|
Dmitrijus Bilenkinas. Gyvybės dykuma
Pradžia, Antra dalis >>>> Pabaiga >>>> Pirmas skyrius Įkyriai jau kelinti metai sapnuojasi vienas ir tas pats sapnas. Mėlynas, kaip jį vadinu. Kodėl mėlynas? Nežinau, greičiau jau jis juodas. Kiekvienąkart regiu uolėtą kraterio įdubą, du mėnulius nakties danguje, jų stingdantį šviesą, kuri viskam suteikia senovinės, be pustonių, graviūros nejudrumą. Štai taip: dvi negyvos akys viršuje, susidvejinę ties dantytų uolų šešėlio pagrindo, akmeninga kraterio aikštelė, kue visiškoje tyloje įsiveržia bukas raitų riterių pleištas. Blizga šarvai ir šalmai, blizga ilgos, į priekį nukreiptos ietys, ir toji lavina lekia prie mūsų, prisispaudusių prie uolos.
Visa tai matau tarsi iš šalies. Ir kartu aš tarp tų, kurie prisispaudę prie uolos, kuriems nėra kur dingti, į kuriuos nukreiptos sunkios ietys. Tam antrajam aš" judėjimas nedingo, tik sulėtintas. Nežinau, kaip dera abu regėjimai, tačiau sapne nėra jokio prieštaravimo. Tiesiog pradžioje matau vaizdą, tada save jame, esu kartu ir stebėtoju, ir dalyviu. Ir tiek tas, tiek kitas aš" vienodai tankiai plaukančia širdimi žvelgia į plienu apkaustytų riterių gausą, jų negailestingą rikiuotę, kurioje neįmanoma atskirti veidų, nes matai tik žvynuotus antveidžius, tamsius plyšius akims, skydus ir šalmus. Viso to susiliejimas, bukos masės vientisas judesys primena kažin kokių keistų geležinių vabzdžių užpuolimą, kurių lavina pasirengusi viską sunaikinti. Ir aš, veiksmo dalyvis, kaip ir mano draugai, neleistinai lėtai keliu iškrovos įtaisą, su siaubu suvokiu, kad išeities nėra ir teks trenkti mirtinai, pakirsti tą žvynuoto metalo laviną, o juk tai žmonės, žmonės! Ir ranka sustingsta ties paskutiniu, kokiu mums neįmanomu, judesiu, ir mintis suabejoja ar ne geriau pakirstam kristi po žirgų kojomis? Tačiau žirgai ant jų beveik nėra metalo, jie mums tarytum gyvi, ir vaizduotė iškart piešia sutrūkinėjusius raumenis, kaulų lūžius, priešmirtinį atodūsį. O sekundė, kai dar galima duoti ugninę, po kanopomis, panikai ir nubaidymui, salvę, jau prarasta. Tokiais buvome Sukrėtimo išvakarėse. Tame sapnas teisingas. Stebina saugumas, kurio supami gyvenome. Juk pradedant nuo XX amžiaus vidurio, kai susiskaidžiusi žmonija pažino atomo ugnį, kelias ėjo ties praraja, o galios našta augo, taip ir riesdama nugarą, kaip nepatogi siūbuojanti kupra. Ekologinė, informacinė, genetinė ir kitokios krizės nedavė ramybės. O kokį gerbūvį galėjo būti kalba! Tačiau gyvenimas nepaklūsta formaliai logikai. Kiekviena pergalė prieš aplinkybes, visi socialiniai, ilgoje kovoje pasiekti pertvarkymai, kurie tesugebėjo įveikti tą ar kitą krizę, kurie galų gale suvienijo žmoniją, išgelbėjo ją, visuotinai įtvirtinę aukščiausius visuomeninius idealus, taip viską pakeitė, kad praeities bado, karų, priespaudos, nesantaikų laikai pasidengė rūko sluoksniu. Žinoma, senosios fantazijos, kuriose ateitis buvo vaizduojama rojumi be rūpesčių, kur jei ir tekdavo ką nors įveikti, tai tik tolimame kosmose, jei liūdėti, tai tik iš meilės be atsako, jei kentėti, tai tik nuo nepasotinamo pažinimo troškulio, - tokios knygos mums kėlė šypseną. Ir vis tik nuolatiniai laimėjimai, ilgalaikis socialinis gerbūvis mums uždėjo gilų atspaudą. Mes pernelyg įtikėjome, kad užkariavimas nepajudinamas. Kad praeitis tvirtai garantuoja ateitį... Tai, kas įvyko, tikiuos, mus išgydė. Tame, galbūt, vienintelis geras to meto dalykas, kai mes vos nepraradome paties laiko. Kalba, kad mano istorija pamokanti. Nežinau. Mano pareiga papasakoti apie taip, kaip buvo, o išvadas pasidarykite patys. Pradėsiu nuo tos dienos, kai sulaužiau draudimą, kas ir sukėlė visa kita. Tą rytą patruliavau ties rytine centrinio europinio neramumo riba (koks lankstus eufemizmas katastrofos įvardijimui; kas gi iš anksto būtų patikėjs, kad mes sugebame taip nuraminti save?). Visą naktį laksčiau ribiniu skrydžio greičiu ir dabar su malonumu mankštinau kojas, Buvo reta tuo metu tyla. Diena buvo ūkanota, rami, vos vos šiureno medžių lapai. Komunikatorius tylėjo. Mėgavausi trumpu poilsiu, ėjau per šviesiai žalią pavasarinę žalumą, kuriai viskas vienodai nerūpi, ir stengiausi iš akių neiškeiti Barjero. Jo alyvinis švytėjimas pasaulį padalijo į dvi dalis. Jėgos laukas skustuvu perkirto mišką, padalindamas šaknis, žplynus ir samanas, nukapodamas šakas. Už Barjero žemė atrodė tarytum išvartyta keisto, visa liečiančiu arklu. Tarytum kažkas juo išarė aklai, tada nuplėšė ankstesnę velėną ir vietoje jos uždėjo naują, niekuo neužtaisę grubiai išplėštos vagos. Už jo buvo jau kitas miškas. Ir kitas laikas. Tiesa, čia vaga nebuvo tokia baisi, kaip kitose vietose. Netgi dirvos nelygumai kažkaip derinosi, kas buvo tikras nedidelio laiko pasislinkimo požymis. Beje, anomalijos amžius man ir taip buvo žinomas, ne tai reikėjo nustatyti; ten aš galėjau ramiai mėgautis tylos akimirkomis. Tačiau tokiomis, vienok, jos atrodė tik man. Barjeras nesiekė aukščiausių medžių viršūnių ir virš jo laikas nuo laiko pralėkdavo voverys, taip sparčiai, kad jų ilgos pūkuotos uodegos atrodė esą ruda reaktyvinio skrydžio juosta. Atsidūrę toje pusėje, voverys imdavo susijaudinę cypauti ir šokinėti nuo šakos ant šakos. Paukščiai giedojo tik giliai miške, pro čia jie pralėkdavo tylėdami, o kai kurie blaškėsi ratais, tarytum kažko ieškodami. Ko dar! Už griovio" prasidėjo jau kitas miškas, ir, kas svarbiausia, jame buvo vasara net per įkyrš Barjero švytėjimą aš aviečių krūmuose išskirdavau sunokusių uogų kekes. Gegužė ir liepa buvo greta; voveris ir paukščius tai trikdė. O kad mums jų rūpesčiai! Ir vis tik tuo metu, nepasakysi, kad man buvo lengva ir džiugu, bet šviesiau, nei įprasta. Gamtoje kažkas ramina: ties griūtimi buvo visos planetos pasaulis, prieš pat akis šmėkščiojo katastrofos požymiai, o aš, nepaisant viso to, jaučiau malonumą nuo pasivaikščiojimo, skubaus voverių šmėkščiojimo, sunokusių uogų vaizdo ir net nuo iškeltos žemės kvapo. Akivaizdu, jautėsi ir nuovargis nuo ilgos nervinės įtampos. Protas sąžiningai fiksavo aplinką, lygino, darė išvadas, tačiau sąmonė tarytum snaudė ir įkyriu motyvu joje kažkodėl sukosi viena ir ta pati frazė: Kol gyvos voverys, kol gyvos voverys..." Ką tuo norėjau pasakyti? Kad kol dar gyvos voverys, dar ne viskas prarasta? Tai, kas netikėtai atsivėrė už staigaus Barjero užlinkimo, visiškai išblaškė svajingą apkvaitimą. Priekyje įvairiaspalvėmis spalvomis puikavosi ruduo. Tas ankstyvas tyras ruduo, kai švieži ir ryškūs visi spalvų persiliejimai nuo tamsiai žalios iki rudos, kai jau pabarstyta šiugždančių lapų, tačiau lapija dar gausi ir tanki. Trumpas palydovo pranešimas apie eilinį chronoklizmą, kuris mane atvedė į čia, nekaip mane parengė susitikimui su tuo tragišku grožiu. Už nugaros liko pavasaris, dešinėje buvo vasara, o priekyje ruduo. Visa kartu sudarė kažką neperteikiamo penktąjį metų laiką. Ir viską dengė liūdnai ūkanotas dangus. Tolumoje ant kalvelės neužgesinama liepsna liepsnojo beržų vorelė. Ruduo pleištu priartėjo prie Barjero, tačiau niekur nekirto ribos, ir aš jau buvau benusistebįs lauko darbuotojų spartumu, kurie suspėjo aptverti naują chronoklizmą, kai staiga suvokiau, kad dalykas ne tame. Nieko jie nesuspėjo ir suspėti negalėjo. Tiesiog naujas poslinkis įvyko senojo ribose. Puiku! Nerūpestingas pranešimo trumpumas tapo suprantamas: kosmoso stebėtojams užteko svarbesnių rūpesčių, jie neturėjo laiko aiškintis apie tokio nežymaus ir nepavojingo pokyčio pobūdį ir ribas. Taigi kokia, kyla klausimas, prieš mane epocha? Auksinis ruduo, tie patys, kaip ir dabar, beržai, uosiai, klevai. Aiškiai ne mezozojus geologinė šiandiena. Iš vienos pusės, tai gerai, o iš kitos, galbūt, ir labai blogai. Įsižiūrėjau atidžiau. Griova, skirianti rudenį nuo kitko, buvo kur kas grubesnė už kitas vietas. Visur apgriuvimai, šaknų išvartos, drėgnos ir tarytum rūkstančios molingų sluoksnių atodangos, rudai purvinas upeliūkščio vanduo, nežinantis netgi į kur jam tekėti vienu žodžiu, chaosas. Akivaizdus buvo gilus laiko lūžis, nes viena šimtmečių poslinkis, o kita tūkstantmečių: tai, kas dabar yra dauba, tada galėjo būti lygia pieva arba netgi kalvos šlaitu. Ir atvirkščiai. Čia nevertėjo tikėtis sklandaus reljefo perėjimo. Jo ir nebuvo. Nei ten, kur svetimas ruduo ribojosi su mūsų pavasariu, nei ten, kur jis įsiveržė į kitalaikę vasarą. Tik augmenija, bendrai imant, buvo vienoda. Kas jai mūsų pasigailėtini amžiai ir tūkstantmečiai! Ir vis tik kokia praeitis prieš mane? Įjungęs gravitatorių, persklendžiau Barjerą ir nusileidau toli už chaoso srities. Po kojomis iškart sušiugždėjo lapai, plaučiai įtraukė vystančių lapų kvapą. Jausmai nevalingai nusiderino susitikimui su rudens vėsa, tačiau temperatūrų skirtumas, atrodo, spėjo susiderinti. Įdomu, - pamaniau, - kas dabar nutiks lapijai? Nukris ar pro geltonumą prasimuš nauja žaluma?" Pašalinės, žinoma, mintys. Griežtai kalbant, man derėjo kuo greičiau pakilti ir apsižvalgyti iš viršaus. Tačiau jau vien nuo to būtinumo suvokimo panižo visi vėjo nugairinto veido muskulai. Spėsiu, nusprendžiau. Taip, nuo nežymios nuolaidos sau, viskas ir prasidėjo. Aklai įėjau į mišką. Be baimės, kaip buvau įpratęs tai daryti. Stengiausi pernelyg nenutolti nuo ankstesnio chronoklizmo, nes, be visa ko, dar reikėjo ir nustatyti, ar verta juos atskirti Barjeru. Kartais tai būdavo būtina, tačiau aš tikėjausi, kad čia to neprireiks. Mums dabar ne kaip buvo su energija. Ką ten ne kaip vargas! Miškas tankėjo ir kažkaip iškart niūresnis tapo pro lapus šmėkščiojantis dangus. Pilku jis tapo, nepalankiu. Ir kaip anksčiau jokio vėjelio. Mane tedžiugino miško netvarka. Niekur nė mažiausių žmogaus veiklos požymių, visur po kojomis lūžtančios kerpės, akivaizdus žmonių nebuvimas, o jeigu taip nėra prasmės statyti naują Barjerą. Tačiau neskubėjau su išvada ir teisingai padariau. Priekyje pasirodė lenkta kalva. Pomiškis
praretėjo atverdamas išlakių pušų eiles, po kuriomis buvo erdvu, o miškas kartkartėmis suošdavo. Pro
tarpus pilkavo dangus, tačiau jo šviesos pakako, kad dar iš tolo pamatyčiau šlaite kažkokį tamsų,
vienodai siūbuojantį tarp kamienų daiktą. Pirmyn-atgal, pirmyn-atgal siūbavo jis ūkanotame dangaus
prorėžoje. Net iš arti aš ne iškart suvokiau, kas tai, kai staiga atmintyje šmėkštelėjo pusiau užmirštas vaizdinys.
Lopšys! Kodėl jis čia miške? Vis niūresnio dangaus fone tyliai suposi ant diržų pakabintas lopšys. Po juo kalvele rudavo dar nespėjusi susmukti žemė. Tai man viską paaiškino. Vaiko kapas. Virš jo jo lopšys. Gilia ir liūdna senove padvelkė nuo tokio senovinio papročio. Apie senumą liudijo ir pats lopšys. Nė vieno vinies. Viduje sudrėkęs, jau kiek papelijęs kailis. Motinos rankų liestas nugludintas medis patamsėjęs. Greičiausiai, vėlyvasis paleolitas, metas, kai numirusius jau palydėdavo į anapusinį gyvenimą. O ko reikia kūdikiui anoje pusėje, kitame pasaulyje? Tik jo lopšio... Nuėjau suspausta širdimi... Lieka išsiaiškinti, ar čia yra pačių žmonių. Leisdamasis nuo pailgos kalvos, pataikiau į numintą, aiškiai žvėrių, taką ir nusprendžiau juo pasinaudoti. Pirmykščiai žmonės moka slėptis ir jie, aišku, išsislapstė taip, kad vargu ar surasi juos iš viršaus net su infradetektoriumi. O štai žvėrių takų jie, aišku, nevengė; ir čia gali pasitaikyti jų šviežių pėdsakų. Takas ėjo per krūmus. Pėdsekys iš manęs, aišku, joks; tas sugebėjimas seniausiai ištrintas civilizacijos. Tačiau čia nereikėjo būti medžiotoju, kad įsitikintum įvairių žvėrių gausa: drėgna dirva buvo ištrypta daugybės kanopėlių, krūmuose kažkas šiugždėjo, liuoksėjo, o kartą netgi tarytum šmėkštelėjo ruda meškos nugara. Kaip bet kuris savo meto žmogus, nejutau jokios baimės prieš plėšrūnus, tačiau protas liepė saugotis ir aš, dėl visa ko, išsitraukiau iškrovos įtaisą. Taip padaręs, aš keistu būdu pasijutau tapęs kiek kitokiu. Gal tai dėl žvėrių kvapų, į kuries atsiliepė instinktai. Pasikeitė netgi mano eisena; ėjau jau ne taip tiesmukiškai, akys naršė krūmus, šnervės gaudė tolimas oro sroves. Dar daugiau, staiga pajutau, kad prisimenu ir šituos kvapus, ir šitą siaurą taką, kaip išgyventus dalykus, tarsi kažkada būčiau ėjęs šiais nukritusiais lapais, ėjęs atsargiai, pasirengęs pasislėpti, patykoti, užpulti arba, atvirkščiai, sprukti, gudriai mėtydamas pėdas. Nieko keista tokioje permainoje nebuvo. Į mūsų tarnybą rinko žmones su atavizmų liekanomis, nes žvalgas galėjo patekti (ir atsidurdavo) į tokias sąlygas, kai jų prireikdavo. Aišku, dar labiau priėmimui į žvalgus padėjo manoji mokytojo profesija. Labiau nei mus, ko gero, parengia tik kosmonautus. Ir tai kaip pažiūrėsi! Kaip bebūtų, mūsų pasirengimas kur kas įvairiapusiškesnis, nes turime būti įgudę visame kame, pradedant slėpynėmis, baigiant naujausių kosmologinių teorijų populiarinimu. Galiausiai, juk netikėtumai ne kasdien nutinka kosmonautams, jiems mėnuo po mėnesio eina palei programą - ir jų darbe didelė numatyta dalis. Ne taip, kaip pas mus. Iš anksto neaišku, kas nutiks kitą minutę, kokį pokštą iškrės tas ar kitas paauglys, ko jis paklaus ar ką jis darys. O reakcija turi būti akimirksniu ir tiksli, kitaip neišsrėbsi nemalonumų. Aišku, ir čia yra standartinių situacijų, tačiau ir jose kiekvienas paauglys yra nepakartojamas, visi jie išradingi, o kiekvieno energiją tenka matuoti megavatais. Tenka laikyti parengtą ausį, mokėti viską, ką jie moka, tik geriau, būti universalu, kad joks klausimas nebūtų netikėtas. Nuolatinę parengtį netikėtumams, atsparumą stresams, žaibiškas reakcijas štai ką mumyse ugdė metų metus, nors, aišku, ne tik tai. Tačiau būtent šito prireikė dabar, kai iškilo poreikis ypatingiems žvalgams, o rengti juos nebuvo laiko. Štai kodėl mūsų gretose atsirado tiek daug buvusių mokytojų. Pavingiavęs takelis išvedė mane į laukymėlę. Už retų medžių atsivėrė vingiuotos ir murzinos upės, kuri irgi tarytum nežinojo į kur tekėti, vaizdas. Dar neseniai aš būčiau iškart išėjęs iš priedangos ir, kaip priklauso Žemės valdovui, šeimininko žvilgsniu apžvelgęs apylinkes. Dabar taip nepadariau. Ir už atsargumą buvau apdovanotas. Pasislėpęs krūmynuose, aš iškart pajutau, kad priešais kažkas yra. Vėjas pūtė į mano pusę, tačiau vargu ar mano neišvystyta, nors ir paaštrėjusi uoslė galėjo įspėti, kad aš nesu vienas. Tada, galbūt, šiugždėjimas? Ir tai įtartina, nes svetimasis, kaip vėliau įsitikinau, nekėlė garsų, kaip koks šešėlis. Vis tik kažkas suveikė manyje, tarsi signalas. Atsargiai pasislinkau į priekį ir praskyriau trukdžiusias šakeles. Žmogus! Prisišliejusi prie ievos kamieno, netoliese sėdėjo mergina, beveik paauglė. Ji nevilkėjo nieko, tik kailių juostą ir turėjo kažkokį vėrinį ant kaklo. Banguotų plaukų kupeta aiškiai nežinojo apie žirkles. Sulaikiau kvėpavimą. Mergina neabejotinai priklausė tai pačiai, kaip ir aš, homo sapiens" rūšiai, dar daugiau, savo kūno sudėjimu ji taip priminė mano epochos merginas, kad man netgi pasirodė, kad aš ją jau kažkur mačiau. Aišku, iliuzija truko trumpai. Mergina pasuko galvą ir į mane žvilgsnį metė laukinė. Ne, jos veidas nebuvo nei bukas, nei nuožmus. Esmė kitur. Civilizacija nugludina jausmus; mūsų emocijos tokios pačios, kaip mūsų tolimų protėvių, tačiau jų spektras įvairesnis, švelnesnis ir subtilesnis, kraštutinumai nuglaistyti - palyginkite, pavyzdžiui, vaiką ir suaugusį ir suprasite, ką noriu pasakyti. Čia emocinių atspalvių ir perėjimų gausos nebuvo nė pėdsakų. Įprasta mūsų laikmečiui ir tokia reta senovėje svarbos išraiška štai kas mus artino ir apgaudinėjo sulig pirmu žvilgsniu. O juk jos reikalai buvo patys blogiausi. Ar ne juokas, netikėtai išvysti, kaip išblėso sena diena ir išaušo nauja! Tarytum vienas dangus griaudžiant drebėjimui pasikeičiu kitu; ir rudens ore pakvipo pavasariu. Be to, kaip atrodo, laiko poslinkis atskyrė merginą nuo gentainių, kas savaime jau buvo tragedija. Ypač tuo metu, kai žmogus neįsivaizdavo be genties ir kitus žmones paprastai laikė priešais. Juk net Aristotelis iš pagrindų laisvais laikė tik graikus, visi kiti jam buvo barbarais ir, kaip seka pagal jo logiką, iš prigimties vergais. Ar ne todėl ir mergina neieškojo slėptuvės, kadangi iš anksto jautėsi pasmerkta? Beje, čia, atviroje erdvėje, ji bent iš tolo galėjo pajusti pavojų ir, jį įvertinusi, arba sprukti šalin, arba nerti į upę, arba kopti į medį. Čia ji turėjo kai kuriuos šansus išsigelbėti. Išgyventi, kol tebėra diena. Naktį, jei ne šią, tai kitą, greičiausiai su ja bus baigta. Jei tai, be abejo, buvo žinoma. Galbūt, aš paskutinis, kuris mato šįą nuostabią savo jaunyste, bet jau pasmerktą būtybę. Buvo nesunku numatyti šuolį be garso iš tamsos, trumpą pasipriešinimą, šūksnį... Na ir gerai, pamaniau, jausdamasis niekšu. Ne mano tai laikmetis. Ir aplamai. Kuo galiu jai padėti, net jei tam turėčiau teisę?! Užteks, laikas eiti, tokių tragedijų nesuskaičiuosi. Aš sujudėjau, ketindamas nušliaužti, pasišalinti ir viską užmiršti, nors tai užmiršti neįmanoma. Tačiau pajudėti be garso nepavyko. Dvi-trys šakelės sulingavo ir to pakako. Mergina pa šoko, sustingo, įsižiūrėdama ir įsiklausydama. Atrodė, kad jos žvilgsnis atsirėmė į mane, ir taip žvelgti į akis buvo beveik nepakeliama. Dar akimirka ir a š jau būčiau sprukęs šalin, kaip staiga mane nustebino merginos poza. Prisišliejusi prie kamieno, ji rėmėsi tik viena koja, o antroji... Juk ji sužeista! Aš galvotrūkčiais puoliau prie merginos, nesuvokdamas, kokią klaidą darau. Ji puolė link upės, sužeista koja sulinko, o ten buvo skardis. Jokio riksmo, kūnas dusliai atsitrenkė į smėlį. Trimis šuoliais pasiekiau krantą. Ji gulėjo be sąmonės. Kruvina galva priglausta prie rankos, tarsi miegančio vaiko, dešinė koja nenatūraliai išsinarinusi ties pėda, iš praviros burnos sklido aimanos. Virš antakio, visai kaip pas Sniegę, buvo tamsus apgamas. Laimei, viskas vietoje, tik mėlynės ir sumušimai. Atsiklaupęs, atsargiai pačiupinėjau sužeistą koją. Uždaras lūžis, negalėjo būti kitos nuomonės. Klinikoje jį būtų iškart sutvarkę, tačiau apie kliniką nebuvo ir minties. Uždėjęs ranką ant pakaušio, o kitą ant pėdos, sutelkiau dėmesį, įsileidau į save jos skausmą ir pabandžiau suderinti psichorezonansą. Galbūt, man ir būtų viską užbaigti, tačiau ji atsimerkė. Švelnios buvo jos akys, geros. Bijojau, kad ji ims rėkti iš išgąsčio, ir nusišypsojau, kaip šypsosi vaikams, kai nori juos nuraminti. Ji nesuriko, net nekrustelėjo, tik jos vyzdžiai išsiplėtė. Vargu ar mano šypsena buvo tokios jos ramybės priežastimi. Tiesiog spėjo susiderinti silpnas psichorezonansas, ji pajuto, kaip nuo mano rankų prisilietimo mąžta skausmas ir po visą kūną pasklinda maloni šiluma. - Gulėk, mažyte, gulėk, - tariau, kai ji pabandė keltis. Žodžių, aišku, i nesuprato, tačiau balsas paveikė. Ji nuleido galvą, ir aš pasiryžęs prisiekti, kad jos žvilgsnyje perskaičiau dėkingumą. Tuo geriau! Arba atvirkščiai, blogiau... - Nieko, nieko, - kalbėjau, į ištinusią pėdą įtrindamas bioaktyvią pastą. Viskas bus gerai... Ji kažką ištarė atsakydama. Aš ištiesiau ranką prie lingvasceto, tačiau pasirodė, kad jis jau įstatytas į ausį; aš ir nepastebėjau, kada tai spėjau padaryti. Žinoma, lingvoscetas nieko neišvertė jis beturėjo per mažai svetimos kalbos žodžių. Atėjo mano eilė pagal balso toną ir veido išraišką spėti, kas buvo pasakyta. Tarytum nieko priešiška. Ką gi daryti su ja toliau? Palikti jos jau negalėjau, likti su ja taipogi. Tebuvo vienintelė išeitis, tačiau tada aš pažeidžiu nustatytą taisyklę. Uždėdamas tvarstį, aš vis dar svyravau. Ko gero, tik dabar pajutau disciplinos galią kaip kažkokį išorinį ir, kaip atrodė, ne visada teisų, veiksnį. Tokios sąvokos, kaip pareiga, prievolė, jau senai mums tapo tarytum oras, kuriuo kvėpuojam. O kas gali būti natūraliau nei kvėpavimas? Kas gali būti natūraliau už vidinės pareigos atlikimą? Visada kažkaip sutapo, kad bet kuris poelgis sutapdavo su sąžine. It kai Gorzachas įsakė aptverti senovės laikus barjerais, jokiu būdu neleisti kitos epochos žmonių į mūsų laikmetį, tai buvo jo sprendimas vienodai sutapęs su mano. Ne tik todėl, kad jis rėmėsi bendra nuomone, bet ir todėl, kad dabartinėje būklėje jis atrodė vieninteliu galimu ir teisingu. Dar betrūko, kad prie visuotinio chaoso prisidėtų neaišku kokių genčių ir tautų įsiskverbimas! Vienu žodžiu, Gorzachas buvo visiškai teisus. Tik ką gi man daryti su šita vargšele? Tai, kas iš tolo
atrodė neabejotina ir, žinoma, gerai patiems praeities žmonėms, dabar reiškė mirties nuosprendį šiai
merginai. O juk dėl jos nelaimės buvome kalti mes patys! Tik mes, niekas daugiau. Ir tai, kad mūsų
kaltė buvo ne savo valia, nieko iš esmės nekeitė. Mūsų laida išplėšė ją iš tolimos praeities ir permetė į
čia. Greta manęs atsidūrė gyvas žmogus, kurį pagal sąžinę it moralės nuostatas privalėjau išgelbėti, o iš
aukštesniojo tikslingumo ir pagal įstatus, atvirkščiai, privalėjau palikti ten, kur ją sudraskys plėšrūnai.
Bent jau mano pastangos būtų sukėlę baimę, piktumą, priešiškumą. Ne, jinai pasitikėjo manimi. Ką dabar mesti ją ir pražudyti?
- Nebijok, - tariau tyliai. Paėmiau ant rankų. Ji nesipriešino, tik akyse buvo nebylus klausimas. Jos intuicija buvo pritrenkianti! Atrodė, kad ji supranta mano padėtį ir neabejotinai suprato ketinimą, nes pakako gestu paprašyti apsikabinti ir susikabinti rankomis už kaklo, kaip ji iškart tai padarė su tokiu pasitikėjimu, su kokiu padarytų bet kuri mano meto mergina. Aš net suabejojau tikrumu viso to, ką skaičiau apie paleolito žmones. Įsitikinęs, kad ji tvirtai užsikabino rankomis, įjungiau gravitatorių ir pakilau su savo našta. Jos kūnu perbėgo drebulys, tačiau ji nesuriko, neėmė muistytis. Jos akyse sustingo begalinė nuostaba. Nustačiau tokį greitį, kad oras tapo stangrus ir mus košė vėjas, o apsauginio gaubto įjungti negalėjau, nes energijos vos pakako visam kitam. Mano kostiumas, kaip ir priklauso, iškart sureagavo į kūno atvėsimą ir ėmė šildyti. Tačiau mergina galėjo peršalti, tad jau buvau bepamanąs, ar nesustoti, ar neaprengti jos striuke. Bet ne, atrodo, kad jai šaltis nebuvo baisus, juk neveltui rudenį ji vaikščiojo beveik nuoga. Ji tik stipriau prisiglaudė. Vėjyje besiplaikstantys plaukai kuteno man veidą ir rankas, per drabužio audinį jutau tankų jos širdies plakimą. Barjeras buvo toli už nugaros, čia jau buvo mūsų teritorija. Mūsų? Ar seniai sava tebelaikėm visą Žemės teritoriją... Jokiame košmare mes nesapnavome, kad ja teks dalintis su tais, kurie gyveno senai prieš mus. Su žmonėmis ir ne žmonėmis. Gerai, kad ankstesnio skrydžio metu aš atkreipiau dėmesį į tą olą, todėl dabar nereikėjo ieškoti prieglaudos. Sulėtinau prie įėjimo, įnešiau į ją merginą ant rankų, ir didi meno galia! mano vaizduotėje kilo riterio, gelbėjančio princesę nuo piktojo drakono, vaizdinys. Aš susijaudinęs papurčiau galvą tokie ne vietoje buvo tie romantiniai niekai. Prirauti žolės ir patogiai įtaisyti merginą buvo trumpas reikalas. Neypatingai patogi ložė, tačiau vargiai ar ji buvo pripratusi prie geresnės. Palikau gertuvę su gėrimu, visus nesunaudotus koncentratus ir, skubiai pasukęs link išėjimo, nežymiai pamojavau jai ranka. Daugiau neužteko dvasinių jėgų. Ji žvelgė man įkandin tarytum susimąsčiusi, kiek nesuprasdama, ta neišsakyta veido išraiška, kuri buvo būdinga Sniegei. Mane vėl pritrenkė tas nepaprastas panašumas, kurį budistai aiškino sielų persikūnijimu, tačiau kuriame nebuvo nė kruopelytės mistikos. Juk žmogaus rūšis beveik nepakito nuo urvinių laikų ir jeigu vienoje kartoje žmogus sugeba rasi savo dvynį, tai ką kalbėti apie tokią galimybę daugelyje kartų! Ir vis tik negalėjau atsikratyti stebuklo pojūčio. - Nesijaudink, aš ateisiu, - pažadėjau, nors nebuvau tikras ne tik rytojumi, bet ir kita minute. Antras skyrius Taip pažeidžiau įstatymą ir tapau nusikaltėliu. Galbūt, tai pasakyta per stipriai, tačiau jaučiausi bjauriai. Net ne todėl, kad pernešiau merginą į savo teritoriją (čia neabejojau savo teisumu), o todėl, kad negalėjau niekam apie tai pasakyti. Negalėjau, nes tokiu atveju Gorzachas... Taip. Ką būtų daręs Gorzachas? Be abejonių, būtų liepęs gražinti merginą atgal, Juk jam ji buvo statistinis vienetas, maža ką reiškiantis, kai kalbama apie milijardų išgelbėjimą. Čia niekas neįrodoma, Gorzachas tiek pat teisus savo sprendimu, kaip ir aš savu. Beliko ir toliau laikyti paslaptyje. Ne savo, asmeninę, kas yra natūralu, o tokią, kuri liečia visuomenę, ko nė kaqrto nei man, nei draugams nebuvo nutikę. Vėluodamas pranešiau Centrui žvalgybos rezultatus ir išdėsčiau savus samprotavimus. Jokių klausimų neiškilo: chronoklizmas buvo nežymus, į tokius jau liovėmės kreipę dėmesį. Neišėjo už Barjero ribų gerai; neatsirado tame ugninukai nuostabu! Tačiau, atrodo, mano balsas pasakė daugiau, nei to norėjau. Jis atsijungė. Jo balsas buvo su girgždesiu, taipogi nusibaigęs, vargšelis. Mane persmelkė nevalingas kaltės jausmas. Mažai kas labiau išblaško blogą nuotaiką, kaip lėtas, vardan poilsio, skrydis virš nepaliestos žemės, ramus sklendimas virš pievų ir miškelių, iš kur bangomis atsklinda pavasarinių žolių, šviežių lapų, pelkynų ir spygliuočių kvapas. Skridau tiesiai, visur po manimi buvo mūsų amžiaus žemė, kurią ir vaikas galėjo apeiti basas. Tik vienoje vietoje pleištu kelią užtvėrė Barjeras. Neaplenkiau jo, nes būtent ten turėjo būti Karlas Johanas ( o gal Fridrichas Vilhelmas), kuris visada man ir kitiems pakeldavo dvasią. Aišku, per tas dienas, kai jo nemačiau, jis ramiai galėjo pradingti su visa savo gryčia. Jau niekuo nebuvo galima pasikliauti, ir, sakant iki pasimatymo!", niekas nežinojo, ar išvys savo draugą, ar tasai pradings amžių gelmėje. Galvoti apie tai nebuvo prasmės. Karlas Johanas, jis gi ir Fridrichas Vilhelmas, buvo vietoje. Čerpių stogą išvydau iš tolo ir nusileidęs panirau į medžių pavėsį. Nebijojau jo išgąsdinti (patirtis įrodė, kad tai neįmanoma), man tik norėjosi juo pasižavėti be kliūčių. Žavėtis buvo kuo. Karlas Johanas, kaip visada, srovėjo prie savo švarios gryčios slenksčio (galbūt, jo namelis vadinosi kažkaip kitaip, tačiau pirmasis, kuris jį aptiko, panaudojo žodį gryčia", taip ir liko). Liesas, jau pagyvenęs, Karlas Johanas stovėjo tarsi parado metu, jo varinė kisara ryškiai blizgėjo saulėje, kuri pagaliau išniro iš debesų. Blizgėjo ir į žemę nukreipta špaga. Rudi ūsai rietėsi aukštyn. Vienu žodžiu, Karlas-Johanas-Fridrichas-Vilhelmas, ar kaip ten jį, buvo savo įprastinėje pozicijoje. Už jo nugaros spietėsi vištos, taip pat tokios švarutės, kaip ir kruopščiai pašluotas kiemelis, kaip lygios plytų sienos, kaip iki žydrumo nuplauti langai, kaip tvarkingai pakirpti krūmai. Vištas išdidžiai saugojo ugniniai rudas pasipūtęs gaidys. Ir visa tai viduryje visuotinės suirutės! Niekas mūsų nematė Karlo Johano kitoje pozicijoje, nebent lietus nuvydavo jį į pavėsinę. Tikriausiai, jis ilsėdavosi, tačiau kada neaišku. Jam buvo nesvarbu, ar saulė kepina jo žilą, su kuokštu pakaušyje, galvą, beje, visada pridengtą šalmu su kutu. Atrodo, kad jam visai nesvarbus buvo galimas pavojus, nes bet kurį jis buvo pasirengęs atremti staigiu ir tiksliu špagos dūriu. Jis stovėjo išdidus ir nieko nebijojo. Titnagas, o ne senis! Ir koks kontrastas su gretimo miestelio gyventojais, kurie, pajutę kažką bloga, pakėlė triukšmą ir, jau nežinau kodėl, galbūt, iš religinių sumetimų, ekspromtu sukėlė nedideles pjautynes. Na ir davė garo jiems Karlas Johanas, kai jie į jį kreipėsi! Nuo tada jis ir įsitvirtino savo pozicijoje. Nors, ne. Tai nutiko anksčiau, kai jis danguje pastebėjo mūsų žvalgą. Nė trupučio nenustebo, tačiau iš savo požiūrio taško padarė teisingą sprendimą: žmogus, skraidantis tarsi paukštis, gali užgriūti namus ir šeimą, o todėl reikia be perstojo budėti. Taip jis ir darė. O jo šeimą sudarė putni raudonskruostė žmona ir trejetas gana nepriklausomų padaužų, kurie kartais išsiverždavo į kiemą, už ką mamytė juos pavanodavo šluotražiu. Iš jos ir išgirdome šeimininko vardą. Tiesa, ji jį kartais pavadindavo Karlu Johanu, o kartais Fridrichu Vilhelmu. Beje, tai nesvarbu. Karlo Johano drąsa ir tvirtumas kėlė pagarbą. Tvarka, kuri buvo palaikoma name, taip pat. Visame dabartiniame chaose tai buvo, ko gero, vienintelė vieta, kur viskas vyko, kaip numatyta, kaip turi būti, kaip ir anksčiau, nepajudinamai. Uola audringoje jūroje! Žinoma, šaunusis karys gynė tik save ir šeimą, tačiau toje komiškoje figūroje buvo toks vertės pajautimas ir tokia panieka pavojams, kad širdis atlėgdavo. Keistos, vis tik, būtybės esame mes, žmonės! Buvome, esame ir, matyt, būsime. Minutėlę pasigėrėjau senuoju keistuoliu. Čia visiškai neturėjau ką veikti ir, sušnibždėjčs Karlui Johanui iki pasimatymo!", pakilau į orą. Sujaukimų zona liko už nugaros. Mūsų laiko danguje, kaip ir keliuose apačioje, aišku, nebuvo jokios panikos. Tačiau visi, kas galėjo judėti, judėjo maksimaliu greičiu. Nardė realetai, dūmė antžeminės mašinos, kai kur skleidėsi, o kitur, atvirkščiai, susivyniodavo embriodomai, atrodė, kad net pačios upės pagreitino tėkmę. Beje, kas žino, galbūt taip ir buvo... Prieigas prie Centro pertvėrė mobilūs masės-energijos transformatoriai, kurių grotuotos angos bukai
žvelgė į visas pasaulio puses. Ar jų veikimas galėjo ką nors sutrukdyti, tebebuvo teorijos klausimas,
tačiau taip buvo jaučiamasi patikimiau. Jau geriau abejotina apsauga nei jokios. Pietų Azijos regioninis
centras, tiesa, žuvo, tačiau jo apsauga buvo silpnesnė, ir belieka tikėtis, kad ši atlaikys. Kaip ir kodėl?
Tame ir yra visa nelaimė, kad niekas tikrai nieko nežino. Mūsų štabo veiklą, kaip visų kitų, dubliavo Kosmocentras.
Tačiau ir ten nebuvo ramu. Bendrai imant, viską reikia priimti su Karlo Johano šaltakraujiškumu ir irkluoti, kol rankos laiko irklą.
Pats Centras buvo įsikūręs Viduramžių pilyje, nuo šiurkščių jo sienų ir bokštų dvelkė ramybe ir jėga. Atrodė, kad niekas negali išjudinti masyvių, pažeme apsamanojusių akmens luitų, bokštai niūriai žvelgė iš aukšto savo šaudymo angomis, galingi pylimai tarsi buvo priešstata pačiam laikui. Pilis pergyveno daugybę audringų laikų, atlaikė dešimtis karų ir apgulčių, prie jo papėdės švytavo mortyros, sproginėjo aviabombos, o ji tebestovėjo išdidi ir nepajudinama. Tai buvo įspūdinga. Ko gero, pilies parinkimas Centrui buvo pateisinamas psichologiškai. Aišku, senosios sienos nusileido šiuolaikinių embriodomų medžiagų tvirtumui, tačiau vis tiek galėjo atlaikyti bet kokios jėgos uraganą, netgi žemės drebėjimą, o daugiau ir nereikėjo, nes prieš chronoklizmą niekas negali atsilaikyti. Čia bent jau kiekvienas jautė Istoriją, neginčytiną, tarsi materializavusią bokštų ir sienų pavidalu. Buvo dar viena priežastis, kodėl Centras įsikūrė pilyje; taip pat greičiau psichologinė. Mumyse išsivystęs sugebėjimas bendrai mąstyti ir bendrai išgyventi tebebuvo gėris, tačiau staigus, kaip dabar, psichinės veiklos suaktyvėjimas galėjo stipriai rezonuoti ten, kur sutankėję noosferos jėgos linijos, ir taip sutrikti Centro veikla. Storos akmeninės sienos silpnino psichinį lauką, o svarbiausia, kad jis veikė raminančiai, nes sąmonė yra įpratusi sieti tylą su masyvumu, sienų jėgą su saugumu, uždarumą su vienišumu. Leisdamasis ant gruoblėtų kiemelio plytų, kur prie įvažiavimo buvo pastebimos karietų ratų provėžos, fiziškai jutai tą dvilypumą. Viskas aplink ramino, tačiau staiga mintys ir jausmai suskubo, aš netgi nepataikiau ir leisdamasis stiprokai atsimušiau kulnais. Pernelyg daug kas su viltimi ir nekantriai galvojo apie Centrą, mintyse šaukėsi jo, ir ta emocinė įtampa atsiliepė man, tarsi nematomo, tačiau netoliese esančio gaisro gaisai. Ką padarysi, kuo tankesnė noosfera ir stipresni jos sujudinimai, tuo labiau pajuntame juos. Jau XX a. jautresni žmonės pastebėjo, kad net, atrodytų, tyliuose stambių redakcijų, telecentrų ir ministerijų koridoriuose juos apima įtampa, panaši į tą, kurią jaučia žmonės įelektrintoje aplinkoje. Pilies vėsoje man iškart palengvėjo, nors darbas buvo pačiame įkarštyje ir kiekvienas sutiktasis, aišku, skubėjo. Tačiau tai buvo normali skuba. Niekas nesiblaškė pasimetęs, pavargę veidai buvo ramūs, santūrūs, viskas buvo daroma tarsi savaime, greitai, tiksliai, gražiai, niekas iš sutiktųjų neužmiršdavo pasisveikindamas linktelėti, net jei šuoliu įveikdavo praėjimą, kad sklandžiai išnyktų iš akiračio. Koks kontrastas su tuo, ką man teko stebėti kituose amžiuose! Niekada anksčiau neregėjome savęs tolimos praeities veidrodyje ir neįsivaizdavome, kaip pasikeitė žmonės. Taip, fizinė išvaizda, bendrai imant, liko ankstesne, dingo tik veido ir kūno sudėjimo grubumas. Ir jausmai nepatyrė esminių permainų. Ir vis tik mes susidūrėme tarytum su kita žmonija. Viskas, kas mums buvo norma, ten, amžių glūdumoje, buvo išimtimi stipri sveikata, išsivystęs protas, savaime suprantama jėga, harmoningo kūno grožis, lankstūs judesiai. Tačiau reikalas buvo ne tik bauginančiame vargšų, ligotų, pusalkanių kiekyje, ne tik sparčiame ir visuotiniame senėjime, kuris taip negailestingai luošino praeities žmones, kurie sulaukę 50-ies buvo jau visai sukriošę. Skirtumas buvo kur kas gilesnis ir subtilesnis, jis glūdėjo sąmonėje. Psichikos trapumas, perėjimas akimirksniu nuo nuolankumo prie aršaus pykčio, nuo maldų prie žiaurumo, nuo blaivios buitiškos išminties prie beprotiško fanatizmo štai kas labiausiai sukrečia. Nesitiki, kad tai mūsų, istoriškai artima, praeitis. Kad žmonės, bučiuojantys žiauraus šeimininko ranką, puolantys ant žemės prieš išdažytas lentas ir statulas, sugužantys į viešas bausmes tarsi į šventę, - tai mūsų ne taip ir tolimi protėviai. Kaip gi visa tai išėjo ir susikratė per keletą šimtmečių, kurie mus skiria? Juk ne retų išminčių ir veikėjų pastangomis! Ką gali atskiri individai?.. Viskas keičiasi pagal socialinio vystymosi dėsnius, įvykius skatina žmonių, tų, o ne kitų, poelgiai. Kažko nespėjome arba nesugebėjome įžvelgti tose miniose, istorinių priklausomybių žinojimas neužsipildė gyvu turiniu, nes tik suvirpėjome ir viskas. Nemaža dalimi, kaip man atrodo, tai apsprendė viską ir visus izoliuoti Barjerais. O juk, jei apgalvosi, tai dar klausimas, kas ir dėl ko turėjo suvirpėti. Visi protėviai, pradedant ta mergina iš paleolito, turi visišką teisę paklausti mūsų: jūs gi, mokyti ir galingi, kaip galėjote prisigyventi iki to, kad jau ne pirmą kartą į pavojų pastatėte pačios žemės ateitį?! Ant laiptų sulėtinau ėjimą, nes nuo viršutinės aikštelės glaudžiame palydos būryje leidosi Gorzachas. Jo stambi kaulėta galva šmėkščiojo jo paties sukurtame veidų sūkuryje, o virš jų nuolat verdavo jo staigus, fiziškai juntamas jo mažų gilių akių. Leisdamasis laiptais, Gorzachas tuo pačiu metu klausė, peržiūrinėjo popierius ir skirstė pavedimus. Kalbėjo jis nekeldamas balso, ir vis tik jo žodžiai nesunkiai permušdavo triukšmą. Suprantu, veikite!.. Šioje schemoje yra pažeidžiama grandis štai čia... Niekai, žmogus gali viską, net tai, ko jis negali, - jei nori... Delsimas, blogiausias iš sprendimų, nušalinkite tuos, kurie iki šiol to nesuprato!... Ką? Na, tai sumuštinio dėsnis, ramiai tepkite kitą riekę, štai ir viskas..." Tai, ką darė Gorzachas, buvo organizacinio meistriškumo viršūnė. Jo mintis iš eigos pagaudavo bet kurio klausimo esmę, blizgėjo, kaip aštriai išgaląsti ašmenys, žaibiškai kirto problemų mazgus. Sekundė sprendimas, sekundė sprendimas, ir taip be perstojo, tarsi žaidžiant; ir neįveikiama staiga tapdavo įveikiama, kas tamsu prašvisdavo, abejotina tapdavo aiškiu, neužtikrintumas keisdavosi ryžtingumu, kiekvienas tarsi gaudavo skatinantį užtaisą. Jauni, kaip aš, žvelgė į Gorzachą dievindami. Praleisdamas Didžiojo Stabilizatoriaus palydą, prisispaudžiau prie sienos; jis, tarsi koks Atlantas, ant pečių laikė visą pasaulį. Visi mes jį palaikėme, tačiau ant palčių Gorzacho pečių gulė didžiausia atsakomybė. Praeidamas, jis dar spėjo linktelėti man. Sunki tai buvo akimirka, tačiau viskas praėjo Gorzachas nieko neįtarė ir iškart nukreipė žvilgsnį. Erdvė už jo ištuštėjo, aš užbėgau ir pasukau į koridorių. Pranešė! Prie manęs, vos pasukau prie rutulio, nuskubėjo kiberis su kažkokiu skaniai atrodančiu patiekalu ant lėkštės, kurį laikė manipuliatoriumi. Daugelis štai taip užkandžiavo eigoje, tačiau dabar man buvo ne iki to, aš atsainiai mostelėjau ir kiberis taip pat be garso, kaip ir atsirado, pradingo milžiniško židinio angoje. Krištolinio rutulio išvaizda mažai pasikeitė per praėjusias paras. Žemės rutulys atrodė kaip iškramsnotas. Raudonai švietė gilių laiko įlaužų fragmentai, kurių, laimei, buvo nedaug, nors niekas nesuprato, kodėl. Dominavo geltonos, rožinės, oranžinės dėmės. Karščiavo visi žemynai, planetą purtė nuo ašigalio iki ašigalio. Nesunkiai suradau vietą, kur ką tik pabuvojau. Tap, vos pastebima gelsvoka dėmelė... Tarpduryje, vos pakreipęs galvą ir šypsodamasis, stovėjo Aleksiejus Promyslovas, tiesiog Aleksiejus, aukštas, lieso sudėjimo, žaliaakis, rudaplaukis. Atrodė, kad jokie įvykiai pasaulyje negalėjo nutrinti nuo jo pailgo veido tos šiek tiek ironiškos šypsenos. Mes, rusvaplaukiai, visi tokie, - jis mėgo aiškinti. Todėl ir išlikome normaliaplaukių visuomenėje" Ir pats artimiausias draugas kažkodėl negalėjo jo pavadinti Alioša; jis, kiek pažinojau, o pažinojau nuo vaikystės, visada ir visiems buvo Aleksiejumi. - Kas nauja? ištrūko man. - Kaip kas? Budintis stebėtojas, žvalgas. Jei kam ir galėjau papasakoti apie savo prasižengimą, tai pirmiausia, žinoma, Aleksiejui. Jis būtų supratęs ir nekaltinęs. Tačiau ar turėjau teisę perkelti moralinę atsakomybę ir išstatyti pasirinkimui nutylėti arba, kaip įprasta, paviešinti neasmeninę paslaptį? Apsiribojau keliomis bendro pobūdžio frazėmis. Aleksiejus iškart pajuto kažką ne taip, tačiau nieko nepasakė, netgi atvirkščiai, pakeitė temą, prabilęs apie savo teoretikų darbus. Jiems buvo nesaldu, nes jei su Gorzacho veikla buvo siejama viltis išvengti blogiausio varianto, tai iš teoretikų laukė kardinalaus sprendimo. O ką jie galėjo padaryti per trumpą laiko tarpą? Tarkim, jie greitai nustatė ryšį tarp bandymu su kosminio vakuumo transformacijomis ir netikėtu laiko struktūros pažeidimu. Na o toliau? Kaip galima išvengti tų laiko sukrėtimų, kai ištisi dabarties fragmentai prasmenga į praeities bedugnę, o vietoje jų išnyra visai kitos epochos? Vyksmas aplenkė numatymą. Tuo dalyku žmonija jau daug kartų nudegė pirštus ir mums atrodė, kad nieko panašaus nutikti jau negali. Tačiau nutiko. Galbūt todėl, kad pranikimas į fizinio pasaulio gilumas iššaukė pavojingas pasekmes su tuo žmonija susidūrė dar 20 a, viduryje. Būtent tada buvo priimtos pirmos atsargumo priemonės. Po to fizika atsidūrė tarytum užnugaryje. Ekologinė krizė sukėlė revoliuciją biologijoje, užgriuvo medicininės-genetinės problemos, vėliau dėmesį pritraukė sichoadaptacinė krizė, kuri tąkart paskatino jau humanitarinius mokslus. Ir visais tai laikotarpiais išliko socialinės problemos, kurios buvo svarbiausios sprendžiant kitas, fizinis pasaulis ėmė atrodyti ramia, tačiau toli gražu ne svarbiausia sritimi. Nusilpo talentų srautas, sumažėjo išlaidos, sumažėjo budrumas. Ir gamta smogė atsakomąjį smūgį. Galbūt taip, nors Aleksiejus buvo truputį kitos nuomonės. Atsitiktinė numatymo klaidą jis labai nepaprastai dėsninga ir todėl neišvengiama. Mes visada supami nematomo pasaulio, kalbėjo jis, visada. Mes visada žinome gerokai mažiau, nei pridera žinoti. Kitaip negali būti, nes niekad, jokiomis aplinkybėmis, mes nesame pajėgūs pasiekti absoliutaus pažinimo visose srityse. Ta pagrindinė dialektinio materializmo išvada vienodai teisinga ir mūsų, ir 19 amžiuje, kai ji buvo padaryta. Iš čia seka, kad bet koks judėjimas pirmyn neišvengiamai susijęs su rizika, ir joks numatymas negarantuoja visiško patikimumo. O klaidų kaina auga. Kuo toliau į mišką, tuo didesni vilkai, - pridūrė jis, perdirbdamas senovinę patarlę, - O jei vilkų bijai gulėk ant pečiaus. O ant pečiaus gulint, šonus nugulėsi. Mes, supranti, tiesiog neturime išeities". Sielos gelmėje Aleksiejus buvo pesimistiškas optimistas. Pesimistas todėl, kad nelabai tikėjo laisva valia ir manė, kad aplinkybės mus varto taip lengvai, kaip slėgis ir temperatūra verčia vandenį garu. O optimistu todėl, kad tame nematė nieko baisaus, nes kas perspėtas, tas apsiginklavęs", tai pirma; o antra, dabartinės mūsų sąlygos vis labiau priklausė nuo mūsų pačių veiklos. Todėl nėra ko būti kvailiais, ir tiek. Logiškai, čia, aš manau, jis prieštaravo pats sau. Jis tai pripažino, visai nepergyveno, nes laikė, kad bet kuri nauja idėja būtinai paradoksali, o kadangi jų turi būti nepaprastai daug, tai be paradoksų ir prieštaravimų neišsisuksi ir neverta dėl to nervintis viskas paaiškės, kai ateis laikas, arba kiek vėliau. - Ir bendrai, - kalbėjo jis, žvairuodamas į gaublį, - ar taip jau ir aišku, kad visą tą kavalkadą sukėlė
bandymai su vakuumu? Po to" nebūtinai reiškia to pasėkoje", tai buvo gerai žinoma iki suklestint
mokslams. Tenka apžvelgti paralelinius variantus. Ar žinai, iš kur atsirado ugninukai ir kas jei tokie? Aišku, aš ją prisiminiau. Kas jos nežinojo? Be gyvybės, tuščia, niekuo neišsiskirianti planeta prie Rigelio žvaigždės. Ji liovėsi būti neišsiskiriančia, kai išnyko. Visiškai. Jau antroji ekspedicija neaptiko Suetos. Jos nebuvo jos orbitoje, jos nebuvo niekur. Ten, kur ji buvo, tebebuvo dulkių debesėlis, lyg jas būtų nupūtę nuo planetos, prieš ją pasiimant, kaip padaro su daiktu, pernelyg užsigulėjusiu lentynoje. - Nesuprantu, koks čia ryšis, - tariau. Aš primečiau ir man nugara nubėgo skruzdėlės. Gavau, kad smūgio banga mus užgriuvo kažkur prieš pačią katastrofą! Aleksiejaus žvilgsnis išblėso. Kiek metų jį pažinojau, o jis vis tik mane nuvesdavo į aklavietę. Ką tik plėšėsi, brovėsi iki pirmapradžių priežasčių ir štai abejingas primerktų akių žvilgsnis, atvira nuobodulio išraiška, vos nulaikomas žiovulys. - Viską žino tie, kuriems priklauso žinoti, - sumurmėjo jis. Viskas gali būti paprastu sutapimu... Arba kažkas visai kita. Iš kur tada ugninukai ir kodėl? Tu su jais susiduri, geriau į juos įsižiūrėk. Galbūt, jie pasiųsti... Atsiųsti... Jis mostelėjo ranka ir kūprindamasis pasuko į duris. Nebandžiau jo sulaikyti, tai buvo beprasmiška, toks jau Aleksiejus.
Bet kokiomis aplinkybėmis jis jautėsi laisvas kaip vėjas, gal tai ir leido jam plačiai mąstyti. Bet jis vis tik atsisuko: Trečias skyrius Jei Aleksiejus siekė mane pritrenkti, tai jam pavyko. Atrodė, kad kaukolėje, šnypšdami ir stumdydamiesi, pukši pora ežių, kurie skubiai nusprendė išsiaiškinti tarpusavio santykius. To jau buvo perdaug, man visai pakako ir rytinių išgyvenimų. Tiek perdaug, kad beprasmiškai įsispoksojau į plikas sienas, kurios, reikia manyti, regėjo ir ginklų žvangesį, ir vestuvių puotas, ir rūmų intrigas, o dabar abejingai žvelgė į mane, galbūt, ir ne visai kvailą, tačiau apsvaigusį vaikiną sunkia chronožvalgo amunicija. Kiek tokių vaikinų turėjo stovėti šioje plačioje ir tamsioje salėje! Ne mažiau sumišusių ir apsvaigusių nuo to, ką matė ar išgirdo. Niekas nesikartoja, tačiau viskas grįžta į savo ratus, tik nauja kokybe. Užteks!" šūktelėjau sau. Aleksiejus ne sekundės nešvaisto veltui, nieko nesako tiesiog šiaip, tačiau dažnai suklysta, laikydamas pašnekovo protą lygiaverčiu, ir todėl jo žodžių prasmė lieka tamsi. Viskas, kaip kito genialaus matematiko struktūrose: Iš duoto pakeitimo akivaizdžiai seka, kad..." ir viskas, kas tarpe, kas jam iš tikro akivaizdu, praleista, o tu, būk geras, šok per prarają. Na ką gi, ką gi... Laiko yra, dabar viską ramiai apmąstysim, žiūrėk, ir paaiškės. Nieko nespėjau apmąstyti: Šį balsą atpažinčiau iš tūkstančio ir nors likimas mane su Feliksu Tekao suvedė visai neseniai, sieloje iškart palengvėjo. Rudus, auksiniu apvadėliu, Felikso akys žvelgė švelniai, netgi kukliai, tačiau aš tai jau žinojau, koks nepilnas tas įspūdis. Ta jėga, kuria spinduliavo Gorzachas, buvo ir mano vade, tik jam esant neperverdavo nervinės įtampos impulsas. Susipažįstant su Feliksu kažkodėl nė vienam nekildavo klausimas, ar tas žmogus protingas, ar gražus, geras; kitkas prikaustydavo dėmesį charakterio išskirtinumas. Juk charakteris todėl lengvai perprantamas, kad dvasinės savybės derinamos ne bet kaip ir vienos buvimas iššaukia kitą, arba panašią, arba, priešingai, priešingą. Tačiau yra ir mažai tikėtinų, netgi, sakykim, neleistinų sukabinimų štai jie būtent ir sudarė Felikso asmenį. Gilus ir nuolatinis panirimas į save priešingas atvirumui, proto racionalizmas priešiškas meniniam emocionalumui, nuolatinis susimąstymas trukdo ryžtingumui. O Felikse visa tai buvo harmoningai visai ne pagal priešybių dėsningumą! Skaidriame rasos laše persilieja visos pasaulio spalvos; viskas suprantama ir aišku, kai šviečia saulė. Tačiau matyti tai esant bet kokiam apšvietimui? Beje, Felikse niekas nešvytėjo aiškiai, fiziškai, gal ir psichologiškai, jame susimaišė vos ne visos žmonių rasės, ties jo pavidalu patriūsė daugelis nacijų; ir nebuvo galima pasakyti, kas jis europietis, azijietis ar polinezietis. Taip pat nelengvai atsiskleidė ir jo dvasinis pasaulis. Rudų, su auksiniu apvadėliu akių mąslus ir išsiblaškęs žvilgsnis, siauri, tarytum silpni pečiai pabandyk įžvelgti tokiame lyderį, kovotoją, vadą! Ir vis tik tai jautėsi. Tiek, kad vos tik susiformavo mūsų būrys ir beliko išsirinkti vadą, kaip draugiškai iškėlėme Feliksą, nors jis nebuvo nei kosmonautas, nei mokytojas, o tuo labiau stabilizatorius; jis buvo žinomas dailininkas-videoplastas. Ir mes neapsirikome. - Bendras susirinkimas, - pasakė Feliksas. Tu kaip? Kartais balsas svarbiau už žodžius. Jei galėčiau atkurti ne tik Felikso žodžius, bet ir jų skambėjimą, man jau nieko nereiktų aiškinti. Dar prieš minutę mano atsakymas būtų melagingas. Tačiau ne dabar. Nežinau iš kur atsirado jėgos, tik kvietimas tarytum atvėrė kažkokius šliuzus, aš pasitempiau, aš vėl buvau budrus ir gyvas, mane apėmė džiaugsmas, kad manęs reikia, kad visus nelengvus apmąstymus galima atidėti, kad nuo tos akimirkos jau nebepriklausau sau, mano reikalas yra veikti kaip palieps, veikti gerai, kaip pridera, kaip jau pripratau, ne pavieniui ir tai nuostabu. Skambėjo trimitai, po langu kanopomis žemę kasė nekantrus žirgas, nesvarbu, kad jokio žirgo nebuvo, o ir būti negalėjo, svarbu, kad trimitai kvietė į susirinkimą. - Aš pasirengęs? Iš tikro nebuvo nieko aiškaus, o greičiau atvirkščiai. Ugninukai dar neatsirado, jiems dar tik buvo lemta atsirasti, kol kas egzistavo tik Felikso įsitikinimas, kad taip bus. Įsitikinimas, griežtai imant, niekuo nepagrįstas. Tiesiog Feliksas juos jaučia. Super-intuicija. Taip būdavo ne visada, bet gana dažnai: jis nuspėdavo jų pasirodymo laiką ir rajoną. Nujausdavo chronoklizmus, kurie turėjo išmesti ugninukus. Kaip šito ir jis pats negalėjo paaiškinti. Daugelį tai sukrėsdavo, daugelį, tik ne Aleksiejų, kuris laikė šią Felikso savybę labai įdomia, neabejotinai naudinga, tačiau, bendrai imant, trivialia. Ateitis, aiškino Aleksiejus, visada meta šešėlius, visada apie save praneša, tai žinoma nuo seno. Iš principo, pridurdavo jis, viskas be galo paprasta; nors mūsų smegenys dėl grynai evoliucinių priežasčių suderinti daugiausia dabarties suvokimui, yra jautresnių žmonių, ypač tarp menininkų. Jie kartais ir pagauna mums visiems dar nematomus ateities šešėlius. Juk pagal rudenį nuspėja bitės kokia bus žiema! O argi jų informacinis aparatas sulyginamas su mūsų? Iš žmogaus reikia tikėtis gerokai daugiau, nes jo smegenys nepalyginamai sudėtingesnės. Ir taškas, ir viskas... Ne, ne viskas. Felikso dovana nepalyginama, joje, galbūt, glūdi svarbiausia mums paslaptis. Tai kodėl, velniai rautų, leidžiate Feliksui rizikuoti? Tai barbarystė, laukiniškumas! Kartą jis tai pasakė esant Feliksui, ir tasai jam atsakė taip, kad Aleksiejus Aleksiejus! sumišo. Nuo tada jis Felikso vengia. Tuo tarpu, jei kas ką nors ir žinojo apie ugninukus, tai tik būtent Feliksas. - Nebandžiau susisiekti su tavimi informu, - tarė jis, kai patraukėme koridoriumi. nemėgstu tų rėksnių. Tu kažką norėjai apmąstyti vienas, ar ne? Nesąmoningai sulėtinau žingsnį. Felikso įžvalgumas nenustebino ir nesuglumino; jei jau nepažįstamas dispečeris kažką pagavo mano balse, tai draugas tuo labiau galėjo pajusti kažką ne taip. Būtent Feliksas buvo tas žmogus, kuriam galėjau, net privalėjau patikėti, jam ir norėjau papasakoti apie savo poelgį, būčiau papasakojęs, tikriausiai, jei ne ugninukai. Jie man išmušė visas mintis. O jam - ne. Tai mane suneramino: vadinasi, šmėkštelėjo spėjimas, reikalas rimtesnis, nei manau. Paprasta pajusti draugo nerimą ir ateiti pas jį, kai esi laisvas, ir visai kita, ruošiantis susirėmimui, eiti jo ieškoti vien tam, kad pakalbėtu vieni du. Užsikirsdamas jam papasakojau visą istoriją. Feliksas, nepertraukdamas manęs, klausėsi. - O kas man beliko? galiausiai šūktelėjau. Nebuvo, supranti, nebuvo kitos galimybė išgelbėti tą merginą... Feliksas stabtelėjo: Felikso veidas tapo griežtas. - Tas pats Gorzachas, - pridūrė jis jau ramiai, - neturi galimybės apie kiekvieną rūpintis atskirai. Mes tokių galimybių turime daugiau. Ir bendrai: jei kas nors gali išgelbėti žmogų, tačiau to nepadaro kas jis? Žudikas. Jis energingai krestelėjo galvą. Jo plaukai pasiplaikstė kaip nuo vėjo gūsio, žingsnių aidas lydėjo kiekvieną žodį, o paskutiniuose man suskambo į makštį dedamo kardo skambesys. Tačiau negi prieš jį stovėjo priešas? - Taip, - prabilo jis, patvirtindamas mano spėlionę. Didžiausias mūsų priešas tai mes patys. Ne tik vėjo malūnai gali pasirodyti milžinais, tačiau ir milžinai vėjo malūnais, kadangi visi mes, laimei ar nelaimei, šiek tiek Don Kichotai. Aš tai jau žinau, kaip būna su savo vaizduotės vaizdiniais... Keistuolis! Jie beeidamas mane apkabino. Tikriausiai jis jautė gerokai daugiau, nei galėjo ar norėjo pasakyti. Praėjimas susiaurėjo, Feliksas nuėmė ranką. Kažkur prie bokšto, prie kurio ėjome, cypavo kregždės, matyt, išjudintoje sienoje buvo jų lizdas. Mums artėjant masyvios durys atsidarė; ir aš išvydau visus mūsų vaikinus. O, jie parengė sutikimą! Nuo seno pastebėta, kad pavojaus laukimas žadina grubokus pokštus. Pamatę Feliksą, visi pašoko, vaizduodami krūtines atstačiusius kareivas, šaunius kareivukus ir šiaip sėkmės šaunuolius. Nuskardėjo šaukštais į dubenėlių dugną mušamas ritmas. Ramia-a-i-i! riaugtelėjo kažkuris bosu. Vadas-tėvelis eina!" Gigantas Ngomo net pabandė sumušti kulnais, tik jam nepavyko, matyt, tame buvo kažkokia senai prarasta paslaptis. - Laisvai! sukomandavo Feliksas ir taip sėkmingai atsakydamas pavaizdavo pasipūtusį generolą,
kad nugriaudėjo juokas. Visi sotūs, pasirengę pareigai o kaip su amunicija? Pats nežinau, kodėl taip ištariau. Valgyti, tiesa, norėjau, tačiau, aišku, reikalas buvo ne maiste, nes būčiau jau senai pasinaudojęs kiberio paslaugomis. Man iš visų pusė ištiesė rankas. Rankas, o ne manipuliatorius. Ant didelio ąžuolinio stalo akimirksniu atsirado duonos, pomidorų, sūrio. Aš valgiau, iš manęs šaipėsi, kaip mokėjau, atsikirtinėjau ir jaučiausi, tarsi nebūtų nei netekčių skausmo, nei bemiegės nakties, nei mįslių, kurias uždavė Aleksiejus, nei artimo pavojaus, nieko. Tai nebuvo išdavyste, ne. Per spiginantį šaltį, kuris nerimu stingdė širdis, mus šildė brolybės laužas, jo neregimi gaisai plaikstėsi veiduose ir už jo šilumą nebuvo brangesnio dalyko. Jis buvo pažadu. Viltimi, kad viskas pasikeis į gera, kad kitaip negali būti, kai aplink tiek draugų, kiek gilių protų ir stiprių rankų; ir taip visur, visoje planetoje. Kas mums atsivėręs pragaras! Me šaunuoliai, mes stiprūs, mes viską įveiksime. Tarsi antruoju regėjimu matau ankštą sargybinę, siaurus langų plyšius, nutrintas sienų plytas, užverstą ginklais ir įranga ąžuolinį, žemomis kojomis stalą, dalykišką bruzdesį prie aparatūros, rūpestingai duoną ir kumpį raikančias Žanos rankas, visus, su kuo mane suvedė likimas. Mes nerūpestingai pokštaujam, nežinodami, kas mūsų laukia rytoj, kiekvienas pasirengęs visą save atiduoti, visi ankstesni rūpesčiai išnykę, liko tik svarbiausia gyvenimas, draugystė, duona. Ateities netikrumas paaštrino dabarties akimirką, viskas tapo primityviau, tačiau aiškiau nei bet kada anksčiau. Ties mirtimi nemirtingumo iliuzija. Už linksmybės kaukės liūdesys ir įniršis, ieškantis išeities. Sunku neapkęsti gamtą, su chronoklizmu nesusikausi mūšyje, problemai nenukirsi galvos. Visą susikaupusį įniršį gali išlieti tik ugninukams. Suirzimas ir pyktis mus suartino, mes laukiam kovos kaip išsilaisvinimo, ji baugina mus savo pavojingumu ir vis tik svaigina. Pagaliau konkretus priešas! Tokiu mes jį laikome, negalime kitokiu laikyti. Viskas paprasta ir aišku: jis tave arba tu jį. Visa kita į šoną! Reta beprasmybės laisvė ir, kaip bebūtų keista, ji mums priimtina, tarytum ir nebuvo civilizacijos amžių. Tai yra, buvusiojo kultūra neišnyko visiškai, vienatvėje kiekvienas pamąstom apie daug ką, tačiau tokių minučių vis mažiau. Tereikia mums susirinkti suskambus pavojaus signalui, kaip tampame tuo, kuo privalome būti žmonijos kalaviju. O kalavijas nežino klausimų, abejonių ir svyravimų. Ir kas jį nuleidžia, taip pat. Abejonės ir svyravimai gali būti prieš ar po to, tačiau ne kirčio momentu. Nelaimei, žmonijai nebuvo jokio iki" kirsti teko iškart. Laksto miklios Žanos rankos, stuksi peilis, mano pavyzdys užkrėtė, visus staiga apėmė alkis, mes valgome, kalbame ir juokiamės; tai linksmybės ant traškančio ledo, nutęsiam šitą minutę, svaigstame ja, tačiau įvykiu eiga nenumaldoma, vienas Felikso žodis keliamės!" ir viskas nutrūksta. Dabar girdisi tik batų taukšėjimas, iš esmės nereikalingų ginklų žvangsėjimas, nuo sienų dvelkia staigiu šalčiu, jis jau pačiuose mumyse. Viskas greitai, tiksliai, įprastai, kalbėtis daugiau nėra apie ką, vienas kitą suprantame be žodžių.
Sunku patikėti, kad dar neseniai niekas nežinojo, kad Feliksą jaudino pasaulio grožis, Ngomo gydė
vaikus, o Žana būrė sniego obuolių", kurių skonis, kaip sakoma, ketino išstumti viską, kas žinoma,
aromatu. Mes užbėgame aukštyn ir rikiuote pakylam nuo bokšto viršaus. Mūsų realetai laukia mūsų už
parko. Apačioje žvilga tvenkinys, taip gausiai supamas tankių šakų, kad vanduo jame visada atrodo
esąs tamsus. Dangus niaukiasi, vanduo juodas ir tarsi rudenį jame plauko gelsvi lapai. Iš kur juos
atnešė? Negi iš ten, kur buvau ryte? Gali būti. Dabar viskas įmanoma.
Visi į vietas. Šaunam į zenitą. Mašinos pleištu perskrodžia debesis ir po ketvirčio valandos atsiduriam blogo oro zonoje, kuri sparčiai juda pilies link. Blogas oras švelniai pasakyta. Tai, ką matom iš viršaus, vargu ar atitinka uraganą. Tai kitkas. Juk anksčiau kas bevyktų stratosferoje, kuria skrendam, visada ten švietė saulė. Dabar neatpažinsi ir šių aukštumų. Blogiausia, kad niekas nežino, ar nepalies chronoklizmai Saulės ir kokia ugnimi ji tada plykstels. Plykstels ar, atvirkščiai, ners į priešžvaigždinę tamsą. Tarytum pats gamtos pyktis žvelgia į mus per iliuminatorius, o mes, pritilę, žvelgiam į jį. Dabar mums apreikšta tai, ką linkę nutylėti ir slėpti vienas nuo kito, - mūsų niekingumą prieš gamtos beprotybę. Štai jinai, tiesa. Štai ką pasiekėme po tokios daugybės pergalių, po visų audrų ir žemės drebėjimų pakinkymo. Mes vėl nusviesti atgal, bejėgiai, kaip buvome prie olos slenksčio, jei ne dar blogiau... Žmogus sutvertas kovai galbūt, taip. Tačiau jis kaunasi, kad pasiektų ramybę. Tiesa, kai ramybė užsitęsia, mes vėl trokštame audrų ir pergalių. Stichijų aršumas užburia, aš sunkiai galiu atitraukti žvilgsnį. Veidai pilki tarsi padengti kažkokiais pelenais ir visi pasukti į iliuminatorius. Ne, ne visi. Žana mezga. Kaip iššūkis šmėkščioja virbalai. Žanos lūpos vos juda, siauros, dažniausiai pašiepiančios akys atidžiai stebi pirštų judesius. Gamtos pykčiui ji priešpastato savo jaukų ir įprastą užsiėmimą. Taip elgiasi vos ne pati smarkiausia iš mūsų, mergina, kuri atėjo į mūsų būrį, atsisėdo ant grindų ir pareiškė, kad ją išvesti bus galima tik jėga. Bet ir tada ji vis tiek sugrįš, tad mums geriau ją priimti iš karto. Dabar mūsų Žana d'Ark mezga megztinį ir lengva atspėti kam. Štai tik ar žino apie tai Feliksas? Vikriai šmėkščioja virbalai ant lieso veido mesdami trumpus atšvaitus. Tik Felikso visa tai nepalietė. Jis buvo toli nuo mūsų. Neatsitraukdamas ir nemirksėdamas jis žvelgė į dangaus siaubus, kokių dar neregėjo žemė. Jis buvo kartu su stichija. Jis į save įtraukė tai, nuo ko mes nugręždavome žvilgsnį. Sustingęs ir išbalęs, jis pats buvo tarsi stichija, taip siaubingai ji jį užpildė, taip jis su ja ginčijosi, taip jo dvasia viešpatavo jai. Arba atvirkščiai, susitaikė? Aš net pašiurpau. Štai ką reiškia būti menininku, žmonijos akimi. Per save perleisti net tai, kas gali visus pražudyti, nepraleisti nė vieno atspalvio, nei vieno išgyvenimo, įsijausti į gamtos pyktį, kaip į savą, tapti juo. Tapti juo... Taip. Viską perleisti per save, viską! Įtraukti. Susitapatinti. Išgyventi. Gal būt netgi pasimėgauti tuo paskutiniu dalgio švystelėjimu, kuriuo mostelėjo mirtis, ir bent jau suskubti pastebėti, kaip spindi tas plienas... Tik neužsimerkti. Atvirkščiai! Felikso akyse spindėjo iššūkis. Tu, kvailas padare, kuris pasirengęs užgesinti Saulę, rengies mane nužudyti? O aš tuo metu tiriu tave, persisunkiu tavimi, neapkenčiu tavęs, žaviuosi tavimi, tu jau mano atmintyje ir kai tu išnyksi, tik aš galėsiu atkurti tavo atvaizdą. Tu griauni, aš kuriu, tu sėji mirtį, aš tau suteikiu nemirtingumą. Ne, mes nelygūs ir niekada nebūsim lygūs... Prašvito ryški saulė. Juodi ugniniai debesys apačioje ėmė pamažu skirstytis, gal savaime išsikvėpė, o gal juos pagaliau įveikė meteoįranga. Realetus liovėsi blaškyti, po jais atsivėrė žemė, visi sujudo, triukšmingai prakalbo. Feliksas, besimarkstydamas ir pasitrindamas akis, nuėjo pas pilotus. Kokia didelė esamo valdžia! Tereikė nurimti dangui, kaip išsisklaidė ir neišvengiamos nelaimės nuojauta. O juk oro kataklizmai toli gražu ne didžiausias blogis, šiuolaikinėms gyvenvietėms ir pastatams jie netgi negalėjo padaryti didelės žalos. Tačiau, žvelgdamas į saulę užtemdžiusią miglą, vargu ar kuris iš mūsų pamąstė apie senovės virusus ir mikrobus, kurie, patekę į mūsų laiką, galbūt, kėlė kur kas didesnę grėsmę. Tą pavojų šalino kažkur ten, laboratorijų tyloje, jis neturėjo nei formos, nei spalvos, mažai kas jį prisimindavo. Mums nerimą kėlė kas užčiuopiama ir konkretu. Chronoklizmų lūžiais rūkstanti žemė. Oras. Ugninukai. Praeities žmonės. Potvyniai. Iš jūros gelmių iškildavo atlantidos" ir tada pakrantes užgriūdavo cunami. Mobilioms gyvenvietėms tai irgi kėlė mažai pavojaus, nes gavę įspėjimą, jos susivyniodavo ir persikeldavo į žemyno gilumą. Tačiau ką daryti su kruopščiai saugomais senųjų miestų senamiesčiais, su Lisabonos ir Tokijo, Bombėjaus ir Niujorko architektūros paminklais? Padažnėjus žemės drebėjimus dažnai pavykdavo pažaboti beprasidedančius, audras - nuraminti, tačiau vandenynų bangoms galėjome priešpastatyti tik dambas ir jėgos laukus, kuriais nebuvo įmanoma visko atitverti. Pakrantėje, į kurią pagaliau atvyko mūsų realetų grandis, debesų nebuvo, tad, skrisdami virš vieno iš senųjų miestų, viską matėme savo akimis. Vėl visi pritilo, kai atsivėrė toji panorama. Paskubomis, kas buvo pastebima iš oro, mašinos ir žmonės statė dambas bei jėgos laukų užtvaras, kurios iš tolo mirguliavo vaivorykštės bangomis. Klampiame priemiesčių purve tarsi skruzdėlės triūsė kiberiai, virš jų tarsi mašalai nardė žmonės. Miestas jau patyrė antpuolį, kai kur gatvėse žvilgėjo vanduo. Greta baltų krantinės pastatų stūksantis vandenynas buvo ramus, kaip gerais senais laikais, tačiau jo saulėje blyksinti vandens masė bet kuriuo momentu galėjo pakilti. Užgriūdama visas tas dambas, tuos pastatus, viską, kas buvo greta jos. Žmonės, aišku, spėtų išskristi, tačiau ką jie jaustų, išvydę miestą, kurį stengėsi apsaugoti. Ne, ką besakysi, mūsų darbas buvo palaima, lyginant su šituo, nors ir buvo laikoma, kad mes esame priešakinėse pozicijose. Realetą nupurtė staigiame posūkyje, jūra pasislinko atgal. Krovininių mašinų virtinė atkartojo manevrą.
- Prie ginklų, piliečiai, prie ginklų! sukomandavo pilotų kabinos duryse pasirodęs Feliksas. Palydovas užfiksavo pasirodymą, einam į suartėjimą. Feliksas prieštaraudamas papurtė galvą, Žana įsiplieskė, nuo jo nenuleisdama akių. Be reikalo, aišku, ji visa tai kalbėjo, reikalas buvo rimtas. Kiekvienas suprato, ką reiškia delsimas, ir kiekvienam buvo aišku, kas tai susirėmimas vienas prieš vieną. Su ietim prieš liūtą, būtent... Pamažu triukšmas nurimo, kiekvienas norėjo likti vienas su savo mintimis ir viduje pasirengti tam, kas mūsų laukia. Feliksas prisėdo greta ir neskubėdamas ant kelių pasitiesė žemėlapį. Tuo metu realeto gausmas sustiprėjo, nuo jo plokštumų tekėjo melsvos sutankėjusio oro srovės, žemė apačioje slinko greičiau. Susimąstęs, vaikiškai pastuksendamas šviesos pieštuku į dantis, Feliksas ilgai žiūrinėjo kažkokias ženklais išmargintą žemėlapį, o tada ryžtingai nubrėžė tiesią liniją. - Keista, - sumurmėjo jis. - Kas juos veda už siūlo? Jis, matyt, tai pasakė sau, taip tyliai, kad tik aš tai išgirdau. Aš linktelėjau, tai buvo visiems žinoma, tokia ugninukų judėjimo ypatybė padėjo kovoti su jais. Pieštukas perskrodė orą. Jis kalbėjo rimtai. Mane nupurtė. Jo veidas priminė tą akimirką, kai jis žvelgė į audrą, tik dabar žvilgsnis buvo nukreiptas į vidų, į save, tas aukso atspalvis, buvęs Felikso akyse, nublanko ir patamsėjo. Ką jis mąstė tą akimirką? Tačiau tai truko trumpai. Felikso veidas sutrūkčiojo, jis paskubomis pažvelgė į rankini kursografą.
- Bedlendas, - mane pasiekė patenkintas Ngomo balsas. puikią vietą pasirinko ugninukai, prastos žemės negaila. Nesiklausiau jų ginčo. Rankos pačios ieškojo užsiėmimo, išsitraukiau, išrinkau ir vėl surinkau iškrovos įtaisą. Akys tuo tarpu sekė pilkai rudą dykumą apačioje. Ir štai radom platų lauką, kur palaigysim iki valiai..." įkyriai, tarsi malda, iškilo iš vaikystės žinomo eilėraščio eilutės. Dangų apgaubė švininė migla, stepė patamsėjo, užsitraukė. Variklių gausmas pritilo, kūnas akimirkai neteko svorio, realetas akmeniu krito žemyn. Mus sutiko visiška tyla. Nebuvo nė vėjelio. Dangus buvo ūkanotas ir kažkoks plokščias ir tolumoje susiliejo su tokia pat plokščia ir neišvaizdžia žeme, tik stepė buvo rudesnė, ji aštriai kvepėjo dulkėmis, o joje visur vešėjo dygliuočiai. Vienodumą trikdė tik molinga, nelygiais šlaitais loma, kurios dugne ganėsi vienišas melancholiškas kupranugaris, kuriam, matyt, taip pabodo visokia, taip pat ir iš dangaus besileidžianti, technika, kad į mus neatkreipė jokio dėmesio. Žana nuskubėjo nuvyti kupranugarį, o mes ėmėmės tvarkyti nuleistas mašinas. Kiekvienas paslapčiom žvalgėmės į rytus, iš kur turėjo pasirodyti ugninukai ir kur dabar Žana bandė susitvarkyti su dvikupriu užsispyrėliu, kuris aiškiai buvo supykęs, kad jam neleido ramiai paskabyti mėgstamų dygliuotų žolynų. Kol kas horizonte šmėkščiojo tik tos dvi figūros. Privalėjome suspėti, Feliksas negalėjo suklysti paskaičiuodamas laiką, tačiau mane vis tik ėmė šiurpas, aš žvilgčiojau į rytus, dariau tai nesąmoningai ir automatiškai, nes mintimis jau buvau ten, kur priešininkas. Barjerai sulaikydavo žmones ir gyvūnus, tačiau ne ugninukus; jų spaudžiami jėgos laukai sutrūkinėdavo tarsi muilo burbulai. Viena, kas tikrai buvo žinoma apie ugninukus, kad jie galia. Kartais jie įgaudavo pavidalą, panašų į gyvą būtybę, iš ko ir kilo hipotezė, kad prieš atsirandant biologinei gyvybei Žemėje, joje egzistavo kita, mums nežinoma, plazminė gyvybės forma, protoplanetinė arba net žvaigždinė. Tačiau tos spėlionės mažai vertingos, nes dažniausiai ugninukai tebuvo panašūs tik į save pačius, tai yra nė į nieką. Nieko nebuvo galima suprasti, o ir laiko nelikdavo įsižiūrėti, - ugninukai dūmė nušluodami viską, miškai užsiliepsnodavo, upės užvirdavo vien tik prisiartinus jiems. Juos reikėjo iškart sustabdyti, kitaip visą planetą išvagotų gaisrų randai. Išeitis tebuvo viena nedelsiant sunaikinti. Lengva pasakyti! Tikro ginklo prieš ugninukus iš tikro ir nebuvo. Irgi paradoksas. Jei kas praeityje ir buvo tobulinama, tai būtent ginkluotė. Tačiau kai karai baigėsi, ji tapo nereikalinga. Ir mes nedaug ką galėjome priešpastatyti prieš ugninukus. Taip, paskubomis sukurtos ir išbandytos termobranduolinės bombos juos sudraskydavo į skutelius. Tačiau šie vaistai buvo blogesni už pačią ligą; mums pakako ir tos genetinės žalos, kurią branduoliniai bandymai padarė žmogui ir biosferai, - pasekmes srebiame iki šiol. Net mūsų būryje buvo asmuo, kurį tai palietė Žana. Taip, ji patyrė genų operaciją dar motinos įsčiose. Liko tik tos naikinimo priemonės, kurios buvo naudojamas kalnakasyboje ir kosmose. Tačiau su jomis buvo nelengva įveikti tas būtybes (jei tai iš tikro buvo būtybės). Pačios siejančios ugnį, pabaisos buvo nepaprastai atsparios mūsų technikai. Žinoma, jie buvo pažeidžiami, žinoma, žūdavo, tačiau kokia jų galia, koks gyvybingumas ir koks atkaklumas! Žemė drebėjo, kai jie ėjo. O Aleksiejus dar prašė į juos įsižiūrėti... Visi emiteriaivėžliai" jau suvažiavo su atvirais liukais, išsirikiavo grandine, visi skugeriai pakilo į orą ir kabojo rikiuotėje. Kiekvienas užėmėme savo vietą šalia mašinos. Paskutine atidūmė įraudusi Žana, kuri, galiausiai nuvijusi kupranugarį tolyn į stepę, dabar šluostėse žalsvas jo seiles nuo savo striukės. Sunkiai tramdėme šypsenas, Feliksas jai pagrasė. Atsakydama ji iššaukiančiai iškėlė galvą ir karališka eisena nužingsniavo prie vėžlio". Juokitės, juokitės, - sakė jos įžūlus žvilgsnis. kiek vyrų, ir nors vienas... Pagal jus, jei gyvulys, vadinasi, tegu žūva?!" Feliksas, šūktelėjęs, vėl dėmesį sutelkė į savo vizorių, per kurį palydovai informavo apie ugninukų judėjimą. - Į mašinas, - staiga, mostelėjęs ranka, sukomandavo jis. Paskutinis dalykas, kurį mačiau: Žana, tarsi voverė šoktelėjusi ant šarvų, Ngomo, kurio papilkėjusį veidą nušvietė šypsena (jis pamojavo man), Feliksai, plačiai prasižergęs tebestovėjo ir žiūrėjo, kaip mes pradingstame liukuose. Viskas, liukas užsitrenkė. Apie ugninukų artėjimą rodė mažas debesėlis. Nekaltai ore jis pasirodė horizonte ir čia pat išsiskleidė baltų ratų virtine, tarytum ten pūškuotų prieštvaninis garvežys. Įjungiau infragarsinę apsaugą ir pajudėjau su vėžliu". Stepė ėmė plaukti, siūbuoti, ankštą mašinos vidų užpildė galingų variklių gaudimas. - Pavelai! ausinėse nuskambėjo skaidrus Felikso balsas. Klausyk, aš, atrodo, susivokiau!
Supratau, kas yra ugninukai! Padidinau greitį, mąstyti nebuvo kada. Po velnių, šaunuolis Feliksas! Viskas bus gerai, viskas ir taip puiku, jei pradžioje Aleksiejus, o vėliau Feliksas... Reikia tik greičiau su tais horizonte susitvarkyti. Ten dabar viskas buvo kamuoliais virstančiu chaosu ir šimtų viesulų maišalyne. Mes pasukome jiems skersai kelio. Infralokatorius pagaliau išskyrė septynis šiluminius židinius, atokiai vienas nuo kito; akies žvilgsniu aš taikinį nukreipiau į artimiausią. Vos atskiriami skugeriai sukiojosi virš fronto linijos. Taikinys! Padaryta, kryželis prilipo kaip nulietas. Maksimumą! Kryželį nuliejo ryškia šviesa. Ugnis! Komanda mintimis netruko nė sekundės. Iš kitų emiterių, kaip ir mano vėžlio", nutįso blyškios lelijinės juostos. Sinchroniškai iš dangaus žiebė skugeriai. Kažkas žybtelėjo dulkių ir garų gelmėje, vidų nušvietė raudonis. Automatika veikė be priekaištų, plazmos ašmenys vėrė tiksliai į šiluminio kamuolio, kurio viduje slėpėsi ugninukas, centrą ir mušė, pjaustė, draskė. Energijos pakako, kad jau po minutės toje vietoje dirva tekėtų lava, tačiau iš praeitos patirties nepuoselėjau vilčių. Galima buvo pagalvoti, kad visa ši ugnies lavina priešininkui tik kaip gaivinančio vėjo gūsis. Bjaurūs padarai, nežinau, iš kokio pragaro, ne tik neišsilakstė skutais, ne tik nespruko šalin, o atvirkščiai, puolė į ataką. Prasidėjo svarbiausia dalis tai, ko nesugebėjo kiberiai. Išjungt automatiką! mintyse šūktelėjau. Į rankinį!" Dabar laikykis... Sunkiausia yra susilpninti spindulį, prisileisti ugninuką arčiau, tiksliai nuspėti, kada prireiks visos energijos ir tada jau smogti užtikrintai. Sumažinau impulso galią. Rudas, apšviestas, kamuoliais virto į zenitą. Viesulas akimirksniu suplėšė debesis, properšoje
šmėkštelėjo raudonas saulės kamuolys, kuris, atrodė, tarsi skrieja dangumi. Ir staiga viskas užslinko. Į
spektrolitą pliekė smėlio srovės. Tai buvo pirmas audros pranašas, štormo, tokios galios sasumo, kad
maišėsi visi supratimai apie įmanomą ir neįmanomą. Štai taip. Kol nieko nežinojome apie ugninukas, ir
žūdavo pirmieji būriai mašinas nusviesdavo tarsi skiedras, atrodytų neįveikiamus šarvus taranuodavo
akmenų lavina ir prasiveržęs karštis iškepdavo viską viduje.
Tačiau dabar jau buvome pasimokę. - Septintas, dėmesio! šūktelėjau į eterį. Rengiuosi! Suspaudęs fiksatoriaus rankeną, iki galo į dirvą įrėmiau manipuliatorius. Išlaukiau vieną, ilgiausią gyvenime sekundę. Spektrolitą jau daužė akmenys, kūju daužė šarvus. - Maksimumą! surikau ir tą pačią akimirką spindulį nuo savo ugninuko nukreipiau į gretimą. Tą patį padarė septintas, per vieną nuo manęs. Šįkart, kaip ir buvo sutarta, viską prisiėmėme mes, nelyginiai. Ant jau arti esančio ugninuko susikryžiavo penkto, šešto ir septinto emiterių žaibai. Maksimumu! Ir ugninukas, kaip ir priklauso, išsitaškė. Girdėjau, kaip girgžda iki galo į žemę suvaryti mano mašinos manipuliatoriai. Liepsnos išorėje, gailus metalo žvangesys visa tai nebuvo svarbiausia. Būtina nedelsiant, iškart, pakartoti manevrą jau su mano ugninuku. Gimtoji mamyte, kaip man jį apčiuopti? Taikinys apako. Kaimynams, matyt, taip pat... O, jei turėtume daugiau vėžlių"! Kaip būtų ramu ir paprasta esant trigubam pranašumui... Kas galėjo pamanyti, kad šių unikalių, pritaikytų tolimoms planetoms su sunkiomis sąlygomis, mašinų prireiks Žemėje, o dar ir tokio kiekio? Daužiau aklai, vėriau spindulį ten, kur mano paskaičiavimu privalėjo būti ugninukas. Nelengviau buvo kaimynams, tiesa, jiems grėsė mažesnis pavojus, nes su jų priešininkais buvo baigta. Jokia automatika čia padėti jau negalėjo, reikėjo jausti kaimyną, nuspėti jo spindulio kryptį, kad kartu galėtume sudėti bent du impulsus. Nors du! Tašką į tašką... Kiberiai to nesugebėjo, apie jų bejėgiškumą įsitikinome jau pirmame mūšyje, kai visi naiviai manė, kad ugninukus galima sutvarkyti saugiai sėdint prie ekrano. Laukiau, kol eilinė sekundė driokstels sprogimu, kuris sukrės mašiną tarsi žaisliuką, atplės, nuridens, aš pakinsiu ant diržų žemyn galva ir tai bus paskutinis dalykas, kurį įsiminsiu. Kaip pranašas nuzvimbė spektrolitą pramušęs akmens luitas. Skruostą nudegino karšto oro srovė, akyse susitvenkė ašaros. Dabar nuo manęs mažai kas priklausė, mano reikalas buvo, nieko nepaisant, daužyti spinduliu ugnimi apimtos miglos maršką, - ką ir dariau. Visi jutimai susitraukė, kad net nenustebau, kai properšoje šmėkštelėjo kito vėžlio" siluetas. To fakto reikšmingumą įvertinau automato bejausmiškumu: kažkas suprato, į kur viskas krypsta, ir atvarė savo mašiną, kad pamatytų mano spindulio kryptį ir prisiderintų prie jo. Vienintelis dalykas, kuris mane tada nustebino, tai pats mašinos judėjimas sąlygomis,kai viesulo talžoma manoji vos laikėsi. Jei tai ir buvo įmanoma, tai tik per stebuklą. Taip pasitikėti sėkme, taip manevruoti siaučiančiose srovėse tegalėjo nebent Feliksas. Mūsų salvių galia susiliejo. Viskas pabalo nuo begalinės užribinės šviesos pliūpsnio, kurį susilpninti neįstengė joks šviesos filtras. Ir tą pat akimirką tarsi kažkokia koja paskyrė mano mašiną. Iš po manęs žviegdama rovėsi šalin sėdynė. Krisdamas į kažką įsitvėriau. Naujas smūgis, tada skausmas ir tamsa. Atsipeikėjau supant karštai ir blausiai tylai. Kabojau žemyn galva ir, ją papurtydamas, ilgai negalėjau suprasti dėl ko randuos tokioje nepatogioje padėtyje, - būtent, dėl ko, o ne kodėl. Dar negalėjau suprasti, iš kur čia tiek dulkių ir kokia geležėlė mano rankoje. Ach, taip, tai nuolauža fiksatoriaus, kuris visai nebuvo sulūžęs, kai už jo sugriebiau. Viskas kažkaip atsistojo į savo vietas. Per tvankią miglą kažkur apačioje spindėjo avarinė lemputė. Gerklę tarsi nutarkavo tarka, burna pilna smėlio. Tingus pasitenkinimas (vis tik pribaigtas ugninukas!) pasikeitė rūpesčiu. Ar baigtas mūšis? Ar nepažeista mašina? Ar viskas tvarkoj su manimi? Tarytum, taip. Nevikriai atsegiau diržus ir nušliaužiau, o tiksliau, pūkštelėjau žemyn. Kūnas nepajuto skausmo, tačiau klausė tarsi maišas, prikimštas vatos. Žvilgsnis lakstė tarsi šuoliais, nepavykdavo jo sukoncentruoti nei ties daiktu, nei matyti viską vienu metu. Kabindamasis už virš kalvos kybančios sėdynės, kažkaip pakilau. Smilkinius suspaudė skausmas, tačiau regėjimas paaštrėjo. Mašinos viduje, neskaitant sulaužytos rankenos, viskas buvo tvarkoje. Pagaliau atradau ir apatinį liuką. Tvarka, liukas neužstrigęs. Nieko ypatinga lauke nebuvo. Karšta betvarkė. Nuo vėjo raižė akis, odą skaudžiai badė smiltys. Viskas buvo pakenčiama. Viskas iškenčiama, kai praeina kūno sustingimas, kai grįžta skausmas, o su juo ir gyvenimas. Jokių ugninukų, - ir aš gyvas, gyvas! Nusisukdamas nuo karštų vėjo šuorų, nulipau ant nudegintos dirvos ir paėjau kelis mažus žingsnelius, dėl kurių pastangų, po to kas išgyventa, nesistebėjau. Kažkur iš vėjo ir ūko išniro dvi figūros, ir aš sunkiai pažinau draugus tokie pajuodę buvo jų veidai. Abu puolė prie manęs tylėdami, džiaugsmo riksmas sklido iš jų tylėjimo, ne, ne džiaugsmo, o greičiau palengvėjimo. Ir netgi ne taip, kadangi ne iškart supratau, ką reiškė tas tylėjimas. Jie kažkodėl suėmė mane už pečių, nuvedė taip, tarsi padėtų luošiui. - Ką jūs, baikit... buvau bepradedąs, tačiau, pagavęs jų žvilgsnį, įsispoksojau į savo keistai perkreiptą, velkamą koją. Kaip sugebėjau išlįsti, netgi eiti, nieko nepastebėjęs! Užtat dabar, kai atsivėrė tiesa, koją persmelkė toks skausmas, kad pakibau ant draugų rankų. Na, štai, - kvailai nuskambėjo mintyse. Tada dešinė, o dabar kairė... Nors ne. Tas lūžis buvo ne mano ir labai seniai... Kaip seniai? Gi ryte buvo..." - Palaukite, - tariau, kai mane jau atvilko prie mašinos. O kur Feliksas? - Nėra Felikso, - be garso atsakė Ngomo. Feliksas žuvo.
Papildomi skaitiniai: | |
Lekia sustingę. Sustingusi akimirka. Sustingo mirtinas iečių blizgesys, nesiblaško apvadai ant
šalmų, sulinkę sparčiame lėkime nejudančios žirgų kojos viskas, kartoju, kaip graviūroje.
