Žozefas Anri Roni-Vyresnysis (Joseph Henri Rosny aine).
Kataklizmas

Apie autorių  - žr.  >>>>

Tarsi sutirštėjo baimės debesys virš Tonadro plynaukštės. Paskutinėmis savaitėmis rodėsi, tarsi oras būtų prisodrintas neaiškaus nerimo ir nelaimės nuojauta. Pirmieji tai pajuto gyvūnai – gyvuliai neramiai trypė tvartuose, o išvestas į pievas, neėdė keistos žolės, kurios galiukai laikas nuo laiko kibirkščiavo elektros iškrovomis. Laukiniai gyvūnai. Palikę miškus, spraudėsi prie žmonių būstų, tarsi čia ieškodami pagalbos, o aprašomų įvykių išvakarėse pradėjo ir visai palikinėti plynaukštę – jų pėdsakai vedė prie Jarazo upės.

Pirmi apgyventas vietas paliko stambūs žinduoliai: atėjusios nakties tyloje buvo girdimas vilkų staugimas, elnių ūktelėjimai, triukšmingas šernų bandos prabėgimas. Pašaliečiui – jei toks pasirodytų – tokia eiga atrodytų keista, tarsi pasaulio pabaigos išvakarės. Nekreipdami dėmesio vienas į kitus, darnia greta ėjo grobuonys ir jų aukos. Iš paskos paskui stambius žvėris patraukė smulkūs – kiškiai, lapės, voverys. Net akli kurmiai išlindo iš savo požeminių labirintų ir nuskubėjo į slėnį.

Tada atėjo eilė žemės ir vandens, sparnuotiems ir besparniams vabzdžiams ir vabalams. Visa ta vingiuojanti, skrendanti, šokčiojanti ir šliaužianti gyvuma kelias dienas – nuo saulėlydžio iki aušros – nesuskaičiuojamais upeliais tekėjo į slėnį. Plynaukštę paliko net sraigės, vežiai, vėžiai, šliužai ir sliekai. Neplazdėjo daugiau drugeliai, nešokinėjo veržlūs žiogai. Tik paukščiai iš padangės aukštumų dar žvalgėsi po ištuštėjusį žemės paviršių.

Tačiau ir plunksnuočiai elgėsi labai neramiai. Jie rinkosi į didelius būrius, tarsi ruošdamiesi rudeniniam skrydžiui į šiltus kraštus, ir suko didelius ratus, tarsi viesulo pagriebti sausi lapai. Tačiau dažniausiai jie nejudėdami tupėjo ant medžių šakų, daugiau nedžiugindami žmonių savo skambiomis trelėmis tekant ar leidžiantis saulei.

Nuo seno prijaukinti gyvuliai – avys, karvės, arkliai, šunys – nepaisant vis stiprėjančios baimės vis tik baiminosi palikti savo šeimininkus. Ir tik laisvę mėgstančios katės atidavė pirmenybę įtartinai žmogaus globai ir paliko jaukius namus, sekdamos savo laukinius gentainius.

Grass Fire Tornadro plynaukštė, įsikūrusi ant uolėto pagrindo, toli nuo aktyvių žemės vietų, gana aukštai virš vandenyno lygio, vargu ar galėjo sulaukti netikėto stichijos smūgio, tačiau keistas ne tik gyvūnų, bet ir augalų pasaulio elgesys Sanso gyventojams ir Korno dvaro savininkams kėlė nerimą. Žmonės negalėjo suprasti, iš kur slenka pavojus, tačiau keturkojai fermų gyventojai nuolat snukius suko į šiaurę, o medžiai į tą pusę lenkė šakas, tarsi siaubo apimti – rankas. Ryto rūkas nenešė vėsos. Dar blogiau, jo garai trukdė kvėpuoti, o vakarinis oro švytėjimas, nieko neturintis bendra su vakaro žara, kėlė nemigą ir skausmingai spaudė širdį.

Žvaigždžių lietus

Kažkaip vakare Severas su žmona vakarieniavo, sėdėdami prie atviro lango savo sodyboje Korne. Blyškus ir žavus aštriaragis mėnulis kabojo virš atsiveriančių platumų, o vakarinę plynaukštės dalį gaubė migla. Neapsakomas žavesys sklido nuo šito kraštovaizdžio, tačiau stiprus nervinis jaudulys vertė sutuoktinius tylėti, kartu leisdamas virpančia širdimi gėrėtis tuo nakties grožiu. Už lango sklido melodingas medžių lapų šiugždėjimas, pro vartų pinučius buvo nuspėjamas pasakiškas vaizdas: Įdirbti Tornadro laukai, kaimo namai šviečiančiais langais, viliojantys savo paslaptingumu, neaiškūs bažnytėlės kontūrai.

Dvaro savininkus visa tai jaudino, juos gąsdino kūne juntamas virpulys, ir kai tai tapo nepakeliama, šeimininkei iš rankų iškrito vynuogių kekė ir ji sudejavo:
- Dieve mano, nejaugi tai nesibaigs?

Severas pažvelgė į žmoną, visa siela norėdamas ją nuraminti, tačiau ir pats juto netikrumą prieš artėjančią grėsmingą jėgą. Severas Letanas buvo iš tų tikrųjų mokslininkų, sugebančių neskubant pažinti pasaulio sandaros paslaptis, kruopščiai tyrinėjančių gamtą, tačiau tuo pačiu metu abejingų šlovei. Kartu jis ne tik buvo tikru mokslininku, tačiau ir doru žmogumi. Jo žvilgsnyje matėsi švelnumas ir ryžtas, liudijantys, kad jis apsisprendęs tikrai nugyventi savo gyvenimą. Jo žmona Liucė buvo kilusi iš kalnų keltų: nervinga, gracinga, uždaros prigimties… Supama švelnaus vyro dėmesio, ji gyvena, tarsi gležnas žiedelis didelės upės užutekyje po plačiais lapais.

Severas tarė:
- Jei nori, galim jau rytoj išvažiuoti.
- Taip, išvažiuokim, prašau!

Ji priėjo prie jo, tarsi ieškodama apsaugos, ir sušnibždėjo:
- Žinai, mano tokia nuojauta, tarsi žemė slysta iš po kojų. O vakarais mane tarsi pakelia ir neša kažkokia jėga… Aš jau baiminuosi greitai vaikščioti, man atrodo, kad ir taip tarsi skrendu. Ir laiptais lipu be jokių pastangų, tik visąlaik bijau nukristi.
- Tau tik vaidenasi, Liuce. Vis tie nervai…

Jis nusišypsojo, priglausdamas prie savęs, tačiau jame plito kažkoks neaiškus nerimas. Severas irgi jautė tą nepaaiškinamą lengvumą. Kai ėmė temti, jis išėjo pasivaikščioti, tačiau netrukus nusprendė grįžti į sodybą. Ir staiga jį nunešė su neapsakomu lengvumu, žingsniai darėsi vis platesni, pereinantys į šuoliukus… Jis jau sunkiai išlaikė lygsvarą, kojos neklausė. Letanas ėmė eiti lėčiau, stengdamasis žengti kuo tvirčiau ten, kur dirva buvo drėgnesnė ir klampi.

- Manai, kad tai tik vaidenasi? – paklausė ji.
- Tuo tikras, Liuce…

Ji žvelgė į jį, o jis glostė jai galvą. Netikėtai Liucė pajuto, kad vyras irgi jaudinasi, apimtas nerimo, kad jai pas jį nesaugu; nes abudu – tik pasigailėtini ir silpni sutvėrimai prieš paslaptingą galią. Tada ji išbalo, bandydama tvardytis.

- Išgerk kavos, ji suteiks žvalumo.
- Gal.

Jie jautė, kad jų replikos skamba neužtikrintai, o visi žodžiai ir pastangos bevaisės prieš artėjantį, nelauktą gamtos pasikeitimą, jau kelias savaites ardžiusį įprasta gyvenimo sandarą, kėlusį nerimą augmenijai ir gyvūnijai., kiekvienai būtybei ir kiekvienam augalui.

Tai, jie jautė tą melą, tačiau nedrįso pažvelgti vienas kitam į akis, bijodami išduoti savo nuojautas, perduoti kitam savo nervinę įtampą ir tuo pačiu skatinti nevilties jausmą. Kelias ilgas minutes sutuoktiniai ėsiklausė į save, siejoje jausdami atsaką į juos kankinančią paslaptį.

Išsigandusi tarnaitė atnešė kavą.
- Ar pastebėjai, kaip vaikšto Marta? – paklausė Liucė.
Jis neatsakė, nustebęs žvelgdamas į sidabrinį šaukštelį cukrui. Liucė taipogi pažvelgė į jį ir šūktelėjo:
- Sidabras pažaliavo!

Ir iš tikro, šaukštelis tapo žalias, su neryškiu smaragdiniu atspalviu. Ir tada jie pastebėjo, kad visi sidabriniai indai įgavo tokią pat žalią spalvą.

- Dieve mano! – šūktelėjo Liucė. Pakėlusi ranką, tarsi užkeikimą, ji dusliai padeklamavo:

Kai sidabrą užtrauks žaluma,
Rož Egiu pakils su sutema,
Ir nuris Mėnulį su žvaigžde…

Toji senovinė, paslaptinga pranašystė, kurią Tornadro gyventojai perdavė iš kartos į kartą, padvelkė kažkokia niūria neviltimi; jie suprato, kad į jų likimą įsiskverbė kažkas nepavaldus žmogaus protui. Iš kur valstiečiams kilo tas, taip grėsmingai dabar skambantis, pranašavimas? Kokios senųjų protėvių žinios, kokie stebėjimai, kokie prisiminimai apie praeities kataklizmus įsikūnijo jame? Severas beprotiškai panoro atsirasti toli nuo Tonagro. Jis jautė sąžinės graužatį, kad nepaklausė neklystamo gyvūnų instinkto, o drįso vadovautis pasigailėtina žmogiškąja logika, nepaisydamas gamtos perspėjimų.

- Nori, išvažiuosim dar šiąnakt? – užsidegęs paklausė Liucės.
- Iki ryto niekas neišvarys manęs iš namų.

Jis pagalvojo, kad ryžtis naktį išvykti ne mažiau pavojinga, nei likti sodyboje, todėl nepradėjo ginčytis. Nevilties sklidinas žvengimas, duslūs kanopų smūgiai į arklidės duris, šaižūs riksmai nutraukė jo mintis. Sukaukė šuo, laukė rėkavo žmonės, jiems antrino karvių mūkimas, stūgaujantis asilų baubimas. Tą akimirką dangų nušvietė žalias žybsnis, pralėkė didelė krentanti žvaigždė, po savęs palikdama ryškią ugninę uodegą.

- Žiūrėk, - suriko Liucė.

Iš paskos lėkė meteorai, pradžioje pavieniui, tada ištisais pulkais, kiekvienas nepaprasto grožio, su ilgu šleifu ir stambiu ryškiu branduoliu.

- Kaip tik šiandien rugpjūčio dešimtoji, - ištarė Severas, - taigi krintančių žvaigždžių bus dar daugiau. Čia nieko keista.

- Tada kodėl vos vos tešviečia lempos?

Lempos iš tikro švietė gerokai silpniau. Atrodė, kad oras persotintas elektra. Sutuoktinius staiga apėmė siaubas, tačiau ne dėl mirties, o prieš antgamtiškas būties apraiškas. Iš baimės jie įsigriebė į ką nors tvirčiau – į stalą, už spintos, tikėdamiesi sugražinti dingstantį kūno svorį, siekdami liesti kažką tvirta, patikima… Jie pajautė keistą stūmimą iš apačios, juos kilstelėjo aukštyn; ir Letanai net nepabandė išlaikyti pusiausvyrą. Juos apėmė toks jausmas, kad jie tarsi pateko į kitokią terpę, o jos atmosfera veikia juos, tarsi gyva materija ar kitokia galia, tik jinai yra nežemiškos kilmės. Ta galia įkrovė kiekvieną kraujo lašelį, vadovavo kiekvienai kūno ląstelei, pasiekdamas pačią gilumą, įelektrindama kiekvieną kūno plaukelį. Beje, kaip ir nuspėjo Severas, žvaigždžių lietus stiprėjo, meteorai švysčiojo visame danguje. Pamažu prisijungė keistas, iki tol nepastebėtas reiškinys tyloje vis stiprėdama suskambo muzika: styginių simfonija dangaus gelmėse, šnabždėjimas, panašus į žmonių, tolimi, vos girdimi, balsai… Į sąmonę atėjo senuko Pitagoro mintys apie sferų harmoniją.

Grass Fire - Tai dvasios! - sušnabždėjo Liucė.
- Ne, - paprieštaravo vyras, - tai nežinomos gamtos jėgos.

Tačiau ar tai buvo dvasios, ar galios, jose buvo ta nežinomybė, ta akla grėsmė, jos buvo paslaptingo reiškinio apraiškos, baisiausios žmogaus baimės pasireiškimas – baimės prieš Nenuspėjamumą. O švelnūs, trapūs balsai vis liejosi, užpildydami visą erdvę, gražinantys Liucę į vaikišką susitaikymą, tikėjimą, maldą…

- Tėve mūsų, kurs esi danguje…

Širdis plakė taip dažnai, kad atrodė, kad ji tuoj tuoj neišlaikys. Severas, išgirdęs maldą, nedrįso nusišypsoti, tačiau savo mokslininko protu, nukreiptu ieškoti tiesos, vis tik bandė nustatyti, kokie magnetiniai laukai, kokie nežemiški energijos šaltiniai veikia šį Žemės rutulio kampelį ir kas vyksta Jarazo upės slėnyje.

Tačiau nuo pat pradžių iki pat šiandienos vakaro už plynaukštės ribų (Severas buvo nusileidęs prie upės) niekas nieko neįprasta nepastebėjo, niekas netrikdė įprastos gyvenimo tėkmės. Bet kodėl? Koks ryšis tarp dangaus ir plynaukštės, kokia įvykių grandinė (juk valstiečių pranašavimuose minimas tam tikras priežastingumas) sukėlė tą gigantišką dramą.

Vėl pasigirdo smūgiai. Arklių senųjų arklidžių šturmas baigėsi pergale. Pasirodė visi trys arkliai su putotais snukiais, jie lėkė milžiniškais šuoliais blyškioje žemai kybančio mėnulio šviesoje.

- Čia, Kleronai! – šūktelėjo Severas.

Vienas arklių pasuko link namo, kiti jį pasekė. Sunku įsivaizduoti labiau neįtikinamą sceną: trys pailgi snukiai prietemoje prie lango apuosto Severą ir Liucę, ir panika jų akyse keičiasi pasitikėjimu Šeimininkais, tais, kurie juos maitino. Tada staiga, galbūt dėl sustiprėjusio meteorų srauto, išplėstuose vyzdžiuose blyksteli visa apimantis siaubas ir beprotiškoje panikoje arkliai pučia šnerves ir laukiniškai žvengdami nušuoliuoja tolyn.

- Kaip jie šuoliuoja! – surinka Liucė.

Ir tikrai, arkliai lekia milžiniškais šuoliais, netikėtai pats neramiausias, tarsi su sparnais, prasklendžia virš geležinių vartų.

- Žiūrėk, žiūrėk! – šaukia Liucė. – Tarsi visai nieko nesvertų…
- Kaip ir kiti, - atsako jis automatiškai.

Ir tikrai, du kiti šešėliai pakilo, neliesdami virbų, virš 4 metrų. Jų lengvi siluetai pasakišku greičiu toldami lėkė per kaimą, tarsi tirpdami ore, kol galiausiai dingo. Tą akimirką į sodą išėjo sumišęs tarnas, žengdamas su neslepiama baime, tarsi kūdikis, besimokantis vaikščioti. Severui labai pagailo šio vargšelio. Jis suprato, kad namai, kaip ir jų šeimininkai, apimti tokio pat didėjančio siaubo.

- Palik, Viktorai, vėliau juos surasim.

Viktoras priėjo, pasilaikydamas už medžių, o vėliau už namo sienos ir langinės. Jis paklausė:
- Ar tiesa, kad ateina Rož Egiu?

Severas susvyravo. Nepaisant visa to, kas vyksta, fantasmagoriškumo, jis bandė išlaikyti blaivų protą, tačiau Liucė nesugebėjo nutylėti:
- Taip, Viktorai.

Kilo spengianti tyla. Visi trys jautė vienodai: vyksmo antgamtiškumą; ir vis tik Severas abejojo, bandydamas suvokti to fenomeno ryšį su meteorų lietumi. Jis apmąstė vis stiprėjančio žvaigždžių lietų – nežemiško grožio dalyką – srautą, besiliejantį iš Visatos gilumos. Naujas pastebėjimas privertė jį krūptelėti: ryški šviesa, tvykstelėjusi virš vietovės, negalėjo būti nepilno Menulio, žemai kybančio virš horizonto. Letanas žiūrėjo, kaip mėnulis pamažu dingsta vakaruose kartu netekdamas savo išgaubtumo. Po kelių minučių jis visai dingo.

Tačiau Tornadro plynaukštė tebebuvo apšviesta, šviesa tarytum sklido iš zenito, kiek pasislinkusio į šiaurę, kaip galima buvo spręsti iš savo šešėlio. Nejaugi tas stebuklas ateina iš zenito? Severas pasisuko.

Iš ten sklido lelijų spalvos šviesa, tarsi išausta iš smulkiausių dalelyčių, tas šviesos šaltinis priminė kiek pailgą debesį, kiek šviesesnį šiaurinėje dalyje.

Tada Severas pagalvojo apie tai, kaip būtų įdomu nesijaudinant stebėti vykstančius reiškinius nejaučiant baimės dėl artėjančios žūties.

Rož Egiu pasirodymas

- Žiūrėkite! – suriko Liucė, rodydama į dangų.

Ji taipogi pamatė šviesą, tačiau buvo sukrėsta labiau už vyrą. Viktoras, pasilaikydamas lango rėmo, drebėjo tarsi karštligės krečiamas, iš baimės šūkčiodamas.

Danguje švytėjimas vis ryškėjo. Dangiškųjų balsų šnabždesys pamažu nutilo ir slegianti tyla apgaubė Tornagro plynaukštę. Tada iš apačios, įsižiebdama vis ryškiau, ėmė sklisti nauja šviesa, tarsi atkartodama aną. Jo besvoriai blyksniai nušviesdavo medžių žievę ir augalus, užburdami ir baugindami. Liucei, Severui ir Viktorui, tokiems skirtingiems, į galvą atėjo vienodas palyginimas – jie vienu metu prisiminė apie kapinių žvakes, laužą, milžinišką gaisrą, kuriame išnyks Tornadro plynaukštė su visais jos gyventojais.

Pusiau besusivokiančią Liucę krėtė drebulys ir ji staiga paprašė:
- Gerti!

Severas atsisuko į žmoną, meilė jai jam suteikė naujų jėgų, jis įveikė savyje sąstingį, norą mirti štai taip, stovint vietoje. Neužtikrintai žengdamas, Letanas nuėjo atnešti vandens su nuostaba pastebėjo, kad oras tapo labai gaivus, beveik vėsus, nepaisant žaros, apėmusios dangų ir žemę. Reikėjo nemažų pastangų atnešti vandens. Stiklinė rankoje beveik nieko nesvėrė ir Severas net nejuto, ar jis ką nors laiko rankoje, todėl iš visų jėgų spaudė stiklinę. Ir vis tik pusę išlaistė pakeliui.

Liucė gurkštelėjo ir pasibjaurėjusi atstūmė stiklinę:
- Skoniu primena geležies rūdis…

Jis paragavo ir irgi susiraukė. Vanduo iš tikro turėjo geležies prieskonį. Neviltyje Severas ir Liucė žvelgė vienas į kitą. Iš atminties gelmių iškilo prisiminimai apie kartu nugyventus metus, pažymėtus abipuse meile, apie laiką, kai jie pirmąkart susitiko šioje žemėje, visa esybe vienas kitą patraukdami (kiek buvo ilgų, puikių, pakylėtų valandų, dabar atgyjančių praeities veidrodyje!). Jų žvilgsniai susidūrė ir juose buvo perskaitoma begalinė užuojauta. Nejaugi tai iš tikro pabaiga, nejaugi jiems teks atsisveikinti su gyvenimu, mirus uždūstant, nuo troškulio, keisto svorio netekties jausmo…

Severas, pilnas gyvybinės energijos, nepaisant nieko nenorėjo tuo patikėti. Ir nors beveik girdėjo laidotuvių varpus, jame dar ruseno mokslininko smalsumas, verčiantis atidžiai įsižiūrėti į aplinką.

Keista ir baisi drama tęsėsi, primindama tikrą dieviškumą. Marga šviesa, milžiniškos šv. Elmo ugnys kažkur tolumoje: pradžioje medžių viršūnėse pasirodė jų liežuvėliai, vilnijantys visomis vaivorykštės spalvomis, jos gausėjo, mirguliuodamos ant kiekvienos šakos, kiekvienoje lapo gyslelėje, tada nusileido ant krūmų, kiečių, žolės. Nuo kiekvieno stiebelio tiesiai į dangų kilo silpnas švytėjimas.

Virš tos fantastiškos žaros, virš liepsnojančio peizažo būriais blaškėsi paukščiai, pagaliau nusprendę palikti gimtas vietas. Tos sutvėrimai, nereaguojantys į elektros poveikį, ilgai priešinosi paslaptingų reiškinių poveikiui, kuris, nenuginčijamai, jiems nebuvo toks pražūtingas, kaip kitai gyvūnijai. Bloga pranašaujančiai kranksinčios varnos, nesuskaičiuojami žvirblių būriai, dagiliai, kikiliai, liepsnelės, kėkštai ir kregždutės, plėšrūnų – pavieniui ar poromis – skrido į pietus, skleisdami garsus, primenančius žmonių kalbą.

Severas vis daugiau stebėjosi, kad tos nesuskaičiuojamos ugnys nesusilieja ir nuo jų nesklinda jokia juntama šiluma. Nuo kiekvienos liepsnelės tiesiai į viršų driekėsi tiesus spindulys, panašus į aštrius ašmenis, o visi kartu jie sudarė keistus, panašius į gotikinius, statinius su milijardais akinančių smailių.

Jis atsipeikėjo nuo išgąstingo Liucės šūksnio:
- Laikyk mane, mane neša!

Jis išvydo, kaip žmona blaškosi kliedėdama, ji mirtinai išblyškusi, karštligiškai gaudo orą. Severas krito į visišką neviltį, jo širdis beveik liovėsi plakti, jis netgi nesuvokė, kad prie savęs glaudžia Liucę. Visa virpėdama, ji žvelgė į mirguliuojančią plynaukštę ir vos girdimai šnabždėjo:
- Tai kitas pasaulis, Severai, bevaisis pasaulis, Žemė žūsta…
- Ne, ne… - jis įkalbinėjo žmoną, suprasdamas savo žodžių beprasmiškumą, - tos magnetinės jėgos pakeitė sukimosi greitį…

Pasigirdo tylus sustingusio Viktoro balsas, sunkiai beatsigaunančio:
- Rož Egiu!

Severas pažvelgė pro langą. 20 laipsnių nuo šiaurės jis išvydo didelį rūdžių spalvos trikampį su nelygiais, tarsi sieros rūgšties nugraužtais kraštais. Pamažu trikampis šviesėjo, įgaudamas vandens skaidrumą – tikras ežeras, nusitęsęs į šiaurę, kuriuo nusirisdavo ratilai, panašūs į blyškiai rausvos spalvos bangas.

Aplink ežerą visame danguje buvo išsiskleidę žalios sutemos, pradžioje šviesiai smaragdinės, vėliau darėsi sodriai mėlynomis, juodomis, dangaus skliauto pietuose – tamsaus nefrito spalvos.

Žvaigždės išblėso. Liko tik raudono ir žalio vandens dangus nefrito sutemose.

Kas tai buvo? Iš kur atsirado? Ir kodėl pasirodė būtent virš Tornadro plynaukštės?

Kokia paslaptinga sąveika, kokia giminystė sieko plynaukštę su dangumi?

Visi tie klausimai kilo Severo sąmonėje, vienok nemažindami jo baimės dėl išsipildžiusios valstiečių pranašystės. Jis daugiau neabejojo, kad atėjo mirtis, kad širdis, taip patrakusiai besidaužanti krūtinėje, štai-štai nurims amžiams. Staiga Liucė, pakėlusi į dangų veidą, paliestą mirties antspaudu, širdį draskančiai iškilmingai padeklamavo:

Kai sidabrą užtrauks žaluma,
Rož Egiu pakils su sutema,
Ir nuris Mėnulį su žvaigžde…

Ir giliai atsidususi, atsidavusi likimui, ji parkrito ir užsimerkusi sustingo.

Link Jarazo upės

Severas atsipeikėjo ir iš paskutinių jėgų nušliaužė prie žmonos, tįsinčios ant grindų. Nejaugi ji mirė, amžiams dingo? Jam ištrūko liūdnas juokas, juokas iš padėties be išeities, ir žodis "amžiams" pasirodė jam pikta patyčia. Tas "amžiams" jam galėjo reikšti dar kokią gyvenimo valandą.

Severas apkabino žmoną, net nesuvokdamas, ką daro, stipriai spaudė prie krūtinės., kai staiga jį pervėrė saldus, keistas palengvėjimas: jis tvirtai stovėjo ant žemės, jam grįžo svoris. Keista, keista, kad padėjo krovinys, kad pats nesusiprato į rankas paimti kokį nors svorį, kad vėl įgautų stabilumą.

Jo nuotaika pasitaisė, jis pasijuto užtikrinčiau, ir nors kvėpuoti tebebuvo sunku, gimė viltis, kuri audė dėl to, kad jam buvo lengva ant rankų laikyti Liucę, tarsi kokį mažylį.

Ir staiga jo širdį tarytum kažkas suspaudė: jis prisiminė katastrofą, kurią buvo beveik užmiršęs. Pagalvojo, ar gyva Liucė? Klausėsi jos kvėpavimo, glaudė ausį prie krūtinės, tačiau pačio širdies plakimas trukdė įsiklausyti. Liucė buvo labai išbalusi, jos akys žvelgė be judesio, tačiau mirusia ji vis dar neatrodė.

- Liuce, mieloji!

Atodūsis, silpnas galvos judesys. Jis pajuto jos vos juntamą kvėpavimą. Gyva! Tai jam suteikė naujų jėgų, Letanas buvo pasirengęs bet kam, kad tik ją išgelbėtų.

Kelias minutes jis svarstė, ko imtis, tada gūžtelėjo pečiais. Kam tie apmąstymai? Veikia veikti, kaip elgėsi gyvūnai, ką darė patys niekingiausi tvariniai – bėgti prie Jarazo upės. Ir daugiau nesvarstydamas, pasirinkęs trumpiausią kelią, jis išlindo pro langą, šūktelėdamas Viktorui:
- Paimk į rankas ką nors sunkaus, paleisk šunį ir perspėk likusius. Žiūrėk, kaip laiku savo naštą. Tegu visi bėgą į slėnį, dar galima suspėti… Supratai?
- Taip, mesjė!

Ir Severas nubėgo, žengdamas užtikrintai ir sparčiai, nors kvėpavo sunkiai. Lauke elektrinis laukas veikė stipriau ir trukdė judėti. Jis išbėgo pro vartus ir atsidūrė kaime.

Paslaptingu didingumu ežeras, kaip atrodė, savo ribas išskleidė iki pačios žvaigždžių gelmės. Pasikeitė ir aplink jį spindinti aureolė: dabar ji švelniais atspalviais buvo panaši į vitražą, o akvamarino dėmė tiesiai virš galvos susiliejo su oranžiniais nėriniais, kurie buvo tarsi užmesti ant niūriai pilko dangaus.

Grass Fire Vis dar nesimatė žvaigždžių. Laikas nuo laiko ugninė juosta perskrosdavo dangų nuo šiaurės iki pietų.Visa žemė plynaukštėje buvo paimta ugnies. Medžiai liepsnojo tarsi didelės žvakės, degė žolė, į dangų kilo ilgi ugnies liežuviai, sudarydami daugiaspalves arkas, kurios tai nuslopdavo, kai danguje susidurdavo kažkokios nežinomos jėgos, tai vėl įsiliepsnodavo, užpildydamos erdvę nuostabia ir bauginančia gyvybe. Severas ėjo per plynaukštę, tada užsimerkęs imdavo bėgti, kai tekdavo kirsti liepsnojančias vietas. Iš Liucės plaukų byrėjo kibirkščių spiečius, akinantis Severą. Nuojauta jį vedė į pietvakarius. Po kelių minučių jis išvydo fermą, kuri jam tapo orientyru, nors ir nelabai patikimu – taip pasikeitė kraštovaizdis.

Staiga jam pasirodė, kad jis paklydo – prieš jį plytėjo nedidelis vandens telkinys, kurio krantai buo apaugę žioruojančiomis nendrėmis, panašiomis į baudžiančius kalavijus, o vandenyje atsispindėjo blyškiai žalios ievos, mirksinčios žvakutės, troškus oras buvo pilnas fosforo ir ozono. Severas jautė po kojomis klampią dirvą, į save viliojeo užsistovėjęs vanduo. Jis pabandė susiorientuoti, supratęs, kad prieš jį Siezo ežeras, kuris yra pusantro kilometro nuo plynaukštės pakraščio. Per 10 min. jis sugebėjo apeiti ežerą ir iš salos atsidūrė toje pačioje vietoje. Nejaugi jis neištrūks iš čia, nejaugi visos pastangos veltui?

- Pirmyn, Severai!

Jis vėl ėmė bėgti, bandydamas įžvelgti kokį nors orientyrą, ką nors pažįstama… Letanas visai nusilpo ir suprato, kad dar valanda klaidžiojimo po plynaukštę jam reiškia galą, mirtį.

Staiga jis pastebėjo smailą iškyšulį, vienintelį ežere, iš kurio jis galėjo apsižvalgyti. Atrodė, kad išaugo sparnai. Severas puolė į priekį, rado siaurą takelį, iš kurio daugiau nenuklydo. Jis negalėtų pasakyti, kiek laiko ėjo – pusvalandį, 10 ar 5 minutes… Tačiau štai jis iš baimės sustojo priešais juodą bedugnę, atsivėrusią priekyje, - įvytintis šlaitas skyrė jį nuo žiojinčios prarajos.

- Šlaitas! Šlaitas!

Jis kartojo tą žodį, eidamas vingiuojančiu takeliu. Su kiekviena sekunde savijauta gerėjo, elektrinis laukas silpo, liepsnos geso, virsdamos retomis klaidžiojančiomis ugnelėmis, oras darėsi gaivesnis ir švaresnis. Liucė tapo gerokai sunkesnė, jis ją sunkiai benulaikė rankose, bėgti su tokia našta Letanas jau negalėjo. Jis pargriuvo, nusirito šlaitu, pabandė bėgti, paklusdamas vis tam pačiam nenugalimam instinktui. Ir staiga jį apėmė beprotiškas džiugesys: jis išgirdo upės vandens sruvenimą, visa savo esybe pajuto, ar artėja išsigelbėjimas. Dar keli žingsniai. Ir štai dingo pavojus. Čia daugiau nėra paslaptingų galių, čia viešpatauja sena gera gamta, palanki žmogui.

Apsipylęs prakaitu Severas vis tik sustoja, tačiau dabar jis jaučia, kad pilnas jėgų. Prieš jį plyti slėnis, sutemoje sruvena upė. Sušukęs iš džiaugsmo, jausdamas stiprų palengvėjimą, jis griūna. Liucė be sąmonės guli jam ant kelių. Viršuje, ant šlaito, mirguliuoja neaiški šviesa, prie krašto tapdama ryškesne. Raudonis išnyko, vietoje jo nedideli atspindžiai, mirgantys tarsi jūra naktį. Rož Egiu išnyko, liko tik rausva žara, panaši į šiaurės pašvaistę; ir vis dar gausus ir nuostabus žvaigždžių kritimas.

- Kokia priežastis? – klausė savęs. – Iš kur toks skirtumas tarp plynaukštės ir Jarazo upės slėnio?

Jis pasilenkė prie Liucės. Jis vis dar buvo išblyškusi, nejudanti, tačiau kvėpavimas juntamas. Tai miegančio, o ne sąmonę netekusio kvėpavimas. Jis garsiai pašaukė ją:
- Liuce! Liuce!

Ji suvirpa, lėtai pasuka galvą. Begalinis džiaugsmas užplūsta Severą. Jis verkia iš laimės, spaudžia prie savęs Liucę, tebešaukia ją vardu, šnibžda malonius žodžius. Pagaliau ji atsimerkia. Ji dar neprabudo, jos akyse rūkas, tačiau štai ji išvysta Severą:
- Mes laimėjom! Tornagras tavęs neprarijo! – šūkteli ji.

Stovėdamas prie upės, sukryžiavęs rankas, jis pasižada pakilti ten, aukštyn, pietvakarių kryptimi, ir aprašyti visą katastrofą. Tuo tarpu nuo šlaito atskrieja balsai, šunų lojimas 0 tai artinasi Korno dvaro tarnai. Liucė su Severu laukia, apsikabinę ir verkdami iš laimės.

P.S. Severas Letanas iš tikro britų leidykloje išleido kataklizmo Tornadro plynaukštėje kroniką. Savaitę virš plynaukštės buvo galima stebėti Rož Egiu. Savaitę plaikstėsi stingdantis gaisras, kuris nieko nedegino. Apie panašų reiškinį pasakojo ir Pietelo plynaukštės valstiečiai. Speciali mokslinė komisija atvyko paskutinę dieną. Plynaukštėje buvo kelios aukos, tačiau dauguma gyventojų suspėjo palikti ją naktį prieš rugpjūčio 10-ąją. Kas dėl mokslinių išvadų, tai visos jos atrodė mažai įtikinamos. Niekas nesugebėjo iškelti hipotezės, kuri paaiškintų, kas įvyko. Tiesa, pavyko sutinkti apmąstymus skatinančių duomenų, rodančių, kad Tornadro plynaukštė įsikūrusi ant uolingo pagrindo, kurio tūris apie 150 mlrd. m3. Vėliau tie faktai gali atvesti prie įdomių mokslinių atradimų, o kol kas jie leidžia spėti, kad minėtas uolingas pagrindas yra kosminės kilmės, tai milžiniškas bolidas, į Jarazo upės slėnį nukritęs dar priešistoriniais laikais.

Papildomi skaitiniai:
Fantastikos skyrius
Ar mąsto žmogus?
Harriet Zinnes. Sparnai
Vasilijus Lobovas. Įsimylėję
Žozefas Anri Roni. Ksipehūzai
Žozefas Anri Roni. Žemės žūtis
B. Rudenko. Medžioklė su licenzija
Ž. A. Roni-vyresnysis. Žvaigždžių klajūnai
R. Silverbergas. Pamatyti nematomą žmogų
Strugackiai. Pirmieji žmonės pirmajame plauste
Apie: A. Tolstojus. Inžinieriaus Garino hiperboloidas
Igoris Rosochovatskis. Gerieji gyvūnėliai
O. Korabelnikovas. Sparnų prisilietimas
Dmitrijus Bilenkinas. Gyvybės dykuma
Ž. A. Roni-vyresnysis. Nepažintasis pasaulis
Sergejus Lukjanenko. Kurčias telefonas
Toji kosminė 19-ojo amžiaus antra pusė
T. Stardžonas. Biznis iš baimės
Romenas Jarovas. Vėjas nuo viršūnių
R. Jangas. Rugsėjyje 30 dienų
V. Nazarovas. Žaidimas mirtingiesiems
„Pikų septyniukės“ sugrįžimas
Strugackiai. Šeši degtukai
Robertas Aberneti. Atžala
J. Zyka. Nuosprendis
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė