V. Nazarovas. Žaidimas mirtingiesiems

(Tęsinys, žr. pradžią)

* * *

Vakarėjo. Rausvos besileidžiančios saulės juostos, prasiveržiančios tarp retų instituto parko medžių, kybojo lygiagrečiai žemės paviršiui. Klarko vilos langai lydėsi ir spindėjo, o spinduliai jungė juos su dideliu rausvu horizonte besiritinėjančiu rutuliu.

Tradicinė vakarinė kava vėso. Atrodė, kad Klarkas ją užmiršo. Atmetęs galvą ant aukšto šiaudinio krėslo atlošo jis prisimerkęs žiūrėjo į saulę. Jo barzda nusidažė kažkokia keista purpuriškai violetine spalva, įrėmindama laiko ir vėjo nugairintą veidą. Dogas gulėjo greta, galvą padėjęs ant letenų, ir taip pat žvelgė į rausvėjantį dangaus kraštą, retkarčiais sumirksėdamas tankiomis baltomis blakstienomis.

Megė įėjo tyliai ir pradėjo nurinkinėti stalą.

Žaidimas mirtingiesiems - Nereikia, Mege. Tegu stovi.
- Pfu, na ir išgąsdinai mane. Maniau, kad apšilai saulutėje ir prisnūdai.
- Ne, Mege, aš nemiegu. Aš mąstau, tebūnie prakeikta ši žemė...

Mėgstamas Klarko posakis turėjo tūkstančius atspalvių. Jis galėjo reikšti, ką tik nori, išskyrus pažodinę reikšmę. Audringi „piratų prakeiksmo“ griausmai aidėjo nesunaikinamu džiaugsmu instituto koridoriuose ir laboratorijose, miesto šurmulyje, žaliajame besijuokiančiame pavasarinio miško stebukle, pasitikdamas griaustinio žaibus. Jis skambėjo tai pikta, tai nustebusia, tai užkrečiančia intonacija. Tačiau šįkart frazėje nuskambėjo kartėlis; ir Megė iškart tai pajuto.

- Apie ką mąsto mano genialusis tėtis?
- Padariau didelį atradimą, dukryt.
- Netgi taip?!

Megė prisėdo ant krėslo atkaltės, prisglaudė prie tėčio, panardino pirštus, kaip vaikystėje, į jo žilstelėjusias garbanas.

- Taip, Mege. Pagaliau supratau, kas jau senai mane kankino. Paskutiniaisiais metais mes su idiotų atkaklumu beldėmės į akliną sieną neįtardami, kad durys yra kažkur visai kitoje pusėje. Tad visa tai, - Klarkas uždėjo ranką ant storos užrašų kaugės, - teks siųsti į regeneratorių ir visko imtis iš nauja...
- Iš pradžių? Tačiau Deividas sakė, kad darbas praktiškai baigtas!
- Deividas... Prieš penkias dienas jis man tokią isteriją sukėlė, aš net nežinojau, ką daryti, ką sakyti. Man jau tada buvo aišku, kad reikalai kvepia krachu, tačiau jis taip tikėjo Laiko Kilpa... Tiesiog supasavau. Tuo labiau, kad dar ir pts puoselėjau viltį...
- Tad jokios Laiko Kilpos nėra?
- Yra, tačiau velniai žino kas tai. Pradžioje tai iš tikro elgiasi kaip Kilpa, tačiau po to... Tada prasideda kažkokia velniava... Duobė arba vamzdis – vienas dievas težino..
- Saturno dievas? – pasalūniškai nusišypsojo Megė.
- Ne, išgraužk. Šiam dievui nepasiduosiu. Sulysiu į tą vamzdį ir sužinosiu, kur jis veda, tebūnie prakeikta ši žemė! Tiesiog prašovėme pro šalį. Mes plaukėme paviršiumi, bandėm išlaviruoti srovėje, o reikėjo erti į gelmę. Reikėjo imtis iš kito šono. Supranti, erdvinė inversija minus laiko...

Megė delnu uždengė burną tėčiui:
- Liaukis, vis tiek nieko nesuprantu. Jei taip sakai, vadinasi, tai tiesa. Tu mano gudruolis. Juk savo pasieksi, tiesa?
- Žinoma, mergyt!

Klarkas pakėlė Megę ant rankų ir mestelėjo iki pat verandos stogo. Megė aiktelėjo ir vėl atsidūrė stipriose tėvo rankose.

- Liaukis, tėti, paleisk, aš gi jau ne maža!

Klarkas nuleido Megę ant grindų.

Užgeso paskutinis saulės spindulys, o kartu su juo užgeso iki tamsaus aukso spalvos Klarko barzda. Jis tebežvelgė į sparčiai tamsėjantį horizontą ir kažkaip šypsojosi.

- Žinai, kartais man atrodo, kad aš nemirtingas.
- Žinoma, mielas išdykėli, kaip gi kitaip!
- Ne, Mege, aš rimtai. Mirtis – kai žmogus iškrenta iš žaidimo. Kai pasiekia lubas, ribą. O man – visad tik pradžia. Negaliu išeiti, nes šioje žemėje man perdaug reikalų. Kas bus be manęs? Visiška betvarkė. Aš tuo tikras. Ir svarbiausia – Saturnas be jokios sąžinės graužaties neaišku dar kiek atims iš žmonių tai, ką jie taip sunkiai sukūrė, negarbingai ris juos pačius, jų svajones, viltis, uždės veto jų siekiams... Ne, tokią prabangą kaip mirtis kol kas turiu užmiršti, Teks būti nemirtingu, Neprieštarauji?
- Nė kiek!
- Tai ir puiku. Dar mano gerbiamas oponentas Albertas Einšteinas sakė... ch-m-m... oi dieve, ta mano atmintis... aha! „Mūsų darbui būtinos dvi sąlygos: nenutrūkstama ištvermė ir pasirengimas išmesti už borto tai, į ką įdėjai daug laiko ir triūso“.
- Tėti, tu šiandien tiesiog nepakartojamas!
- Tik štai Goringui tai bus skaudus smūgis. Jis, aišku, žmogus su keistenybėmis, tačiau geras matematikas. Tiesa, kartais jį tarsi užtemimas apima: nelauktai tampa bukas tarsi kamštis, ir nesuvokia savo paties vakarykštės idėjos... Bet reikalas ne tame. Jis supras, tik reikia kažkaip atsargiau jam tai paaiškinti. Gaila nuvilti, bet teks. Pažadėjau jam pirmam papasakoti... Šiandien jam skambinau, tačiau jis, matyt, dar nesusitvarkė savo videofono... Beje, tu jį seniai matei?

Megė nuėjo prie turėklų, iškart nuliūdus:
- Seniai. Prieš savaitę.
- Susipykai su juo?
- Ne. Tu geriau neklausinėk, tėti. Man pačiai reikia suprasti. Atrodo, kad aš irgi netrukus padarysiu atradimą, kad viską viską reikia pradėti iš pradžių. Nesuprantu nei jo, nei savęs...
- Na nieko, dukryt, tai niekai. Reikia tik gerai pagalvoti.
- Tai ne niekai. O mąsčiau daug. Tik nieko dora nesugalvojau. Su juo lengva ir paprasta leisti laiką, jis moka užimti, tačiau su juo ... baugu.
- Kvailystės, dukryt. Jis tiesiog uždaras žmogus.
- Ne, tėti. Tu matai jį tik darbe, o aš... Kažkas tamsaus jame, kažkokia slapta nelaba jėga. Tarsi du žmonės viename – vienas išorėje, o kitas viduje. Kas tas viduje?
- Pilkas vilkas, dukryt, pilkas vilkas. Patikėk senu valkata – kiekviename vyre tūno pilkas vilkas. Aukštyn nosį, junga, - iš švilpt visus aukštyn!

Megė nutilo, žvelgdama į įsižiebiantį žvaigždžių laužą. Klarkas vienu ypu išmaukė šaltą kavą, garsiai sučepsėjo ir spragtelėjo dogui į nosį. Dogas atsistojo, pasitraukė pora metrų ir demonstratyvia lėtai atsigulė ankstesne poza, su filosofine panieka nusigręžęs nuo šeimininko.

- O ką tu apie nedidelį pasivaikščiojimą, mis. Ar toks kavalierius kaip aš tavęs netenkina?

Klarko balse atgijo galingi jūros šuorai. Megė iškart pralinksmėjo.

- Toks – tenkina!

Ji paėmė tėvą už parankės ir nusitempė tolyn, link melsvėjančių alėjų.

Dogas norėjo keltis ir sekti, tačiau vėliau, matyt prisiminęs sprigtą, persigalvojo, įsitaisė patogiau ir užsimerkė.

Goringas darbą baigė po pusiaunakčio. Jis į krūvą subraukė visą ant stalo besimėtantį šlamštą ir kartu su įrankiais nubraukė į dėžę. Tada išsitraukė cigaretes ir pasimėgaudamas užsirūkė.

Taigi, visagalė Laiko Kilpa, į pasaulį iškviesta Klarko, pakeitė šeimininką. Šiandien ji dirbs Goringui. Į Kilpą susuktas laikas aparatu, kurio principą taip neatsargiai Klarkas nubraižė Goringo bloknote pirmo susitikimo metu, taps pasakų džinu, nuolankiai vykdančiu jo, Deivido, valią.

Deividas meiliai paglostė nelygų, su gūbriukais nuo virinimo, chronofono šonkaulį. Ne, tai tikrai genialu – sumąstyti tokį paprastą ir kartu visai neįtikėtiną planą. Šiandieninis Goringas su šio aparato pagalba iškvies ateities Goringą. Ateities Goringas, neabejotinai, žinos galutinę formulę – juk ateities Klarkas jam pirmam ją praneš, pagal praeities Klarko pažadą. Ir taip šiandieninis Goringas ANKSČIAU už šiandieninį Klarką ją sužinos. Nuostabi Kilpa! Puikus nuostabaus žaidimo finalas! Lenktynės eina į pabaigą – malonėkite pasitraukti, mielasis “Elektoriau”. Tava misija baigėsi. Priekyje – Goringas! Aplodismentai tribūnose...

O gal išvis Klarką – į triumą! Juk formulė – mano rankose... Sėkmė lydi stipriuosius!

„Goringo formulė“! Tai skamba tarsi fanfaros...

Nėra ko delsti. Reikia imti bandyti šią pragaro mašiną. Kaip elgsis džinas lįsdamas iš butelio?

Goringą staiga apėmė kažkoks silpnumas: jam pasirodė, kad jis miega ir niekaip negali prausti. Ir koks čia niųrus kambarys, ir Klarkas, ir lygčių eilutės, ir kvailas voras ant stalo – ne kitaip nei užplaukimas, keistas košmaro pliūpsnis. Bet tai tetruko akimirką, ir ankstesnis nusiteikimas grįžo.

Deividas prisitraukė SES – stalinius elektroninius smegenis. Tai buvo senas modelis su klavišais ir be diktofono – šiuolaikiniai moteriai suprasdavo komandas balsu, „klausė“ šeimininko. Kai Deividas susiraukė, imdamas šią senieną iš bazės, Vilis šmaikštavo: „Imk, daktare, vis tiek kitų nėra. O šis nors ir kurčias, bet SES“. Šiaip, įranga buvo patikima, tačiau nerami konstruktoriaus fantazija prietaisui suteikė vis tik kvailą išvaizdą: korpusas imitavo žmogaus kaukolę, kuriame klavišai buvo dantų vietoje, o indikatorių lemputės mirksėjo akiduobėse. Su tokiu prietaisu dirbti naktį būdavo kažkaip nejauku.

Tačiau keistoji kaukolė dabar nelabai erzino Goringą, netgi atvirkščiai, jame buvo kažkoks pikantiškumas, atitinkąs akimirkos dvasią. Jis atidarė užpakalinę kaukolės sienelę, pasikrapštęs ištraukė du žalius laidus ir prijungė juos prie chronofono. Tada pakėlė žaliuzes ir arčiau lango pritraukė trikojį, metalinės pūslės angą nukreipdamas tiesiai į žvaigždėtą dangų. Apžvelgęs sistemą ir įsitikinęs, kad viskas tvarkoje, paspaudė jungiklį.

Kambariu šmėkštelėjo vos pastebimas judesys – tai pasisuko ir suvirpo daugybės matuoklių strėlytės. Goringas prisėdo prie stalo ir įjungė chronofoną.

Ekranas sušvito žalsva spalva ir jame pasirodė vaizdas. Tai buvo tikslus veidrodinis Goringo atvaizdas, tiksliai atkartojantis jo judesius. Jie sėdėjo vienas prieš kitą Goringas prieš ekraną ir Goringas iš ekrano – įdėmiai vienas kitą apžiūrinėjo.

Deividas paspaudė kelis SES klavišus, tasai jam pamerkė žalsva akele, pranešdamas, kad užduotis priimta. Tada jis kiek į kairę pasuko Kilpos reguliatorių.

Ekranu nubėgo įvairiaspalvės juostos. Mechaninis kalmaras prie lango atgijo: jo antenos-čiuptuvai nutįso pro langą į žvaigždes, iš angos išlindo kruvinai raudonas liežuvis. Kambaryje pasklido duslus žemas garsas, kuris vis aukštėjo, tarsi kas būtų derinęs vargonus. Kruvinas liežuvis geltonijo ir tįso, stiebėsi į dangų, kaitaliojo spalvas, kol nevirto plonu violetiniu spinduliu, kuris su lengvu spragtelėjimu visai pradingo. Antenų čiuptuvai išsitempė kiek gali ir beveik lietėsi, tarsi kalmaras būtų pašėlusiai plaukęs nežinoma jūra.

Tapo tylu ir tamsu. Švytėjo tik prietaisų skalės ir ekranas. Raibuliavimas ekrane nyko, po juo pasirodė vaizdas. Tai irgi buvo Goringas, tačiau jau ne veidrodinis – skirtingai nuo susikūprinusio Goringo prieš ekraną, Goringas ekrane kažką šaukė, į viršų iškėlęs abi rankas.

Aparatas veikia! Nors kol kas vos kelias sekundes į priekį, tačiau chronofonas rodo ATEITĮ. Džiūgaudamas Goringas kažką nerišliai sušuko ir iškėlė aukštyn rankas.

Tuo metu vaizdas ekrane rodė jau visai ką kita: rimtu veidu Deividas suko Kilpos reguliatorių.

Goringo sieloje viskas dainavo ir tvinksėjo. Jam norėjosi apkabinti ir išbučiuoti savo elektroninias pabaisas, ir net žaliaakė SAS kaukolė jam atrodė galantiškumo ir grožio įsikūnijimu. Tačiau reikalas yra reikalu, - emocijos bus vėliau. Deividas surimtėjo ir ėmėsi reguliatoriaus – reikia praplėsti Kilpą, pažvelgti toliau į ateitį.

Jis reguliatorių pasuko iškart per tris padalas. Vaizdą vėl sutraukė įvairiaspalvis mėšlungis, po kurio ekrane pasirodė Goringas su apsiaustu ir lagaminu rankose.

Deividas nustebęs kilstelėjo antakius – kurgi jis susiruošė? Kelias sekundes sutrikęs jis apžiūrinėjo savo atvaizdą, neabejotinai pasuksiantį prie durų, tada, pakoliojęs save už užmirštumą, įjungė garsiakalbį.

- Tu kur? – paklausė šmėklos iš ateities.

Ateities Goringas krūptelėjo, tarsi kažkas prie ausies būtų iššovęs iš kolto. Jis apsidairė ir tik žvilgsniu susidūręs su Goringo prie ekrano akimis, su palengvėjimu atsiduso ir pabandė nusišypsoti:
- Ach! Neįpratus iškart ir infarktas gali trenkti... Kur einu? Na, aišku, prie „Saturno“...
- Prie „Saturno“? – nesuprato Deividas prie ekrano.
- Žinoma, brangioji mano praeitie, - ateities Goringas vyptelėjo.

Balsas iš ateities skambėjo dusliai, tarsi senos pilies griuvėsiuose. Virpulys perbėgo kūni nuo tos anapusinės vibracijos.

„Kodėl?“ – norėjo paklausti Deividas, bet nespėjo: pasigirdo sausas trakštelėjimas; ekranas užgeso. SES šoktelėjo ir išspjovė dūmus. Jo žalia akis išblėso ir įsižiebė raudona – avarijos signalas. Antenų čiuptuvai išsiskyrė į šonus su švilpiančiu atodūsiu, ir mechaninis kalmaras, sucypęs, vėl surijo atsiradusį rausvą liežuvį.

Kambaryje pasklido degėsių kvapas.

Deividas vienu šuoliu atsidūrė prie sienos ir paspaudė jungiklį. Prietaisų rodyklės suvirpo ir sustingo ties nuliais.

Goringas prisišliejo prie sienos. Kas nutiko? Nejaugi Starkovskis jį išdūrė?

Plastikinė kaukolė žvelgė į erdvę užgesusiomis akiduobėmis. Irš jos vinguriavo lengvas melsvas dūmelis.

SES?

Deividas atidarė jo viršutinį dangtelį. Į nosį trenkė aitrus apdegusių laidų kvapas. Brangios rubino mikrokapsulės susilydė į vieną gabalą, sudegusių tranzistorių kekėmis dar perbėgdavo dygios liepsnelės.

Štai kas! Tiesiog SES neatlaikė apkrovos vargšeliui „pasimaišė“ nuo įtampos, nuo beprotiškos prieštaringų Kilpos siunčiamų komandų kaitos.

- Vargšelis!

Deividas ant rankos, parodijuodamas Hamletą, pakėlė plastikinę kaukolę. Nepaisant atrodančios ramybės, jis buvo įsitempęs iki ribos. Jis nejautė nuovargio, nors jau dvi dienas dirbo be atilsio. Jis nejautė savo kūno; kiek dilgčiojo tik širdį, pranešant apie surūkytas cigaretes ir išgertą kavą. Mintys lėkė lengvai ir sparčiai, tarsi šmėklos baisiame sapne.

Ką dabar veikia Klarkas? Matyt, miega terasoje, susisupęs į dvigubą susegamą pledą, susipainiojęs savo įvairiapusėse teorijose ir sentimentaliuose moraliniuose kanonuose. Miega ir nežino, kad jo nuolankus mokinys tapo Laiko Valdovu ir kad jo, Klarko, korta mušta.

- Vargšelis!

Deividas nelengvai sugrįžo iš šviesios rytdienos į neatidėliotiną šiandieną. Kaukoje jo rankoje teberūko.

- Tipinis insultas, kaip sako medikai. Ir žmogus, ir mašina – mirtingi. Tad sudie, brangus drauge!

Ir Deividas taikliu metimu pasiuntę atitarnavusią kaukolę į dėžę su šlamštu.

Tačiau, ką daryti toliau? Ką ten sakė Goringas iš ateities? „Kur einu? Na, aišku, prie „Saturno““... Hm, pakvipo mistika. Beje... O viešpatie!

- „Saturnas“, o ne Saturnas!

Žinoma, „Saturnas“! Kaip iš karto nesusiprato! Juk dar anksčiau Klarkas sakė, kad Kilpos plotis priklauso nuo prietaiso galingumo. „Saturnas“ – štai kur galva!

Goringas ėmė karštligiškai pakuoti į lagaminą chronofoną. Tai pasirodę nelengva užduotimi. „Voras“ sulindo iškart, tačiau kalmaro „čiuptuvai“ zvimbdami iššokdavo iš po dangtelio, kelis kartus trinkteldami Deividui į veidą. Jam teko pasikankinti apie 15 min. Kol trakštelėjo lagamino užraktas.

Deividas jautė, kad mirtinai nori valgyti. Tačiau delsti nebuvo galima. Jis iš šaldytuvo išsiėmė kumpio, paskubomis pasidarė kelis sumuštinius ir juos įsikišo į apsiausto kišenę. Ten nukeliavo ir termosas su kava.

Na, atrodo, viskas. Ach taip, raktas. Kaip pasisekė, kad pats Klarkas pasiūlė raktą nuo „Saturno“!

Deividas atidarė seifą, paėmė raktą. Beje, pavadinti šį mįslingą pistoletą primenantį įtaisą raktu galėjo tik Starkovsio fantazija. Jis kadaise atsisakė bet kokios „Saturno“ apsaugos, matyt nepasitikėdamas sargų budrumu, o dar labiau – penkių jutimų primityvumu. Jo auklėtiniui reikėjo, jo nuomone, globalios apsaugos ir jis sumąstė kažką visai nauja kažkokį nepaprastą „mąstantį super-raktą iš mikrotranzistorių, kuris rimtai susimąstydavo prieš net atidarydamas ozonatoriaus ar dušo duris. Klarkas tada ilgai zirzė, tačiau vėliau jo meilė keistuoliams paėmė viršų, ir Starkovskis gavo leidimą.

Dabar nieko nebuvimas prie „Saturno“ buvo parankus Goringui. Deividas pašaipiai pavartė sunkotą „stebuklingą raktelį“ ir įsikišo už kombinezono juostos.

Dabar pirmyn!

- Tu kur?

Ateities Goringas krūptelėjo, tarsi kažkas prie ausies būtų iššovęs iš kolto. Jis apsidairė ir pirmu išvystu daiktu buvo akinančiai baltas po stalu kabantis ratas. Pradžioje rato centras buvo juodas, tačiau beprotiškai besisukant jis virto žydru apvadu, kuris pamažu bluko, o juodoje dėmėje centre ėmė ryškėti veidas, tarsi materializuodamasis iš spalvoto rūko.

Pusiau skaidrioje galvoje atpažino save iš praeities. Su palengvėjimu atsiduso ir pabandė nusišypsoti:
- Ach! Neįpratus iškart ir infarktas gali trenkti... Kur einu? Na, aišku, prie „Saturno“...

Praeities Deivido veidas ištįso:
- Prie „Saturno“? – nustebęs ir išsigandęs paklausė.

Deividą suėmė juokas. Kaip vis tik kvailai atrodė tas Goringas iš praeities! Nei atimsi, nei pridėsi – šventasis kankinys! Ir balsas duslus , tarsi senos pilies griuvėsiuose. Tiesiog anapusinė dvasia.

- Žinoma, brangioji mano praeitie, - ateities Goringas vyptelėjo.

Netikėtai Goringui atėjo įdomi mintis: A ką, jei Biblijos legendos apie griaustinį vidury giedros dienos, duslų balsą tarp debesų, skelbiantį apie sausrą arba marą, šventųjų su nimbais aplink galvą pasirodymus – kas, jei visos tos pasakos – tiesa? Ir visa tai – chronofoninio ryšio seansai iš ateities, kai visi žinos, aišku, ir Kilpos formulę, ir chronofono sandarą? Vadinasi, mūsų „valios laisvė“ – blefas, o mes gyvename priežasties- pasekmės rate, kurį jums įrengė ateities įpėdiniai? Nejaugi...

Žiedas su praeities Goringo galva staiga su triukšmu sutrūko, virtęs žydros šviesos stulpu, tokiu ryškiu, kad Deividas prisimerkė. Ausis užgulė sielą draskančiu švilpimu, kuris po sekundės nutilo, pasiekęs nepakenčiamą aukštumą.

Kai Deividas vėl atsimerkė, kambaryje tvyrojo ramybė ir tyla. Niekas nepasikeitė: stalas ir kėdė buvo savo vietose, prietaisai ramiai kabėjo prie sienų. Deividas su lagaminu rankoje apėjo kambarį ir nepastebėjo jokių pokyčių.

- Matyt mūsų gerbiamoji Kilpa dievina fejerverkus ir triukšmingą palydą, - prakošė pro dantis. – Ką gi, atsižvelgsime į tai. Džinai irgi gali turėti savo „pomėgių“.

Tačiau nuotaika nukrito. Jis nuo vaikystės nemėgo to, kas neaišku ir paslaptinga. Gal viską atidėti rytdienai? Bet jei būtent rytoj Klarkas išves formulę?

Goringas įsivaizdavo užpakalinį „Elektoriaus“ buferį dideliu, jau nepavejamu greičiu tolstantį nuo jo į padūmavusį autostrados tolį...

Ne! Šiandien arba niekada!

Goringas žengė link durų. Jei jis būtų atsisukęs, tai tikriausiai būtų pastebėjęs lubose tiesiai virš stalo mažą, tarsi kulkos skylę.

Klarkas atsibudo nuo garsiausio griaustinio trenksmo. Jis atsimerkė ir vėl prisimerkė. Net pro užkritusius vokus plieskė akinanti mėlyna šviesa. Tai negalėjo būti žaibas – šviesa buvo pastovi.

Klarkas vienu judesiu numetė pledą ir basas išbėgo ant sodo takelio.

Buvo šviesu tarsi dieną. Nenatūralioje negyvoje šviesoje medžiai atrodė tarsi išrėžti iš juodo marmuro. O už jų kilo milžiniškas ugnies bokštas, viršūne besiremiantis į Šiaurinę.

Nuo trenksmo išbyrėjo vilos stiklai, tačiau apkurtęs, pusiau apakintas Klarkas tebestovėjo ant drėgno smėlio, nejausdamas nei žvarbios vėsos, tol, kol išsigandusi Megė nenusitempė jo į terasą.

Bokštas visiškoje tyloje pamažu kaitaliojo spalvas: žydra, žalia, geltona. Ir viskas aplink – turėklai, takelio smėlis, žolė, asfaltas už tvoros, instituto parkas, laboratorijų pastatai ir miestelio namai, pasimatantys pro liepas, - viskas, paklusdami šiam neskubiam ritmui, keitėsi akyse, įgaudami tai drėgną akvamarino žalumą, tai išmintingą malachito sunkumą, kai alyvuotą aukso karštį.

Megė ir Klarkas stovėdami terasoje tylėjo, priblokšti, nustebę, net nebandydami nuspėti šitos fantasmagorijos priežasčių. Ir tik kai bokštas tapo ugninės raudonos spalvos, kambaryje sutraškėjo videotelefonas.

Susijaudinęs, perkreiptu veidu iš ekrano, springdamas šaukė Kerolas Starkovskis:
- Šefe, tai „Saturnas“! „Saturnas” dega! Pavojus, šefe! „Saturnas“!

Po penkių sekundžių sukaukė sirenos.

Starkovskis apsiriko. „Saturnas“ nedegė. Kai ugnies bokštas, tamsėdamas, su lengvu gaudesiu galutinai išnyko, pasirodė, kad sveiki visi šeši elektroninių smegenų aukštai.

Tiesa, ne visai. Pastatas atrodė tarsi senovinės architektūros paminklas: daugelyje vietų nusilupo dažai, aliuminio mūre atsirado plyšių, netgi nerūdijantis pagrindinių durų plienas pasidengė rūdimis.

Apie patekimą į pastatą negalėjo būti ir kalbos. Nusprendė palaukti ryto.

Klarkas vaikštinėjo pirmyn-atgal po pagrindinės laboratorijos salę, esančią greta „Saturno“, ir stengėsi nesusitikti su meldžianč6iomis Starkovskio akimis. Ką nors komentuoti apie tai kas nutiko, jis griežtai atsisakė.

Ryte pasikeitimas buvo dar geriau matomas. „Saturnas“ neabejotinai „paseno“ trimis šimtmečiais. Jis žvelgė į pasaulį apsitraukusiais stiklais, kaip išprotėjęs senis.

Į vidų eiti ryžosi tik trys: Kerolas, Vilis ir, nepaisant Megės priekaištų, Klarkas. Pagrindinės durys, kaip ir atsarginės, nereagavo į magišką Kerolo raktą, sugedo spyna. Teko jas pjauti lazeriniu pjūklu.

Viduje buvo ne geriau. Betoninės grindys ir sienos apaugo kerpėmis ir pelėsiais. Liftas neveikė. Jame įsikūrė pelės. Varines transformatorių gijas su beveik sutrūnijusia izoliacija dengė storokas žalias sluoksnis. Geležines plokštelės pragraužė rūdys. Nuo viršaus iki apačios pustamsėse salėse kabojo voratinkliai. Keliose vietose suiro sraigtiniai laiptai – ir Klarkas uždraudė jais lipti. Kerolas blaškėsi po sales ir ašarojo.

Vienintelis kelias į viršų buvo ventiliacijos vamzdžiu, spirale juosiančiu visą pastatą. Juo reikėjo ropoti, tačiau kito kelio nebuvo. Kerolas nuropojo pirmas. Jis norėjo išlįsti antrame aukšte, tačiau Klarkas sugaudė: „Į operacinę...“.

Ropoti buvo nepaprastai sunku. Trūko oro. Nuo aštraus pelėsių kvapo perštėjo gerklė. Rankos ir kojos slysčiojo drėgnomis sienelėmis. Kiekvienam metrui reikėjo tiek energijos, kad jau po 5 min. visi apsipylė prakaitu. Žibintai ant šalmų išbaidė dešimtis šikšnosparnių, pradėjusių tarsi patrakę nardyti vamzdyje. Klarkas išsiropštė ketvirtame aukšte ir uždusęs sumurmėjo: „Daugiau negaliu...“. Visi su slaptu džiugesiu liko su juo atsipūsti, tačiau lieknasis Kerolas ropojo toliau.

Paskutiniai du aukštai buvo sunkiausi. Kai Kerolas galiausiai pasiekė ventiliacinę įdubą, jis jau neturėjo jėgų lįsti lauk. Sunkiai kvėpuodamas jis gulėjo ant įdubos krašto tol, kol iš paskos neišgirdo Klarko pūkštavimo.

Išjungęs žibintą Kerolas nevikriai nušoko žemyn. Jam iš po kojų iškart šastelėjo kelios stambios pelėdos ir išgąstingai ūkaudamos išsislapstė tamsiose kertėse.

Čia, kaip ir kitose salėse, buvo prieblanda, šviesa sklido pro plačią, neaišku kaip atsiradusią spragą šarvuotame sferiniame stoge. Langus, tarsi storos užuolaidos, aptraukė voratinkliai. Viską dengę storokas dulkių sluoksnis, kuriame paslaptingais hieroglifais buvo įsispaudę paukščių pėdsakai.

Pultas, Kerolo pasididžiavimas ir džiaugsmas, juodavo salės gelmėje ištisu voratinklių, dulkių ir sudžiūvusių gebenių kuodu. Starkovskis paniuręs link jo nuvilko kojas.

Pusiaukelėje jis sustojo, nustebęs apžiūrinėdamas nesuprantamą prietaisą, o tiksliau, prietaiso liekanas ant pasvirusio trikojo – pailgą kiaušinį, keliose vietoje pragraužtą baltų oksidų, su anga smailiame gale, aplink kurį, tarsi spygliai, raitėsi baisaus karščio išraitytos volframo spiralės. Nuo trikojo link pulto, o tiksliau, link jo užpakalinės sienelės, grubiai nuplėštos, vinguriavo pelių apgraužtas kabelis.

- Taip ir žinojau...

Tai ištarė iš paskos priėjęs Klarkas.

Ir tada Kerolas pamatė svarbiausią dalyką. Greta pulto, sukniubęs besisukančiame krėsle, tuščiomis akiduobėmis į seniai užgesusį ekraną spoksojo beveik sudūlėjęs skeletas.

- Nieko nesuprantu, - sudūsavo Starkovskis, atgaudamas kalbos dovaną. – Visiškai nieko nesuprantu... Buvau čia vakar vakare... Viskas buvo tvarkoje...
- Atleiskite, šefe, čia kažkas ne taip, - Vilis pasikasė pakaušį. – Žinoma, netikiu nei dievu, nei velniu, bet... Mačiau filmuose senovines pilis. Kurios apleistos po 300-400 metų stovi. Baisiai panašu, šefe.

Klarkas įdėmiai apžiūrinėjo skylę stoge ir atsakė ne iškart:
- Tu beveik teisus, Vili. „Saturnas“ tikrai apleistas išbuvo per tris šimtus metų... Kerolai, kiek laiko truko visas šis fejerverkas?
- Ne-e-žinau... 15-20 minučių...
- Puiku... Mums visiems pasisekė. Jei „Saturnas“ būtų atlaikęs dar pusvalandį, visas miestelis būtų virtęs griuvėsiais, o mes – skeletais, tebūnie prakeikta ši vieta. Mus irgi būtų įtraukę...
- Tačiau kas įvyko?
- Tai, ką norėjau pasakyti Goringui, tačiau nespėjau. Užsidariusi Laiko Kilpa tampa nevaldoma, virsta grėsmingai besiplečiančia duobe, kurioje laikas lekia vis greičiau ir greičiau. 300 metų per 15 minučių! Kol nevirsta gryna erdve – erdve su nuliniu laiku.

Klarkas vėl įsispoksojo į lubas, tarsi apvalioje skylėje slėpėsi tai, ko jis ieškojo visą gyvenimą:
- Viešpatie... Juk tai nulinis koridorius! Juk tai virššviesinis greitis, tebūnie prakeikta ši vieta!

Jis ketino eiti prie ventiliacijos vamzdžio, kad skubiai nusileistų žemyn, tačiau užsilaikė prie skeleto ir susimąstęs kasė barzdą:
- Viena nesuprantu – kam jam to reikėjo?

Goringo dienoraščius atrado vėliau.

Klarkas juos skaitė buvusiose Goringo dirbtuvėse, prie atidaryto seifo. Skaitė tylėdamas; ir su kiekvienu puslapiu, surašytu daile kaligrafine rašysena, vis labiau niaukėsi jo veidas. Jis perskaitė viską, ir pervertė tuščius lapus.

Ir tada Klarkas prakalbo. Jis kalbėjo, ir jo balse gaudė jūra, kuri gali būti rami ir negailestinga, šilta ir stingdanti, liūliuojanti ir audringa, gera ir pikta, tačiau visad plati ir atvira visiems laivams ir paukščiams.

- Tu gudriai, protingai žaidei, Goringai. Tačiau negalėjai pralaimėti.

Papildomi skaitiniai:
Fantastikos skyrius
V. Nazarovas. Pažeidėjas
Anatolijus Šalinas. Futurija
Gyvenimas vietoje gyvenimo
Nikolajus Blochinas. Replikos
Konstantinas Čikunovas. Laikrodis
Tie prakeikti nematomi dalykai
Ch. Šaichovas. Deimanto spindesys
Valerijus Gvozdėjus. Rasti kurmį
Kirilas Bulyčiovas. Kita laukymė
Jurijus Glazkovas. Juodoji tyla
V. Nazarovas. Silajaus obuolys
Valerijus Gvozdėjus. Žvaigždžių lopšys
Sergejus Lukjanenko. Pusiaudienio fokstrotas)
Aleksandras Kacura. Pasaulis nuostabus
Igoris Proninas. Rusiška idėja
Leonidas Kaganovas. Žmogėdra
Sergejus Breinas. Anomalija
Polas Ešas. Kontaktas
Andrejus Anisimovas. Arka
Pavelas Michnenko. Etiketas
V. Nazarovas. Suprų sukilimas
L. Aldani. Korokas
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė