“ (1966) yra grynai fantastinis kūrinys apie požeminę rasę su telepatinėmis galiomis.

¹⁵⁾ Vordas Muras (Joseph Ward Moore, 1903-1978) – amerikiečių fantastas; nelabai produktyvus, tačiau kiekviena jo knyga buvo kažkuo ypatinga. Jo garsiausiu kūriniu yra alternatyvios istorijos romanas „Bring the Jubilee” (1953), kuriame aprašomas pasaulis, kai laimėjo JAV Pietų konfedaratai. Jo „Žalesnė nei manei“ (1947) pasakoja apie nesustabdomą į JAV įvežtą „Bermudų žolę“, o antiutopija „Kadukėjaus tyrlaukiai“ (1978; su R. Bradfordu) apie medarchiją, t.y. visuomenę, valdomą gydytojų.

¹⁶⁾ Frederikas Polas (Frederik George Pohl Jr., 1919-2013) – amerikiečių fantastas, leidėjas. Jo kūrybinis kelias truko beveik 75 m. – nuo poemos „Elegija mirusiam Mėnuliui“ (1937) iki romano „Visi jo nugyventi gyvenimai“ (2011). 1959-69 m. redagavo „Galaxy“ ir jo dukterinį žurnalą „If“. 6-me dešimtm. kartu su S. Kornblatu parašo kelis romanus: „Kosmoso prekeiviai“ (1953), kurio tęsinys „Prekeivių karas“ (1984), ir kt. Bendradarbiavo ir su kitais rašytojais. Iki 8-o dešimtm. jo apsakymai buvo sėkmingesni už romanus, tačiau užbaigus leidybinę veiklą, parašė ir iškilių romanų: „Žmogus pliusas“ (1976), „Vartai“ (1977), „Kvantinių katinų atėjimas“ (1986), „Černobylis“ (1987) ir kt. „Kosmoso prekeiviuose“ perpildytame pasaulyje verslas užima vyriausybės vietą. Reklamos atstovo akimis satyriškai perteikiamas išvystytas vartotojiškumas. Galiausiai jis atsiduria Antarktidoje ir tampa revoliucionierių (gamtos apsaugos) grupės propagandistu.

¹⁷⁾ Džeimsas Vaitas (James White, 1928-1999) – rašytojas iš Šiaurės Airijos, fantastas, vienas iš „Naujosios bangos“ atstovų. Fantastika susidomėjo 1941-ais, kai susipažino su V. Vilisu, su kuriuo leido fenzinus „Slant (1948-53) ir „Hyphen“ (1952-65). Pirmas apsakymas – „Pagalbinis praėjimas“ (1953), pirmas romanas – „Slapti lankytojai“ (1957). Pagrindine jo kūrybos tema – žmonių ir ateivių kontaktai. Šlovę jam atnešė „Kosmoso ligoninė“ (rašyta nuo 1962 m. iki gyvenimo pabaigos) – 12 knygų ciklas apie Galaktikos 12-o sektoriaus ligoninę, kurioje dirba per 80 skirtingų rūšių gydytojai.

Papildomai skaitykite:
Į kur kvietė Aelita?
Mokslinė ir ne mokslinė
Kas leistina fantastikoje?
Didžioji Marso revoliucija
Velsas apie atominę bombą
Apie taiką nešantį ginklą...
Mitologija Visatos masteliu
Atgalinė kelionė prie pasakų
S. Lemas. Robotų psichologija
Atominis karas pokario fantastikoje
Mūsų anūkai pasieks žvaigždes...
Mokslinė fantastika ir jos priešaušris
Psichikos jėga, atomu ir reaktyvine raketa
Toji kosminė 19-ojo amžiaus antra pusė
Pirmosios astronautės fantastikoje
Į žvaigždes – pas kitus protus
Kosminės operos bangomis
L. Kaganovas. Komutacija
Transportas fantastikoje
Julija Zonis. Megido
S. Lemas. Soliaris
Fantastikos skiltis
Vartiklis