Romenas Jarovas. Silpnumas akimirkai

- Ko gero, pakaks, - tarė Vitalijus Jevgenivičius Runovskis, į stalčių įdėdamas segtuvą su dviejų tiriamų meteoritų rentgeno nuotraukomis, ir atsistojo. Penki žingsniai iki durų, o abiejose koridoriaus pusėse lygios šaltos prietaisų sienelės, aklos – prietaisai kol kas neįjungti – akys-skalės, aukštos spintų lentynos.

Kažkokiais netikrais reikalais jis užsiiminėja jau trečia diena: rūšiuoja popierius, šluoja rašomojo stalo stalčius. Ir, užsiimdamas šia nerimtu, didesne dalimi prisigalvotu darbu, jis jaučia gilų nuovargį. Taip, sunkiu darbu pasiekiamas kandidato į mokslo daktarus vardas. Jis apsigynė disertaciją vos prieš tris dienas, ir jausmas, kurį jautė stovėdamas katedroje, - jausmas žmogaus, patekusio į sraunią versmę ir plaukiančio, ir besiiriančio link kranto, ir apsiverčiančio, ir besidžiaugiančio beveik visišku savo nesvarumu, ir bijančio, kad nepasieks kranto, vis dar nepaliko jo. Tačiau dabar prisidėjo dar ir nuovargis. Ir sudėtingas šis derinys, kaip reakciją, sukėlė norą gyventi nė apie nieką negalvojant. Šiandien vakare susirinks draugai, atšvęs dar vieno mokslų kandidato atsiradimą. Ne mokslininko, ne; mokslininku Vitalijus buvo visus 5 ankstesnius metus. "Rentgenometriniai ir masės spektrometriniai metodai tiriant anglies meteoritų organinius komponentus" – tokia buvo jo disertacijos tema. Smulkiose skaidriuose kruopelėse , išbarstytose po tankią juodą meteorito materiją, jis ieškojo gyvybės požymių. Per 5 m. buvo aptikta tik keli nauji mikroorganizmai, tačiau, svarbiausia, buvo sukurta daugybė puikių tyrimo metodų. Ir šiandien, apžvelgdamas atliktą darbą, Vitalijus Jevgenivičius Runovskis turėjo drąsos spėti, kad, kaip mokslininkas, jis jau senai išaugo iš kandidatinės ir reikia skubiai galvoti apie kokią nors apibendrinančią teoriją, tad nenutemptų su daktarine. Metodai tinka tik kandidatinei, jis galvojo kiek pašaipiai. Tačiau apie tai lengva kalbėti dabar, o ką reiškė visą laiką įtemptai galvoti – troleibuse, kino teatre, atsivertus laikraštį, žvalgantis pro langą – visada ir visur.

Žalsvi bibliotekos lempų gaubtai siūbuoja; saulės spinduliai plieskia per juos, tarsi lapiją, virš šaltų miesto aikščių sūkuriuoja karštas oras, o jame randasi miražai. Nejaugi lemta pasikartoti visiems tiems vakarams! Taip, jei nori sukurti teoriją – galbūt, nuo rytoj. Tačiau ne šiandien. Ar galima nors akimirkai pakaboti ant virvių, lengvai suglebus? O tada tegu viskas prasideda iš naujo – tik ne taip varginančiai. Jie pereis per gyvenimą palengva, gracingai, kaip anksčiau vaikščiojo karaliai, o dabar – balerinos. Teisė tam išsikovota, pirmas žingsnis žengtas. Na o šiandien, dėl savaime suprantamų priežasčių, nesidirba. Reikia eiti namo, o ir pakeliui kai ką nupirkti. Žmona prašė. Taip, ką rengėsi daryti prieš atsistodamas? Aha, štai. Nupjauti mėginį nuo štai šio tamsaus akmens, kad galima būtų patikrinti mikrostruktūrą. Jis guli lentynoje, o gal jį tiesiog išmesti į šiukšles. Atnešė šiandien ryte, radę kažkur miesto pakraštyje. Gerai, jei radęs atskiria anglies meteoritą-chondritą nuo grindinio akmens ar anglies gabalo. Tiesa, paskutinėmis naktimis jokių krintančių žvaigždžių danguje nebuvo. Todėl ir reikia patikrinti mikrostruktūrą. Iš išorės akmuo primena meteoritą. O kas, jei …

Grein 002: Chondrit-meteorit Jis nuėjo per laboratoriją, iš pradžių ant kulnų, o vėliau ant pirštų, pasisukiodamas su kiekvienu žingsniu. Per jį ritosi kažkokios bangos: ne tai nenurimęs per tris dienas džiaugsmas, ne tai šiandieninių linksmybių nuojauta. Jis lingavo galvą ir šypsojosi. Ar nepasiimti to akmens su savimi? Padėti ant stalo. Dabar visi siekia originalumo, nori parodyti žmonėms išmones. Kai kas sienas visomis spalvomis išdažo. O jis meteoritą atsineš. Štai, atseit, žiūrėkite, simbolis. Koks jame užslėptas gyvenimas randasi? Ir nieko, - meteorito dar niekas neturėjo. Jis paėmė meteoritą į ranką – dar kartą nusistebėjo dėl tokio mažo pagal apimtį svorio, įkišo į portfelį ir užrakino duris. Į koridorių išėjo kitų laboratorijų durys, jis pro jas praėjo, nusileido laiptais. Tyrimo korpusas – vieno aukšto pastatas iš didelių gelsvų akmenų – buvo instituto kieme. Vitalijus išėjo per vartelius. Galėjo palaukti autobuso, tačiau nusprendė praeiti pėsčias, pakeliui užsukdamas į parduotuves. Jo portfelis – beje, jau senas, reiktų nusipirkti naują – pūtėsi vis labiau ir labiau: paketai, ryšuliai ir buteliai visai suspaudė prigriebtą meteoritą. Tiesa, Vitalijus Jevgenivičius užmiršo apie jį, o trumpam prisiminęs, pasigailėjo paėmęs. Originalumas – gerai, o štai portveino butelį teks į palto kišenę, ir taip prikimstą, sukišti.

Jau pradėjo temti, kai jis grįžo namo. Netrukus turėjo sugrįžti žmona, baigusi darbą bibliotekoje. Ten jis ją ir pamatė kažkaip, ten ir užkalbino, išdrįsęs, ir ten ir lydėdavo kiekvieną vakarą skriausdamas užsiėmimus. Veliau, tiesa, kai viskas buvo nuspręsta, jai tekdavo laukti, kol knygų krūva dešinėje stalo pusėje, perversta, nepersikels į kairę.

- Aš ir susipažinti, ko gero, negalėčiau niekur kitur, - prasitarė jis kažkaip. Ji tai žinojo ir taip, tačiau tas prisipažinimas jai laimės nesuteikė. Moteris sunku suprasti: galbūt, jai būtų labiau patikę, jei pirmas žvilgsnis būtų mestas kurorto palmių pavėsyje ar atsispindėjęs restorano veidrodžiuose.

Vitalijus ėmė kraustyti portfelį ir kiekvienam daiktui ieškoti vietos. Buteliai tinklelyje – už lango: apie šaldytuvą žmona tik svajoja; paketai – į bufetą. O meteoritą – ant spintos. Irgi lūžena, lakuota, faneruotomis durelėmis ir aštriais kampais. Viską netrukus išmesim, naujus baldus pirksim. O meteoritą ten vargu ar kas pamatys. Ne iki jo bus. Pačiam neužmiršti padėti jį ant stalo, kai svečiai truputį sušils ir bus pasirengę pokštams, iškalbingiems tostams ir visokioms kvailystėms. Ir mokslinis vadovas, prof. Samsonovas, visada kalbantis tyliai, tarsi kiekvienas jo žodis būtų svarbus, staiga krenkštels ir uždainuos ne savo balsu kokią nors smagią dainelę. Profesoriui taip pasitaiko.

Jis paėmė rankšluostį, norėdamas pašluostyti lėkštes, tačiau dėl besigrūdančių minčių negalėjo pajudėti iš vietos. Staiga pasidarė tylu-tylu, jokių žingsnių nesigirdėjo laiptų aikštelėje, iš gatvės neatsklido joks garsas. Jis lange matė šviesiai pilką, žiemišką, vatinį dangų ir staiga tame fone pastebėjo kažkokį judesį. Kažkas ore judėjo nuo vienos sienos link kitos. Vitalijus rankšluostį padėjo ant stalo ir nuėjo palei sieną, ieškodamas vietos, kurioje turėjo būti tos vos juntamos srovės pradžia. Siena buvo tuščia, tik ant jos kabojo nuotrauka. Ją padarė prieš tris dienas. Joje buvo nufotografuotas jis pirmomis akimirkomis po disertacijos apsigynimo – kiek kvailoku, sustingusiu veidu, - jo dar nepaliko oficialumo išraiška, dirbtinės ramybės, pasiruošimo paklusti protingesniems. Prof. Samsonovas spaudė jam ranką. Abu buvo visu ūgiu – fotografavo iš tolo, o draugai, kurių veidai buvo gerokai linksmesni – net buvo matyti, kaip kai kuriems blizgėjo akys – stovėjo aplink. Vitalijus kartą praėjo pro šią nuotrauką, joje pastebėjo kažkokį keistumą, tačiau į sąmonę tai neįkrito; antrą kartą, trečią. Ir staiga pamatė. Jo fotonuotraukoje nebuvo. Buvo prof. Samsonovas, tačiau jis tiesė rangą baltai dėmei. Jis pasisuko ir pažvelgė š spintos viršų. Jo paties atvaizdas, palikęs nuotrauką ir nuplaukęs oru, buvo ten. Jis tapo erdvinis, ir ta figūrėlė, paimta iš aplinkos, kur viskas buvo tokio dydžio, atrodė baisiai maža – kaip koks alavinis kareivėlis. Sustingusiu, nesikeičiančiu veidu jis spintos viršuje judėjo link meteorito. Vitalijus atpažino save tokiu, koks buvo prieš tris dienas, savo vienintelį juodą kostiumą, žmonos dovaną – dryžuotą kaklaraištį, juodus, specialiai tam įvykiui nusipirktus batus. Tik eisena jo buvo ne tos dienos, skubota, o šiandieninė – tvirta, rami, apgalvota.

Vitalijus Jevgenivičius nespėjo į rankas paimti lėkštės, - jos sudužimas būtų gražinęs jam jutimą, kad viskas vyksta tikrovėje, laikrodžio rodyklės nepasisuko į priešingą pusę, ir aplamai, išskyrus nedidelį nesusipratimą, gyvenimas eina kaip įprasta. Ji nebuvo, žinoma, prietaringas ir stebuklu tikėjo tik kaip daugelio žmonių įtempto darbo rezultatu. Tokio pobūdžio stebuklai paklusdavo dėsniams, išreikštiems matematikos formulių pavidalu. Tai, kad vyko dabar, buvo stebuklas. Bet jo niekas neruošė, o dėsnių, valdančių įvykius, Vitalijus nežinojo. Vadinasi, tas meteoritas turi antgamtinių savybių. Ir kažin ar tai meteoritas. Nežinomos gyvybės pasiuntinys? Jos atstovas? Žvalgas? Kokiais fizikos dėsniais galima paaiškinti atvaizdo išėjimą iš nuotraukos, skrydį oru, pavirtimą erdvine figūra? Neturėdmas jėgų atsipeikėjimui, nerizikuodamas prisiartinti prie spintos, Vitalijus spoksojo į savo paties sumažintą kopiją. Gyva ji ar tik geometriškai panaši; o jeigu gyva, kas joje iš prototipo bruožų? Ir kam visa tai?

Pamažu baimė ir pasimetimas išsisklaidė, suveikė tikslaus, viską apsvarstančio ir paskaičiuojančio mąstymo įrenginys. Neabejotinai, tai fenomenas. Tačiau tuo pat metu ir dovana. Tokia puiki, kad nereikia, ko gero, galvoti, kaip priimti svečius. Visiškai aišku: vos tik jie susirinks, viskas nedelsiant bus pastumta, teks traukti švarius popieriaus lapus, o juos numargins formulės - kokios tik norite, nes nė viena su tuo atveju ryšio neturi, ir prasidės svarstymai, ir naujo reiškinio atsiradimo priežasčių suradimo metodikos sukūrimas, kitų apraiškų paieškos. Visa tai, be abejo, labai kūrybinga. Tačiau šventės kaltininkas bus užmirštas, ir jo disertacija bus užmiršta, o moterims, iš pradžių nustebintoms mažos figūrėlės, o vėliau, be abejo, atsigavusioms, teks sėdėti kampuose, kalbėtis tarpusavyje ir, aišku, pykti ant jo: rado, matote, laiką girtis nauju dalyku. Ir ims anksti tempti vyrus namo, o tie priešinsis, ir vietoje linksmo paminėjimo išeis liūdnas.

Taip jis stovėdamas svarstė pamažu padarydamas išvadą, kad nelabai gerai, kai neįprastas dalykas taip – bumbt – ima ir įkrenta. Yra akimirkų gyvenime, kaip šiandien, kai norisi, kad viskas vyktų normaliai, įprasta tvarka. Jis pavargo nuo įtempto mąstymo ir turi teisę bent trumpai pertraukai. Ir žmona turi teisę. Ji pavargo gyventi su nuolat užsiėmusiu žmogumi. "Geriau jau tu senienomis prekiautum turguje, - kartą kažkaip pasakė, - ar prisigertum, bet bent gyvenimu pasidžiaugtum kasdien Nei kartą per kelis metus".

Aišku, ji negali suprasti įtempto problemos apmąstymo džiaugsmo, tačiau ji turi savo logiką, savo supratimą Kas įrodys, kad jo logika geresnė? Štai, atėjo toji diena, ir bent dėl jos reiktų elgtis taip, tarsi jiems po 17 ir jis ne disertaciją apsigynė, o mokyklą baigė.

Jis stovėjo nejudėdamas ir žvelgė į spintą, bandydamas pagauti savo mažojo dvynio žvilgsnį, manydamas, kad jei tai pavyks, viskas iškart paaiškės. Tačiau kambaryje jau buvo prieblanda; jungiklis buvo prie spintos, o prisiartinti prie tos vietos nesusitvarkęs su savo mintimis jis nesiryžo. Tai, kad moterys nuobodžiaus – niekai, o dar vienas žmonos įsižeidimas irgi niekai. Jei šiandien visi puls aptarinėti naują reiškinį, spėlioti apie jo priežastis, tai iškart pamirš, kad atradimo garbė priklauso mokslų kandidatui Runovskiui. Ir straipsnis pasirodys su keliolikos pakviestų svečių pavardžių, tarp kurių, visai neišsiskirianti, bus ir jo. Ir netgi, jei jis kažkaip išsikovos teisę pats paskelbti apie reiškinį, jį lydės pavyduolių šnibždesys: "Atsitiktinumas…" O jei jis šiandien nieko niekam neparodys, o savo kozirinį tūzą paklos kiek vėliau, ir dar pridurs: "po ilgų ir sunkių tyrinėjimų…" – bus savo atradimo monopolistu ir jau ne laboratoriją jam atiduos, o visą institutą. Nuostabių galimybių žmogui per gyvenimą suteikiama nedaug; ieną, kitą praleidai – ir pralaimėjai. Nereikia padaryti tokios klaidos, reikia elgtis subtiliai, protingai ir pasvertai – štai kas svarbiausia dabar. Ir tada tapsi naujos krypties moksle pradininku, o tava vardas pasirodys vadovėliuose. Kaip viskas vystysis vėliau, pasakyti sunku. Tačiau pradžia bus nuo jo. Ir kvailiai gauna likimo dovanas, tačiau sugebėjimas jomis pasinaudoti tinkamai – protingųjų dalia. Svarbiausia – nieko neskelbti anksčiau laiko. Paslėpti meteoritą – arba tai, kas jis yra iš tikro – spintoje. Ir figūrėlę tenai. Apačioje, po skudurų krūva. Vitalijus žingtelėjo link spintos ir staiga pajuto, tad toliau eiti negali. Jis sustojo suvokdamas, kaip jo paskutinės mintys perduodamas mažai figūrėlei ir tampa jos mintimis. Tokio perdavimo jutimos buvo toks fiziškai juntamas, kaip kraujo sruvenimas į stiklinį vamzdelį. Ir figūrėlė buvo ne tik išoriškai panaši į Vitalijų – ji pilnai įkūnijo jo asmenybę: į ją persikėlė visa jo mąstymo eiga tą akimirką, kai jis žengė žingsnį. Tačiau tas bejėgiškumas truko tik kelias sekundes. Kai jo vidinio pasaulio atkūrimas buvo baigtas, jis pajuto, kad gali eiti. Jis puolė pirmyn, tačiau mažoji figūrėlė žingtelėjo į šoną ir susiliejo su akmeniu – tarsi į jį įėjo. Vitalijus Jevgenivičius pagriebė akmenį. Ne, jokiu būdu negalimo jo palikti kambaryje, net slapčiausioje vietoje. Beveik visi, ateisiantys šiandien, yra toje nuotraukoje. Ją galima nukabinti nuo sienos ir paslėpti, tarkim, lagamine, tačiau kur garantija, kad iš ten nepradės lysti vos pastebimi atvaizdai, virstami tvirtai ant kojų stovinčiomis figūrėlėmis su vidiniu prototipų pasauliu, ištrauktu kažkurią vieną akimirką. Negalima, netikėtai užklupus žmogų, perimti jo minčių. Ach, kai skaudžiai galima apsirikti! Ir kas žino, kokie šio keisto objekto planai: gal tos figūrėlės viską išklos. Tačiau, ką daryti. Lieka viena – nuvežti akmenį atgal į laboratoriją. Ar tai protinga būtybė, automatinis žvalgas, konteineris – tegu paguli iki rytdienos. Ir ne už trapaus stiklo, o seife. Iš tikro, tai pernelyg rimta, kad apie tai galvotum dieną, specialiai skirtą tam, kad nieko negalvotum.

Po 20 min., lygiai 3 min. paspartinęs vidutinę kelionės trukmę iki instituto, Vitalijus Jevgenivičius įėjo į laboratoriją. Štai ir seifas, aukštas ir masyvus – toks luitas – pačiame kampe už masės spektrometro. Matyt, niūraus, niekada nesišypsančio direktoriaus pavaduotojo ūkio reikalams slaptam žaismingumo protrūkiui turi būti dėkinga laboratorija už šį bastioną. Kiek kartų Vitalijus rengėsi išgabenti jį! Tačiau nėra tokio nereikalingo daikto, kuris nepraverstų. Jis išėmė akmenį iš portfelio – ne už rankenos teko laikyti portfelį, o pažastyje, stipriai apglėbus: o tai staiga veržtis ims, - padėjo į seifą, uždarė sunkias duris, pasuko raktą.

Žmona jau buvo namie, kai jis grįžo, ir darbas užvirė. Vakaras praėjo, kaip ir tikėtasi, nuostabiai. Visko buvo daug: vynas liejosi upe, sakė tostus apie būsimus atradimus, už akademiką Runovskį. Šeimininkė buvo puiki: miela, sumišusi, rūpestinga. Šeimininkas buvo geriausiu kiekvieno atėjusio draugu. Patenkinti svečiai išsiskirstė labai vėlai.

* * *

Su keistu jauduliu Vitalijus Jevgenivičius artinosi ryte prie gelsvo, plokščiu stogu laboratorijų korpuso. Kažkas apvirto jo gyvenime, o jis dar nežinojo, kad, apsimesdamas visai girtučiu, be galo linksmu laiminguoju, nė akimirkai negalėjo išsivaduoti nuo neramaus rūpesčio.

Jis įėjo į laboratoriją, ilgai valėsi kojas ant kilimėlio, lėtai nusirengė, neskubėdamas atsistojo priešais veidrodį. Ta ramybe jis tarsi įtikinėjo save, kad viskas vyksta normaliai ir jokių nukrypimų nėra. Tačiau pats netikėjo ir todėl viską darė lėčiau, nei įprastai. Jis žiūrėjo ir žiūrėjo į veidrodį, tada staigiai perėjo per kambarį, pečiais kliudydamas lentynas, priėjo prie seifo, staigiai pasuko raktą ir truktelėjo duris. Viduje buvo tuščia.

Štai ten, kairiajame kampe apačioje jis padėjo tą akmenį, - juodą, nejudantį, keistą. Ir duris užtrenkė dusliai trinktelėdamas. Ir raktą pasuko lygiai tris kartus – kiek ir reikia – paskaičiuodamas kiekviena apsisukimą. Ir niekas kitas institute kito rakto neturi. O gal turi? Ir kas lindo, ėmė į rankas akmenį, pažiūrėjo, pavartė, užkišo į pirmą papuolusią lentyną ir išėjo. Arba jis pats sugrįžo, išėmė meteoritą, padėjo į stalo stalčių. Ir pamiršo… To nebuvo. O gal buvo? Tokia nerami vakar buvo diena, tokie užimti paskutiniai mėnesiai!

Jis užmetė paieškų planą ir, apeidamas laboratoriją palei laikrodžio rodyklę, ėmė žiūrėti į visas lentynas, stumdydamas transformatorius, gyvsidabrio lempas, pažvelgdamas į prietaisų vidų. Nepraėjo ir pro savo stalą. Velniop visi tie segtuvai su ataskaitų juodraščiais, pernykščiai užsakymai ant firminių lapų, atsakymų kopijos, įrangos sąrašai! Išvertęs stalčius, Vitalijus juos iškratė – ir vėl patraukė palei sienas. Taip pamažu vėl priėjo seifą – dabar jau iš kitos pusės. Siaurame – todėl iškart nekrito į akis – plyšyje tarp lentynos ir seifo prie pat grindų juodavo nemaža skylė. Vitalijus pasilenkė. Iš sienos buvo išplėšti du akmenys, o kur dingo apdaila, betono trupiniai? Nė dulkelės šalia, nė trupinėlio. Čia nenaudotas joks įrankis; ant viršuje esančių akmenų nėra nė įbrėžimo. Skylė, matyt, buvo uždengta kažkuo baltu – tai spindėjo sniegas lauke. Be palto, nejausdamas šalčio, Vitalijos išbėgo į lauką. Viskas paskaičiuota tiksliai: akmenys išimti iš užpakalinės korpuso sienos; už 5 m – tvora, ketaus virbai. Vasarą šioje ramioje vietelėje pietų metu vartosi šaltkalviai, laborantai ir jaunesnieji moksliniai bendradarbiai; žiemą niekas neužsuka. Lygus lygus, sušalęs sniegas: nesnigo jau visą savaitę. Tarp daugybės Šerloko Holmso knygų, atrodo, viena buvo apie pėdsakus. Ką pasakytų jis, tas racionalistas, analitikas, laikmečio kūdikis, kai, atrodo, viską galima suprasti ir paaiškinti, pamatęs tą lygų sniegą.

Vitalijus Jevgenivičius prasispraudė pro virbus – gerai, kad neapsivilko palto – nubėgo siauru, vos matomu takeliu. Čia buvo dykynė – tik tolumoje matėsi elektros perdavimo linijos. Jis nubėgo kilometrą ir pamatė du stambius geltonus akmenis, gulinčius ant takelio. Ir iškart pajuto, kaip per kūną perbėgo šaltis, ir pasuko atgal.

Vitalijus Jevgenivičius grįžo į laboratoriją, vėl pasilenkė prie skylės. Laboratorijoje pilna mikroskopų, o paprastos lupos pas nieką nerasi. Gaila, galbūt jos pagalba būtų pavykę pamatyti kokį nudaužtą gabaliuką, betono kruopelę. Ką tai būtų davę? Įsitikinimą, kad tai žmogaus darbas, štai ką…

Durys atsidarė ir Runovskis akimirksniu pašoko ant kojų. Jo širdis daužėsi: nesušilęs po lauko, jis iškart suprakaitavo.

- Laba diena, Vitalijau Jevgenivičiau! – įžengė pavaduotojas ūkio reikalams. Vis skundeisi, kad seimas trukdo, naujų prietaisų nėra kur pastatyti. Galim paimti. Norinčių atsirado. Ir brigada kaip tik laisva. Kas čia?

Priėjęs jis pamatė skylę ir puolė ant grindų, nesigailėdamas tamsiai mėlyno neblogo kostiumo. Jo sprandas, nepastebimai pereinantis į tvarkingai pakirptą užpakalinę galvos pusę, paraudo.

- Vagys, - ištarė jis negarsiai, išsigandęs ir tvirtai. – Ar tikrinai, nedingo kas iš įrengimų?
- Niekas.
- Vadinasi, ne pas mus taikė. Greičiau rink 02, kviesk miliciją. O aš kol kas apeisiu kitas laboratorijas, patikrinsiu, ar jose ko nors nenutiko. Kaip gi taip, matėte tokį dalyką ir tylėjote!
- Gal nereikia milicijos, - tyliai tarstelėjo Runovskis.
- Tau lengva. Pamanykite, dingo. Parašysi naują prašymą. O aš už visą turtą atsakau. Prašau, skambink milicijai. – Ir pavaduotojas išėjo.

Runovskis atsisėdo prie stalo, ranką padėjo ant telefono ragelio. Kas gi patikės, kad tas į anglies gabalą panašus akmuo, dvokiantis bitumu, su smulkiais inkliuzais-chondrais, - vienu žodžiu, pagal visus požymius – anglies meteoritas, iš tikro buvo visai kas kita? Automatinis žvalgas? Konteineris? Protinga būtybė? Dabar jau nesužinosi. Tačiau kaip tiksliai įvykdyta užduotis – paimti mąstančios mūsų planetos būtybės kopiją su visomis jos mintimis ir jausmais niekam nesukėlus žalos! Kas jiems įrodys, kad žmogaus mintys – nuolat besikeičiančios ir pagal vieną akimirką nieko negalima spręsti. O ir pati esmė neaiški. Galbūt, gyvybė silicio pagrindu – chondrituose būna silicio. Arba atvirkščiai – automatas, kurio pagrindinės dalys iš organikos. Arba kiti tiesiog neįsivaizduojami variantai. Tolimų galaktikų svečias. Kas žino! Bet tik prasitark – iškart klausimas kils: o kaip per seifo sieną pralindo? Ir niekam neįrodysi, kad ta smulkmena nesvarbi, techninio pobūdžio. O kam akmenis ištraukė, už kilometro nunešė? Gal ir juos norėjo pasiimti su savimi, kaip materialios kultūros požymį…

Niekam nieko sakyti nereikia. Paprasti žmonės tiesiog nepatikės, mokslininkai pareikalaus įrodymų. O kur jie? Balta dėmė nuotraukoje? Niekai, triukas. Ir nieko be to.

Vitalijus pakėlė ragelį ir surinko numerį.

Jis iš laboratorijos neišėjo nė minutei, žiūrėdamas, kaip užtikrintai ir tiksliai dirba netrukus atvykę keturi vyriškiai – du uniformuoti ir du ne. Štai jie turėjo ir lupą, ir ruletę ir kitus įrankius. Pro jį nusivedė šunį – milžinišką, išsikišusia, kaip sunkiaatlečio, krūtine, sutelktu žvilgsniu. Vitalijus vis tikėjosi, dėl ko ir iškvietė policiją, žinodamas, kad tai beviltiška: galbūt, ras kokius įrodymus, kad žmonės - gudrūs, pavojingi, pikti, šimtaprocentiniai niekšai – pabuvojo čia. Tačiau vis tik žmonės.

Netvirtos jo viltys neišsipildė. Nė vienoje laboratorijoje niekas nedingo, šuo neužuodė pėdsako – o ir nebuvo jo. Pirštų ir batų atspaudų irgi nerado. Vidurdienį atvažiavusieji baigė paieškas, surašė protokolą ir išvažiavo. O direktoriaus pavaduotojas atsiuntė statybininkus. Ji pritempė akmenų, užmaišė cementą…

* * *

Vitalijus Jevgenivičius Runovskis kaip ir anksčiau tiria meteoritus. Jis laikomas perspektyviu mokslininku, o tai, kad po disertacijos jo charakteris pasikeitė, tapo uždaresnis – na ką gi, vyras bręsta, rimtėja. Ne iki pasilinksminimų dabar. Ir niekas nežino, kad viena slapta mintis kankina jį, neduoda ramybės. Kažkur ten, neįsivaizduojamuose toliuose, vaikšto liūdnas mažas žmogeliukas su kvailu, sumedėjusiu veidu ir žvilgsniu, kurio neįmanoma pagauti. Jam niekas nerūpi, jis visas pasikėlęs, galvoja tik apie save ir spjauna į savo žemiškus draugus. Ir kad tai būtų viskas! Seniai žinoma, kad vienas piktas jausmas, išėjęs iš kontrolės, nedelsiant sukelia kitus. Mažąjį žmogeliuką, tikriausiai, ten tiria ir į jo asmenybės vystymosi eigą nesikiša. Ir kas žino, kuo jis virto dabar – jis, atstovaujantis Žemės civilizaciją. Kar ir šimtą tūkstančių kartų išgyventų Vitalijus Jevgenevičius Runovskis šimte tūkstančių genijų, jam nepavyktų ištaisyti vienos akimirkos rezultatų – tos pačios, kai jį apėmė smulkūs ir niekingi jausmai. Ir todėl jis visą laiką susikaupęs, o pažįstami tarpusavyje kalba, kad jis net viltis keliančiam mokslininkui yra per rimtas.

Tačiau už to rimtumo paslėptas pasimetimas. Gyventi įprastą gyvenimą, kai į krūvą suversta pakylėti ir niekingi dalykai, jis negali. Ir savo atšiaurume, susikaupime jis mato būdą, apsaugoti nuo akimirkos pagundų. Ir dar – nuotraukoje su balta dėme, kurios nenori nukabinti nuo sienos, nors fotografavęs draugužis prisiekia, kad pasitaikė brokuotas popierius ir labai nesunku padaryti naują, gerą atspaudą.

Papildomi skaitiniai:
Fantastikos skyrius
Uras kitaip!
Janušas A. Zaidelis. Riba
J. Nikitinas. Kur gi teisingumas?
R. Abidovas. Chadžaras ul-asvadas
R.Jarovas. Magnetinis šulinys
Žozefas Anri Roni. Žemės žūtis
Civilizacijos kaina
Džonas Antoni. Hipnoglifas
Ch. Šaichovas. Protėvių atmintis
R. Jarovas. Genialumo komponentas
Laukinės gamtos šauksmas
Dmitrijus Kolodanas. Sistemos sutrikimas
E. ir I. Chaliai. Gyvenimas vietoje gyvenimo
O. Korabelnikovas. Sparnų prisilietimas
Hubertas Lampo. Dievo gimimas
M. Jako. Protingumo testas
Jaroslavas Kudlakas. Simbiozė
Lino Aldani. Onirofilmas
R.Zelazny. T.Thomas. Loki kaukė
Dmitrijus Volodichinas. Mieloji
B. Rudenko. Nugalėtojas
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė