Anatolijus Šalinas. Futurija

Anatolijus Borisovičius Šalinas

Apie autorių

Anatolijus Borisovičius Šalinas (g. 1952) – rusų prozininkas. Gimė ir gyvena Novosibirske, baigė jo Chemijos fakultetą, dirbo MA Sibiro skyriaus moksliniame institute, knygų leidykloje. Publikavosi periodikoje. MF apsakymai sudarė nelabai išsiskiriančius rinkinius: „Reta profesija“ (1984), “Vakansija“ (1988), „Kelionė laiku“ (1989), „Patikimumo atsarga“ (1990)...
Šis apsakymas yra apie tai, kaip nepaprasti nutikimai gali įvykti paprasčiausioje vietoje.

Vyrelis, prekiaujantis sodinukais aikštėje prie stoties, Kalkinui pasirodė tipišku girtuokliu be aiškaus užsiėmimo. Jo patinusi, morkos atspalvio nosis, žili plaukai, kyšantys į visas puses iš po prastai suadytos megztos kepuraitės, apsitrynęs sportinis kostiumas ir pūsta „bolonkė“, 70-ųjų pavyzdžio striukė nekėlė pasitikėjimo, todėl Steponas jau ruošės praeiti pro abejotinos reputacijos pardavėją, kai jį sustabdė prašantis to balsas:

- Ei, pone, matau, kad patyręs sodininkas, tad nupirkite pora sodinukų. Yra vyšnia, slyva, serbentai – elitinės veislės, visos iš veislyno.

Kalkinas nepiktai numojo:
- Žinom jūsų elitines veisles, - atsakė ir pagalvojo: „Kur nors čia prie stoties prirovė ir dabar kvailių ieško“.

Pats Kalkinas ne artą buvo kvailio vietoje. Praeitą rudenį šitoje pat sotyje pas kokią tai bobutę nupirko irgi „elitinių“ sodinukų – slyvų ir šaltalankių. Pasirodė, kad slyva yra jaunu topoliu, o šaltalankis – sulaukėjęs. Ir jam visai nesinorėjo vėl būti išdurtam. Tačiau iki vietinio traukinio dar buvo apie 15 min., galima praeiti eilėmis tarp prekių, skirtų atvažiavusiems vasaroti, daržininkams bei sodininkams, o taip pat paplepėti su prekeiviais.

Peržvelgęs prieš vyrelį gulinčius sodinukus, Steponas susiraukė ir su žinovo mina užmetė:
- Tokio gėrio pas mane patį netrūksta. Nematau nieko įdomaus!
- Kaip?! - sumišo vyriokas. - O elitinė kriaušė? Austriškas bergemotas, o slyva – Kurilų... - Ne, nereikia. Štai Austrijoje savo begemotą ir augink, - o čia gi – Sibiras.
- Nenori slyvos, tai paimk šį sodinuką – egzotika. Galiu kirsti iš butelio – nei tu, nei tavo kaimynai tokio neturi – futurija! - ir vyrelis paskubomis vos ne po nosimi kyštelėjo molinį vazoną su rožine- žalsvai gelsva nei tai gėle, nei tai kaktusu.

Steponas įsižiūrėjo ir susimąstęs pasikasė pakaušį: iš tikro, toks augalas jam dar nepasitaikė: mėsingas stiebas, o lapai gyslelėmis tarsi nėriniais taip mįslingai užsisukę ir išsiraitę, kad sudarė kažkokius šventiškai atrodančius įvairiaspalvius nėrinius, kiek primenančius papuoštą naujametinę eglutę. Steponą netikėtai užplūdo vaikystės prisiminimų šiluma: jau visai buvo prisimiršę šventės ir veidai. Sieloje kažkaip iškart tapo ramiau ir linksmiau.

- Kas tai? - paklausė Steponas.
- Gi sakiau - „futurija“. Labai retas augalas, jokiame botanikos sode nesutiksi. Imk, žmogau, nepasigailėsi, vienintelis egzempliorius, pats iš ekspedicijos atvežiau.
- Gi jis tikriausiai kambarinis, lauke greitai užsilenks. Panašus į pietų, o čia, kaip žinai, klimatas atšiaurus.
- Nė velnio jam nenutiks; rudenį balkone pamiršau. Žiemą ten prastovėjo. Maniau, viskas – išmest teks, o nieko – tik susiraukšlėjo ir pradžiūvo, o kai padvelkė pavasariu, prašau, vėl išbrinko, nauji lapai kraunasi! Imk, beveik veltui atiduodu, už šimtinę! - Nieko sau veltui, - pasipiktino Steponas. - Juk už šimtinę kelis sodinukus paimt galiu, ir dar grąžos gausiu.
- Taigi čia raritetas, futurija, kur dar ją gausi?

Kalkinas primetė, kad tokią egzotiką tikrai nelengva rasti, ir, viduje keikdamas savo lengvabūdiškumą, įkišo ranką į kišenę piniginės.

Atsiskaitęs su pardavėju ir sukišęs vazoną su augalu į kuprinę, išgirdo nerišlų dispečerio balsą, pranešantį apie „električkos“ atvykimą ir paskubomis nuskubėjo prie platformos, pamiršęs net paklausti, kaip jį reikia prižiūrėti. Dygsta

Prisiminė tik vagone ir eilinį kartą nusistebėjo savo kvailumu ir tuo, dėl ko apsikvailino.

Jei žmona užuos, kad jis tiek supylė už puodą su kaktusu (bent au būtų už papartį), užgrauš negyvai. „Kažkokia hipnozė, - mąstė Steponas. - Kaip šitie sukčiai-prekiautojai moka įkalbėti ir įkiški visokį šlamštą! Protu nesuvokiama! Kur gi jį man pasodinti? Sklype, ko gero, netinka, reikia vežtis namo ir pastatyti ant palangės...“

beje, tos mintys neilgai lindo jam į galvą. Apie savo lengvabūdišką pirkinį jis greitai užmiršo ir neprisiminė iki pat vasarnamio, o ten jau ir ne iki vazono su augalu buvo. Terlionės su piktžolėmis, lysvės ir kita atitraukė Steponą nuo minčių apie egzotiką, tad tik susiruošęs namo ir aptikęs savo pirkinį, jis atsiduso, ir primetęs, kad laukia vasara, pasodino augalą prie tvoros greta bijūnų: žiūrėk, subujos, o ir žmona įvertins pirkinį, neužknis su priekaištais.

Vasara sparčiai įsibėgėjo. Viskas aplink žydėjo ir vešėjo. Žolės ir piktžolės augo ne dienomis, o valandomis ir net minutėmis. Nepaliaujama varginanti kova su jomis, bee, be jokios vilties ir tikėjimo galutiniu laimėjimu, visišai išsunkė Steponą. Jis dažnokai prisėsdavo ant suoliuko priešais namelį, užsirūkydavo ir mintyse keikdavo visas savo sodininkavimo užmačias ir savo suknistą gyvenimą.

Retkarčiais žvilgtelėdavo į prie tvoros augančią futuriją – augalas gerai prigijo ir jautėsi, atrodo, puikiai – atsirado naujų šakelių, jaunų, sultingų, nėriniuotų lapųo ir rožiniai pumpurėliai, lyg tai žiedų, lyg tai uogų nusėjo ir stiebą, ir šonines šakas. Mintys apie egzotišką augalą veikė Steponą kažkaip raminančiai, o ir žmona, kiek jis pastebėjo, greta jos tapdavo kažkokia gernoriškesnė. Netgi, ko Steponas savo senutėje jau nepastebėjo kokius 20 m., tapdavo švelnia ir netgi kažkokia susigėdusia.

Pradžioje Steponas ir neatkreipė dėmesio į tas savo ir kitų greta futurijos atsidūrusių elgesio keistenybes, tačiau, kai kartą du girti ir visai suįžūlėję paaugliai, siautėję visoje apylinkėje, staiga aprimo ir net nutekino atgailos ašarą prie Kalkino tvoros, jis susimąstė.

Kažkas čia buvo keista. Kažkaip futurija paveikia mus. Tiesiog kaip valerijonai. Nereikia net į vidų nuryti, ramina per atstumą.

Iš prigimties būdamas smalsus, Steponas nusprendė atlikti kai kuriuos bandymus su augalu ir bent apytiksliai nustatyti jo poveikio zoną.

Jis pastatė sudedamąją kėdutę 7 m atstumu nuo augalo, prisėdo ir ėmė žvalgytis į šalis. Nieko ypatinga aplink nevyko. Pamažu Steponas ėmė knapsėti nosimi ir čia save aptiko galvojat apie tai, kas jam nebuvo būdinga.

Mintys buvo tokios:
„Kažko niekais užsiimu, durnių volioju... Metai nubėga, o kas belieka, … tik niekai. O jaunystėje kokius planus kūriau! O-ho-ho! Kokius planus! Bandžiau išradinėti, norėjau rimtai mokslu užsiimti! Ir užmačių buvo, ir jėgų. Kur visa tai dabar? Vien šurmulys, niekai ir nieko daugiau.... Taip rytoj ar po metų-kitų numirsiu, o poros dešimčių metų apie mane niekas ir neprisimins. O juk galėčiau ir ką nors naudinga žmonėms padaryti, juk galėčiau...“

- Velniai žino, kas čia į galvą lenda, - sumurmėjo Kalkinas, - ir juk, kas pikta, kad tiesa. Negi augalas mane taip veikia? Hm...

Kalkinas atsistojo ir pernešė kėdę 3 m arčiau futurijos.

Naujoje vietoje pajuto kokį stiprų liūdesį ir skausmą už veltui iššvaistytus metus, kad net nežymios jo pastangos pasiteisinti nuorodomis į aplinkybes ir bjaurų aplinkinių charakterį nepadėjo.

Mintys Stepono kalvoje taip ir knibždėjo:
„Tu pats tikriausias veltėdis. Tau tik degtinytę su draugužiais lakti bei liežuviu malti, o rimtesniam reikalui tu netinki. Ir kas tu per žmogus toks, ir ar tikrai žmogus? Ne, koks gi iš tavęs žmogus? Taip, dvikojis gyvulys su mąstymo užuomazgomis, visiškai programuojamas išorinės terpės aplinkybių. Visiškas dvasinio gyvenimo nebuvimas. Ar bent susimąstei apie savo gyvenimą? Ar ką iš mokyklinio kurso prisimeni? O gi universitetą baigęs! Ir dar kandidatas į daktarus!... Na taip...Žmogus – skamba išdidžiai! Tačiau išdidžiai skamba ne kiekvienas žmogus, toli gražu ne kiekvienas. Iš šimto, jei ne iš tūkstančio, galbūt vienam pavyksta suskambti išdidžiai, o kiti … burba kažką žiūrovų džiaugsmui. Ir tu jų tarpe. O juk buvo sugebėjimai, buvo. Gal ir dabar dar ne vėlu, jei smarkiau užsiėmus tavo perauklėjimu... Ką, susigrizbai?“

Nuo tokių minčių Steponą net prakaitas išpylė.

„Po velnių, juk tai ne mano mintys, gi. Tokių nuo gimimo nebuvo. Na, prieš kokius 40 m. kažkas panašaus į galvą užklysti ir galėjo, tačiau nuo tada daugiau niekaip...“

O mintys jau plėšė kaukolės kiaušą:
„Nuo tiesos neišsisuksi! Geriau pradėk daryti tai, apie ką svajoji! Tikrai dar gali spėti padaryti ką nors naudinga. Ir negalvok išsisukinėti!“

Čia Kalkinas atsiduso, atsikrenkštė ir su nuogąstavimu pažvelgė į pražydusį augalą:
„Kas čia man dedasi šiandien? Negi dekoratyvus kopūsto kačėnas mane taip paveikė?“

Ir išgirdo atsakymą:
„Pats tu kačėnas. Tu mane pasodinai, prižiūrėjai. Atsidėkodamas iš tavęs irgi žmogų padaryiu. Ir negalvok man pakenkti. Jums, žmonėms, kartais tokios mintelės kyla: daryta bloga tiems, kas jums gera nori. Su manimi tokie triukai neišdegs“.

Tą akimirką Stepono vos nesuparalyžiavo. Jis pagaliau suvokė, kad su juo auklėjamąjį pokalbį telepatiškai veda būtent jo sode augantis puošnus žolynas.

- To negali būti, aš einu iš proto, - sumurmėjo Kalkinas, griebdamasis už širdies.

„Gali, ir dar kaip gali! - skambėjo galvoje. - Tave, kalės vaiką, perauklėsiu, galų gale tapsi protinga mąstančia būtybe“.

Ir prasidėjo Steponui siaubinga intelektualinė vergija. Jis dabar ir cyptelėti negalėjo be baisaus hipnotizuojančio augalo žinios. Futurija į savo telepatiniais čiuptuvais pasiekdavo visur ir užkirsdavo kelią bet kokiam pasipriešinimui.

Ji vertė Kalkiną keltis vos ne penktą ryto, apsilieti šaltu vandeniu, daryti mankštą pagal nežinomą sistemą, instituto bibliotekoje kelias valandas skaityti, o tiksliau, perversti iki dešimties storų tomų. Baisiausia, kad foliantų turinys įsimindavo vos ne pirmu žvilgsniu. Per darbo dieną jis dabar suspėdavo padaryti daugiau nei anksčiau per du mėnesius. Tačiau futurija nesitraukė. Ji vertė jį skaityti, darbuotis ir apgalvoti perskaitytą medžiagą ir namie. Futurija

Kalkinas suprato, kad aplinkiniai, o visų pirma jo žmona, mato jo pasikeitimą ir atsistebėti negali. Jis net kažkaip išsakė savo nuogąstavimus futurijai:
- Suprask, pabaisa, į mane jau žvairuoja. Aš gi mirsiu nuo persidirbimo, jau galvą skaudėti pradeda. Pagailėtum bent mano žmonos, vaikų...
- Dėl jų nepergyvenk. Jų auklėjimu užsiimsiu vėliau. O žmona tavo pokyčius sveikina, tikisi, kad pažengsi į priekį moksle. Ir ji teisi.
- Bet gi aš nuo tokio gyvenimo po dviejų mėnesių kojas ištiesiu. Mano širdis neatlaikys; aš gi jau senas, greit man 53 sukaks.
- Va, būtent, reikia gi tau gyvenime ką nors naudinga žmonėms padaryti, kad ir su mano pagalba.
- Žiūrėk, aš gal ir iš tikro persiplėšiu!
- Niekai. Šiandien atvažiuok į savo sklypą, apžiūrėsiu tavo organizmą. Jei kas ne taip, regeneruosiu. Neužmiršk, kad reikalą turi su vienu labiausiai išsivysčiusių organizmų Galaktikoje. Viskas mūsų rankose...

„Klausau ir paklūstu“, - mintyse atsakė Kalkinas.

O kas jam dar liko, kai visos mintys ir norai buvo žaliojo monstro valdžioje.

Jis važinėjo į sodą, laistė ir prižiūrėjo žaliąjį šeimininką, ir per vasarą, draugų, giminaičių ir bendradarbių nuostabai, tapo visai kitu žmogumi: atjaunėjo dviem dešimtim metų, pastebimai sutvirtėjo ir pasiekė tokį aiškų ir gilų mąstymą, kad galiausiai pamilo savo mokytoją-kankintoją. Net ėmė jam justi dėkingumą.

Kažkur rugsėjo gale, kai prasidėjo stipresnės šalnos, šaltoką žvaigždėtą naktį futurija pasišaukė Steponą iš vasarnamio ir pareiškė jam, kad visai patenkinta jo perauklėjimu, jo sugebėjimais ir minčių kryptingumu.

- Taip, mano drauge, mūsų pažintis baigiasi, - pareiškė futurija. - Man laikas.... toliau tu ir be mano paskatų susitvarkysi. Veiklos, mąstymo troškimas dabar tavyje perėjo į kūną ir kraują. Daryk atradimus, išradinėk!
- Palauk! Tu gi žadėjai perauklėti sūnus.
- Šiaip jau savo vaikus žmogus turi auklėti pats. Bet jei jau kartą pažadėjau – štai man čia, ant pakaušio, sunoko kelios dėžutės su sėklomis. Nusiplėšk vieną, pasodink į vazoną gėlėms ir padovanok savo atžaloms.
- O kaip gi tu? Juk jau greit žiema. Gal ir tave - vazoną?
- Apsieisiu be vazono. Tokios, kaip aš, auga ne tik kokioje nors vienoje vietoje ir laike. Mes sugebam įaugti į likus laikus ir erdves ir tokiu būdu pažįstam amžinybę. O dabar, sudie!

Tą pačią akimirką priešais priblokštą Kalkiną augalas nušvito skaidriu žydru švytėjimu, nužaižaravo visomis spektro spalvomis, ėmė stiebtis į žvaigždėto dangaus juodumą ir ištirpo tarp žvaigždžių.

Pirmąkart po trijų mėnesių Steponas pajuto, kad smegenis paliko svetima įtaiga. Jis vėl buvo laisvas. Tačiau keista – tuo visai neapsidžiaugė.

Juk laisvė – tai dar ir atsakomybė už mintis ir veiksmus, o dabar nebuvo kas galėtų patarinėti, taisyti jo klaidas. Ankstesnė intelektualinė vergovė jam pasirodė tokia saldžia ir patogia! Pasišiaušęs nuo įprastinės vėsos, jis karčiai atsiduso ir, atsargiai kumštyje spausdamas dėžutę su nežemiškomis sėklomis, įėjo į namą.

O smegenis perrėžė viena deginanti mintis:
„Niekas dabar už tave nemąstys, kelme beržinis, niekas! Pats susikaupk, pats ieškok, pats siek žinių, kitaip tu, Sibiro bergomote, neįaugsi į amžinybę!“

Papildomi skaitiniai:
S. Lemas. Soliaris
B. Rudenko. Nugalėtojas
Stanislavas Ivanovas. Ramanas
Laukinės gamtos šauksmas
Robertas Silverbergas. Musės
„Pikų septyniukės“ sugrįžimas
Pavelas Podzorovas. Alyvos šakelė
S. Lukjanenko. Kurčias telefonas
R. Aberneti. Žmogus prieš miestą
Pamela Adams. Senamadiška muzika
Terra Incognita ir Terra Fantastica
Nikas Sredinas. Galvoti – reikia!
Džiulianas Keri. Kombinacija "Galvosūkis"
L. Aizenbergas. Jo gyvenimo metas
Elena Pervušina. Panoptikonas
Leonidas Kaganovas. Žmogėdra
A. Abramovas. Baltieji pradeda...
Mėnulio urvų pabaisos
Nikolajus Blochinas. Replikos
Strugackiai. Šeši degtukai
A. Krasnobajevas. Bedugnė
Janušas A. Zaidelis. Riba
Ar mąsto žmogus?
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė