Pavelas Podzorovas. Apie grybų naudą. Fantastika. Vartiklis

Rudeniniame miške buvo tylu. Nebuvo vėjo; įprastas vasarai paukščių tarškėjimas ir vabalų spragsėjimas – visa tai praėjo su pirmosiomis šalnomis, nuspalvinusiomis lapus ryškiomis spalvomis ir rudenį pavertusiomis „auksiniu“.

Pavelas ėjo neskubėdamas, mėgaudamasis miško tyla ir kvapais. Šito rudens kvapo su nieku nesupainiosi: nukritusių lapų, samanų, sakų ir grybų! Būtent grybai atviliojo jį į mišką ir dabar, smegdamas gilias žalias samanas, Pavelas žvalgėsi į šalis, lazdele kilstelėdamas lapus ir pakrapštydamas įtartinus kauburėlius. Daugiau kaip iki pusės užpildyta pintinė maloniai tempė žemyn ranką. Žaliuokės, rudmėsės, ūmėdės, kazlėkai ir net desėtkas baravykų buvo neblogu „tylios medžioklės“ trofėju. „Išsikepimui pakaks!” – kaip mėgo sakyti motulė.

Matyt kiti grybautojai, išsigandę visą naktį ir rytą merkusio lietaus, nepanoro permirkti ir liko namuose. Ir todėl Pavelas buvo vienas. O dabar išniro saulė, miškas nusidažė spalvomis, dangus tapo žydru, o nuotaika buvo puiki.

Susiradęs patogią vietą po didele egle, apsuptą jaunų berželių ir ąžuoliukų, jis nusprendė pailsėti. Greitai sutaisė nedidelį laužą, išsitraukė iešmus ir ėmė kepti lašinukus. Valgis miške! Nėra nieko skaniau. Lašiniai čirška, lašindami kvapnius lašus į laužą, nuo kurių tampa dar „skaniau“. Pietums jis turėjo įprastą žygio rinkinį: pora virtų kiaušinių, pomidorai, batonas su sviestu ir arbata. Na ir, aišku, ant laužo pakepinti lašinukai. Pavelas gurkštelėjo iš gertuvės (kurią nešiojosi grynai medicininiais sumetimais), papūsdamas ir apsidegindamas lūpas užsigėrė karšta arbata su citrina, medumi ir žolelėmis ir palaimingai atsirėmė į eglės kamieną. Palaima!..

Palaimingą atsipalaidavimą nutraukė kažko pašalinio buvimo pojūtis. Atsimerkęs Pavelas išvydo neaukštą pagyvenusį žmogelį plačia apvalia skrybėle, panašia į grybo kepurėlę. „Tiesiog senuliukas-grybas iš pasakos“, - pagalvojo, šypsodamas žvelgdamas į senioką. Tačiau kaip jis sugebėjo prieiti taip tyliai ir greitai? Juk vos prieš minutę aplink nieko nebuvo. Seniokas buvo apsivilkęs įprastu kariniu apsiaustu-palapine, o rankoje laikė gumbuotą lazdą.

- Sveikas, mielasis! – žvaliai skambiai nusijuokė senis, pamatęs jo pasimetimą. – Sprendžiant iš tavo veido, būtent to ir tikėjaisi... tiek to. Laba diena. Kaip derlius?

- Prisėsk, - pasiūlė Pavelas, parodydamas „grybui“ kelmus, iš kurių jis sumeistravo vietą pasisėdėjimui: žemė taigi vėsi. – grybų pasirinkau. Ilsiuos... Gal arbatos?
- Dėkoju. Gurkšnio arbatos neatsisakysiu. O! su bruknėmis ir putinu.

Ir būtent mes sukūrėm jus. Tai buvo didingas eksperimentas: ar sugebėsite išgyventi, prisitaikyti prie aplinkos sąlygų ir sėkmės atveju įgauti žmonių pavidalą?

Gaila, tai nepavyko. Jūs pradėjote naikinti visa, kas yra – dėl savo niekingų siekių. Negalvodami ne tik apie savo rūšies, bet ir visos planetos išlikimą. Praradote žinias ir vis mažiau gaunate informacijos apie mus.

- Mes gauname informaciją? Tačiau kaip?
- Pačiu paprasčiausiu būdu; valgydami grybus, - jis nusišypsojo. – Na dar iš ore paskleistų sporų. Tačiau tai mizeris... Taip, informacija apie pasaulį randasi grybuose. Tai tarsi jūsų fleškės ir mikroschemos, tik subtilesnės ir efektyvesnės.
Jūs ėmėte save laikyti kūrinijos viršūne. O juk tesate tik nepavykęs eksperimentas. Ačiū, kad mus bent į atskirą karalystę priskyrėte: augalai, gyvūnai... grybai! – ir jis liūdnai išsiviepė.

Laužas linksmai traškėjo rudeninio miško tyloje. Karšta aromatinga arbata šildė.

Pavelas apmąstė gautą informaciją, tačiau nuostabiausi dalykai, kaip pasirodė, dar tik laukė. Miško svečias – o tiksliau šeimininkas – tęsė:
- Bendrai imant, mes ne tikrieji Žemės gyventojai. Mes iš Marso. Gali būti, kad ir jis nėra gimtoji mūsų planeta, tačiau tokios informacijos mes jau neturime. Įvyko kataklizmas. Didžioji kolonijos dalis žuvo. Informacijos saugyklos, sudarytos iš ypatingo grybienos tipo, buvo neatstatomai pažeistos. Sporų pavidalu mes išvykom į artimiausias planetas: kas link Jupiterio, kas į Venerą... Tačiau didžiausias viltis siejome su Žeme. Pirmiausia, dėl klimatinių sąlygų. Antra ir svarbiausia: kitoje Mėnulio pusėje dar mūsų protėviai ar sukūrėjai įrengė kelias bazes, kur dirbtinai palaikė būtinas sąlygas mūsų genofondo saugojimui. Tikriausiai toji sporų saugykla sukurta būtent tokiam atvejui.
Periodiškai sporos specialiais automatais išmetamos į erdvę. Na ir Žemėje, žinoma, - jis nusišypsojo, - pasėjame. „Skraidančias lėkštes“ matei?
- Girdėjau...
- Na va! Tai mūsų automatai, sukurti mūsų protėvių dar prieš milijonus metų...

Pavelas tylėjo. Iškart patikėti, o ir suvokti visa tai buvo sunku. Grybai... Marsas... NSO. Jis gurkštelėjo iš gertuvės, susiraukė, tada užsigėrė arbata ir ėmė kramtyti batoną su sviestu.

Senis stebėjo Pavelą, leisdamas jam apgalvoti tai, ką išgirdo. Tada tęsė:
- Dabar ne tik aš – pas daugelį apsilankė mūsų pasiuntiniai. Pasaulis griūva – reikia gelbėti.
- Tačiau kaip?
- Tu tikriausiai nežinai, kad didžiąją žemiečių mokslininkų raciono dalį sudaro grybai. O juk juose glūdi Žinios. Ir suvokimas to, kas vyksta pasaulyje. Štai pas juos ir pasiųsti mūsų pasiuntiniai.
- O aš? – Pavelas nustebęs pažvelgė į pašnekovą. Aš gi ne mokslininkas.
- Teisingai, - seniokas nusišypsojo. – Tačiau tu, kaip žinom, rašai apsakymus...
- Na, ne tai kad... Taip, retkarčiais. Kai „mūza“ aplanko.
- Tai ir parašyk, - vėl nusišypsojo seniokas. – Informacija, perduota net pasakos forma, lieka Informacija. O tau pavyks... Sėkmės!

Pavelas susimąstęs sužarstė šaka apdegusius nuodėgulius. Kai pakėlė akis, greta nieko nebuvo. Miškas buvo toks pat tylus ir nebylus. Tik kažkur tooli girdėjosi pravažiuojančio automobilio garsas...

Apsakymą Pavelas parašė. O jo racione nuo tada būna grybai. Kepti, marinuoti, sūdyti...

A. Belovas. Antropologinis detektyvas, 2002 (skyrius „Ką nutyli mokslas“), p.396:
Knyga apie žvėris arba bestiarijus atvirkščiai

„Jei grybai galėtų kalbėti, jie biologams papasakotų savo kilmės istoriją. Biologai iki šiol ginčijasi, kur priskirti grybus – augalams ar gyvūnams... Kaip bebūtų ir ką bekalbėtų biologai, tačiau grybai panašūs į žmogaus embrioną ar stuburinius gyvūnus ankstyvojoje vystymosi stadijoje: patį embrioną atitina kepurėlė, trynio maišas – kotas, o grybiena labai panaši į kraujotakos sistemą, susiformavusią placentoje. Tik su tuo skirtumu, kad grybai auga žemėje, o žmogaus ar gyvūno vaisius – motinoje... Grybo ir embriono panašumą sustiprina ir tai, kad grybų sporos subręsta būtent ten, kur pas vaisių yra pirminės (nediferencijuotos) lytinės ląstelės. Kas ir kada persodino žmogaus ar stuburinių vaisius į žemę iš motinos įsčių ar jie patys iššokinėjo – tai ūkų dengiama paslaptis.“

Vis tik „grybų“ paslaptis jau atskleista, o grybai išskirti į atskirą Fungi karalystę lygiomis teisėmis su gyvūnais, augalais, bakterijomis ir virusais. Grybų biochemija primena gyvūnų, o maistinių medžiagų įsisavinimas kaip augalų.
Grybo palyginimas su stuburinio vaisiumi, žinoma, labai poetiškas, tačiau nekorektiškas moksliniu požiūriu. Pirmiausia, grybai neturi audinių. Grybo kūną sudaro hifai – siūlo pavidalo struktūros iš ląstelių grandinių. Hifų visuma vadinama miceliu arba grybiena. Retkarčiais grybai turi ir kitą kūno sandarą: mielių grybelius sudaro pumpuruojančios ląstelės, o gleivūnus sudaro daugybė amebiškų ląstelių. Atsarginės maisto medžiagos grybuose kaupiamos glikogeno ir riebalų pavidalu (kaip pas gyvūnus), o mitochondrijos sandara primena augalų.

Grybų ląstelėse paprastai būna keli branduoliai, o vienas – greičiau išimtis iš taisyklės. Įdomu, kad grybo ląstelės skilimas nebūtinai griežtai koreliuoja su ląstelės branduolio skilimu. Skeletinis grybo ląstelių pagrindas – chitinas ir chitozanas (kaip pas gyvūnus) – grybų daugumos, celiuliozė ir pektinas (kaip pas augalus) – žemesniųjų oomicetų grybų ar kiti polisacharidai: gliukanai (taip pat būdingi dumbliams). Yra polisacharidų, būdingų vien tik grybams. Vaisiakūnis, kaip ir likusi grybo dalis, neturi audinių ir sudarytas iš plektenchimų – netikro audinio, sudaryto iš micelio gijų persipynimų. Tai tik grybo dalis, skirta sporų paskleidimui. Tikrasis grybas – grybiena, besislepianti substrate.

Grybo vaisiaus panašumas į stuburinių gyvūnų vaisių grynai išoriškas.
Žmogaus embriono lytinės ląstelės formuojasi ant žarnų užuomazgų sienelės. Nė vienoje grybo vystymosi stadijų nestebima nieko panašaus į maisto virškinimo sistemą. Ir jei mums įprastiniams kepuriniams grybams (papėdgrybių klasė, holobazidiomicetų poklasė, himenomicetų grupė) sporos formuojasi apatinėje kepurėlės pusėje, tai jų giminaičiams iš gasteromicetų sporos bręsta grybo vaisiaus viduje, o tada pasklinda plyšus išoriniam apvalkalui dėl išorinio poveikio (atsimenate subrendusį kukurdvelkį ar pumpotaukšlį (dar vadinamus bezdukais)?!) arba išaugus ypatingai „kojelei“ – receptakulai, pakišančią sporišką paviršių po žeme. Tokiu atveju grybas primena arba žiedą (tropinis žiedakojis ( pseudocolus gentis)), arba iš žemės kyšantį tarsi sužadintą lytinį organą (poniabudės, vilkagrybiai), arba kažką panašaus į tinklelį (tinklagrybis). Aukšliagrybūnai (kaip bobausiai ar briedžiukai) sporas laiko išorinėje „kepurėlės“ pusėje – viršuje ir šonuose. Bet kokiu atveju palyginti šiuos lytinius grybų darinius su stuburinių niekaip neįmanoma.

Kartais grybai gali vystytis labai sudėtingu būdu, gyvuodami dviem formomis. Tokie yra rūdgrybiai (Pucciniomycetes) ir kūliagrybiai (Ustilaginomycetes). Pvz., grūdinius augalus užkrečiančios juodosios rūdys vienoje vystymosi fazių vystosi ant raugerškių – „grūdinė“ stadija užkrečia raugerškius, o raugerškių – grūdines kultūras.

Žemesnieji grybai, tokie kaip pelėsiniai, mielės, oomicetai („vandens pelėsiai“, dumbliagrybiečiai) ir chitridiomicetai (pvz., kopūstų diegavirtės („juodosios kojelės“) sukėlėjas paplaiskis, olpidium brassicae) visai neturi vaisiakūnių. Jų sporos formuojasi sporangėse, susidarančiose ne vaisiakūnyje, o betarpiškai grybienos gijose. Tai kur prapuolė vaisiakūnis? Kodėl iš jo beliko tik placenta? Taigi, neverta lyginti grybų su stuburiniais bet kokioje jų vystymosi stadijoje. Bet juk pafantazuoti neuždrausi?!

O grybų veiklos pėdsakų randama ant akmens amžiaus paparčių liekanų, kas liudija, kad grybai Žemėje egzistavo nuo labai senų laikų. Ir jie sudaro atskirą karalystę: tad nei žmonės kilo iš jų, nei grybai - iš žmonių.