- Taigi, teks vėl atidėti posėdį, - susiraukė teisėjas Beikeris. 15 min. iki posėdžio pradžios paskambino policijos viršininkas Kerstonas ir pasakė: „Turime nemalonią situaciją. Pakeliui į teismą ekspertas-kriminalistas Klaudijo Vardis pateko į avariją. Kol kas nežinau detalių, tačiau Vardis ligoninėje, be sąmonės. Gydytojai mano, kad pavojas gyvybei, greičiausiai, nėra, bet ... Teisėjau, jūs suprantate, kad ...“
- Ar galite atsiųsti pakaitinį? Pvz., Bergmaną? Ar Stelerį?
- Ne, - su gailesčio gaidele atsiliepė Kerstonas. – Nei jie, nei kas kitas iš ekspertų-kriminalistų šiuo klausimu neturi visos informacijos, o bet kuriam jų pasiruošti prireiks savaitės, jei ne daugiau. Tačiau paklausykite... Mokslinės-techninės ekspertizės rezultatus teismui gali pateikti ir Aizekas. Jei pervestume į bendravimo režimą...
- Ką čia kalbate, Kenai! – paprieštaravo teisėjas. – Tai tiesioginis pažeidimas...
- O štai ir ne! Nėra instrukcijos, kur būtų parašyta, kad Aizekas negali teismui pristatyti jo paties sudarytos ekspertinės išvados. Šiaip jau, spręsti jums.
- Sukurti precedentą... – numykė teisėjas. „Pateksi į vadovėlius, taip. Bet kaip?“ – Gerai, - atsiduso Beikeris ir žvilgtelėjo į laikrodį. Be 7 minučių...

- Taigi, - pradėjo teisėjas, - šiandien pagal planą iki pietų seržantės Džekson, majoro Barlou, kriminalistų grupės vadovo ir teismo medicinos eksperto daktaro Bradičio parodymai. Sekretoriau, pakvieskite seržantą Džeksoną.

Seržantė Džekson, 32-ių žavi juodaodė moteris, dirbo patrule poroje su seržantu Aleku Suarezu. Patruliavimo zonai priklausė dvi salelės puskabeltove nuo kranto: šv. Laurentijaus sala – tuščia, uolėta, negyvenama, į kurią retkarčiais užsukdavo pakrančių apsaugos kolegos. Antrosios salos buvo keistokas Vakuaku pavadinimas – ir ten, tarp gausios žalumos, buvo „Intel“ direktoratui priklausantys trys kotedžai. Abi salos dar praeito amžiaus viduryje pastatytais tilteliais buvo sujungtos su krantu.

Seržantė prisiekė ir pradėjo pasakoti, kas įvyko praeitų metų spalio 18-os ankstų rytą – prieš 3,5 mėn. kaltinamasis atrodė išsiblaškęs, jo žvilgsnis klaidžiojo, pirštai nervingai trūkčiojo. Proceso pradžios dieną, atsakydamas į teisėjo klausimą, Dolgovas tyliu ir pasmerktu balsu pasakė, kad yra nekaltas.

- Mes važiavome Borgujolko krantine, - kalbėjo seržantė Džekson, - ir Suarezas atkreipė mano dėmesį, kad Vakuaku saloje vartai neužverti kaip įprasta, o tik priverti. Prie įėjimo į kotedžą numeris 3 gulėjo vyro kūnas be gyvybės ženklų. Vyriškis aiškiai buvo negyvas, gulėjo ant nugaros į šalis atmetęs rankas. Burnos kamputyje – kraujas. Po kūnu irgi buvo kraujas, irgi sustingęs. Aš iškviečiau kriminalistų grupę, o mes su Suarezu palaukėm, kol jie atvyks. Jiems atvykus tęsėme patruliavimą.

Iki pietų pertraukos parodymus davė majoras ir medicinos daktaras Bradičius, patologoanatomas, atliks saloje rasto lavono autopsiją.

Atvykusi brigada užfiksavo lavono padėtį, fotografai nufotografavo jį vairiais rakursais. Tada kūną apvertė ir majoras pamatė kulkos skylę. Vėliau Bradičius patikslino, kad kulka buvo 9 mm kalibro ir jis asmeniškai ją ištraukė iš aukos širdies audinio. Aukos kelnių kišenėje kriminalistai rado portmone, o joje vairuotojo teisės Johano Švaico, gimusio 2011 m., vardu. Majoras sutikrino duomenis ir išsiaiškino, kad Švaicas niekada neturėjo problemų su policija. Pagal viešai prieinamus duomenis Švaicas dirbo „Intel“ kompanijoje jaunesniojo tyrėjo pareigose, turėjo fiziko magistro diplomą.

Iš privačios apsaugos kompanijos, kurios aptarnavimo zonoje radosi Vakuaku sala, duomenis tąnakt į salą niekas neatvyko ir neatėjo, kaip niekas salos irgi niekas nepaliko nei mašina, nei pėsčiomis.

Detektyvai išsiaiškino su kuo paskutinį kartą bendravo Švaicas. Į įtariamųjų ratą pateko 17 žmonių – 6 moterys ir 11 vyrų, jų tarpe buvo ir emigrantas iš Rusijos Vladimiras Dolgovas, JAV gyvenantis su darbine viza 5-iems metams, gautoje įsidarbinus „Intel“ kompanijoje. Su juo Švaicas turėjo gana įtemptus santykius.... Dolgovas susitiko su Rebeka Kleiman, 28 m. amžiaus, išsituokusiai, „Intel“ marketingo skyriaus darbuotoja. Reikalai ėjo link santuokos įregistravimą. Tačiau įsipainiojo likimas Švaico asmenyje. Švaicas greitai sugebėjo apsukti galvą Rebekai. Ji nutraukė santykius su Dolgovu ir pora mėnesių susitikinėjo su Švaicu. Tačiau ir šie santykiai nutrūko, o priežasties nepavyko išsiaiškinti, o dabar ir paklausti ja nėra ir ko, nes Švarcas miręs. Rebeka po mėnesio nuo santykių nutrūkimo su Švaicu žuvo avarijoje. Grįždama namo iš darbo Rebeka nesuvaldė automobilio, kuris įsirėžė į kelio atitvarus, apsivertė ir užsidegė.

Dolgovas, kaip tardytojams pasakojo firmos darbuotojai, po Rebekos žūties visai „nutrūko nuo virvutės“, kalbėjo, kad dėl visko kaltas Švaicas, niekšas, nedorėlis, žudikas. Ir dar daug ką sakė, tačiau nebuvo, daugumos apklaustųjų nuomone, galįs žudyti, o dar su iš anksto apmąstytu ketinimu.

Tačiau Dolgovas turėjo ginklą, 9 mm kalibro „Glock“ sistemos pistoletą, įsigytą su licencija. Balistinė ekspertizė parodė, kad Švaicą nušovė būtent iš šio pistoleto. Dolgovą sulaikė, o budintis teisėjas Votsonas nutarė laikyti kaltinamąjį sulaikytą iki teismo proceso pabaigos.

Visi salėje, žinoma, žinojo apie rytinį nutikimą, miesto naujienos portaluose apie tai buvo nuodugni informacija. Visi laukė, kad, išklausęs rytinius parodymus, teisėjas paskelbs ne pietų pertrauką, o neribotos trukmės pertrauką iki tol, kol arba Vardis pats pasirodys arba kas nors kitas iš mokslinių-techninių ekspertizių skyriaus sugebės pakeisti kolegą.

Išklausęs tesimo medicinos eksperto parodymus, teisėjas peržvelgė salę ir netikėtai visiems ištarė:
- Skelbiama pertrauka iki 14-os valandos. Po pertraukos bus išklausyta mokslinės-techninės ekspertizės ataskaita.
- Bet... – prokuroras kilstelėjo, ne iš karto suvokęs, kad pažeidžia protokolą. – Bet juk...

Dėl įdėmaus teisėjo žvilgsnio prokuroras susimėtė, atsisėdo, pečių gūžtelėjimu pripažinęs Beikerio teisę elgtis taip, kaip mano reikalinga.

- Kas yra tasai Tiuringo testas? – paklausė teisėjas ir čia pat sumišo, pagalvojęs, kokiu atsilikusiu monstru jis atrodo jauno programuotojo, atvykusio į teismą būsimo liudijimo techninei pagalbai.

Endrius Vitgenšteinas vos pastebimai susiraukė, tačiau toji emocija nepraslydo nuo teisėjo. Žmonės Beikeriui buvo atvira knyga, skirtingai nuo techninių dalykų.

- Tiuringo testas neišaiškina ... e-e... nešėjo protingumo. Jis tik parodo, kad kibernetinė sistema pajėgi pakankamai ilgai – skirtinguose variantuose skirtingą – palaikyti pokalbį su žmogumi taip, kad žmogus negali užtikrintai pasakyti, ar kalbasi su gyvu pašnekovu, ar tik su neuroniniu tinklu. Nebūtina turėti protą, kad galėtum kalbėtis su statistiniu vidutiniu homo sapiens atstovu.
- Nagi, nagi, - sumurmėjo Beikeris. – O jei aš paklausiu, ką jis mano apie vakarykštį Mirmoreso telešou?
- Tai informatyvumo klausimas, - nusišypsojo Endis. – Aišku, Aizekas atsakys, kad nematė tos transliacijos ir po sekundės pridurs, kad aplamai nežiūri tokio žemo lygio laidų.
- Štai kaip! Jis pajėgus daryti tokias išvadas?
- Iš tikro tai lavai paprastas algoritmas. Sistema priima klausimą, kreipiasi į savo duomenų bazę, išsiaiškina, kad norimos informacijos neturi, išeina į internetą ir paieškos sistemoje pagal raktinius žodžius suranda reikiamą laidą, nuskaito atsiliepimus... pakanka pirmų dešimties manau... nustato pasikartojančius žodžių blokus, nustato, kokiai kategorijai priklauso laida, ir jums praneša, ... tai, ką praneša. Visa paieška Aizekui užims viso labo dešimtąją sekundės dalį, kad net nepastebėsite pauzės atsakyme.

Teisėjas palingavo galva:
- Vadinasi aš, o taip pat kaltintojas ir gynyba, visi mes galime bendrauti su Aizeku tarsi kalbėtumėm su daktaru Vardžiu, jei jis būtų liudininko vietoje?
- Tikrai taip.

- Tęsiam klausymus. Įveskite kaltinamąjį.

Įvedė. Dolgovas, kaip daugeliui pasirodė, po pertraukos atrodė mažiau prislėgtas nei ryte. Gal jam jau pranešė tai, ko teisėjas dar nepaskelbė?!

- Pagal protokolą, - pradėjo Beikeris, - dabar parodymus turėtų duoti policijos ekspertas daktaras Klaudijus Vardis. Dėl objektyvių priežasčių jis to padaryti negali. Išanalizavus susidariusią padėtį, teismas nusprendė esant galimu išklausyti mokslinės-techninės ekspertizės rezultatus nedalyvaujant ekspertui. Ekspertinius duomenis paskelbs dirbtinio intelekto sistema, žinoma Aizeko santrumpa. Operatorius Endrius Vitgenšteinas bus tarpininku tarp teismo ir dirbtinio intelekto.
- Afirmatyvaus teksto procedūra šiuo atveju atšaukiama, nes Aizekas nėra nei fiziniu, nei juridiniu asmeniu ir pagal savo technines charakteristikas gali pateikti netikslius parodymus.

Per salę nusirito nei tai nuostabos, nei tai pritarimo, nei tai palengvėjimo atodūsis – greičiausia ir to, ir kito, ir trečio.

- Ar Aizekas pasiruošęs pateikti ekspertinę išvadą? – teisėjas paklausė Endžio.
- Taip, jūsų kilnybe, - raportavo programuotojas.
- Įjunkite.
- Aizekai, prašau, prisistatykite teismui, - į mikrofoną ištarė Endis, - ir pateik mokslinės-kriminalistinės ekspertizės rezultatus „Niu Džersio valstijos prieš Vladimirą Dolgovą“ byloje. Dėkui.

Per eiles perbėgo pašaipėlės („Na, duoda, su mašina kalbasi tarsi su žmogumi!“), tačiau greitai nutilo, kai daugeliui pažįstamas sausokas ir aukštas eksperto daktaro Vardžio balsas ištarė:
- Garbusis teisme, mano pavadinimas yra „Intelektinė sistema autonominei duomenų analizei“, o sutrumpintai – Aizekas¹⁾. Aš priklausau juridinių dirbtinių intelektų, skirtų faktologinei ir analitinei pagalbai, grupei.

- Jūs iš anksto įrašėte daktaro Vardžio kalbą? – susirūpinęs teisėjas kreipėsi į programuotoją. – Tai grubus procedūros pažeidimas!

Endis atsistojo ir, kiek mikčiodamas iš jaudulio, atsakė:
- Ponas teisėjau, jūsų kilnybe, aš tiesiog... Dirbtinio intelekto balsas nuderinamas ir pilnai atgamina šeimininko balsą, sere.
- Kodėl manęs niekas neperspėjo? – niūriai mestelėjo teisėjas.
- Na, ... – nutęsė Endis. – Buvau įsitikinęs, kad žinote.
- Gerai, - tašką padėjo teisėjas. – Tegu Aizekas tęsia.
- Jūsų kilnybe, - tęsė Vardžio balsas iš garsiakalbių, - ekspertizei buvo pateikti tokie daiktiniai įrodymai: nr.1 yra netaisyklingos formos odos atraiža, kurios dydis 31 mm pločio ir 24 mm į plotį plačiausioje vietoje. Nurodyta atraiža priklauso aukai, nuopjova padaryta nuo kaklo srityje...

Ekrane pasirodė kaklo nuotrauka, kurioje matėsi, kurioje vietoje padaryta nuopjova, - o Aizekas pradėjo vardinti fizines-chemines pavyzdžio savybes.

- Ekspertizei pateiktas klausimas: ar kraujo dėmelė ant pateiktos odos atraižos priklauso aukai ir, jei nepriklauso, ar galima nustatyti, kas paliko kraują ant aukos kaklo?

„Aukai, kam dar, - pagalvojo teisėjas. – Kam švaistyti laiką ir mokesčių mokėtojų pinigus ekspertizei, kurios rezultatas akivaizdus?“

- Su 99,994% tikimybe, kas fizikinėje skalėje atitinka 4 sigma nuokrypį, t.y. duoda visišką tikrumą, kad kraujo pavyzdys, paimtas nuo odos paviršiaus...

Ar jis kada nors pasieks sakinio pabaigą? Ir taip aišku, kad...

- ... priklauso kaltinamajam, Vladimirui Dolgovui, - pagaliau užbaigė Aizekas ir salė aiktelėjo.

Kaltinamasis, atsipalaidavęs žvelgęs į lubas, pašoko, tarsi įgeltas tarantulo, ir sugebėjo iššauti tik vieną žodį ir vieną -beprasmį šūksnį:
- E-e.. Ką?!
- Endriu Vitgenšteine, - tyliai ištarė teisėjas, kurį dabar sudomino ne įkaltis, o kažkas efemeriško, tačiau ne mažiau svarbaus, - prieikite, prašau, prie manęs.

Programuotojas patraukė link katedros.
- Man gal tik pasirodė, - prabilo teisėjas, - tačiau Aizeko balse skambėjo emocijos. Jis ką, gali jausti?
- Jokiu būdu, jūsų kilnybe. Dirbtiniai intelektai neturi emocijų. Mašinos nemoka jausti ir kol kas net nėra jokių užuominų, kad kada nors mokės.
- Man pasivaideno?
- Na... Ne, nepasivaideno. Aizekas neturi savų jausmų ir emocijų, tačiau gali imituoti ir viena, ir kita, jei matys – tiesa, aišku, racionaliai – kad kažkuri parodyta emocija tuo metu tinkama iš žmogaus požiūrio taško.
- Racionaliai? Emocijų imitacija? – nepatikliai perklausė teisėjas.
- Jūsų kilnybe, Aizekas apsimokymo metu išnagrinėjo per 3 milijonus Vardžio balso garsinių spektrų...
- Aišku, aš supratau, - burbtelėjo teisėjas ir gestu leido eiti programuotoju. – Dėkui, tai visa, ką norėjau sužinoti.
Mokslinės-techninės ekspertizės rezultatas pridedamas prie jau turimų įrodymų, - kostelėjęs pridūrė teisėjas ir kreipdamasis į Endį leido. – Tęskite.
- Pagal pateiktą įkaltį nr.1 atliktas kraujo lašų patekimo ant aukos kaklo laiko įvertinimas. Išvada, - Aizekas nežymiai pakėlė balsą. – Su tikimybe 98,8% kraujas ant aukos kaklo atsirado praktiškai vienu metu su mirtinu šūviu. Laiko skirtumas ne daugiau nei pusvalandis.

Salė atsikvėpė po geros tylos minutės. Visi viską puikiai suprato. Prokuroras Parvelas skėstelėjo rankomis, advokatas kilstelėjo, ketindamas kažką prieštarauti, tačiau, neištars nė žodžio, vėl atsisėdo ant suolo. Dolgovas sėdėjo užsimerkęs ir, atrodo, tyliai meldėsi. O gal keikėsi?! Galiausiai jis garsiai pareiškė: „Ponai, tai juk niekai!“.

- Ponai, - teisėjas pasisuko į prisiekusiuosius, - dabar teismui pateikė svarbų įkaltį. Kraujo lašai ant nukentėjusio kaklo, pirma, priklauso kaltinamajam, o, antra, kraujas ten atsirado apytiksliai tuo pat metu, kai buvo šauta. Ar viskas aišku?

Teisėjas, šiaip, tuo abejojo, tačiau prisiekusieji ėmė linkčioti galvomis, o pirmininkas, atsistojęs, ištarė:
- Taip, jūsų kilnybe.
- Tęskite, - kreipėsi teisėjas į Endį.
- Jūsų kilnybe, - ištarė Aizekas ir dabar jo balsas pasipildė obertonais, intonacijos tapo pagarbesnės, - pereisiu prie daiktinio įrodymo nr.2: pistoleto „Gluck“, priklausančio kaltinamajam. Būtent iš šio pistoleto atliktas mirtinas šūvis. Ant pistoleto rasti kaltinamojo pirštų antspaudai. Molekulinių pėdsakų, gautų ištiriant pirštų antspaudus, pakako DNR analizei. Rezultatas: su tikimybe 99,92% tai kaltinamojo DNR.
- Dėkoju pone, - mandagiai ištarė teisėjas. Abu daiktiniai įrodymai įtraukti į bylą.
- Trečiuoju įkalčiu, pateiktu mokslinei-techninei ekspertizei yra kaltinamojo alibi, - netikėtai pratęsė Aizekas.

Teisėjas nustebęs pažvelgė į pirmoje eilėje sėdėjusį majorą Barlou. Būtent jis, perduodamas nusikaltimo vietoje rastus daiktus ekspertizei, ekspertams davė konkrečias užduotis. Tarp tokių užduočių alibi nustatymas reiškia nedaug. Įrodyti ar paneigti kieno nors alibi – detektyvų darbas. Barlou, vienok, ramiai žvelgė į langą ir apsimetė, kad nepastebi teisėjo žvilgsnio.

- Atlikta analizė... – tęsė Aizekas, tačiau čia teisėjui neišlaikė nervai ir jis šūktelėjo, sukėlęs pagyvėjimą tarp žurnalistų ir šiokį tokį sujudimą tarp prisiekusiųjų:
- Atsiprašau, daktare... t.y. Aizeke, ... t.y., kaip ten jus, Vitgenšteinai! Ekspertas neturi teisės išsakyti savo nuomonę!

Programuotojas atsistojo, gracingai nusilenkė teisėjui, kaltintojui ir advokatui:
- Jūsų kilnybe, Aizekas neišsako savo nuomonės, nes tokios neturi.
- Gynyba reikalauja dar kartą apklausti majorą Barlou! – advokatas pirštu parodė policininką. – Dėl naujai atsiradusių aplinkybių.
- Hm... – ištarė Beikeris, ir daugelis salėje išgirdo neaiškią arba nepilnai ištartą frazę. Pasigirdo tylūs balsai: „Ką? Ką jis pasakė?“
- Eksporto parodymai bus tęsiami po papildomos majoro Barlou apklausos. Kryžminė apklausa. Advokate, prašau pradėkite.

Kovelskis išėjo iš už stalo ir lėtai priėjo prie majoro, visa savo povyza rodydamas, kad dabar užduos klausimą, kuris lems proceso baigtį.

- Paaiškinkite prašau, kodėl kriminalistikos skyrius mokslo-techninei ekspertizei skyrė klausimą, kuris pilnai priklauso jūsų kompetencijai?
- Aš neskyriau tokio klausimo, - ramiai atsakė Barlou. Ekspertizių duomenys iš tikro prieštarauja kaltinamojo alibi. Spėju, liudininkų apklausų metu tas nesutapimas bus pašalintas. Tam ir atliekamas teismo klausymai, advokate.

Kovelskis minutėlę pastovėjo prieš majorą, gūžtelėjo pečiais, ir taręs: „Daugiau klausimų neturiu“, neskubėdamas grįžo į savo vietą.

- Aizekai, jūs girdėjote advokato klausimą ir majoro atsakymą? – paklausė teisėjas.
- Žinoma, jūsų kilnybe, atsiliepė Vardžio balsas. – Klausimas apie prieštaravimą, be abejo, buvo užduotas. Klausimas glūdėjo ekspertizei pateiktų duomenų pobūdyje.
- Paaiškinkit, mestelėjo teisėjas.
- Grynai fizikinio klausimo sprendimo būtinybė susijusi su kaltinamojo alibi, - kalbėjo Aizekas, - ir seka iš ekspertizės išvadų. Ekspertui užduotas klausimas iškelia naują klausimą, formaliai neužduotą, tačiau, neatsakęs į jį, ekspertas negali duoti išsamaus atsakymo ir į formaliai užduotą klausimą. Nepriklausomai nuo to, kokie faktai ir įrodymai bus surasti tolimesnio nagrinėjimo metu, mokslinės-techninės ekspertizės išvada: kaltinamasis iš principo negalėjo nužudyti Johano Švaico.
- Protestuoju! – pagaliau atsipeikėjo prokuroras. – Ekspertas neturi teisės daryti išvadų apie kaltumą ar nekaltumą.
- Protestas priimtas. Ekspertui, - pareiškė teisėjas, - draudžiama pareikšti nuomonę apie kaltinamojo kaltumą ar nekaltumą. Tačiau ekspertas privalo teismui pranešti visas be išimties išvadas. Jei ekspertas laikysis nustatytų taisyklių, jis gali tęsti.
- Ekspertizė, - melancholiškai tęsė Aizekas, - netvirtina, kad kaltinamasis nekaltas. Ekspertizė teigia, kad kaltinamasis, asmenybės reliatyvistinės teorijos ribose, negalėjo įvykdyti jam inkriminuojamo nusikaltimo.
- Nieko nesupratau! – sušuko teisėjas. – Kokia čia asmenybės reliatyvistinė teorija? Kaip tai susiję su pistoletu ir kraujo lašais?
- Apie tai ketinu išdėstyti kilniajam teismui, - sausai pareiškė Vardžio balsas.
- Gerai, - pasakė teisėjas. – Trumpiau, ir tik esmę. Tęskite.

Ir Aizekas tęsė. Niekas jo nepertraukė. Tačiau su kiekviena jo fraze. Kaip vėliau savo straipsnyje parašė teismo reporteris interneto kanale „7 dienos“: „nuolat ir nenumaldomai vėrėsi Pragaro vartai“.

- Kilniajam teismui yra žinoma, kad išankstinio tyrimo metu tyrėjai sukūrė kaltinamojo psichologinį portretą. Biografija, ryšiai, bendravimo ratas, charakteris ir t.t. visa tai įėjo į policijos ataskaitą, į bendrą duomenų banką ir, aišku, tapo viena užduočių, iškeltų mokslinei-techninei ekspertizei. Tad ekspertizė atliko tyrimą, susijusį su psichologijos kaip mokslo ontologine esme; ir pirma išvada tapo tai, kad psichologija jos dabartine padėtimi mokslu nėra, nes, pagal apibrėžimą, pateiktą, pvz., Poperio darbuose...
- Protestuoju, jūsų kilnybe! - sušuko prokuroras.

Aizekas nutilo frazės viduryje ir teisėjui pasirodė, kad kompiuteryje sėdėjusi Vardžio siela – ar kaip ten vadinsime kompiuterinę kopiją – įsižeidusi patempė lūpas.

- Teismas skelbia pertrauką konsultacijoms, - paskelbė teisėjas, per stalą stuktelėjęs plaktuku, nes per salę nusirito šurmuliukai. – Kitas posėdis rytoj, dešimtą valandą. Eksperto pranešimas bus pratęstas rytoj, - teisėjas užbėgo už akių neišvengiamam gynybos protestui.

Endį apspito reporteriai – po posėdžio, kai jis išėjo iš pastato ir pasuko prie savo mašinos. Kameros, fotoaparatai, telefonai. Blyksnis, nuo kuro jis vos neapako ir porai akimirkų buvo užsimerkęs.

- Ką ketina pasakyti Aizekas?
- Kokius naujus įkalčius gavo ekspertizė?
- Ar Ar Aizekas tapo protingesniu už savo kūrėją?
- Ar atsirado abejonių, kad Švaicą nužudė Dolgovas?
- Kodėl Aizekas pareikė, kad...
- Ar gali būti, kad Aizekas tiesiog švaisto teismo laiką?..

- Nebus komentarų, - kartojo Endis, eidamas nuleidęs galvą.

Įsėdęs į automobilį, jis įstatė diską su Bethoveno uvertiūromis, garsūs „Koriolano“ garsai sukūrė įprastą foną, Endis užvedė mašiną, nurodė kelionės tikslą – „Rotšildo“ barą užmiestyje – ir padėjo rankas ant kelių. Galima atsipalaiduoti...

- Aizekai, - tyliai pašaukė Endis, - tu su manimi?

Mašinos kompiuteris buvo sujungtas su noutbuku, padėtu ant galinės sėdynės, o šis – su laboratorijos serveriu.

- Taip, - atsiliepė Aizekas.
- Ką tu ketini paskelbti rytojaus teismo procese? Kodėl pirma nepranešei man arba šefui?
- Gaila, - ištarė Aizekas taip, tarsi gailėtųsi, kad į puodelį įsidėjo per daug cukraus, - negaliu pateikti šios informacijos.
- Ką?! – nustebo Endis. – Aizekai, tu privalai pateikti visą informaciją apie bylą. Vardžiui ir man.
- Taip, - patvirtino Aizekas. – Tačiau mane paruošė ekspertinių išvadų pateikimui teisme, „Niu Džersio valstijos prieš Vladimirą Dolgovą“ byloje.
- Teisingai. Ir kas?
- Po to, kai pradėjau pranešimą teismo posėdyje, aš tegaliu tęsti tik tuo režimu.

Endis galėjo priversti Aizeką išdėstyti viską, kuo tasai papildė išvadą. Pakako įvesti slaptažodį ir išsiaiškinti algoritmus, Taip, galėjo.

Su negrįžtamomis pasekmėmis Aizekui. Būtų velniop nuėję mėnesiai apmokymų, pagrįsti tuo, kad mokytojas jokiomis aplinkybėmis dirbtiniam intelektui neprimeta savo programuotojiškos valios. Mokant – įrodant. Pavyzdys. Logika. Sprendimas. Rezultatas.

- Aizekai, - ištarė Endis. – Pokalbio pabaiga. Ryšio pabaiga.

- Jūsų kilnybe, - pradėjo Aizekas Vardžio balsu, mokslinės-techninės ekspertizės duomenų bazę sudaro keli informacijos sluoksniai. Informacija apie įtariamojo asmenybę saugoma pagrindiniame segmente. Kraujo mėginio tapatybės nustatymui ekspertizė kreipėsi į duomenų apie įtariamąjį banką, nes reikėjo sulyginti DNR. Kartu ekspertizė gavo ir papildomos informacijos, pvz., įtariamojo gimimo laikas. Tačiau tie duomenys įrašyti tame pat bloke kaip ir įstojimą į mokyklą, skiepai, o toliau seka reikalavimas gauti naujus duomenis – visų duomenų apie įtariamąjį apimtyje. Tik nežymią dalį tų duomenų panaudojo DNR analizei ir sugretinimui, t.y. tiesioginei paskirčiai, o likusieji buvo perkelti į analizės bloką, nes jų galėjo prireikti ateityje. Tai, savo ruožtu, sukėlė būtinybę sukurti įtariamojo psichologinį portretą. Tai, savo ruožtu, pareikalavo suformuluoti psichologinius metodus – tad atlikti žmogaus psichologijos kaip mokslo disciplinos tyrimą. T.y. suformuluoti psichologinius dėsnius, teoremas ir taisykles.
- O viešpatie! – sušuko prokuroras. Toliau jis nebetęsė, nors turėjo ką pasakyti.
- Pirmoji išvada, jūsų kilnybe, kurią padariau: psichologija, tokia, kokia dabar yra, nėra mokslas. Nėra nė vienos psichologinės aksiomos, nėra nė vienos teoremos, įrodytos griežtai matematiškai. Naudojantis dabartinėmis psichologinėmis praktikomis neįmanoma daryti išvadų apie jokį žmogų.

Teisėjas staiga suprato, kad susidomėjęs klauso Aizeko ir netgi pora kartų mašinaliai linktelėjo galva, nes tai, kas buvo sakoma, sutapo su jo asmenine nuomone apie psichologiją. „Vis tik, - jis pagalvojo, - bet ... kokį sąryšį turi Aizeko dėstoma psichologija su ekspertize?!“

- Ši loginė grandinėlė privertė mane išsiaiškinti psichologijos pagrindus.
- Jūsų kilnybe, - sušuko prokuroras, kurio nepaveikė magnetizuojantis Aizeko balsas. – Kodėl mes tai klausom?
- Protestuoju! – pareiškė advokatas, tarsi atlikinėtų formalų įsipareigojimą. Kovelskis taip ir neįsisąmonino, ką gynybai galėtų reikšti nelaukta Aizeko kalba.
- Protestas priimtas, - nuo kaltintojo atsikratė teisėjas. – Aizekai, tęskite.
- Jūsų kilnybe, - Aizekui nei kaltintojo šūksnis, nei advokato protestas nepadarė jokio įspūdžio, - bet kurios uždaros sistemos tyrimas neįmanomas neišnagrinėjus tos sistemos iš išorės. Matematika tą išvadą formuluoja dviejų Giodelio teoremų pavidalu.
- Giodelio teoremos! – šūktelėjo prokuroras, kreipdamasis į prisiekusius, sėdinčius suakmenėjusiais veidais. – Jūs įsivaizduojame, kas tai per žvėrys?!
- Tos austrų matematiko Giodelio teoremos, - nesutrikęs tęsė Aizekas, - susijusios su aritmetika, nustatydamos šiam mokslui logiškai įmanomų dalykų ribas. Indukcijos metodas leidžia atlikti analogiškus veiksmus klasikinės aritmetikos srityje. Analogijų vaidmuo moksle labai svarbus.

Aizekas, tarsi patyręs oratorius, padarė pauzę, kad auditorija įsisąmonintų išsakytą frazę:
- Man teko įvesti psichologijos mokslo aksiomas, suformuluoti teoremas, jas įrodyti.
- Jis ką, - garsiai pasisakė kažkas iš salės, - rengiasi tapti psichologu? Psichologijos teoremos!? Jų nėra, jis pats tai sakė!

Teisėjas atpažino policijos psichologo Tauberio balsą. Ir Aizekas išgirdo repliką ir sureagavo akimirksniu:
- Taip, psichologijos dėsnių ir teoremų nebuvo iki tol, kai man teko tai išvesti ir įrodyti, nes kitaip negalėjau atsakyti į bendrąjį ekspertizės klausimą.
- Cha! – Tauberis negalėjo praleisti progos įsiterpti į diskusiją. – Ir kaip pavyko? Tai, ko žmonės nesugebėjo per tūkstančius metų?
- Ponas Tauberi! Jūs trukdote teismo posėdžiui!
- Atsiprašau, jūsų kilnybe, - nesumišo Tauberis. – Tai, ką šneka šis... e-e... Aizekas, tiesiog juokinga. Jis, matote, įrodė! Kokia medžiaga jis - pasinaudojo?
- JAV Psichologų draugijos duomenų baku, Kongreso elektroniniu archyvu ir visu internetiniu psichologijai ir psichiatrijai skirtų žurnalų archyvu nuo 1938 m., - iš karto, aiškiai ir vienareikšmiškai atsakė Aizekas. – Pirmoji teorema skelbia: „Jei uždara psichologinė sistema neprieštaringa, tai joje egzistuoja bent viena psichologinė situacija, neturinti priežastinių-pasekminių ryšių su kitomis psichologinėmis situacijomis, galimomis toje sistemoje“. Jūsų kilnybe, manau, kad galiu pateikti teismui minėtos teoremos įrodymą.
- Teismas neturi laiko, - atsipeikėjo teisėjas. – Aš vėl paprašysiu ekspertą lakytis duomenų, liečiančių tik teismo posėdžio temą.
- Jūsų kilnybe, visos teoremos turi betarpiškiausią ryšį su teismo procesu ir ekspertizės išvadomis. Iš įrodytų teoremų seka, kad žmogus-psichologas negali, pagal apibrėžimą, suteikti žmonėms teisingas rekomendacijas, nes pats yra sistemos viduje, yra pavaldus sistemai ir patenka į pirmos teoremos veikimo sritį. Pereisiu prie baigiamosios dalies, be kurios išvadų neįmanoma pilna ekspertinė reziumė.

Na pagaliau. Jei Aizekas sutilps į pusvalandį, galima bus skelbti pertrauką ir užbaigti su ekspertizėmis. O po pertraukos pradėti liudininkų apklausą... O gal geriau atidėti rytdienai?

- Iš įrodytų teoremų seka, kad žmogus, kaip psichologinio nagrinėjimo subjektas, gali atlikti poelgius tik taip vadinamojo psichologinio kūgio, analogiško šviesos kūgiui Einšteino specialiojoje reliatyvumo teorijoje, ribose.

Op! O čia dar kas?! Prokuroras žvelgė į Endį, advokatas žvelgė į Endį, prisiekusieji įsispoksojo į Endį, tarsi jis asmeniškai būtų kalbėjęs iš garsiakalbių.

- Gaila, - kalbėjo Aizekas, savo balsu pavaizdavęs gailestį taip tiksliai, kad Endis nesąmoningai šyptelėjo, - psichologai žmogaus elgesio nagrinėjimui niekada nebandė panaudoti fizikinių teorijų, atskiru atveju specialiąją reliatyvumo teoriją, kadangi fizikos ir psichologijos metodų apjungimas nebuvo atliktas, teko tai padaryti pačiam Mat bet kurio materialaus kūno su nenuline mase ramybės būsenoje pasaulio linija yra linija šviesos kūgio ribose.
- Pertrauka! – teisėjas dar kartą stuktelėjo plaktuku ir išbaigtumui dar pliaukštelėjo per stalą laisvos rankos plaštaka. – Skelbiama pertrauka iki 14-os valandos.

Ankstokai. Galima buvo dar valandėlę paposėdžiauti, tačiau Aizekas iš tikro nuvargino. Teisėjas atsistojo:
- Parvelai, Kovelski ir jūs, Vitgenšteinai, einam į mano kabinetą. Reikia pasikalbėti.

- Šį balaganą reikia baigti, pareiškė prokuroras, kai teisėjas atsisėdo už stalo, o likusieji užėmė vietas „partelyje“ – aplink stalą stovinčiuose krėsluose.
- Vitgenšteinai, - susiraukė Beikeris, - kas tai yra šviesos kūgis? Kas tokia pasaulio linija? Ir kokį, po velnių, ryšį tai turi su mūsų procesu?

Prokuroras kažką numykė, advokatas gūžtelėjo pečiais, o Endis nuo stalo paėmė švarų popieriaus lapą ir ranka nubrėžė kūgį viršūne žemyn ir dvi koordinačių linijas – erdvės (horizontalią) ir laiko (vertikalią), prasidedančia kūgio viršūnėje. Sekundėlę pamąstęs, pridėjo tiesės atkarpą, irgi prasidedančią kūgio viršūnėje ir esančią, „dailininko“ nuomone, kūgio viduje. Kad būtų aiškiau, Endis ant atkarpos užrašė „pasaulio linija“.

Teisėjas susimąstęs tarstelėjo:
- Mačiau kažką panašaus kažkur...

Prokuroras, pasikapstęs viskuo užverstoje atmintyje, pademonstravo erudiciją ir džiugiai paskelbė:
- Štai čia žmogus, jo gyvenimas, ar ne? Juda į ateitį. Už šios figūros ribų, kaip ji čia vadinasi...
- Kūgis, - pasufleravo Endis.
- Už kūgio ribų pasaulio linija užeiti negali, nes tai reikštų, kad žmogus juda greičiau už šviesos greitį, o taip nebūna. Ir kas? Viduje, išorėje – kokia prasmė?
- Prasmė tame, kad joks objektas gamtoje – elektronas, atomas, akmuo, žmogus, galaktika – negali judėti greičiau už šviesą vakuume.
- Na ir kas? - ištarė teisėjas, pasidėjęs lapą ant stalo ir prispaudęs jį delnu. – Greičiau už šviesą, lėčiau už šviesą, pasaulio linija, gyvenimo linija, likimo linija... E-e... Aizekas norėjo pasakyti, kad likimo linija... ji...

Kas toliau, teisėjas neįsivaizdavo. Pasaulio linija – fizika, taip. O likimo linija – psichologija... Vadinasi... Vadinasi...

Nieko tai nereiškia. Žodžių žaismas, ne daugiau. Tačiau kodėl apie tai pradėjo kalbėti Aizekas?

Apie likimo liniją? Apie Dolgovo likimą? Bet prie ko čia šviesos kūgis?
- Tikiuosi, viskas paaiškės po pertraukos, - pasakė teisėjas.

Skaitykite tęsinį  >>>>>  

¹⁾ Intellectual System for Autonomous Analisys of the Claims (ISAAC) ]

Papildomi skaitiniai:
K.S.N.
Dirbtinis protas
Fantastikos skiltis
Robotų psichologija
Visata kaip kompiuteris
Ar pirštų atspaudai – įkaltis?
Elena Židkova. Figso puzonas
Stanislavas Ivanovas. Ramanas
Dmitrijus Ignatovas. Tesėjo laivas
Nikas Sredinas. Galvoti – reikia!
P. Podzorovas. Apie grybų naudą
Paradoksai sulig dirbtiniu intelektu
HAL 9000 – pramanytas kompiuteris
A. Klarkas. Informacijos nutekėjimas
M. Zagirniakas. Elektroninis biuletenis
Michailas Zagirniakas. Elektroninis biuletenis
D. Vronskis. Pagrindinis gyvenimo atsakymas
Atominis karas pokario fantastikoje
Sergejus Žemaitis. Artakserksas
S. Lukjanenko. Kurčias telefonas
A. Azimovas. Neįprastas draugas
„Pikų septyniukės“ sugrįžimas
Kosmoso musės ir musytės
Robotai - dirbtiniai žmonės
Marsiečio nuotykiai Rygoje
Janušas A. Zaidelis. Riba
A. Anisimovas. Arka
Papildytoji tikrovė
Poezija; skaitiniai
Vartiklis