|
Vasilijus Lobovas. Įsimylėję - Na, po velnių, nepraleisiu tokios galimybės, po nosimi murmėjo Maksimovas, atskrisdamas prie Florinos, - po velnių... Iškart, grįžus į Žemę, jį turėjo išleisti į pensiją, kuri priklauso kiekvienam 65 m. sulaukusiam kosmonautui, tačiau jis net mintyse nesvarstė nusistovėjusios tvarkos ką jau padarysi, jei reikia, tai, vadinasi, reikia. Tačiau nuo būtinumo suvokimo skausmas neatlėgo; ir Maksimovas su giliu liūdesiu įsivaizdavo likusį gyvenimą, kuriame jau nebus kosmoso. Kam tada gyventi? Kuo jis užsiims? Galbūt, kaip kai kurie eks-kosmonautai, įsidarbins auklėtoju vienoje iš specialiųjų mokyklų, kur smalsiems vaikučiams pasakos apie praeities nutikimus. Arba, greičiausiai, tenkinsis vienatve be jokių prošvaisčių. Va, jei tik jam vis dėlto pavyktų surasti Florinoje įsimylėjusįjį... Florina buvo nuošaliai nuo judrių kosminių kosmoso transporto, gabenusio įvairius krovinius iš vienos galaktikos planetos į kitą, trasų ir buvo žinoma tik retais ir, kaip manė kai kurie kosmo-biologai, beveik išnaikintais gimtinėje, žvėriūkščiais, primenančiais žemiškuosius tinginius. Jų milžiniškos, per pusę snukučio, šviesiai mėlynos akys nuolat buvo sklidinos liūdesio, beviltiškai įsimylėjusio žmogaus liūdesio, tiek, kad, kažkieno lengva ranka, žvėriūkščius ėmė vadinti įsimylėjusiais. Pakeliui į Floriną Maksimovas vėl ir vėl prisimindavo, kaip pirmąkart ant savęs išbandė įsimylėjėlio žvilgsnį; žvilgsnį, apie kurį kosmose sklando legendos. Kartą jam teko būti svečiuose pas kapitoną Yvą, pačiame jėgų žydėjime išėjusį į atsargą ir visiškai vieną apsigyvenusį apleistoje sekimo stotyje Dviejų drakonų planetoje. Jie sėdėjo patogiuose odiniuose krėsluose kajutėje. Židinyje ruseno ugnis. Už lango nė sekundei nenurimdamas švilpavo vėjas. - Ar tau čia nenuobodu? paklausė Maksimovas. Nusišypsojęs kapitonas nuo savo kelių įsimylėjėlį perkėlė ant Maksimovo kelių. - Pažvelk jam į akis. Maksimovas pakluso. Akys užbūrė, jos buvo geros, suprantančios, raminančios. Dingo būdinga įtampa ir nuovargis. Jis užsimiršo, kas jis yra. Tarsi naujai gimęs, Maksimovas su nuostaba ruošėsi pažinti nepažįstamą jam pasaulį, kuriame staiga atsidūrė. Jis paniro į tą pasaulį, slėpdamasis už įsimylėjėlio akių, - vis giliau ir giliau. Maksimovas jautėsi įsimylėjęs tupėdamas ant storos galingo medžio šakos, jis žvelgė į vakaro prieblandą ir sieloje jautė plintantį svaiginantį būties džiugesį. Kažkur greta, už tankios lapijos, šūkavo paukštis, matyt pametęs savo neklaužadas jauniklius, - ir kartu su juo pergyveno jo nutikimą. Žieve, po jo letenomis ropinėjo rudos skruzdėlės, jos patiko ir bijojo, kad neatsargiu judesiu gali netyčia joms pakenkti. Aplink virė gyvenimas, kurio dalele buvo ir jis, įsimylėjęs į visa, kas supo, kas buvo labai draugiška jam, kas teikė tokius įspūdžius ir išgyvenimus, apie kuriuos Maksimovas-žmogus net neįsivaizdavo... Iš užmaršties jį gražino kapitonas Yvas, paėmęs įsimylėjėlį į rankas. - Na kaip? paklausė jis. Ar kada nors esi patyręs kažką panašaus? - Ne... - tiek teįstengė išsunkti iš savęs sukrėstas Maksimovas. - Prie to velniškai pripranti... prie to neįprasto visa persmelkiančio džiugesio pojūčio. Be to įsimylėjėliai turi nepaprastą dovaną jie jautriai reaguoja į svetimą skausmą, svetimą nerimą, baimes ir nusivylimus, ir tuo tarsi sušvelnindami juos, padarydami ne tokiais skausmingais. Kiekviena gyva būtybė instinktyviai linksta prie tų, kurie ją myli. Įsimylėjėlio negali nemylėti, jį myli bent jau už tai, kad jis myli tave, kad ta meile tavyje pažadina visa, ką turi geriausia. Pripratęs prie vieno žmogaus, susisaistę su juo dvasiniais ryšiais, toksai žvėriūkštis gali atgaivinti mumyse prisiminimus ir net svajones; ir tai taip tikra, tarsi persikeli laike ir erdvėje. Į mūsų išgyvenimus įsilieja pačių įsimylėjėlių jutimai, o jie, reikia pastebėti, linkę gyvenimą laikyti kažkokia visuotine švente. Jie, jei galima taip pasakyti, šimtaprocentiniai optimistai, tiesa su nežymia melancholijos doze, kuri gyvenimo džiaugsmą nudažo švelniais, pasteliniais tonais. - Ir dažnai tu... - Taip, dažnai. Kartais manyje atgimsta seniai pamirštų įvykių prisiminimai, tačiau dažniau regiu tai, kas neduoda man ramybės, apie ką nuolat mąstau. Kapitonas Yvas nutilo, patrynė kaklą į įsimylėjėlio snukutį, o tada atsidusęs pridūrė: Tada, savo vėjavaikiškos jaunystės metais, Maksimovas, nors ir susidomėjo neįprastomis egzotiškų žvėriūkščių savybėmis, nors ir prisimindavo kartais įsimylėjėlio žvilgsnį, tačiau vis tik neskyrė tam susitikimui tokio dėmesio ir tik dabar, po daug metų, suprato, kas jam toks draugas tiesiog būtinas jis padėtų jam susidoroti su laukiančiu liūdesiu, užklupsiančiu išėjus į pensiją. Įsimylėjėlių, tapusių rečiausiais galaktikos gyvūnais, gyvenimo trukmė ir būdas buvo paslaptis. Buvo laikoma, kad jie gyvena 200-300 m., palieka palikuonius retai ir nelaisvėje nesidaugina. Įsigyti įsimylėjėlį buvo galima tik Florinoje, išnaršius jos snaudžiančius miškus skersai ir išilgai, nes beveik visi iš gimtosios planetos išvežti žvėriūkščiai gyveno arba zoologijos soduose, arba tyrimo centruose. Įsimylėjėlius turėjo ir keletas buvusių kosmonautų, tačiau nė vienas jų už jokius pinigus nesiskirtų su savo ištikimu draugu. Maksimovas suprato, kad tikėtis sėkmės, bendrai paėmus, mažai vilties jau 10 m. jis negirdėjo, kad kam būtų pavykę Florinoje surasti bent vieną įsimylėjėlį. Ir vis tik jis privalėjo aplankyti tą planetą ir išvysti savo akimis tai, ką kadaise regėjo įsimylėjėlio akimis. Tai liktų jo paskutiniu prisiminimu apie kosmosą. Laivas nusileido į tankaus miško laukymę. Pasiėmės kuprinę, Maksimovas išėjo į lauką. Florina jį pasveikino geltonai-rusvų rudens lapų, prikritusių ant drėgnos dirvos, šnaresiu. - Kaip gražu, - sušnabždėjo Maksimovas. Nors ir pasilik čia gyventi. Plėšrūnų Florinoje nebuvo ir įsimylėjėliai buvo neleistinai patiklūs žmonės juos sugaudavo plikomis rankomis, o tie džiaugėsi savo įkalintojais, kaip savo naujaisiais draugais. Teoriškai Maksimovo užduotis nebuvo sudėtinga: jis turėjo eiti, klausytis, žvalgytis. Eiti kuo galima tyliau, kad nepraleistum charakteringo tylaus garso, kurį periodiškai skleidžia gerai suderintas žvėriūkščių mechanizmas. Tiesiog eiti, tiesiog įsiklausyti ir tiesiog žvalgytis. Ir jei jam nepaprastai pasiseks, jis ras įsimylėjėlį. Patikrinęs, ar veikia radijo švyturys, pagal kurio signalą tikėjosi rasti kelią atgal, Maksimovas patraukė tekančios saulės link. Jis apžvelgdavo kiekvieną pakeliui rastą krūmą, patikrindavo kiekvieno medžio žievę, jautriai gaudė kiekvieną pasigirdusį garsą... Tada atėjo naktis, tačiau miškas neužmigo, o atvirkščiai, jis prisipildė naujų garsų: paukščių giesmių, žvėrių balsų. Florina neturėjo palydovų, o tolimų žvaigždžių šviesa vargais negalais pasiekdavo žemė pro lapiją. Maksimovas turėjo nedaug laiko, todėl, užsidėjęs infraraudonuosius akinius, nusprendė tęsti paiešką tol, kol visai neteks jėgų. Kelis kartus jis aptiko kažkokius gyvūnus, kurie tingiai pasitraukė jam iš kelio, nebijodami jo taip, kaip ir jis jų nebijojo. "Nuspręsčiau likti čia, manęs lauktų idilija", - pagalvojo jis ir ėmė svajoti apie tai, kaip šitame miške pasistatytų trobelę, kaip gyventų šalia šių gyvūnų, kaip iš rankos juos šertų... Kažkur greta pasigirdo charakteringas garsas. Maksimovas sustojo. Garsas pasikartojo. Tikriausiai įsimylėjėlis tupėjo ant vienos iš gretimų medžių šakos. Maksimovas paėjo kelis metrus garso kryptimi, tačiau vėl jį išgirdo kitoje pusėje. Jis apsisuko ir nuskubėjo atgal. Garsas sklido kažkur iš viršaus. Visiškai pasimetęs, vejamas prabudusio medžiotojo instinkto, Maksimovas buvo pasiryžęs susiplėšyti į dalis ir pulti į visas puses vienu metu. Tačiau garsai netrukus nutilo, ir po 5 min. jis nusprendė, kad jie jam tik pasivaideno. Tikimybė, kad jis surado iškart kelis įsimylėjėlius, galėjo būti lygi tik nuliui. Ir vis tik, jei jam iš tikro taip pasisekė?.. Praėjo dar penkios, dešimt minučių. Garsai daugiau nepasikartojo. Florina jam dovanojo kitus: kažkur toli ūksėjo paukštis, po kažkieno neskubant prabėgančio letenomis šiureno žolė, šiugždėjo medžių lapai. Miškas gyveno savo įprastą gyvenimą, jam visai nerūpėjo vieno iš žmonių rūpestis ir troškimai. Nusprendęs, kad toliau eiti nėra prasmės, Maksimovas parinko sausų šakų krūvelę iš uždegė laužą. Rytą sutiks čia o jis ateis jau greitai ir jei žvėriūkščiai ar žvėriūkštis slepiasi kažkur netoliese, jis būtinai suras. Užkandęs, jis ilgai gėrė kavą iš plastmasinės stiklinės. Pagaliau susirangė į miegmaišį ir užsimerkė. Tačiau miegas neėmė ir Maksimovas panoro prisiminti ką nors iš senų laikų, ypatingai malonų, truputį paliūdėti šią stebuklingą naktį, taip netikėtai įsiveržusią į jo gyvenimą. Kada jis paskutinį kartą buvo vienas naktį miške? Kada mėgavosi tamsos suminkštintais kontūrais, jo paslaptingais garsais, jo beprotiškais kvapais? Senai, oi kaip senai! Maksimovas atsimerkė ir pažvelgė į viršų, į virš laukymės įrėmintą naktinį dangų. Be visa ko, miškas jam dovanojo ir žvaigždes, jo iki skausmo mylimas žvaigždes mažyčius prisiminimų kamuoliukus. Taip, šitos žvaigždės mano, galvojo Maksimovas, jos visada bus mano, net jei netrukus ir neteksiu galimybės diena po dienos lėkti link jų. Netikėtai jis prisiminė kitą naktį. Baigęs akademiją, jaunasis Maksimovas gavo paskyrimą į tolimų reisų skyrių. Ir toji naktis buvo paskutinė su Pū. Rytą jų keliai išsiskyrė ji pasiliko Žemėje, o jis išskrido į Jupiterio orbitą. Jie mylėjo vienas kitą, jis ir Pū, tačiau tai nieko nekeitė, nes taip buvo skirta nuo neatmenamų laikų: Žemės merginos atitekdavo Žemės vaikinams, o gaudamas kosmonauto diplomą Maksimovas priklausė tik kosmosui. Jie atsisveikino, neįsipareigodami pažadais, ir vos vos virpantys pirštai bandė ištarti tai, ko negalėjo lūpos. Naktis išvaikė žmones iš gatvių. Pranašaudamos greitą išsiskyrimą, virš galvų neramiai mirgėjo žvaigždės. Maksimovas tą akimirką nekentė jų šalto, abejingo patrauklumo. Kur dabar Pū? Ar prisiminė ji kada nors jį ir tą naktį? Prabudo Maksimovas auštant. Jį pabudino kažkieno įdėmus žvilgsnis. Vos atsimerkęs jis išvydo įsimylėjėlį, kuris ramiai tupėjo ant artimiausio medžio šakos, nepaprastai susidomėjęs apžiūrinėdamas žmogų. - Na eikš, eikš pas mane, mažyti, - lipšniai tarė Maksimovas. Išsirangęs iš miegmaišio, jis priėjo prie įsimylėjėlio ir ištiesė jam ranką. Žvėriūkštis patikliai ją apuostė, palaižė delną ir kažką sušnypštė atsakydamas. - Nebijok, nepadarysiu nieko bloga. Na gi, kvailuti... Sulig tais žodžiais jis paėmė įsimylėjėlį nuo šakos. O tas visai ir nesipriešino dėl tokio pasikėsinimo į jo personą ir, vos atsidūręs greta žmogaus, prisispaudė prie jo krūtinės, tarsi leisdamas suprasti, kad visiškai juo pasitiki. - Na ir puiku, na ir gudrutis, - tarškėjo laimingas Maksimovas. dabar abu patrauksim namo, į laivą. Pamatysi, tau pas mane patiks. Mano vardas Vladimiras Sergejevičius, o tave? Aha, tu juk mergaitė... Tada tave pavadinsime Pū. Mano vienos pažįstamos garbei. Jos buvo labai graži pavardė Pūga. Iš aš ją pavadinau Pū. Tu neprieštarauji? Ne, Pū? Maksimovas prisiminė, kad naktį girdėjo iškart kelių įsimylėjėlių garsus, ir pagalvojo, kad reikia apžiūrėti apylinkes. Ketindamas kur nors įtaisyti Pū tam laikui, kol ieškos, jis priėjo prie užgesusio laužo ir pastebėjo, kad dingo kuprinė. O juk kuprinėje be kitų daiktų buvo radijo švyturys, pagal kurio signalus ketino rasti nusileidimo vietą. Tikriausiai kuprinę į mišką nutempė koks nors žvėriukas, velniai juos griebtų! Jis išvertė viską aplink išnaršė žolę, krūmus, net artimiausių medžių apatines šakas, tačiau tie karštligiški ieškojimai nieko nedavė. Kelią į laivą jam teks surasti pačiam, gerai dar, kad vakar visą laiką ėjo į vakarus. Tačiau tol, kol nenusileido saulė, save pataisė Maksimovas, o naktį? Jis apžiūrėjo laukymę dar kartą, sulankstė miegmaišį taip, kad galėtų į jį pasodinti Pū, pritaisė nešulį ant nugaros ir patraukė į kelią. Kas pusšimtis metrų jis sustodavo ir atžymėdavo medžius, tikėdamasis nesėkmės atveju grįžti ir pradėti paieškas iš naujo. Pū ramiai tupėjo miegmaišyje, nereikšdama nė truputėlio nepasitenkinimo, apie nieką nesirūpindama, viskuo pasitikėdama naujuoju draugu. O jis, nors ir užslėpęs širdies gilumoje nerimą, vis tiek džiaugėsi, kad šioje sumaištyje liko ne vienas. Kažkurią akimirką, nusprendęs, kad jau praėjo pro nusileidimo vietą, jsi apsisuko ir nuskubėjo atgal, tačiau greitai pamatė, kad niekaip neranda atžymų. Tarsi somnambulas klaidžiojo jis po mišką, atsitrenkdavo į medžių kamienus, į šakas draskė odą, griuvinėjo, kėlėsi, ir vėl kažkur ėjo, negalėdamas sustoti. Jis vos laikėsi ant kojų, tačiau nerimą kėlė net ne nuovargis, o įkyri mintis, kurią kažkaip bandė nuvyti judėjimu. Vienas gūdžiame miške, planetoje, kur, tikriausiai, kelis metus nenusileis joks laivas... Ne, tai visai ne tai, apie ką jis svajojo visai nesenai. Kiekvieną rytą prabus su viltimi širdyje, ir ta mintis, kad laivas yra kažkur šalia, ves jį iš proto. Tiesa, dabar jis turi įsimylėjėlį, kuriam gali žvelgti į akis kiek tik nori, kad jose rastų Žemę ir jos žmones. Fū papuoš jo vienatvę, ir vis tik... Atėjo naktis. Maksimovas patiesė miegmaišį ir įsirangė į jį kartu su Pū, priglaudęs ją prie krūtinės. Jie taip ir užmigo apsikabinę. Visą naktį Maksimovas sapnavo, kad tebeklaidžioja po gūdų mišką. - Kaip manai, kaip išsisuksime? paklausė jis Pū, vos prabudęs. Didžioji stebukladarė viltis vėl gyveno jo sieloje, - Na, Pū, atsakyk, - ir pažvelgė jai į akis. Akys buvo geros, suprantančios, raminančios. Jis užmiršo viską, paniro į tas akis, ir išplaukė prisiminimai, besislepiantys už tų akių... Kai užbūrimas pasibaigė, Maksimovas tiksliai žinojo, kur randasi jis, o kur laivas. Juos skyrė koks šimtas metrų, tik per tankią miško sieną laivo nesimatė ir Maksimovas galėjo klaidžioti aplink ratais tūkstančius kartų praeidamas pro šalį, it tik Pū padėjo jam, tiktai Pū. Maksimovas meiliai pakedeno jos pakaušį, prisiglaudė skruostu prie minkšto snukučio ir sušnibždėjo: O tada pašoko ant kojų ir nubėgo prie laivo. Džiaugsmas virto per kraštus, tačiau, kad jaustųsi visiškai laimingas, turėjo nedelsdamas pakilti į laivą, išskristi į kosmosą ir pasukti namo. Išleidęs Pū pavaikščioti po kabiną, jis susikaupė ruošdamasis startui. Vos laivas atsiplėšė nuo Florinos paviršiaus, Maksimovas perdavė valdymą kompiuteriui ir pažvelgė į Pū ji beviltiškai sėdėjo ant grindų ir gailiai cypčiojo apglušinta daugybės nepažįstamų garsų ir kvapų. - Ei, mažyle, juk tu išsigandai. Nieko, tai greitai baigsis. Priglaudęs Pū prie krūtinės, Maksimovas sėdo į krėslą. Pakylėjimas, kuriame buvo nuo vakarykščio ryto, pamažu blėso. Maksimovas ėmė galvoje permąstyti visus paskutiniuosius nutikimus: savo klaidžiojimą po planetą, susitikimą su Pū, radijo švyturio praradimą, netikėtą išsigelbėjimą. Ir vėl, tik be įsimylėjėlio pagalbos, jis išvydo naktinį mišką, žvaigždes pro miško lapijos rėmą, išgirdo tamsos sutirštintus gyvūnų balsus, pajuto svaigų pūvančių vaisių kvapą po medžiais... Ir staiga aiškiai suvokė, kad lygiai taip, kaip tas mažas žvėriūkštis, patikliai prigludęs jam prie krūtinės, jis, Maksimovas, taipogi ĮSIMYLĖJĘS. Jie abu įsimylėję tą dosnų pasaulį, gebantį sutalpinti savyje ir tolimą Žemę, kurioje Maksimovas gimė ir užaugo, ir naktinį dangų su sustingusiomis jame žvaigždžių ašarėlėmis, tų pačių žvaigždžių, be kurių jis neišgyventų nė dienos, ir štai šią, atrodytų visai svetimą jam planetą, be kurios Pū būtų labai sunku. Jie tarp savęs šia keista meile susiję labiau nei kraujo saitais ir niekas niekada nesugebės jiems sutrukdyti mylėti šį pasaulį, net išleidus į pensiją ar pagrobus iš gimtosios planetos. - Tu žinai, tarė Maksimovas savo naujajam draugui, jausdamas, kad negali, neturi teisės išduoti tą meilę, - man niekada nesisekė meilėje su moterimis vardu Pū; vos pavyksta su jomis susipažinti, kaip tenka skirtis. Ir nurodė kompiuteriui sukti atgal.
Fantastikos skyrius | |