|
Konstantinas Čichunovas. Šiukšlės iš namų - Na ir kur mes? stambus ir plačiapetis Smolinas pakibo virš šturmano, palinkusiu virš navigacinės įrangos. Valdymo kajutės tyliai pasislinko į šalį ir tarpdury pasirodė trečiasis eksperimentinio žvalgomojo žvaigždėlėkio įgulos narys borto inžinierius Kurilovas. - Kapitone, pagrindinės laivo sistemos veikia normaliai, - pranešė jis. Pilna įrangos patikra truks kelias paras. Kurilovas sėdėjo ant koridoriaus grindų prie nuimtos sienos plokštės. Apnuogintos elektroninės
grandinės silpmai mirksėjo indikacinėmis lemputėmis. Tačiau įprastas ir suprantamas darbas šiandien
nesisekė. Neaišku iš kur kilęs susierzinimas trukdė susikaupti ir tiksliai atlikti veiksmus. Visad ramus ir
susikaupęs borto inžinierius stebėjosi savo būsena ir bandė ją įveikti, tačiau, nepaisant visų jo pastangų, nesisekė.
O viskas dėl to, kad ėmė nesisekti nuo pat ryto. Pradžioje kapitonas leido sau pareikšti griežtą pastabą dėl penkių minučių pavėlavimo į pusryčius. O vėliau dar ir Smolinas peržvelgė jį pašaipiai niekinančiu žvilgsniu. Borto inžinieriui prireikė nemažai pastangų susivaldymui ir tiesiog valgykloje nekibti į atlapus skriaudėjui. O galiausiai ta velnio neštas kontaktas niekaip nenori lįsti į jam skirtą vietą. Riebiai nusikeikęs Kurilovas piktai perbraukė instrumentu per laidų raizginį. Pasipylė kibirkštys, o technikas, nesuvaldęs emocijų, pašoko ir kelis kartus spyrė į plastikinę sieną. Golycinas lygiagrečiai su laivo kompiuteriu skaičiavo šuolį atgal. Teisės klysti neturi. Jo rankose buvo ne tik jo,bet ir įgulos narių likimas. Beliko tikėti, kad toji klaida nepasikartos vėl. Būtent toji mintis neleido šturmanui visiškai atsiduoti darbui. Abejonės kirminas, įsisukęs jo galvoje, kėlė neužtikrintumą ir baimę. Baimė didėjo, peraugdama į siaubą, o išeities nebuvimo pojūtis buvo toks stiprus, kad Golycinui teko griebtis antidepresantų. Kuriam tai laikui šturmanui palengvėjo... Smolinas spoksojo į kosmoso juodumą. Į ten, kur silpna mirštančios žvaigždės šviesa kraujo spalva nušvietė sparčiai artėjančią planetą. Įgulos elgesys kapitonui nedavė ramybės; jo žmones kažkas tarsi pakeitė. Anksčiau visad draugiški, jie tiesiog skleidė neapykantą ir pyktį. Jis jautė, kad ir su juo pačiu kažkas vyksta. Seniai užmiršti prisiminimai vėl atgijo jo atmintyje, išplaukė senos nuoskaudos, skausmingais dūriais sieloje save priminė praėjusių dienų nemalonūs įvykiai. Nereikėjo didelio proto, kad suprastum, kad suprastum ekipažą veikia išorinis veiksnys, sustiprinantis neigiamas emocijas. Galbūt teisingiausiu sprendimu dabar būtų bėgti iš raudonosios nykštukės sistemos, tačiau iki signalo šaltinio liko visai nedaug ir Smolinas nusprendė jį pasiekti. Kapitonas nepastebėjo, kaip jo paties mintys, lyg inkaras, tempia jį vis gilyn į tamsią atminties bedugnę. Kaip pagreitintam filme prieš jį šmėkščiojo praeities kadrai, o jis, kiek besistengė, juose nematė nieko, kas džiaugsminga ir šviesu. Susidarė jausmas, kad veltui nugyveno gyvenimą, o to suvokimas kėlė gniuždančio liūdesio ir padėties be išeities jutimą. Kolegų riksmai jį pažadino iš sąstingio. Golycinas gėrė kavą kajutėje, kai į ten įsiveržė įsiaudrinęs Kurilovas. - Ko spoksai? suriko dar tarpdury. Šturmanas, buvęs ne geriausios nuotaikos, net nesirengė nuryti nuoskaudą. To pakako, kad Kurilovas imtų muštis. Jis per stalą sugriebė priešininką už krūtinės, tačiau gavęs kumščiu į smakrą, atsitrenkė į priešingą sieną. Golycinas prišoko prie priešininko ir bandė spirti, tačiau tas išsigudrino išsisukti ir atsistojo. Kelias akimirkas vyrai keitėsi malonumais, trankydami veidus į kumščius, o tada Golycino rankoje blykstelėjo neaišku iš kur atsiradęs peilis. - Užmušiu! piktai sušnypštė ir pakėlė ranką dūriui. Kurilovas pagriebė metalinę kėdę ir užsidengė ja. - Baikit! nuskambėjo tarpduryje. Ten stovėjo kapitonas su paralyžiuotoju rankoje. Kaip Smolinui norėjosi nuspausti gaiduką! O tada ilgai ir su malonumu trypti kojomis statuto pažeidėjus iki kraujo, iki kaulų traškėjimo Kapitonas papurtė galvą nusimesdamas burtus ir sukomandavo: Tačiau to nepakako. Vyrai prakeikinėjo vienas kitą ir daužė juos skiriančią sienelę, krauju aptaškydami baltą plastiką. Teko paleisti migdančias dujas. Grįžęs į valdymo kabiną, Smolinas aptiko, kad dominanti planeta yra pakankamai arti ir galima ją stebėti. Jis įjungė laivo stabdymą ir pasirengė pereiti į orbitą aplink ją. Marso dydžio dangaus kūno paviršius priminė Mėnulio peizažą. Jokių protingų būtybių požymių prietaisai nenustatė. Smolino savijauta buvo bjauri. Slegiantys apmąstymai apie beprasmį gyvenimą kėlė nepakeliamą skausmą. Jam atrodė, kad jei šis niekinis ir bevertis gyvenimas dabar staiga nutruks, jis tik išsivaduos iš kančių. Tik stipri valia neleido jam prasmegti į neviltį. Pereidamas į orbitą Smolinas laivą nukreipė aplink planetą ir, praskrisdamas virš pietų ašigalio, pamatė tai. Tūkstančiai kvadratinių planetos paviršiaus kilometrų buvo apversti įvairiausių geometrinių formų ir dydžių daiktais: cilindrais, kubais, rutuliais, piramidėmis Išmėtyti visiškai netvarkingai, jie riogsojo vienas ant kito ir kėlė asociacijas su milžinišku sąvartynu. Vieno žvilgsnio pakako, kad suprastum: dabar ten nėra nieko, kam reiktų pagalbos. Iš paskutinių jėgų priešindamasis neigiamoms emocijoms, bandančios perimti proto valdymą, Smolinas nurodė laivo kompiuteriui palikti raudonosios nykštukės sistemą. O pats, sutelkęs valios likučius, pasiekė ambulatoriją ir nurodė medicininiam botui užmigdyti jį kelioms paroms. Prabudinėjo lėtai. Sąmonė atkakliai nenorėjo grįžti į iškankintą kūną. Tasai iš paskutiniųjų kabinosi į liūdnų iliuzijų pasaulį bandydamas išsigelbėti nuo sunaikinimo ir mirties. Pagaliau Smolinas atsimerkė ir pabandė stotis. Sustingęs nuo ilgo miego kūnas pakluso ne iškart. Pakeliui į valdymo kabiną jis juto, kad jame įsikūrė visiškas abejingumas aplinkiniam pasauliui, tarsi kažkas iš jo išsunkė visas emocijas, tarsi sultis iš citrinos. Pasiekęs kapitono krėslą, jis sunkiai sudribo į jį ir nurodė kompiuteriui pateikti įvykių suvestinę už pramiegotas paras. Su augančiu susidomėjimu Smolinas gilinosi į monitoriaus pateikiamus duomenis, nenorėdamas jais tikėti. Po valandos pasitarimų kajutėje susirinko visa komanda. Išlaisvinti Golycinas ir Kurilovas vengė vienas kitam žiūrėti į kapitonui; sumišę žvairavo vienas į kitą ir slapta čiupinėjo savo aptinusius veidus. Kurį laiką kajutėje tvyrojo slegianti tyla. Smolinas jau dešimt minučių mažame puodelyje maišė kavą. Jis įtemptai bandė pajusti bent mažiausią emocinį atspalvį savo mintyse, tačiau tai niekaip nesisekė. - Kapitone, o kas tai buvo? Golycinas ryžosi nutraukti tylą. Kokį signalą mes gavome? Pagaliau jis ištraukė šaukštelį iš senai atvėsusios kavos ir, pažvelgęs į juodą gėrimo paviršių, tęsė: Jis pabandė nusišypsoti, tačiau jam pavyko tik grimasa iš skausmo sumuštoje lūpoje. Papildomi skaitiniai: | |
