Lino Aldani. Korokas

Apie autorių

Lino Aldani (g. 1926) - italų prozininkas ir fantastas. Pasirašinėjo N.L. Janda pseudonimu. Kūrė romanus, apsakymus, TV scenarijus, pjeses.

Gimė San Kipriano (Pavijaus provincijoje). Gyvena Romoje, dirba matematikos mokytoju. Pirmą apsakymą išspausdino 1960 m. 1963 m. kartu su Massimo Lo Jacono ir Giulio Raiola įsteigė ir redagavo žurnalą "Il Futuro", kuris išsilaikė tik dvejus metus.

Žinomiausias kūrinys - "Arno pabėgimas" (Quando le Radici, 1976), kurio veiksmas vyksta 1998 m. Italijoje, kurią valdo komunistai, tačiau jokių pokyčių neįvyko. Herojus bando surasti vidinę ramybę kaime. Geriausi apsakymai sudėti į rinkinį "Ketvirtasis matavimas" (Quarta Dimensione, 1963). Paminėtinas apsakymas apie erotinį ateities meną "Onirofilmas" (Dove sono i vostri kumar?", 1960), savotiškas O. Huxley "Nuostabiojo naujojo pasaulio" tęsinys; ironiškasis "Įsakymai nesvarstomi"; antiutopija apie gydytoją "37o". Lino Aldani parašė ir pirmąją italų kalba kritinį veikalą fantastikos tema "Mokslinė fantastika: kas yra, iš kur atsirado ir kur eina" ([La Fantascienza: Che Cos'e, Come e Sorta, Dove Tende, 1962). Jo kūriniai išversti į daugelį kalbų.

Anakėjos, nesvetingos sausringos planetos Andromedos ūke, zoologijos sodas buvo vienas turtingiausių galaktikoje. Buvo pateikiama visa daugybės planetų gyvūnijos įvairovė. Tūkstančiai gyvūnų, kruopščiausiai atrinktų, gyveno poliarizuoto stiklo kubuose, kuriuose buvo atkurtos natūralios jų gyvenamų vietų sąlygos. Tai iš tikro buvo nepakartojamas zoologijos sodas! Anakėjos gyventojai pagrįstai didžiavosi savo kūriniu. Ir kai techninio progreso lygis leido jiems daryti "šuolius" į kitas galaktikas, jei neužmiršdavo į savo laivus pakrauti elektroninius medžiotojus.

"Naujos planetos, nauji gyvūnai", - kalbėjo anakėjai, įsitikinę, kad grįžus jiems tikriausiai pavyks papildyti ir taip labai turtingą zoologinę kolekciją. Kad ir kokią planetą ar asteroidą atrasdavo bebaimiai kosmoso tyrinėtojai, jie būtinai joje palikdavo elektroninį medžiotoją. Korokas, automatas galintis gaudyti pačius stambiausius gyvūnus, buvo panašus į milžinišką vorą. Jo aštuonios surenkamos letenos buvo tvirtinamos ant maždaug pusantro metro skersmens sferos paviršiaus. Jis buvo atsparus net atominiam bei termobranduoliniam ginklui. Konstruktoriai į jį įstatė infraraudonųjų spindulių fotometrą, skirtą gyvūnų paieškai, ir neutroninį jų paralyžuotoją. Jei paminėsime jo visišką autonominį režimą ir nenuilstamą veiklą, tai bus aišku, kaip sunku yra jo aukai pasprukti.

O Denebo IV planetoje paliktas robotas-medžiotojas buvo naujausios konstrukcijos. Jo metaliniame korpuse buvo įmontuotas tobuliausias protinio išsivystymo lygio matuoklis. Remdamasis šio daviklio parodymais, Korokas paralyžiuodavo tik labiausiai išsivysčiusios psichikos gyvūnus.

* * *

Garis Buleris, žemiečių "Aukso žvaigždės" raketoplano vadas, atvyko į Denebą IV vėliau, nei čia lankėsi anakėjai. Ir tame nebuvo nieko nuostabaus. Nors žemiečiai irgi organizavo tarpžvaigždinius skrydžius, jų laivai lyginant su anakėjų atrodė visiškai pasenę. Tiesa, nepaklusdami Einšteino dėsniui, jie jau senai skraidė greičiau už šviesą, tačiau varžytis su anakėjų laivais visiškai negalėjo. Panaudodami hipererdvės distorsiją. Anakėjai savo laivais per trumpą laiką įveikdavo tiesios fantastinius atstumus. Garis Buleris buvo astrografų būrio, sudarinėjusio kosmoso atlasus ir tyrinėjusio kitų žvaigždžių planetas, narys.

Kai laivo ekrane Denebo IV vaizdas tapo pakankamai ryškus, Garis Buleris suprato, kad ta planeta tyrinėtojams bus "kietas riešutėlis". Apmąstęs galimybes, jis nusprendė pats leistis į planetą. Palikęs "Aukso žvaigždę" orbitoje, jis sėdo į astrovaltį ir netrukus minkštai nusileido Denebo IV paviršiuje.

Pirmiausia paėmė oro mėginį. Pasirodė, kad kvėpavimui jis netinkamas. Užsidėjęs respiratorių, Garis išlipo iš valties. Paėmė dirvos mėginį ir parinko uolienų pavyzdžių. Tačiau dar reikėjo vandens mėginio, todėl nusprendė paeiti iki tankaus krūmyno lauko pakraštyje.

Augmenija ten buvo visai neįprasta, kas, tikriausiai, galėjo būti aiškinama viršutiniame dirvos sluoksnyje esančiu dideliu kiekiu.

Garis nukirpo keletą krūmelių ir įsidėjo į kombinezono kišenę. Pirmeivio smalsumas vertė jį brautis per krūmyną, už kurio atsivėrė nauja, banguota lyguma, apaugusi tankia žole. Ir tada jis išvydo kažką, dėl ko užėmė kvėpavimą. Ne, jis nebuvo bailiu, jis buvo ištyrinėjęs ne vieną dešimtį planetų ir ne vieną kartą buvo atsidūręs mirties akivaizdoje. Tačiau dabar reginys buvo toks neįtikėtinas, kad iš pradžių Garis pamanė, kad tai miražas. Už 50 m nuo jo ant žemės gulėjo įvairiausi gyvūnai, be gyvybės ženklų ir nejudantys, tarsi statulos. Atrodė, tarsi visi Denebo gyvūnai čia susirinko, kad užmigtų ilgu ir ramiu miegu. Išsitraukęs dezintegratorių, Garis priėjo arčiau, pasirengęs šauti kilus mažiausiam pavojui. Tačiau nė vienas gyvūnų net nesujudėjo. Nespėjo Garis net nufotografuoti jų, kaip greta esančiame retame miške pasigirdo šakų traškėjimas.

"Kas ten bebūtų, likti atviroje vietoje neprotinga", - pamanė jis. Ir puolė atgal į krūmyną. Kai išvydo Koroką, vos nesuriko iš baimės. Milžiniškas metalinis voras, sparčiai žygiuojantis penkiomis letenomis, trimis apkabinęs nešė eilinę auką. Nieko baisesnio ir nesuprantamesnio Garis nebuvo matęs per visus jau daugelį metų trunkančius skrydžius.

Spider sculpture at Philadelphia Korokas priėjo prie nejudančių gyvūnų ir greta paguldė naują auką. Gari pastebėjo, kad jis tolsta ieškoti naujų gyvūnų, ir su palengvėjimu atsiduso. Tačiau nuėjęs keletą metrų, Korokas staiga sustojo ir pasuko į kitą pusę. Jis traukė tiesiai į Gario pusę. Jo kontrolinė antena pagavo esant žmogų ir Korokas ketino pagauti eilinę auką. Garis nusitaikė ir iššovė – ir jokio poveikio – Korokas artinosi. Garis šovė dar du kartus ir puolė bėgti.

Netrukus suprato, kad bėga tolyn nuo astrovalties. Tačiau Korokas jau baigė jį pasivyti ir nebuvo jokios galimybės pasitaisyti. Bėgdamas numetė dezintegratorių ir fotoaparatą, išmetė dirvos ir uolienų pavyzdžius. Jam pavyko laimėti maždaug šimtą metrų. Jis pasuko į kairę ir pradėjo bėgti išgaubta kreive, tikėdamasis pirmas pasiekti astrovaltį. Jis suprato, kad bėgti teks maždaug dvi valandas, o tai buvo ne jo jėgoms.

Širdis daužėsi kaip išprotėjusi, smilkiniuose spengė, tačiau jis nepasidavė. Žemėje jį laikė talantingiausiu kosmoso žvalgu. Nejaugi jis neras būdo, kaip apgauti Koroką?

Staiga jis sustojo ir sustingo, kaip įkaltas. Kai Korokas buvo vos už 4 m, Garis žaibiškai metėsi iš pradžių į kairę, o po to į dešinę, kelioms akimirkos dezorientavęs priešininką. Dabar jam atsirado viltis pasiekti astrovaltį bėgant tiesiai. Bet ar pajėgs?

Jis skuodė iš paskutiniųjų, burnoje jausdamas metalo skonį. Jam pagaliau pavyko pasiekti lygumą, kurioje buvo jo astrovaltis. Tačiau Korokas jį vėl beveik prisivijo. Garis girdėjo, kaip už nugaros girgžda jo metalinės kojos, vis arčiau ir arčiau. Gariui trūko oro, kojos linko tarsi vatinės, jis duso. Ir kai nuo valties jį teskyrė kokie dešimt metrų, atsitiko blogiausia – jis užkliuvo už akmens ir pargriuvo. Tą pačią akimirką jį užklupo ir Korokas. Garis gulėjo ant nugaros ir iš baimės išsiplėtusiomis akimis žvelgė į metalinį vorą. Plonos ir ilgos Koroko antenos palietė jo veidą. "Viskas – baigta", - pagalvojo Garis.

Antenos apčiupinėjo jo kaklą, krūtinę, kaktą. Tada dvigubas zondas prilipo prie smilkinių. Garis užsimerkė laukdamas neišvengiamos mirties. Tačiau netikėtai Korokas atitraukė antenas, atjungė zondą ir pasuko atgal. Vis dar netikėdamas savo stebuklingu išsigelbėjimu, Garis žiūrėjo, kaip jis tolsta už savęs palikdamas dulkių debesį.

Kažkodėl Korokas jo pasigailėjo. Vos gyvas, visas prakaituotas, Garis įsmuko į astrovaltį ir išskrido į "Aukso žvaigždę", ramiai besisukančią orbitoje. Kai atsigavo, parašė raportą, kur prie planetos pavadinimo parašė PPN (pavojinga planeta, neištirta). Tada paėmė kosmoso atlasą ir Denebą IV apibrėžė raudonu apskritimu.

Jis taip ir nesuprato, kas jį išgelbėjo. Iš kur jis galėjo žinoti, kad Anakėjos technikai, kurdami Koroką, jį užprogramavo taip, kad jis gaudytų tik gyvūnus, kurių intelektas aukščiau vidurkio. Ir jau, žinoma, jam ir į galvą negalėjo toptelėti, kad Korokas atliko jo nuodugnia elektroneurologinę analizę, kuri parodė, kad jis Garis, astrografų būrio pažiba, turi visai žemą intelektą ir todėl nėra vertas, kad taptų Anakejos zoologijos sodo eksponatu.

Paaiškinimas

Korok - "surišti". Tokią reikšmę tas žodis turi Munda kalbos santalių tarme (Munda kalba kalba apie 9 mln. žmonių rytų Indijoje). Iš čia žodis galėjo ateiti į vengrų kalbą, kur "hurok" reiškia žiedą ("hur" - styga).

Papildomi skaitiniai:
Fantastikos skyrius
Robotų iškilimas
S. Lemas. Gera pyla
H. Lampo. Dievo gimimas
„Pikų septyniukės“ sugrįžimas
Lino Aldani. Žuvys į Venerą
S. Lemas. Setauro medžioklė
Žozefas Anri Roni. Ksipehūzai
Dmitrijus Volodichinas. Mieloji
Naujasis kolonizavimo protokolas
Spindulinė energija rašytojų akimis
Š. Vročekas. Siaubingas mechaninis Džono Kerlingtono žmogus
Lino Aldani. Įsakymai neaptarinėjami
Dmitrijus Bilenkinas. Gyvybės dykuma
Viačeslavas Nazarovas. Suprų sukilimas
A. V. Karginas. Labai svarbūs žaidimai
R. Abidovas. Chadžaras ul-asvadas
Francis Godwin. Žmogus Mėnulyje
Andrejus Krasnobajevas. Bedugnė
Stanislavas Ivanovas. Ramanas
Ateitis nebus tokia kaip buvo
V. Nazarovas. Pažeidėjas
V. Baalis. Eksperimentas
Džonas Antoni. Hipnoglifas
Žemė: pirmasis kraujas
A. Gasparavičius. Tunelis
A. Draguna. Septynios maldos
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė