Psichikos jėga, atomo energija ir reaktyvine raketa. Vartiklis

Amžiaus sandūroje padaryta svarbių atradimų moksle ir technikoje, iš vienos pusės pakeitusių žmonių gyvenimą, o iš kitos – pažadinusių jų fantaziją kosminių skrydžių požiūriu. 1888 m. H. Hercas atrado radijo bangas, 1895 m. G. Markoni jas panaudojo belaidžiam ryšiui, o 1901 m. jis pasiuntė radijo signalą per Atlantą. 1895 m. Rentgenas atrado paslaptingus spindulius, 1898 m. sutuoktiniai Kiuri atrado radioaktyvųjį radį. Ir pagaliau 1905 m. paskelbta Einšteino reliatyvumo teorija. Jeržis Žulavskis: Sidabrinis Mėnulis

Be to 1914 m. prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, 1917 m. Rusijoje driokstelėjo socialistinė revoliucija... ir tai dar nereiškia, kad tuo metu daugiau nieko įdomaus nevyko. Štai 1898 m. Cepelinas sukonstravo dirižablį, o 1903 m. broliai Raitai „pajodinėjo“ lėktuvą... (žr. Oreivystės istoriją) ir būtent tai žadino fantastų vaizduotę...

Ir teisėtai to meto fantastikos kūrinių seriją pradeda lenkų rašytojo, poeto ir dramaturgo Ježio Žulavskio romanai „Sidabriniame Mėnulyje“, „Nugalėtojas“ ir „Senoji Žemė“ (1901-1911). Šioje trilogijoje (ypač dviejuose pirmuosiuose jos kūriniuose) talentingai realizuojama kelionė į Mėnulį patrankos sviedinyje (įvestą Ž. Verno, žr. >>>>>). Tačiau lenkas nesirūpina techninėmis detalėmis, o dėmesį sutelkia į žmogišką ir moralinį kosminės kelionės aspektą.

„Sidabriniame Mėnulyje“ (1901) iš patrankos į Mėnulį sviedinyje-vagone iššaunama tarptautinė ekspedicija iš airių astronomo, portugalų inžinieriaus, anglų gydytojo, lenko ir indėnės. Po 6 savaičių ta pačia kryptimi pasiunčiamas antras sviedinys su dviem broliais prancūzais. Buvo laikoma, kad abi komandos žuvo, tačiau po 50 m. į žemę apvalainame sviedinyje atlėkė užrašai, pasakojantys apie tai, kad nutiko Mėnulyje.

Drąsūs keliautojai, neturėję galimybės grįžti, svajojo kitoje Mėnulio pusėje rasti į Žemę nepanašų pasaulį; vietą, kur galima pradėti geresnę nei Žemėje visuomenę. Vos nežuvę nuo oro atsargų pasibaigimo, ketvertas netikėtai pasipildė jas žuvusių prancūzų atsargomis. Savo vagonu, pritaikyti gyventi ir judėti elektros variklio dėka, jie pradėjo kelionę Mėnuliu. Ir tikrai rado tinkamą gyventi vietą, kur buvo gyvybė, vanduo, anglis, nafta, šiltieji vulkaniniai šaltiniai. Vaizdžiai aprašomas žemiečių gyvenimas ten, o moteries buvimas atveda prie naujos kartos atsiradimo – ir tarsi ima kurtis naujas laimingas pasaulis. Tačiau rastą rojų sukrečia tragedija – beveik visų žemiečių žūtis. O naujos kartos rodo fizinio ir dvasinio išsigimimo požymius, o pagrindinis herojus savo dienas baigė giliai liūdėdamas paliktos Žemės, jos grožio, o prieš mirtį į ją iš nedidelės patrankos iššauna savo užrašus.

Antrame romane „Nugalėtojas“ (1908) į Mėnulį po 700 m. po pirmosios ekspedicijos išvyksta vienintelis keliautojas. Taip pat iš didelės patrankos, tačiau kartu su maža patranka, leisiančia jam grįžti. Žemietis Mėnulyje randa pagausėjusius pirmųjų keliautojų palikuonis, kurie religinėje ekstazėje laukia kadaise juos palikusio „senolio“ – nugalėtojo – kad išgelbėtų nuo baisių aborigenų, varžančių žemiečių palikuonių gyvenimą. Tolesni įvykiai rodo įsikišimo iš išorės pavojų. Geri herojaus norai sukelia dideles abiejų pusių aukas, o taip pat atneštų „teisingų“ įstatymų atmetimą. Jis negrįžo, nes jo sviediniu į Žemę paspruko du palikuonys, o jis nuteistas mirties bausme tų, kuriuos norėjo gelbėti.

Paskutiniame trilogijos kūrinyje „Senoji žemė“ (1910) tie tolimi žemiečių palikuonys Mėnulyje bando jau Žemėje realizuoti utopiją, tačiau viskas baigiasi nesėkme.

Vėliau fantastų protus apima lengvesnio kelionės būdo paieškos. Tam siūloma panaudoti Valios ar minties galią, kas vienaip ar kitaip jau buvo šmėkštelėję pirmtakų kūriniuose (1648 m. Dž. Vilkensas, žr. >>>>>, ir 1656 m. S. De Beržerakas, žr. >>>>>), o dabar iškart jo imasi bent keli autoriai.

1905 m. anglas Edvinas Lesteris parašė „Leitenantą Guliverį Džonsą: jo atostogas“, kurio herojus po ginčo su savo karine vadovybe vyksta į „dedakentinį“ Marsą tam tikru „skraidančiu kilimu“ tiesiog valios pastangomis. Ten sutinka princesę, stebi jos karalystės nuopuolį ir žlugimą, o tada tokiu pat būdu grįžta pas jo laukiančią sužadėtinę.

Iškart po jo savą „valios pavaros“ versiją pasiūlė prancūzas Gustavas de Ružas romane „Marso belaisvis“ (1908, žr. >>>>>), kur į Marsą vyksta inžinierius-matematikas, vedamas troškimo pažinti kitus pasaulius. Kelionę atlieka kažkokio pikto bramino užmačia, radusio būdą specialioje kameroje koncentruoti daugelio indų fakyrų psichinę energiją ir prieš kelionę nieko neįtariančiam inžinieriui sukėlusio katalepsinę anabiozinę būseną. Vis tik šis autorius daugiau pasirūpino herojaus saugumu patalpindamas į hermetišką alyvuogės formos sviedinį iš metalo ir plieno, viduje išklotu dvigubu asbesto ir medžiagos sluoksniu, o taip pat su stipriomis spyruoklėmis, kurias suspaudus sviedinys atsidarydavo.

Viena iš bramino paskatų išsiųsti inžinierių buvo: „Jį visada galima sugražinti, kai jis įgaus Žemėje dar nežinomų žinių“. Bet tasai kitoje planetoje nerado naujų žinių, tačiau rado atmosferą, gyvybę sausumoje ir vandenyje, įvairias primityvias būtybes bei marsiečius, tebesančius pirmykštės bendruomenės lygyje, tačiau be bjaurasčių, būdingų išsivysčiusios Žemės gyventojams. Tarp jų žemietis įgijo viešpataujančią padėtį. Antrame G. Le Ružo romane „Vampyrų karas“ (1909, žr. >>>>>), herojus pasišvenčia aborigenų išlaisvinimu iš juos engiančių vietos vampyrų.

Toliau šia kryptimi pažengė rusas, vienas tarybinės fantastikos pradininkų, Viktoras Gončarovas, parašęs dilogiją „Psichomašina“ (1924, žr. >>>>> bei >>>>>). Jis skraidina žmogų į Mėnulį, Venerą ir net už Saulės sistemos ribų specialios psichomašinos dėka, veikiančia Mėnulyje vietinių gyventojų atrasto psichomagneto, galinčio sugerti mąstančių būtybių psichinę energiją ir ją akumuliuoti, pagrindu. Šios mašinos piloto įsikišimas leidžia sustiprinti tą psichoenergiją. Kosmoso keliautojų motyvai skiriasi: nuo merkantilinių (rasti Mėnulyje sunkiųjų metalų) iki aukštosios filosofijos (nežinomojo siekis). Ir tiek Mėnulyje, tiek Žemės dvyniuose, nutolusiuose nuo mūsų per 5, 100 ir 500 tūkst. m. (čia jau belytė visuomenė), bei keliose žvaigždėse vyrauja klasių kova, pasibaigianti vieno ar kito lygio socialistinės revoliucijos pergale.

Kitu antgamtiškų priemonių naudotoju buvo rusų poetas, prozininkas ir dramaturgas Valerijus Briusovas, kuris savo nedideliame simboliniame pabaigos žodyje apsakymui „Naktinė kelionė“ (1908, apie Briusovo kūrybą žr. >>>>>) dėsto, kaip prie kažkurios žvaigždės Alfa Velnio lydimas iškeliauja astralinis žmogaus atvaizdas (nes kūniškieji organai nepritaikyti jos atmosferai ir šviesai). Ten pamatė vieną saulę ir keturis mėnulius aplink planetą, kurioje egzistuoja trilytė augmenija. Paskridęs virš nuobodaus peizažo, herojus pasiskundė, kad nuobodu, susipyko su Velniu, ir žmogaus astralas savarankiškai grįžo į Žemę.

Kiek vėliau analogišką būdą savo dviejuose savo kūriniuose panaudojo Edgaras Berouzas. Romane „Tūkstančio džedakų duktė“ (1912; kitas pavadinimas „Marso princesė“) kapitonas Karteris persikelia į Marsą stebuklingai atsiskyręs nuo savo kūno – tiesiog nukreipęs žvilgsnį į Raudonąją planetą ir susikaupęs apie vykimą ten. Ten pasineria į vietinį gyvenimą, rezga intrigas, kovoja, įsimyli. Sužino apie oro fabriką ir išgelbsti planetą, atstatęs oro tiekimą (matyt iš čia Holivudas pasiėmė „Prisiminti viską“ siužetą). Tada atsibunda oloje Žemėje ir liūdi Marse paliktos mylimosios norėdamas vėl ją išvysti. Tai nutinka antrame romane „Kovos Marse“ (1923), kuriame Karteris po 12 m. vėl vyksta į Marsą astraliniu būdu.

Eilinę okultinę kelionę sutinkame rusų rašytojos Veros Kryžanovskos romane „Kitame pasaulyje“ (1913, žr. >>>>>). Į Venerą išsiunčiama Žemės tvarka nepatenkinta mergina, kurią norėjo ištekinti už nemylimo vyro – iš ten burtininko iškviesto tokio Remfo, artimo merginos idealui, pagalba. Išgėrusi paslaptingo gėrimo, ji palaukia jo pasirodymo debesies rutulyje, o, atsidūrusi Veneroje, ten randa daugelio žemiečių, tarp jų ir garsių, sielų, gyvenančių stebuklingame ir harmoniškame pasaulyje.

Ir pagaliau anglo Deivido Lindsėjo romane „Kelionė į Arktūrą“ (1920) magišku būdu herojus persikelia į Tormanso planetą, kur patiria nepaprastų nuotykių, tarp jų ir „spiritualistinių“, sudarančių begalinę seką kažkokių konceptualių virsmų.

19 a. epochos atradimu buvo radioaktyvumas ir radioaktyvūs elementai, atskleidę kolosalios energijos šaltinį. Tai atspindėjo ir fantastikoje. Rusų revoliucionieriaus Aleksandro Bogdanovo romanas „Raudonoji žvaigždė“ (1908, daugiau žr. >>>>>) nepaprastas ne tik tuo, kad kelionė į Marsą vyksta skylančios medžiagos atomine energija varomame aparate, bet ir reaktyviniu judėjimo principu, kai tos medžiagos dalelės išsviedžiamos priešinga judėjimui kryptimi. Traukos jėgos likvidacijai buvo naudojama „minus-materija“.

Revoliucionierių Leonidą marsiečiai pasikviečia, kad būtų ryšiu tarp abiejų civilizacijų. Skrisdamas eteronefu jis susipažįsta su jo sandara, įsigilina į marsiečių mokslo ir technikos pasiekimus ir patiria nesvarumo poveikį: širdies virpėjimą, galvos svaigimą, šleikštulį ir skysčio plaukiojimą dideliais lašais.
Senesniame Marse susiklostė tobula santvarka, tačiau jo resursai (o pirmiausia – radioaktyvios medžiagos, pagrindinio energijos šaltinio) išeikvoti. Marsiečiai turi rinktis: tęsti savo egzistavimą kolonizuodami Žemę galbūt visiškai sunaikinant jos gyventojus arba nutrauksi savos civilizacijos vystymąsi.
Atsitiktinai sužinojęs apie grėsmę Žemei, nužudo vieną iškiliausių Žemės kolonizavimo teoretikų. Apspangusia sąmone jį gražina į Žemę, iš kur jis netrukus ištrūksta, kad dalyvautų revoliucinėje kovoje.

Amerikiečių žurnalisto Gareto Serviso romane „Kosmoso Kolumbas“ (1909) žemiečiai pastato atomine energija varomą laivą, kuriuo ketvertas skrenda į Venerą. Variklis geba panaudoti netgi cigarečių dūmus. Skrendama 20 mylių per sekundę greičiu ir Venera pasiekiama per 16 parų. Ten randama tinkama atmosfera ir primityvios protingos būtybės, kurios garbina Žemę kaip ypatingą dievybę ir net aukoja jai. Žemiečiai keliauja po Venerą patirdami rizikingus nuotykius, o tada sėkmingai grįžta į gimtąją planetą.

O amerikiečių beletristo Artūro Treino ir fizikos profesoriaus Roberto Vudo romane „Antrasis Mėnulis“ (1917, taip pat skaitykite apie jame atlliktą asteroido kelio pakeitimą) toks Parksas sukuria nepaprastą aparatą „Skraidantis žiedas“, skraidančio urano variklio su reaktyvine trauka dėka.

Aparate buvo skafandrai išsilaipinimui į Mėnulį skrydžio į ten atvejui, o skrydžio stabilumui buvo naudojami giroskopų pora. Reaktyvias dujas galėjo išmesti įvairiomis kryptimis, Jis sugeba valdyti stichijas ypatingų spindulių pluoštu – taip buvo sunaikinti kalnai Šiaurės Amerikoje ir užtvindyta Sachara.

Parksas pareikalauja kariaujančias šalis sudaryti amžiną taiką, nes kitaip savo ginklu pakreips Žemės ašį ir Europą pavers dykumą. Tačiau dėl nesklandumo spindulinio ginklo valdyme Parksas su draugais žūsta, o aparatas atitenka amerikiečiams. Tuo metu paaiškėja, kad kometa susidurs su dideliu asteroidu ir pakeis jo orbitą taip, kad tas nukris į Žemę. Tad „Skraidančiu žiedu“ ketvertas, kuriame yra viena moteris, išskrenda į misiją. Kad pakeistų urano variklį, jie priversti nusileisti Mėnulyje, tada pasuka prie asteroido ir sėkmingai jį atakuoja spinduliniu ginklu. Tas keičia trajektoriją ir žmonija yra išgelbėta nuo katastrofos.

Tarybinio prozininko Nikolajaus Muchanovo romane „Liepsnojančios bedugnės“ (1924, žr. >>>>>) aprašomas gyvenimas 2423 m., kai dėl mokslo pasiekimų išspręsta ir energetikos problema, nes Mėnulyje ir asteroiduose buvo atrastas nebulijus, kurio savybės remiasi „spinduline energija“ (radiacija). Kartu įveikta Žemės traukos jėga, ištiesinta jos ašis, įveikta inercijos jėga ir pan. Dėl nebulijaus prasideda karas su Marsu, kurį laimi žemiečiai, o Marse kyla pilietinis karas. Tada paaiškėja, kad visus tuos įvykius dalinai įtakojo Saulės sistemoje atsiradusi Ereidos kometa, kurios branduolio skersmuo dukart didesnis už Saulės, grasinusi susidurti su Marsu, tačiau žemiečiai atrasto planetų judėjimą veikiančio aparato pagalba pašalina katastrofą. Galiausiai Marse ir Žemėje įsivyrauja taika.

Nuošaliau atsiduria tarybinio rašytojo Boriso Krasnogorskio dilogija „Eterio bangomis“ (1913) ir „Eterio vandenyno salos“ (1914), panaudojanti Saulės šviesos slėgio jėgą, 19 a. pabaigoje „atrastą“ prancūzų Foro ir Grafinji (taip pat žr. >>>>>).

„Eterio bangose“ rašoma apie tokio Imeretinskio ataskaitą Sankt-Peterburge apie jo sukurtą aparatą, kurio pagrindinė dalis yra milžiniškas veidrodis ir nepaprastai plonų metalo lapų, prie kurio rėmo pritvirtinama kabina keleiviams. Grįžimas į Žemę atliekamas pakreipus veidrodį kampu arba paveikiant tamsiąja materija, kai aparatą ima veikti tik Saulės trauka. Jame pirmąkart panaudota „elektrono-vakuuminė apsauga“ – dvigubos sienelės, iš kurių išsiurbiamas oras. Oro ir vandens problema išsprendžiama paimant deguonies ir vandenilio atsargas. Keturi „Erdvės nugalėtojo“ nariai, kurių viena moteris, išskrido į Venerą, tačiau prie Mėnulio pateko į meteorų srautą, prarado veidrodį ir nukrito į žemę prie Ladožos ežero.

Antrame romane į Venerą skrenda du aparatai: rusų „Erdvės nugalėtojas“ ir priešiškos Vokietijos, išvogusios brėžinius, panašus laivas, kelyje apšaudęs „Nugalėtoją“ ir tuo pažeisdamas veidrodžio valdymą, lekiančio 250 km/sek. greičiu. Jis pralekia Marsą ir pasiekia Jupiterį, kur randa tinkamą atmosferą ir vietos gyvybę – augmeniją ir keletą gyvūnų. Ten sutinka ir susitaiko su vokiečių komanda ir, ištyrę problemą, pataisytu „Nugalėtoju“ bendrai grįžta.

Labiausiai stebina, kad ties 20 slenksčiu tėra tik raketų panaudojimo užuominos (pvz., atseit 47 parako raketų pagalba 17 a. skridęs kinų valdininkas) ir Sirano de Beržerako 1656 m. aprašytas nesėkmingas bandymas pasiekti Mėnulį (apie tai žr. >>>>>) ir net prancūzo Achilo Ero 1865 m. aprašytas skrydis į Venerą su neteisingai pasirinktu reaktyvinio judėjimo principu.

Ir štai pagaliau Konstantino Ciolkovskio „Už Žemės“ (1916, pradėtas dar 1896 m., taip pat žr. >>>>>), nors fantastinę literatūrinę veiklą jis pradėjo dar 1893 m. apysaka „Mėnulyje“. Dėl susiklosčiusių aplinkybių buvo išspausdinta pusė, o kita pusė išvydo šviesą tik 1920 m. Jame veikia 6-ių skirtingų tautybių narių komanda: anglas Niutonas, prancūzas Laplasas, vokietis Helmgolcas, italas Galilėjus, amerikietis Franklinas ir rusas Ivanovas. Juk tokį sudėtingą uždavinį turi spręsti ne viena šalis! Iškiliausi žmonijos protai susirenka Himalajuose pastatytoje pilyje, kad kurtų reaktyvinį kosminį laivą (jo principus ir net pavadinimą „raketa“ jis pateikė dar 1883 m. monografijoje „Laisva erdvė“). Jų pagalbai – būrys inžinierių ir kvalifikuotų darbininkų. Jų sukurta raketa yra 100 m ilgio ir daugybę naujovių, iki tol nesutiktų fantastikoje.

Apysakoje žmonės į kosmosą skrenda vien todėl, kad išbandytų naują keliavimo erdve būdą. Naudojamas automatinis raketos valdymas. Perkrovoms kompensuoti naudojamos specialios skysčio pripildytos kameros. Dirbtinė svorio jėga sukuriama raketos sukimusi. Skrydžio metu vartojami 500 m ilgio oranžerijoje užaugintos daržovės, kurių auginimui naudota Saulės šviesa ir žmonių išskyros. Jos aprūpindavo ir deguonimi. Išėjimui į atvirą kosmosą naudotos šliuzo kameros, skafandrai ant grandinėlių, kuriuose buvo kvėpavimo ir sugėrimo įtaisai, bei specialios raketos manevravimui beorėje erdvėje. Raketa skrido 1000 km aukštyje. Iš jos į Mėnulį išsiųsta nedidelė raketa su ratukais judėjimui paviršiumi, kurią valdė 2 žmonių ekipažas. Jie nusileido palydove, apkeliavo aplink atrasdami įvairių mineralų, o taip pat primityvią florą ir fauną.

Pirmąją raketą paseka tūkstančiai kitų; žmonių siekis – surasti naują gyvenimą, be kančių ir skausmo, senatvės ir neteisybės. Tačiau norinčių tiek daug, kad surengta daugkartinė atranka, Jaroslavskis: Visatos argonautai

apimanti ištvermę deguonies trūkumo ir vegetariškos dietos sąlygomis. Trys dalyviai dėl klaidos žūsta bandymų metu. Bet į ateitį žiūrima optimistiškai: „mūsų palikuonys dangaus erdvėje ras prieglaudą, laimę ir visišką moralinį pasitenkinimą“.

K. Ciolkovskio paskleistas žodis patraukė daugybę pasekėjų, daugiausia TSRS. Aleksandro Jaroslavskio romane „Visatos argonautai“ (1923, taip pat žr. >>>>>) inžinierius Imeretinskis atsisako šviesos slėgio panaudojimo, nes tuometinei technikos lygiui neįgyvendinamas, ir renkasi reaktyvinį judėjimą. „Nugalėtoją“ varo radžio išskiriama energija. Raketa yra iš tvirto plieno, apšildymui turi elektrinę krosnį, o taip pat dirbtinio oro gaminimo ir valymo įrangą. Numatytas radijo ryšis su Žeme ir net energijos perdavimas per atstumą.

Kartu su juo į Mėnulį skrenda ir sužadėtinė, o taip pat, kaip vėliau paaiškėja, slapta prasmukęs negriukas. Mėnulyje kraterio dugne randa gyvybę, susiduria su labiau išsivysčiusiomis būtybėmis, kurios juos išgelbėja ir papildo jų radžio atsargas. Iš jų sužino, kad gyvybė į Žemę atnešta iš Mėnulio ir vystėsi ten izoliuota, o mėnuliečiai iškart savo siekius nukreipė į kitus pasaulius, kur ir persikėlė, o Mėnulis liko tik jų sandėliavimo punktas, kuriame keliautojai gali truputį pailsėti. Tada keliautojas grįžta į Žemę, kur ima konstruoti naujas raketas.

Prie kosminės ekspansijos literatūroje prisidėjo ir Aleksejus Tolstojus su „Aelita“ (1923, daugiau žr. >>>>> bei >>>>>), kurioje į Marsą skrendama raketa, kuri varoma ypatingai sprogaus ultralizido dujų išmetimu per specialius kanalus. Kad sprogimo kūgio ašis sutaptų su vertikaliomis žiočių ašimis, ultralizidas į degimo (sprogimo) kamerą praleidžiamas per magnetinį lauką. Greitis reguliuojamas sprogios medžiagos kiekio valdymu.
Jų skrydis dideliu greičiu (apie 500 varstų per sekundę) sukelia laiko sulėtėjimą: jiems praeina tik 19 va., kai Žemėje – 30 parų.

Marse sužino padavimą, kad į Marsą gyventojai atsikėlė gelbėdamiesi nuo Tvano, įvykusio prieš 20 tūkst. m – bronziniais kiaušinio formos aparatais, naudojančiais medžiagos skilimo energiją.
Tik štai tarybinių žemiečių bandymas Marse sukelti socialistinę revoliuciją baigiasi nesėkme – ir vos nežuvę jie grįžta į Žemę.

O štai grynai propagandistinis tarybinio mokslo populiarintojo Sergejaus Gravės romanas „Kelionė į Mėnulį“ (1926), kuriame, aptarus reaktyvinio judėjimo istoriją, vaikams prieinama forma pasakojama apie dvejų suaugusių ir berniuko kelionę raketa, varomą vieno iš keliaujančių inžinierių išrastų dujų degimo.

Pasirodė ir trys Oto Gailio romanai: „Šūvis į begalybę“ (1925), „Mėnulio akmuo“ (1926) ir „Hanso Gardto kelionė į Mėnulį ir jo nepaprasti nuotykiai“ (1928). Juose moksliškai tvarkingai aprašoma kelionė į Mėnulį reaktyvine trijų pakopų raketa. Bet lygiai taip pat sėkmingai skleidžiamos ir šovinistinės „Didžiosios Vokietijos“ idėjos, kad vėliau, JAV stojus į karą su Vokietija, sukėlė jo kūrinius leidusių leidėjų konfliktą su skaitytojais.

Bet tuo pat metu buvo pateikta ir nemažai egzotinių keliavimo būdų. Štai amerikiečio Džono Mitčelo „Snaudžiantis“ (1917), kurio herojus išmoksta koncentruoti ir reikiama kryptimi nukreipti elektros sroves susidarančias atomuose dėl elektronų, savo ruožtu generuojančių šviesos greičiu sklindančias magnetines bangas. Buvo sukurtas tuos principus panaudojantis skraidymo aparatas, skraidantis dideliu greičiu ir praktiškai ignoruojantis gravitacijos jėgą, kuriuo skrendama į Mėnulį ir Marsą. Žemės palydove randama senovinės civilizacijos pėdsakai bei milžiniškas deimantas, padėjęs Žemei išspręsti finansines problemas, o Marse – protinga gyvybė.

Danų rašytojo Sofuso Michaeliso romanas „Dangaus laivas“ (1921; apie jį taip pat žr. >>>>>) prasideda tuo, kad Pirmojo pasaulinio karo metu dujų atakos metu italų kareivis nemiršta, o stebuklingai atsiduria kosminiame laive, kuriuo į Marso vyksta daugiatautis ekipažas, kurio nariai bėga nuo karo beprasmybės ir ieškodami dangiškojo komunizmo. Jų rutulio formos laivas „Kosmopolis“ skrenda per „Marso radiospektrą“, kuris kartu ir valdo, ir varo jį, tarsi prisisiurbiantis diskas, traukiantis prie planetos. Žemės traukos įveikimas ir pats judėjimas vyksta sustiprinus tą jėgą. Be to aktyviai panaudojama ir Saulės šviesos energija – apšvietimui ir šildymui, o specialūs ja varomi varikliai gamina orą ir valo vandenį.

Marse randa geresnę už Žemės atmosferą, įvairias gyvybės formas, tarp jų ir protingą, Tasinas: Katastrofa

turinčia racionalesnę visuomenę. Jie patyrė naikinantį karą ir tapo protingesni. Knygos pabaigoje paaiškėja, kad apkasuose rastas miręs italų karys – visa tai tebuvo jo mirštančios sąmonės haliucinacija.

1924 m. rugpjūčio 18 m. laukta didžiojo suartėjimo su Marsu (iki 40 mln. km), kas paveikė fantastus. Rusų emigrantas Vokietijoje Naumas Tasinas pateikė romaną su gera jumoro doze „Katastrofa“ (1923), kuriame pasakoja apie mūsų planetą užpuolusius milžiniškus nehumanoidus zootavrus iš Marso. Jie keliavo nepaprastu 33 tūkst. km/sek. greičiu, griovė Žemės miestus, tūkstančiais žudė žmones, sėjo siaubą... Nors jame nėra žemiečių kelionės kosmose, tačiau yra epizodas, kuriame dėstoma tokios kelionės galimybė - atseit, galima prisijaukinti zootavrus ir naudoti kaip traukiamąją jėgą.

Neįprastas kosmoso erdvių įsisavinimo būdas sutinkamas ir amerikiečio fiziko Ralfo Farli romane „Žemietis Veneroje“ (1924), kur inžinierius, užsiimantis televizijos, radiacijos ir radijo bangų klausimais, į kitą planetą atsitiktinai persikelia radijo transliacijos būdu. Jis atsiduria nepažįstame pasaulyje, apgyvendintame kraujasiurbių augalų, milžiniškų skruzdžių ir į lėles panašių protingų būtybių, kurios joms vergauja. Jis imasi išlaisvinti jų princesę, įsimyli ir galiausiai tampa nugalėtoju.

O apžvelgiamą periodą užbaigia tarybinio rašytojo Andrejaus Platonovo „Mėnulio bomba“ (1926, žr. >>>>>), primenanti užmestą Ž. Verno ir J. Žulavskio naudotą būdą. Jame savamokslis inžinierius skrenda metaliniame rutulyje, išsviestame nuo besisukančio disko. „Bomba“ turėjo per 81 priskristi prie Mėnulio, apskristi jį ir, ištyrinėjus prietaisais, grįžti. Sviedinyje Kreickopfas nuolat į Žemę siunčia pranešimus, tame tarpe ir „žvaigždžių giesmė egzistuoja fiziškai... čia simfonija, o ne kakofonija“. Jis nusileidžia Mėnulyje ir čia randa savo lemtį, į žemę nusiųsdamas gana pesimistišką pranešimą: „Jūsų gyvenamas pasaulis žus, nes jį sudaro melas ir veidmainiavimas...“