|
Svečias iš kosmoso A. Kazancevo (1906-2002) kūryba kelia daug prieštaringų emocijų. Vieni nepagarbiai jį vadina artimo taikinio fantastu, konjunktūrininku; kiti susižavėję, stato greta A. Beliajevo ir I. Jefremovo, laiko vienu iš tarybinės fantastikos šulų. O jau kiek su juo susijusių linksmų istorijų prikurta nesuskaičiuosi. O gimė jis Akmolinske (dabar tai Nur-Surtanas, Kazachstano sostinė) gyvulių verslininko šeimoje. Pirmoji nepaprasta istorija jam nutiko vaikystėje, kai prieš 2-ąją realinės mokyklos klasę per patį revoliucinių įvykių, atsiritusių ir iki Sibiro, įkarštį jis beveik apako. Vietiniai gydytojai tik skėsčiojo rankomis (visai kaip dabar per koronės epidemiją): o ką mes galim padaryti!? Tada ryžtinga motina sūnų nuvežė į Tomską, teisingai manydama, kad į Piterį ar Maskvą per revoliuciją tikrai vykti neverta. Bet ir Tomske vietinis šviesuolis, profesorius, kažką miglotai aiškino ir siūlė kreiptis į tokį oftalmologą Odesoje,... tačiau tik nurimus pilietiniam karui. Pasimetę jiedu grįžinėjo, tačiau sėkmingai namų nepasiekė įvyko traukinio avarija ir Aleksandras dribo iš viršutinės lentynos. Ir koks stebuklas regėjimas atsistatė! O apako jis tik paskutiniais gyvenimo metais. Iki parašant pirmąjį kūrinį, jo gyvenime nutiko daugybė įvairiausių įvykių. Jis mokėsi technikume, dirbo kūriku laive,
šaltkalviu, įstojo į Tomsko politechnikumą, vedė, ėmė dirbti Belorecko metalurgijos kombinate. Beje, ir ten be nuotykių
neapsiėjo,... be instrukcijų ir brėžinių buvo surinktas vokiškas kranas, o per ypač šaltą žiemą, kai užšalo vėsinimui skirtas
ežeras, sukūrė technologinę grandinę, išgelbėjusią gamybą. O kartą į gamyklą užsuko NKVD, kad suimtų kenkėjus,
tačiau laimei A. Kazancevas tuo metu buvo pasitarime Maskvoje. Skrendant atgal lėktuvui sugedo varikliai ir orlaivis
avariniu būdu nusileido sode prie upės skardžio sulaikytas obelų...
Ir vis tik kaip visa tai prasidėjo? Kas pastūmėjo jį į beveik 70 m. trukusį literatūrinį kelią? Mat dar dirbdamas metalurgijos kombinate jį sugundė idėja sukurti naujais principais veikiantį svaidomąjį ginklą:
elektromagnetinę patranką arba relsotroną, kaip jį dabar vadina amerikiečiai. Tam reikėjo rasti energijos šaltinį. Vienos
komandiruotės į Leningradą metu jis kreipėsi į akademiką A. Jofę. Beje, tuo metu
labai perspektyvia kryptimi buvo laikoma superkondensatorių sukūrimas: žurnalai rašė apie Niagarą degtuko dėžutėje, Saulę ant vinies galvutės ir pan.
Jofė atsakė, kad norimo šaltinio jis neturi ir, aplamai, atrodo, kad yra suklydęs su savo teorija, tačiau iškart patarė, kuo
galėtų užsiimti jaunasis inžinierius: Mokslininkų namai Maskvoje ir Leningrade paskelbė tarptautinį konkursą mokslinės
fantastikos filmo scenarijui, o Kazancevas ten gali pasiūlyti savo idėją. Jofė pats paskambino direktoriui, kuris sutiko
padėti jaunajam autoriui. Taip Izraelis Šapiro tapo pirmojo Kazancevo kūrinio Arenida,
laimėjusio konkursą ir paskelbto Leningrado tiesoje (1936), bendraautoriu. Beje, jį perskaitę Leningrado sektantai priėmė jį labai savitai ir ėmė
ruožtis pasaulio pabaigai. Tuo metu jam pasiūlė Detgize pagal scenarijų parašyti romaną ir pilnai perdirbęs jį pavadino
Liepsnojanti sala, spausdindamas Pionierių tiesoje (1940-1941). Pasisekimas buvo iš kojų verčiantis laikraštį ėmė
prenumeruoti ir mokslininkai, ir inžinieriai. Labai gyvai buvo pasakojama, kaip vienoje tolimoje saloje įvyko katastrofa,
pražūtimi grasinanti visai žmonijai. Parodytas skirtumas gelbstint žmones socialistiniame ir kapitalistiniame pasaulyje.
Panaudojami ir rekordinių skrydžių, ir mokslo pasiekimai, ir drąsūs spėjimai. Ir dar išryškėja Kazancevo požiūris į savo
kūrinius: jis juos iš esmės išvysto po kiekvieno leidimo. Juk romaną jis perrašinėjo 14 kartų! O kaip ten buvo su I. Šapiro? Viena legenda skelbia, kad 1938 m. tikrą Kazancevą suima NKVD, o jo vardą pasisavina Šapiro, kurį irgi jau sekė ir ruošėsi suimti. Tačiau būdamas jau kartą suimtas ir net sušaudytas, Izraelis Šapiro buvo saugus. Be to jis pradėjo ne tuščioje vietoje tęsė literatūrinę ir inžinierinę veiklą 1939 m. išvykęs į Niujorke vykusią Pasaulinę parodą Rytdienos pasaulis. Ta teorija pasirodė 9-me dešimtm. O į klausimą kas jis, Kazancevas ar Šapiro, Aleksandras tik juokėsi, palikdamas intrigą. Literatūra jau pavergė jį ir prieš karą jis ėmėsi rašyti Arkties tiltą, kuriame veiksmas vyksta ir Rusijoje, ir JAV. Publikavimas prasidėjo 1941 m. kovą žurnale Aplink pasaulį, tačiau prasidėjo karas ir paskutinę naktį prieš jį autorius parašė jo libretą, o ryte išvyko į frontą prie Serpuchovo. Tačiau dalinio vadas, sužinojęs apie inžinerinę rašytojo specialybę, jį paskyrė techninės dalies padėjėju. Ir taip jis karą baigė pasiekęs pulkininko laipsnį. Karo metu jis sukūrė sausumos torpedą ET-1-627 maža ir manevringa ji lengvai įveikdavo kliūtis, o sunaikinti ją praktiškai nebuvo įmanoma. O jau po karo jis organizavo karinių Austrijos gamyklų demontažą įrangą išvežant į Rusiją. O štai minėta torpeda ne kartą pasirodo jo kūriniuose, plačiausiai ko gero Mėnulio kelyje (1960). Oo karo nutiko keli įvykiai, pakeitę tiek A. Kazancevo likimą, tiek ir paveikę tarybinę fantastinę literatūrą. Pirma, pagaliau išėjo Arkties tiltas, o antra, jis susidraugavo su I. Jefremovu ir ta draugystė tęsėsi iki pačios Ivano mirties (daugiau apie ją žr. >>>>>>). Ir pagaliau trečia, buvo paskelbtas nedidelės apimties apsakymas Sprogimas (1946), kuriame pirmąkart išsakyta mintis, kad virš Tunguskos 1908-ais įvyko nežemiečių laivo avarija pasibaigusi branduoliniu sprogimu, tačiau išgyveno vienas to laivo įgulos narys. Ta tema užsidegė ir S. Koroliovas ir kai į jį kreipėsi G. Grečko su pasiūlymu surengti ekspediciją, jis jiems palinkėjo sėkmės ir paprašė: Atvežkite man marsiečių laivo nuolaužą. Vėliau ši tema tapo rašytojo kūrybos leitmotyvu jai skirtas ir paskutinis apsakymas Oila (2002). Aleksandras niekad nebuvo namisėda. Jis domėjosi viskuo pasaulyje, puikiai grojo fortepijonu, buvo šachmatų kompozicijos tarptautiniu meistru. Štai ir 1950 m. jis išplaukė į Arktį ledlaužiu Georgijus Sedovas iš šios kelionės gimė puikus novelių ir apsakymų rinkinys Įprastas reisas (1951), kažkodėl nepakankamai įvertintas kritikų. O būtent čia tikrovės ir išmonės susiliejimas pasiekė aukščiausią laipsnį. Tai ir absoliučiai tikroviška, laikraštinio stiliaus istorija apie mamuto palaikų radimą, ir toks pat smulkmeniškas apsakymas Marsietis, tiesa pasirodęs kiek vėliau (1958). Ir dar vienas kūrinys, pradėjęs tarybinę paleoufologiją, Žvaigždžių ateiviai (1963). Metams praėjus po Marsiečio, Komjaunimo tiesa išspausdino Audrų planetą (1959), pagal kurią P. Klušancevas susuko filmą (1961), sėkmingai rodytą 28 šalyse. Amerikiečiai jį pilnai permontavo ir pavadino Kelione į priešistorinę planetą, niekur nepaminėję ne tik autorių ir aktorių, bet net ir šalies, kurioje jis buvo nufilmuotas. Pvz., titruose Georgijus Žženovas virto Kurtu Bodenu. Pakartotinai JAV filmas išėjo 1968 m. jau kitu pavadinimu Kelionė į priešistorinių moterų planetą. Nuo 7-o dešimtm. pabaigos A. Kazancevas dirbo ties stambiausiu savo kūriniu, 3 dalių romanu Fajetai (1973). Pirma mintis kilo dar 1961 m. po pokalbio su N. Boru. Tada jis išsakė spėjimą, kad prieš milijonus metų asteroidų juostoje buvo planeta, sunaikinta atominio karo metu. Boras neprieštaravo ir pridūrė, net jei taip nebuvo, branduolinį ginklą vis tiek reikia uždrausti. Romano veiksmas vyksta 3 planetose ir įvairiuose Saulės sistemos palydovuose kelių milijonų laiko tarpe. Fajetai pažadino susidomėjimą paleokontaktų tema ir hipotezei, kad tokia planeta iš tikrogalėjo egzistuoti. Verta paminėti ir rinkinį Kaisės dovana (1975) trys nedidelės apysakos ir 10 įvairiais metais parašytų apsakymų,
skirtų šachmatų temai. Per savo gyvenimą jis buvo sukūręs 70 šachmatų etiudų; ilgus metus buvo Šachmatų kompozicijos komisijos pirmininku.
Žmonijai niekad negrėsė badas. Mes tiesiog badavome. Vilties kupolas (1980) romanas-svajonė apie tai, kaip išmaitinti visus žmones, kartu nepražudžius planetos. Ar tai neaktualu ir šiandien?! Tą kūrinį jis paskyrė akademikui A. Nesmejanovui*), sukūrusiam elementoorganinių junginių chemiją, tyrinėjusiam sintetinio maisto gamybos galimybes. Netrukus A. Kazancevas skaitytojams pateikė visai kitokią fantastiką, minkštą, humanitarinę. Į trilogiją Kunkuliuojanti tuštuma (1986) įėjo trys romanai: Špagos smaigalys, Saulės varpas ir Kitavietis. Juose pasikeitė viskas: veiksmas persikėlė į 17-19 a. Prancūziją, pagrindiniais veikėjais tapo S. de Beržerakas, P. Ferma ir R. Dekartas, bei T. Kampanela. Pakito ir dėstymo stilius nemažas prasminis krūvis teko sudėtingiems sakiniams ypač trečiame trilogijos romane. Vis tik TSRS epocha užvertė kosminės tematikos fantazijos: Meilės koeficientas arba Nulio paslaptis ir Žvaigždžių atspindys. A. Kazancevas išgyveno ir Revoliuciją, ir TSRS subyrėjimą, - ir vis tik liko ištikimas savo idealams. Beje, 1991 m. jo kūrybinis gyvenimas nesibaigė susidomėjęs Prancūzijos istorija, ėmėsi Nostradamo temos ir ją skaitytojui pateikė visai iš kitos pusės (Nostradamo įžvalgos, 1996; Nostradamo žvaigždė, 2000). Beje, jame dar ir šokinėjama per epochas. O netrukus pasirodė nepaprastas autobiografinis romanas Fantastas (2001), parašytas kartu su jaunesniuoju sūnumi Nikita. *) Aleksandras Nesmejanovas (1899-1980) tarybinis akademikas (nuo 1943 m.), chemikas, specializavęsis organometalistinė chemija. 1948-51 m. buvo MGU rektoriumi. Papildomai skaitykite: |
