Konstantinas Čichunovas. Šiukšlės iš namų
1973 m. Gagarine, Smolensko sritis

- Na ir kur mes? – stambus ir plačiapetis Smolinas pakibo virš šturmano, palinkusiu virš navigacinės įrangos.
- Toli, kapitone, labai toli nuo Žemės, - Golycino pirštai greitai bėgiojo sensoriniais prietaisų klavišais. – Tačiau laimei, negrįžimo taškas nepraeitas. Jei mums pavyks teisingai sukoreguoti perėjimo vektorių, energijos kaip tik užteks grįžti namų.
- Kodėl išėjimo taškas taip smarkiai pasislinko nuo numatytos vietos?
- Įvyko navigacijos sistemos sutrikimas, kapitone. Tikslią priežastį nustatys specialistai Žemėje, o mes pagal instrukciją privalom pabandyti grįžti avariniu režimu. Mes jau keli mėnesiai bandome naują žvalgybinio laivo tipą ir tai jau ne pirmas navigacinės sistemos sutrikimas, tačiau taip toli mūsų nebuvo numetę.
- Taip toli dar nieko nebuvo užmetę, - šturmaną pataisė kapitonas. – Ir vis tik kur mes?
- Pačiame galaktikos pakraštyje, - pranešė Golycinas. – Artimiausia žvaigždė – dusli raudonoji nykštukė su keliomis Žemės tipo planetomis.

Valdymo kajutės tyliai pasislinko į šalį ir tarpdury pasirodė trečiasis eksperimentinio žvalgomojo žvaigždėlėkio įgulos narys borto inžinierius Kurilovas.

- Kapitone, pagrindinės laivo sistemos veikia normaliai, - pranešė jis. – Pilna įrangos patikra truks kelias paras.
- Patikrink viską, - nurodyk Smolinas. – Kol kas laiko dar turime, o štai klysti negalime. Perėjimui atgal mums duotas tik vienas bandymas.
- Kapitone, - šturmano balsas iš susijaudinimo suvirpėjo. – Prietaisai užfiksavo labai silpną dirbtinės kilmės signalą. Šaltinis – 4-oji raudonojo nykštuko planeta.
- Turinys? – susidomėjo Smolinas.
- Pranešimas neiššifruojamas, tačiau iš periodiškai pasikartojančio užrašo galiu spėti, kad tai nelaimės signalas.
- Kaip toli šaltinis?
- 52 val. forsažu, - po neilgų paskaičiavimų pranešė Golycinas.
- Laiko mes turime, - pakartojo kapitonas. – Privalome patikrinti.

Kurilovas sėdėjo ant koridoriaus grindų prie nuimtos sienos plokštės. Apnuogintos elektroninės grandinės silpmai mirksėjo indikacinėmis lemputėmis. Tačiau įprastas ir suprantamas darbas šiandien nesisekė. Neaišku iš kur kilęs susierzinimas trukdė susikaupti ir tiksliai atlikti veiksmus. Visad ramus ir susikaupęs borto inžinierius stebėjosi savo būsena ir bandė ją įveikti, tačiau, nepaisant visų jo pastangų, nesisekė. Star ship

O viskas dėl to, kad ėmė nesisekti nuo pat ryto. Pradžioje kapitonas leido sau pareikšti griežtą pastabą dėl penkių minučių pavėlavimo į pusryčius. O vėliau dar ir Smolinas peržvelgė jį pašaipiai niekinančiu žvilgsniu. Borto inžinieriui prireikė nemažai pastangų susivaldymui ir tiesiog valgykloje nekibti į atlapus skriaudėjui.

O galiausiai ta velnio neštas kontaktas niekaip nenori lįsti į jam skirtą vietą. Riebiai nusikeikęs Kurilovas piktai perbraukė instrumentu per laidų raizginį. Pasipylė kibirkštys, o technikas, nesuvaldęs emocijų, pašoko ir kelis kartus spyrė į plastikinę sieną.

Golycinas lygiagrečiai su laivo kompiuteriu skaičiavo šuolį atgal. Teisės klysti neturi. Jo rankose buvo ne tik jo,bet ir įgulos narių likimas. Beliko tikėti, kad toji klaida nepasikartos vėl. Būtent toji mintis neleido šturmanui visiškai atsiduoti darbui. Abejonės kirminas, įsisukęs jo galvoje, kėlė neužtikrintumą ir baimę.

Baimė didėjo, peraugdama į siaubą, o išeities nebuvimo pojūtis buvo toks stiprus, kad Golycinui teko griebtis antidepresantų. Kuriam tai laikui šturmanui palengvėjo...

Smolinas spoksojo į kosmoso juodumą. Į ten, kur silpna mirštančios žvaigždės šviesa kraujo spalva nušvietė sparčiai artėjančią planetą.

Įgulos elgesys kapitonui nedavė ramybės; jo žmones kažkas tarsi pakeitė. Anksčiau visad draugiški, jie tiesiog skleidė neapykantą ir pyktį. Jis jautė, kad ir su juo pačiu kažkas vyksta. Seniai užmiršti prisiminimai vėl atgijo jo atmintyje, išplaukė senos nuoskaudos, skausmingais dūriais sieloje save priminė praėjusių dienų nemalonūs įvykiai. Nereikėjo didelio proto, kad suprastum, kad suprastum – ekipažą veikia išorinis veiksnys, sustiprinantis neigiamas emocijas. Galbūt teisingiausiu sprendimu dabar būtų bėgti iš raudonosios nykštukės sistemos, tačiau iki signalo šaltinio liko visai nedaug ir Smolinas nusprendė jį pasiekti.

Kapitonas nepastebėjo, kaip jo paties mintys, lyg inkaras, tempia jį vis gilyn į tamsią atminties bedugnę. Kaip pagreitintam filme prieš jį šmėkščiojo praeities kadrai, o jis, kiek besistengė, juose nematė nieko, kas džiaugsminga ir šviesu. Susidarė jausmas, kad veltui nugyveno gyvenimą, o to suvokimas kėlė gniuždančio liūdesio ir padėties be išeities jutimą.

Kolegų riksmai jį pažadino iš sąstingio.

Golycinas gėrė kavą kajutėje, kai į ten įsiveržė įsiaudrinęs Kurilovas.

- Ko spoksai? – suriko dar tarpdury. Šturmanas, buvęs ne geriausios nuotaikos, net nesirengė nuryti nuoskaudą.
- Eik tu... – nuskambėjo lakoniškas borto inžinieriaus atsakymas.

To pakako, kad Kurilovas imtų muštis. Jis per stalą sugriebė priešininką už krūtinės, tačiau gavęs kumščiu į smakrą, atsitrenkė į priešingą sieną. Golycinas prišoko prie priešininko ir bandė spirti, tačiau tas išsigudrino išsisukti ir atsistojo.

Kelias akimirkas vyrai keitėsi malonumais, trankydami veidus į kumščius, o tada Golycino rankoje blykstelėjo neaišku iš kur atsiradęs peilis.

- Užmušiu! – piktai sušnypštė ir pakėlė ranką dūriui.

Kurilovas pagriebė metalinę kėdę ir užsidengė ja.

- Baikit! – nuskambėjo tarpduryje. Ten stovėjo kapitonas su paralyžiuotoju rankoje.

Kaip Smolinui norėjosi nuspausti gaiduką! O tada ilgai ir su malonumu trypti kojomis statuto pažeidėjus – iki kraujo, iki kaulų traškėjimo…

Kapitonas papurtė galvą nusimesdamas burtus ir sukomandavo:
- Išeikite, - ir palydėjo mušeikas į medicinos skyrių, kur juos užrakino atskirose kamerose.

Tačiau to nepakako. Vyrai prakeikinėjo vienas kitą ir daužė juos skiriančią sienelę, krauju aptaškydami baltą plastiką. Teko paleisti migdančias dujas.

Grįžęs į valdymo kabiną, Smolinas aptiko, kad dominanti planeta yra pakankamai arti ir galima ją stebėti. Jis įjungė laivo stabdymą ir pasirengė pereiti į orbitą aplink ją. Marso dydžio dangaus kūno paviršius priminė Mėnulio peizažą. Jokių protingų būtybių požymių prietaisai nenustatė.

Smolino savijauta buvo bjauri. Slegiantys apmąstymai apie beprasmį gyvenimą kėlė nepakeliamą skausmą. Jam atrodė, kad jei šis niekinis ir bevertis gyvenimas dabar staiga nutruks, jis tik išsivaduos iš kančių. Tik stipri valia neleido jam prasmegti į neviltį.

Pereidamas į orbitą Smolinas laivą nukreipė aplink planetą ir, praskrisdamas virš pietų ašigalio, pamatė tai. Tūkstančiai kvadratinių planetos paviršiaus kilometrų buvo apversti įvairiausių geometrinių formų ir dydžių daiktais: cilindrais, kubais, rutuliais, piramidėmis… Išmėtyti visiškai netvarkingai, jie riogsojo vienas ant kito ir kėlė asociacijas su milžinišku sąvartynu. Vieno žvilgsnio pakako, kad suprastum: dabar ten nėra nieko, kam reiktų pagalbos.

Iš paskutinių jėgų priešindamasis neigiamoms emocijoms, bandančios perimti proto valdymą, Smolinas nurodė laivo kompiuteriui palikti raudonosios nykštukės sistemą. O pats, sutelkęs valios likučius, pasiekė ambulatoriją ir nurodė medicininiam botui užmigdyti jį kelioms paroms.

Prabudinėjo lėtai. Sąmonė atkakliai nenorėjo grįžti į iškankintą kūną. Tasai iš paskutiniųjų kabinosi į liūdnų iliuzijų pasaulį bandydamas išsigelbėti nuo sunaikinimo ir mirties. Pagaliau Smolinas atsimerkė ir pabandė stotis. Sustingęs nuo ilgo miego kūnas pakluso ne iškart. Pakeliui į valdymo kabiną jis juto, kad jame įsikūrė visiškas abejingumas aplinkiniam pasauliui, tarsi kažkas iš jo išsunkė visas emocijas, tarsi sultis iš citrinos.

Pasiekęs kapitono krėslą, jis sunkiai sudribo į jį ir nurodė kompiuteriui pateikti įvykių suvestinę už pramiegotas paras. Su augančiu susidomėjimu Smolinas gilinosi į monitoriaus pateikiamus duomenis, nenorėdamas jais tikėti. Po valandos pasitarimų kajutėje susirinko visa komanda. Išlaisvinti Golycinas ir Kurilovas vengė vienas kitam žiūrėti į kapitonui; sumišę žvairavo vienas į kitą ir slapta čiupinėjo savo aptinusius veidus.

Kurį laiką kajutėje tvyrojo slegianti tyla. Smolinas jau dešimt minučių mažame puodelyje maišė kavą. Jis įtemptai bandė pajusti bent mažiausią emocinį atspalvį savo mintyse, tačiau tai niekaip nesisekė.

- Kapitone, o kas tai buvo? – Golycinas ryžosi nutraukti tylą. – Kokį signalą mes gavome?
- Signalas, kurį palaikėme nelaimės šauksmu, iš tikro buvo įspėjimu, raginančiu visus šalintis sąvartyno.
- Sąvartyno? – kilstelėjo galvą Kurilovas.
- Taip, - patvirtino kapitonas, - tiksliau ir neapibūdinsi.

Pagaliau jis ištraukė šaukštelį iš senai atvėsusios kavos ir, pažvelgęs į juodą gėrimo paviršių, tęsė:
- Visi žino, kad žmogus aplink save spinduliuoja ypatingą psi lauką, atspindintį jo emocinę būseną. Tie laukai susilieja, suformuodami vieningą energetinę-informacinę erdvę. Jei visuomenėje vyrauja neigiamos emocijos, tai jos blogins bendrą padėtį. Tokiame lauke gausėja nusikaltimų ir savižudybių, didelė karų ir revoliucijų tikimybė.
Pasirodo, kad mūsų galaktikoje egzistuoja daugybė protingų civilizacijų, kurių kai kurios išmoko nuimti psichoemocinę apkrovą nuo savo pasaulių. Jos į orbitas iškelia specialius konteinerius, sugeriančius neigiamus psi energijos diapazonus.
- Iš kur tai sužinojai? – atsargiai paklausė Golycinas.
- Centrinis kompiuteris sugebėjo iššifruoti pranešimą, kuriame visa tai ir paaiškinama.
Išsivysčiusios rasės savitarpio susitarimu pasirinko nuošalią galaktikos planetą ir pradėjo į ten perkelti pripildytus konteinerius. Mat laikui bėgant tie konteineriai patys tampa stipriais neigiamų emocijų šaltiniais ir įskristi į raudonosios nykštukės sistemą nėra saugu. Tad tam ir buvo įrengtas švyturys, skleidžiantis perspėjimą. Gaila, kad per vėlai jį iššifravome – štai ir įskridome.
- Sekundėlę, - sunerimo Kurilovas. – Juk mes neturime oficialių duomenų apie protingą gyvybę galaktikoje. Iš kur atsirado tos išsivysčiusios rasės?
- O kas iki mūsų buvo nuskridęs toliau nei 5 šviesmečiai? Ką aplamai žinome apie savo galaktiką? – replikavo Smolinas.
- Taigi, - filosofiškai išsireiškė Golycinas. – Išsivysčiusios rasės... o, kad nereikia šiukšlių iš namų nešti, nežino...

Jis pabandė nusišypsoti, tačiau jam pavyko tik grimasa iš skausmo sumuštoje lūpoje.

Papildomi skaitiniai:
Fantastikos skyrius
Dž. Blišas. Menki juokai
Andrejus Anisimovas. Uras
Anatolijus Radovas. Georkas
V. Nazarovas. Silajaus obuolys
S. Klenčas. Iš Visatos gilumos
H. Riuzas. Linksmasis Rodžeris
Janušas Zaidelis. Pasivaidenimas
Valerijus Gvozdėjus. Kosmoso baisūnas
Dmitrijus Bilenkinas. Gyvybės dykuma
Strugackiai. Antrasis marsiečių antplūdis
Kalisto diena prilygsta metams Žemėje
Julijus Burkinas. Lauk! Į žvaigždes!
Vladimiras Vasiljevas. Varna kišenėje
Ch. Šaichovas. Deimanto spindesys
M. Jako. Protingumo testas
Julija Zonis. Megido
L. Aldani. Korokas
Ar mąsto žmogus?
K.S.N.
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė