(C)1993, Kristoferis Laurensas Maknamara
(C)1996, Vertimas į lietuvių kalbą. Vertėjas žinomas.
Vertimą draudžiama platinti ir naudoti bet kokiomis priemonėmis ir tikslais, išskyrus asmeninį pasiskaitymą.

Tekstas ruoštas, kad geriausiai atrodytų skaitant su 'Netscape Navigator' peržiūros programa.



Antra teksto dalis. 5 skyrelis. 1996.01.15
Naujausia teksto dalis. 1997.03.15


Kristoferis Laurensas Maknamara
Kalnietis, Pirmoji dalis


   Kas esate Jūs,
       sukaustyti šarvuose,
   Ir slepiantys galvas
       geležies šalmuose,
   O rankose tvirtai suspaudę
       pinto plieno kalavijus?
   Kas esate Jūs, kariai?
                   (Beovulfas)

                "Ir viso gyvenimo dienų Adomas turėjo
                 devynis šimtus trisdešimt metų..."
                                  (Pradžios knyga, 5:5)
Pradžių pradžia, visagalio Laiko kūdikystė. Būtent tada ir atsiradome mes. Taigi Mes... Ir vėliau, suvokę savo esmę, pajutę savyje jėgą ir pajutę begalinio Kelio šauksmą, mes tylėdami patraukėme per amžius. Ginkluoti neapykanta, mes ėjome ir ėjome vis toliau ir toliau, skverbdamiesi į tvankias žmogiškojo gyvenimo džiungles. Ir šitoje vaiduokliškoje likimų karuselėje mes gyvenome savąjį slaptą gyvenimą ir stengėsis susirinkti į vieną vietą. Ir netgi tada, kai mūsų teliko tik keletas, mes užsispyrę ėjome vienas link kito. Ėjome...

Ir ne tik ėjome. Mes kovėmės iki paskutinio iš mūsų.

Ir nors jau seniai, niekas, panašus į mus, neatsirasdavo Žemėje tarp žmonių - mes kovėmės be paliovos iki paskutinio iš mūsų, iki galo, iki šių dienų.


1

Blyksniai akinančiais žaibais smigo į akis. Atrodė, kad žiūrovai, tarytum grūdai iš praplyšusio maišo, siūbtels iš perpildytų tribūnų į apšviestą ringo kvadratą, banguojantį nuo ilgakojų blondinių su skaisčiai raudonomis ir žydromis vėduoklėmis, jaudinančių šokio žingsnelių.

Gyvenimo džiaugsmo sklidinas komentatorius patogiau įsitaisė krėsle, pasitaisė retus žvilgančius plaukus ir prie savo siaurų purpurinių lūpų pakėlė juodą mikrofoną.

Muzika nutilo. Iš lėto užgeso lempos, - ir merginos paklusniai ištirpo salės prietemoje. Nuo lubų krito siauras žydras prožektoriaus spindulys.

- Ponios ir ponai! - iškilmingai ištarė komentatorius, kurio veidas nušvito spindinčia šypsena. - Šiandien (kaip, beje ir visada) mūsų senutis ir daug regėjęs "Medisonas" vėl pilnas. Aš Jūsų netrukdysiu nieko nedominčiais plepėjimas, - aš tepasakysiu, kad šiandien, šį nuostabų vakarą Jūs išvysite tai, ko taip laukėte ir kas, pats savaime, yra stebuklas. Taigi, sezono sunkaus svorio boksininkų finalas!

Salė atgijo, sukruto, tribūnos pratrūko džiugiais klyksmais. Publika džiaugėsi laukdama malonaus reginio. Garsiakalbiai išrėkė:

- Ringe susitinka du žymiausi šių dienų monstrai: Gorila Lebsas ir Gražuoliukas Deivas!

Prie vakarinių durų prasidėjo šurmulys. Minia subangavo ir prasiskyrė. Prieš save mosuodamos lazdomis dvi policininkų eilės atstūmė į šalį nerimstančius kailyje gerbėjus, kad susidarytų siauras praėjimas iki ringo. Ir pagaliau, lydimas įspūdingų sargybinių, išėjo neįsivaizduojamų gabaritų juodaodis boksininkas, šalia kurio ne tik policininkai, bet ir asmens sargybiniai iš tikro atrodė kaip makakų grupelė aplink gorilą.

Pamatę numylėtinį, Lebso gerbėjai paklaiko. Policininkų grandinės sudrebėjo, tačiau akimirksniu, padedant sargybiniams, tvarka buvo atstatyta. Šimtai rankų išlėkė į orą, galvos bandė pralysti pro policininkų uniformas, pirštai tiesėsi link skaisčiai raudono boksininko chalato, trokšdami, jei ir nepavyks atplėšti jo skiautelės, tai bent paliesti plasdančią raudoną medžiagą.

Fotoaparato blyksnis apakino Lebsą. Jis tyliai, tačiau grėsmingai suurzgė, o milžiniški kaklo raumenys įsitempė, kai jis pasuko galvą į šviesos šaltinį. Iš už profesionalios kameros išlindo švytintis prakaituotas susijaudinusio fotoreporterio veidas. Lebsas stabtelėjo, mankštindamas rankų pirštus. Žurnalistas spragtelėjo užraktu ir, seilėms tekant, intymiai prašnibždėjo:

- Gorila, vieną šypsenėlę. Tik vieną... Geriausia nuotrauka...

Ir veidas vėl sulindo į fotokamerą.

- Čyyyz, - sugriaudėjo juodoodis monstras smogdamas kumščiu tiesiai į platų objektyvą.

Pasigirdo dūžtančio stiklo garsas ir kruvinas vis dar tebesišypsantis fotoreporteris nusirito po išprotėjusios nuo džiaugsmo minios kojomis. Pradžia buvo daug žadanti.

Gorila Lebsas prunkštelėjo, nukratė nuo milžiniškos letenos šukes, patenkintas ir išsišiepęs patraukė toliau.

- Ponios ir ponai! Dabar! Būtent dabar Jūs išvysite gyvąją legendą! Juodaodė pabaisa - Gorila Lebsas.

Komentatoriaus asistentas pribėgo prie kylančio į ringą boksininko ir prie veido prikišo mikrofoną:
- Pone Gorila! Pora žodžių žiūrovams prieš prasidedant dvikovai!

Lebso akys kaip paklaikė žibėjo prožektorių šviesoje. Suraukęs kaktą ir kilstelėjęs aukštyn antakius, negras nutaisė baisią miną ir, išplėšęs mikrofoną, suriaumojo:

- Jis lavonas, šis Gražuoliukas! Galės morge pamirkčioti savo liekanoms.

Lebsas vėl suriaumojo, po to pražiojo nasrus, sukišo į vidų mikrofoną ir lėtai užsičiaupė. Šimto vatų garsiakalbiai prapliupo priešmirtiniu mikrofono šūksniu. Juodame veide išsipūtė vien tik storos šnervės - tai pro baltus dantis buvo išspjautas mikrofonas.

Tribūnos kaip laukinės žviegė iš džiaugsmo. Tokių dalykėlių neatsiminė netgi veteranai.

Lebsas nusimetė chalatą ir, truputį pažaidęs savo žvilgančiais raumenimis, sustingo savo kampe, atsukęs nugarą įkyriems masažistams. Asistentui numetė naują mikrofoną ir šis nenuilstantis reklamos vergas, palaukęs, kol nutils sveikinimo šūksniai, tęsė:
- Tai buvo Gorila Lebsas! O dabar... - Salė nutilo laukdama.- Ponios ir ponai! Mėlyname kampe netrukus pasirodys žavusis baltaplaukis žudikas, tai Gražuoliukas Deivas. Deivai! Mes laukiame tavęs!

Triukšmas, policija, apsauga, gerbėjai... Viskas taip, kaip ir privalo... Prie rytinio įėjimo pasirodė ilgaplaukis blondinas žydru apsiaustu, papuoštu spindinčiomis sidabrinėmis žvaigždėmis. Pašlitiniuodamas ir urgzdamas, kaip įsiutintas lokys, jis veržėsi prie ringo retkarčiais virš galvos pakratydamas milžiniškais sugniaužtais kumščiais. Veidas buvo lyg nepermatoma atšiauri kaukė.

Žiūrovai bangomis ritosi ant apsaugos, - ir ši staiga neišlaikė. Prasiveržę pro policininkų grandinę, fanai puolė prie Deivo, mindydami apsaugos vyrukus. Pagriebusi savo numylėtinį ant rankų, minia nunešė jį ringo ir kaip plunksnelę permetė per virves. Nesujaudinamas Deivas pašoko ant kojų taip, lyg būtų ką atsikėlės nuo kėdės prie pietų stalo.

Asistentas, plačiai išskėtęs rankas, nieko nelaukdamas prišoko prie baltaplaukio giganto ir įprastiniu judesiu ištiesė mikrofoną.

- Smirdinčioms juodašiknėms beždžionėms nutraukia uodegas ir galvas.- aiškiai ištarė Deivas ir sugriežė dantimis. - Tai tu, negre, kuris judini savo užpakalį! Tu miręs! Aišku!?

Ištaręs šiuos žodžius jis sviedė į šalį mikrofoną ir reklamos auką, vos nenutraukdamas jai rankos. Ir tik tada nusimetė chalatą. Atsitrenkęs į virves, storulis asistentas sveika ranka pačiupo paslaugiai ištiestą garsiakalbį ir, drasiai išbėgęs į ringo vidurį, springdamas nuo sėkmės, suklegėjo:
- Tai buvo Gražuoliukas Deivas! Vis dėlto skaudžiai jis mušasi, po velnių!

Pasirodęs ringe teisėjas išvijo storulį kitapus virvių, žestu nuramino ovacijas ir iškilmingai, didinga poza, ištarė:
- Pasiruošti...

"Medisonas" užmirė. Tyla darėsi vis plonesnė ir trapesnė; sekundės šliaužė lyg girtos sraigės po vakarėlio...

Gongas! Ir tribūnos suriaumojo nauja jėga.
- Ar pasiruošęs dvėsti, kiaulės vaike?, - plyšojo Gorila Lebsas ir lyg pasiutęs jautis puolė Gražuoliuką Deivą.

Smūgių lavina užgriuvo blondino skruostus, į visas puses ištaškydama prakaito lašus. Deivas atsitraukė ir pradėjo lėtai loštis, tebemaldamas savo milžiniškomis rankomis lyg malūno sparnais. Sunkus kūnas su trenksmu nudribo žviegiant ir švilpiant žiūrovams.

Lebsas patenkintas šyptelėjo ir žengė į priekį.

Mėlyni su žvaigždutėmis batukai netikėtai švystelėjo aukštyn, - ir toliau Lebsas judėjo tik iš inercijos. Galingas smūgis į kaklą ir ausis atėmė iš tamsiaodžio kovotojo sugebėjimą k nors veikti. Gražuoliuko Deivo kojos, sušokę ant Gorilos švilgančio sprando savo triuškinantį šokį, nenumaldomai tempė nevykėlį nugalėtoją ant žemės. Ir vis viena, krisdamas, Lebsas suspėjo ištiesti į priekį rankas.

Vakarų tribūnoje žmogus vardu Raselas Nešas - tvirtai suręstas vyriškis apsivilkęs griežtu pilku apsiaustu, - prieš tai abejingai stebėjęs kovą, pavargęs prisimerkė. Salės triukšmas nutolo, aptilo, o Nešo pasąmonėje liūdnokai suskambo škotų dūdmaišio melodija.

Dūdmaišio garsai paskendo žirgų trypimo triukšme. Aviečių spalvos vėliavos virpėjo, bučiuojamos vėjo gūsių, atnešančių arklių prakaito ir įkaitusių žmonių kūnų kvapą. Rusvi siluetai, iki juosmens paskendę ryto rūko piene, lėtai artėjo link tamsiai pilkų kolonų, pasišiaušusių ilgomis ietimis.

Dangus rytuose pamažu paraudo ....

Rausvai melsvas kamuolys raičiojosi baltu ringo paviršiumi. Nelaimingas teisėjas įsikibo trumputėmis rankytėmis į virves ir pakibo ant jų, juokingai pritraukęs kojas.

Pakylos viduryje beprotiška karuselė sustojo. Gražuoliukas neįtikėtinai lengvai nupurtė nuo savęs milžinišką Gorilos kalną ir vienu judesiu apžergė juodą kūną, drybsantį ant sniego baltumo paviršiaus, ir spraudė rausvą su bicepso kalva ranką tarp priešininko menčių. Juodaodis suriaumojo lyg sužeistas dramblys ir pabandė nusviesti ant juosmens užsėdusį Deivą. Trūkt... Dar kartą trūkt....

... Nuo aukštos kalvos galima buvo matyti milžinišką kiekį pėščių ir raitų karių, besislepiančių rūke slėnyje. Silpna balsva migla nuo tankaus kvėpavimo kilo virš jų.

Papuošti kalinėta bronza ragai pranešė apie mūšio pradžią. Pilka masė sudrebėjo ir, kaip praradusi pusiausvyrą gyvsidabrio balytė, pradėjo tekėti link didelės pelkėtos pievos, kur, pasišiaušusi ilgomis ietimis ir sidabriniu kalavijų plienu, laukė kita armija, besibūriuojanti po geltona vėliava su juodo jaučio galva.

Metalo garsai, žirgų žvengimas, šauksmai ...

- Užmušk jį, užmušk! - skambėjo po salės skliautais.

Spėjęs išsiveržti Lebsas įsibėgėjo ir, lyg patrankos sviedinys, įšoko į ringo virves, kad išnaudotų jas lyg spyruokles. Gražuoliukas krenkšdamas pasikėlė ant keturių. Jo šviesi šukuosena buvo sutaršyta ir panaši į šviežiai sugrėbto šieno kupetą. Išlenkęs nugarą, jis nuo grindų atplėšė suspaustus kumščius ir, susikaupęs, pasiruošė atremti lekiančio į jį ir iš visų jėgų rėkiančio kažką nesuprantamo ir nepadoraus Gorilos ataką.

Kalnų kalnai susidūrė kaip du ledkalniai. Raudono kraujo fontanas ir keismai pliūpstelėjo iš sumuštų Deivo lūpų, nudažydamas sniego baltumo ringo paviršių. O Gorila, persivertęs per galvą, sustojo netoli išversto iš klumpių priešininko.

Teisėjas priklaupė ant vieno kelio ir pabandė ant kaklo surasti Deivo pulsą. Kartu kita aukštyn pakelta ranka jis skaičiavo sekundes:
- Vienas, du, trys.....

Pirštai tlilenkinėjo vienas po kito ir tribūnos šnibždėjo paskui jį:
- Keturi, penki...

Gorila Lebsas, išdidžiai išpūtęs krūtinę, vaikštinėjo greta demonstruodamas savo gerbėjams puikius raumenis. Tribūnos jam mosavo žvaigždėtomis vėliavėlėmis su juostelėmis. Juodasis gigantas žybtelėjo dantimis ir patenkintas suurzgė:

- Ko ten terliojies? Jis lavonas! Palaidokit, - ir reikalas užrauktas....

- Šeši, septyni....

Gražuoliukas Deivas, - Lebso požiūriu lavonas, - netikėtai krestelėjo galvą ir pakilo ant rankų. Jo žvilgsnyje pamažu atsirado sąmonė.

- Velniop! - prakošė jis pro dantis ir pašokęs nusviedė į šoną teisėją.

Lebsas nustebęs atsigrežė ir akimirksniu įvertinęs situaciją, senu įpročiu suspyruokliavo nuo artimiausios užtvaros ir vėl lėkė link Gražuoliuko. Tačiau šįkart Deivas laiko atšoko į šalį ir Gorila, gavęs priedo smūgį koja į juosmenį, pralėkė pro šalį.

... Kalavijo ašmenys sudrebėjo ir iškrito, įsmigdami į šaltą košę po kojomis. Rudabarzdis karys bandė iš savo pilvo ištraukti ietį, tačiau ji nepakluso jo silpstantiems pirštams. Ir sužeistasis, lyg žuvis, išmesta į krantą, rydamas burna orą, traukėsi atbulas, kol baisaus skausmo banga nesutraukė mėšlungiu kūno ir parvertė ant žemės.

Skydas nusileido. Gyslota ranka pačiupo ietį, tačiau antgalis tvirtai įstrigo priešo kūne po šarvų plokštelėmis ...

- Dešimtas roundas, - teisėjas davė ženklą pradžiai, - ir nuskambėjo gongas.

Tribūnos suklykė iš susižavėjimo, kai abu priešininkai eilinį kartą išsidrėbė ant grindų. Atrodė, kad tik žiūrovų kauksmas dar leido kovotojams vėl pakilti. Salės parama atstatydavo prarastas jėgas kaip dopingas. Išsiskyrę į skirtingus ringo kampus vyrai truputį pastovėjo ir vėl patraukė į centrą, kad gautų naują spyrių ir smūgių porciją, kurią dar išlaikė vienas kitam.

Iš proto besikraustančios nuostabios jaunutės mergužėlės pakibę ant viršutinių tribūnų turėklų kažką iš visų jėgų šaukė. Suskubę policininkai grąžindavo šias gerbėjas į jų vietas, tačiau padaryti tvarką vykstant dešimtam raundui jau neįmanoma. Tai žino net naujokas.

Merginos spardėsi, besistengdamos išsiveržti iš tvirto įstatymo glėbio, raudojo, braukdamos nuo dažytų veidų nutekėjusią kosmetiką, atkakliai priešinosi ir toliau bandė sutraukyti savo balso stygas.

O ringe tebevyko šventoji kova.

Smūgis į kaktą privertė Gražuoliuką bene šimtąjį kartą nukristi ant keturių. Sąmonė susispaudė į raudoną žaižaruojantį kamuoliuką, pasiruošusį palikti nuvargusį kūną, o galva staiga pasidarė per sunki net monumentaliam Gražuoliuko sprandui.

"Velniai jus visus rautų! Kaip staugia, gyvatės!" - dar spėjo jis pagalvoti išsitiestamas ant grindų.

Gorila pačiupo baltaplaukę priešininko galvą ir pradėjo dalykiškai trumpomis serijomis keliu smūgioti į veidą, laisva ranka gindamasis nuo teisėjo.

Tribūnos siautėjo. Taip, šiandien Gorilos Lebso pergalė buvo kaip niekad graži ir įtikinama. Gali paklausti bet kurio...

Šoniniai teisėjai žestais rodė, kad jiems viskas aišku ir suprantama. Nuskambėjo gongas. Teisėjas pagaliau prasibrovė prie vos bekvėpuojančio Deivo, stumdamas nuo jo Lebsą. Lebsas pamąstė, pliaukštelėjo pabaigai Gražuoliuką per pakaušį ir pasitraukė į šalį...

... Rusva pieva pamažu virto pilkai sidabrine. Iš už glaudžios skydų sienos atsistojo nemažai išretėjęs lankininkų būrys, kuris, taikydamas į atsitraukiantį priešą, paleido tyliai šbnabždančią salvę.

Saulė pakilo ir dabar, rydama rūko likučius, atsispindėjo gulinčiame ir judančiame metale. Dūdmaišių rauda pritarė saulės zuikučiais šokančiai mirčiai...

Teisėjas iškilmingai pakėlė nugalėtojo ranką ir pakibo ant jos, kaip beždžionė ant galingo medžio šakos.

- Ponios ir ponai! Pergalė! Laimėjo Gorila Lebsas! Pasveikinkite čempioną! - iš visų jėgų šaukė komentatorius.

Žmonės šokinėjo iš vietos, švilpė, klykė, į orą lėkė popieriaus juostos ir skiautelės, sproginėjo petardos.

Visuotinis džiūgavimas burbuliavo grąsindamas savo bangomis užtvindyti ringą.

Raselas Nešas, - nesujaudinamas vyriškis vakarų tribūnoje, - pakėlė akis į monitoriaus ekraną, esantį virš paskutinių tribūnos eilių. Stambiu planu rodė nugalėtoją. Jo pavargusiame veide sustingo savim patenkinto žmogaus šypsena. Lebsas sąžiningai vartė akis po blyksinčią nuo fotoaparatų salę.

Apvalaveidis vaikinas, apsivilkęs beisbolo marškinėliais, padėjo sunkią ranką ant Raselo pečių ir dvelkdams alumu, džiaugsmingai sušuko šiam tiesiai į ausį:
- Jis laimėjo! Jis vis dėl to laimėjo, šis kalės vaikas!..

Raselas nepajudėjo. Pagavęs jo tuščią žvilgsnį, vaikinas pasitraukė ir toliau džiaugsmingai šūkaudamas, įsižiūrėjo į apačioje esančio šviesaus ringo kvadaratą.

Keistas, iki skausmo krūtinėje pažįstamas jausmas nelauktai apėmė Raselą. Jis pasikėlė iš savo vietos ir ėmė atidžiai žvalgytis į priešais esančias tribūnas. Iš ten, iš gausios mažų žmogeliukų minios žiūrėjo į jį kažkas, dar nepažįstamas, tačiau labai artimas, kurio atidus šaltas žvilgsnis sugebėjo surasti Raselą šioje įvairiaplaukėje žiūrovų minioje. Tada Raselas suprato.

Metas. Atėjo laikas. Gyvenimui ir mirčiai.
Raselas pakilo ir pradėjo brautis link išėjimo.

Jis pakėlė savo pilko apsiausto apykaklę, dengiančią pusę veido, ir, įtraukęs galvą, lėtai nusileido laipteliais prie išėjimo pro policininkus, stovinčius prie pat durų. Po to atsisuko ir dar kartą pažvelgė į salę.

- Ponios ir ponai! - tebepranešinėjo, pataikaujančiai besišypsodamas, komentatorius, - po minutės mes nugalėtojui įteiksime mūsų pagrindinį prizą ir čempiono diržą!

- Šaunu?! - kreipėsi į Raselą kresnas seržantas, stovintis durų kairėje. - Juk tiesa, šaunu?!

-Ką? - Rasels prisimerkė ir, sunkiai atsidusęs, pratarė. - A... Ar tikrai taip manote, seržante?

Policininkas nustebusiu žvilgsniu palydėjo keistą žiūrovą.



2.

Net čia, požeminio garažo gelmėje, tebesigirdėjo susižavėjimo šūksniai ir griaudinčios ovacijos, sveikinančios nugalėtoją. Betoninės pertvaros tolygiai gaudė aplodismentų, drebinančių "Medisono" salę, ritmu.

Nardydamas tarp mašinų, Raselas pagaliau išėjo iš už betoninės kolonos ir sustingo siaurame praėjime silpnai apšviestame apdulkėjusiomis dienos šviesos lempomis. Tuščia. Tik nuo sienų vis dar atsispindėdavo duslus jo žingsnių aidas, tarsi jis lakstytų tarp stovinčių pasiilgusių būsimos kelionės mašinų. Kažkas trakštelėjo po kojomis - ir Raselas krūptelėjo. pasišokinėdama ir bildėdama į šalį nulėkė suknežinta "Koka-Kolos" skardinė.

- Mak Laudai!

Jis staigiai pasisuko į šūksnį. Trys sieksniai nuo jo stovėjo žilstelėjęs, glotniai sušukuotais atgal plaukais vyriškis, kuriam buvo per 40 metų. Jis buvo apsivilkęs juodu odiniu apsiaustu, iš po kurio trumpai žvilgčiojo brangaus gerai pasiūto kostiumo pakraštėliai. Dideli akiniai nuo saulės slėpė viršutinę veido dalį ir tesimatė tik platūs skruostai, masyvus smakras ir griežti burnos kontūrai. Tačiau žvilgsnis... Šitam nereikalingos akys, šitam net nereikia kūno. Vien tikslas. Visa kita - nesvarbu.

- Taip, tai aš.

Raselas lėtai atsitraukė atgal ant krūtinės segiodamas apsiausto sagas. Žilas vyriškis tylėdamas sujudėjo ir jo rankoje blykstelėjo ilgas siauras kardas-špaga su prabangia, gausiai išpuošta rankena, sudaryta iš suvytų metalo juostyčių.

- Neskubėk, - burbtelėjo Raselas, atsitraukdamas dar žingsnį ir apsižvalgydamas jis kyštelėjo ranką po apsiaustu.

Laikas. Ir žilasis vyriškis taipogi tai suprato.

Trumpas žaibiškas šuoliukas - siaura geležtė, švilptelėjusi greta Nešo galvos, skamtelėjusi atsimušė į sumaniai išmestus katanos sidabriniai melsvus ašmenis - tradicinį samurajų ginklą. Užpuolikas atšoko į šalį ir, vienu judesiu nusviedęs jam maišantį apsiaustą, pasiruošė naujai atakai.

- Mak Laudai, - piktdžiugiškai jis kreipėsi į Nešą, stovintį pasiruošusį kovai jau pliku kardu, - tu neužmiršai? Turi išlikti tik vienas!...

Dar tebetardamas šiuos žodžius nežinomasis vėl puolė į priekį. Ašmenys, tarsi besimyluojantys, pračiuožė vienas kitu - ir siaura geležtė, nusydusi nuo išlenkto katanos kūno, džeržgėdama perskrodė stovinčios greta mašinos kapotą, tarsi jis būtų iš kardono.

- Sutarta, - šaltai atsiliepė Raselas, tarsi visai ne jį ką tik bandė nužudyti. Jis savuoju japonišku kardu nubrėžė ore paslaptingą kreivę - ir besidaužančio plieno skambesys užpildė šį betoninį maišą. Smūgis sekė smūgį, mėlyni žaibai drabstė ištisus spiečius baltų kibirščių. Pagaliau Raselas prispaudė varžovą prie melsvo "ševroleto" kapoto ir smogė neatremiamą kirtį iš viršaus. Tačiau ašmenys, brūkštelėję pakeliui per švarko skiautę, įsmigo į minkštą virpantį metalą.

- Sensti, Mak Laudai! - pašaipiai pastebėjo žilasis, atšokdamas link betono kolonos. - Tikriausiai, greitai mirsi!
- Gal būt, tačiau manau kitaip...

Raselas užšoko ant vienos iš mašinų, stovėjusios šalia kolonos, kapoto ir puolė priešininką, neduodamas šiam laiko atakai. Žilasis gyvėsi su išprotėjusio tigro žiaurumu. Liuoktelėjęs už kolonos, kurią jau suspėjo paženklinti kalavijai, jis, nutaikęs momentą, taipogi užsikorė ant mašinos kapoto. Jo kalavijo ašmenys švilptelėjo virš Raselo galvos ir, netikėtai pašokę aukštyn, perkirto storą varinę daugialaidę kabelio gyvatę. Kibirščių spiečius ir mėlynos liepsnos pliūpsnis išsiveržė iš atsivėrusios žaizdos. Pailgos dienos šviesos lempos palubėje mirktelėjo ir užgeso. Kelioms minutėms garažas paskendo tamsoje. Raselas sustingo vietoje tarsi senovės kario statula įtemptai įsiklausydamas į tylą. Kažkoks garsas privertė jį atsisukti - ir tą pat akimirką priekinis mašinis, ant kurios jis stovėjo, stiklas išsitaškė ir į saloną pasipylė duriančių šukių krištolo lietus.

Silpna gelsva avarinio apšvietimo šviesa, įsižiebusi garaže tarsi stebuklingos lazdelės mostelėjimu, neatpažįstamai pakeitė šalia stovinčių mašinų spalvas.

Juoda figūra šmestelėjo tarp "Poršė" ir mikroautobuso. Raselas pašoko ir, perskriejęs dvi mašinas, atsidūrė ant autobuso. Dabar žila galva blaškėsi prie pat jo kojų. Nešas kilstelėjo kardą. Aštri kaip skustuvas katana akimirksniu perskrodė vandentiekio vambzdį ir signalizacijos kabelį, nutiestus šalia balkio.

Iš ertmės ant žilos galvos pliūptelėjo ledinis dušas. Tas sušnypštė ir švystelėjo aukštyn ranką su ginklu.

Raselas nušoko žemyn - ir tą pat akimirką siaurojo kalavijo ašmenys tarsi apsivijo samurajų geležtę bandydama išmušti kataną iš šeimininko rankų. Katana, gelsvoje šviesoje žybtelėjusi lyg turkis, persivertė ore ir dingo po brangaus "Reno" ratais.

- Na, mak Laudai, ką dabar veiksime? Visgi mirsime?

Žilasis lėtai artėjo link prisispaudusio prie šlapio metalo Raselo.

Už dešimt sieksnių nuo šio už seno modelio "Fordo" ant sienos kabojo gaisrinis skydas su dideliu kirviu ir ilgu kabliu.

Raselas pritūpė, išsisukdamas nuo kirčio, ir priglido prie autobuso durelių, kurios nuo plieno ašmenų išsiskyrė virš jo galvos. Kitą sekundę jis jau lėkė strimgalviais link skydo. Kiaurai permirkę drabužiai prilipo prie kūno trukdydami judėti, tačiau Nešas laimingai pasiekė skydą, staigiais šuoliais sprukdamas nuo persekiojančios visur esančios lanksčios geležtės.

Rankos įsitvėrė į lipnią purviną kablio kotą. Žilasis metodiškai mosikavo savuoju kalaviju-špaga ir kiekvienu kirčiu kablio kotas keliais coliais sutrumpėdavo. Raselas tebesitraukė, užleisdamas pozicijas, kievienu žingsniu toldamas nuo mašinos, po kuria gulėjo jo ištikimas ginklas.

Dar viena ataka - ir Nešo rankose liko tik nedidelis buko pagalys. Kietai sučiauptos lūpos suvirpėjo, apnuogindamos baltasniegių dantų eiles, pavirsdamos kreiva šypsenėle:

- Primenu: turi likti tik ....

Jis nebaigė kalbėti. Raselas sviedė koto nuolaužą tiesiai į žilojo galvą. Siauri ašmenys žaibiškai žybtelėjo aukštyn ir perkirto skriejantį daiktą į dvi pusikes, iš kurių vienai vis dėlto pavyko numušti tamsius akinius.

Pasinaudojęs akimirksniu, Raselas nepastebimai panėrė už kapoto ir pritūpė. Priešininkas truputį pabėgėjo į šalį ir pradėjo greitai tolti į skambančią tolimojo perėjimo tamsą.

Raselas išsidrėbė ant šlapio asfalto, žvalgydamas erdvę po šalia stovinčiomis mašinomis. Kairėje, trečioje mašinų eilėje, ant grindinio žibėjo jo kalavijo ašmenys. Raselas veržliai praskriejo kapotais, tarsi lašiša plaukianti neršti, ir jau po akimirkos buvo šalia reikiamos mašinos.

Perkreiptas žilojo veidas netikėtai išniro iš plyšio tarp alaus skardines pardavinėjančių automatų. Raselas liuoktelėjo po mašina ir ištiesė ranką prie drakono galvos, kuria buvo papuošta katanos rankena. Skubūs žingsniai, susiliejantys su besiliejančio iš viršaus vandens čiurlenimo, artėjo.

Ranka tvirtai sugniaužė ginklą. Raselas akimirksniu pašoko ant kojų ir, kilstelėjęs kardą, atrėmė galingą kirtį iš viršaus. Žavus ašmenų pasukimas - ir katana išmušė kalaviją iš priešininko rankų. Kalavijas nusliejo didžiuliu lanku ir nukrito už dvidešimties pėdų.

Raumeningas priešininko veidas papilkėjo. Jis žvelgė į Raselą, nesiryždamas net pajudėti. Ir tada staigus kirtis iš šono užbaigė ir taip pernelyg užsitęsusią kovą. Galva, nukirsta nuo kūno, atsitrenkę į šlapią betoną ir nuriedėjo. Kūnas dar kelias sekundės dalis tebestovėjo ankstesne poza, o po to visu svoriu dribo ant šono su fintanu kraujo, besiveržiančio iš perkirstų arterijų.

Raselas vėl pajuko šaltas vandens sroves, besipilančias nuo lubų, - tačiau tai buvo jau ne vanduo - tiksliau, ne vien vanduo.

Kibirščiuojantys gelsvoje šviesoje katanos ašmenys per du colius įsikirto į betono koloną tame aukštyje, kur ką tik buvo priešininko kaklas. Staigiu judesiu Nešas išrovė mirtį nešantį plieną ir pasitraukė nuo begalvio kūno.

Vėjas, gūsiais atskriejęs iš neaišku kur, pavirto lediniu viesulu ir šiek tiek pakėlė negyvą kūną. Iš perkirsto kaklo tebelašėjo kraujas. Sunkūs tamsiai raudoni lašai krito ant betono ir rinkosi į mažas balutes.

Bukas skausmas suspaudė smilkinius. Požemio tyloje driokstelėjo griaustinio aidas - akinantis žaibas smogė į ant vieno kelio pritūpusį Raselą. Baisus nežmoniškas riksmas išsiveržė iš jo krūtinės ir nuskiejo prieblandoje skendinčiais tuneliais, aidu atsispindėdamas nuo sienų ir vingiuodamas tarp kolonų.

Besiraitančios žaibų gyvatukės apipynė Raselo kūną ir pakibusį ore lavoną, - ir tarsi rimbai nubėgo metaliniais snaudžiančių mašinų korpusais. Šimtai automobilių iškart suriaumojo varikliais, užsiplieskė šviesos, pradėjo šviesos šokį raudonos ir geltonos liepsnelės. Tarsi elektrinis nelabasis būtų apsigyvenęs jų metaliniuose įvairiaspalviuose kūnuose, jiems suteikęs nepriklausomą gyvenimą, - keistą ir nepavaldų žmogui.

Nugalėdamas baisų galvos ir viso kūno skausmą, Raselas atsistojo. Žaižaruojantis srautas siautėjo aplink jį. Naujas griaustinis sukrėtė šaltus požemio skliautus, - ir tarpuose tarp mašinų pradėjo šokinėti kamuoliniai žaibai.

Dar kartą nugriaudėjo griaustinis. Mašina šalia Raselo pajudėjo iš vietos, tačiau, nenuvažiavusi nė dviejų pėdų, išlakstė į gabalus, įvykus sprogimui viduje. Tas pats su kita mašina, dar viena, kita ir t.t. Sprogimų banga nuvilnijo per garažą.

Viskas buvo labai paprasta - ir labai siaubinga.Staigus oro gūsis ir blizganti tobula konstrukcija, šiuolaikinio dizaino viršūnė, tykštanti stiklais ir išsilydžiusia plastmase, pavirsdavo nereikalingo šlamšto krūva.

Ore blaškėsi mėlynos žaibų gyvatės ir siautėjo nematomas viesulas, kurio centre sustingęs stovėjo žmogus, kurį vadino Raselu Nešu. Tik amžinatilsį siaurojo ginklo savininkas jį pavadino Mak Laudu.

Viskas pasibaigė taip pat netikėtai, kaip ir prasidėjo. Spiginanti vėtra dingo, su savimi nusinešdama spiečius žaibų ir draskantį į gabalus skausmą. Begalvis kūnas žnektelėjo ant žemės, kaip ir prideda normaliam negyvėliui, o ne elektriniam zombi.

Viskas... Viskas?

Raselas atsimerkė. Šaltas prakaitas tekėjo nuo kaktos, lyg druska grauždamas akis. Buvo tylu. Jis vis dar buvo šalia nužudytojo, apsuptas paslaptingos jėgos sumaitotų mašinų. Kvepėjo ozonu, tarsi ką tik pasibaigė audra, - kvepėjo mišku ir jūra. Tolumoje pasigirdo policijos mašinų sirenų garsai.

Raselas apsidairė ir pradėjo trauktis iš šio mašinų chaoso, vingiuodamas tarp įvairiaspalvių negyvų mašinų.

Užsiplieskė didelės dienos šviesos lempos. Policijos sirenos artėjo. Raselas vėl apsidairė. Baisi netvarka buvo taisyklingo beveik šimto sieksnių skersmens skritulio su centru ten, kur Raselas nurėžė priešininko galvą, viduje. Kiti "kadilakai", "poršė", "sitroenai", BMW ir t.t. taikiai tebestovėjo, - kaip ir anksčiau, - baltomis linijomis pažymėtose stovėvimo aikštelėse.

Jis pradėjo bėgti link savosios mašinos,paliktos prie šoninio įvažiavimo. Jo tolstančių žingsnių aidas dusliai skambėjo tirštoje tuščio garažo tyloje.

Pakeliui jis atliko dar vieną labai svarbų reikaliuką. Užšokęs ant vienos mašinis kapoto, Nešas rūpestingai padėjo savo kalaviją ant metalinės spintutės, prie kurios buvo pritvirtintos dienos šviesos lempos. Užtrukęs akimirką, jis nušoko žemyn ir apsiausto rankove perbraukė šlapią veidą. Ašaros? vargu bau...

[ Raselo Nešo prisiminimų intarpai:
  Pirmas;
  Antras;
  Trečias;
  Ketvirtas.
]

Tęsinys, peršokant iškart prie 5 skyrelio
Grįžti į teksto pradžią


Bėgimas į kosmosą
Paslaptingosios zonos
Anatolijus Šalinas. Futurija
Strugackiai. Šeši degtukai
Pirmoji tarpžvaigždinė kelionė
Ingvaras Nilsenas. Paskutinė medžioklė
Rėjus Bredberis. Vos ne pasaulio pabaiga
Planetų judėjimo pakeitimai
Kosmoso musės ir musytės
Velso atominė bomba
Fantastikos skiltis
Skaitiniai
Vartiklis