A. ir B. Strugackiai. Narcizas

Apie autorius >>>>>

Daktaras Lobsas visada buvo iškalbus. Be to, šiandien jis nepasiėmė cigarečių.

- Pažvelkite į poną prie rojalio, - tarė jis. Gražuolis, ar ne?

Ponas prie rojalio iš tikro atrodė labai patraukliai – aukštas, stotingas, didelėmis juodomis akimis matinio baltumo veide. Jis kalbėjosi su dviem poniomis, kalbėjo ir judėjo nepaprastai gracingai. Puikus vyriško grožio pavyzdys. Ir apsirengęs buvo nepriekaištingai.

- Ko gero, - atsiliepiau. – Beje, pernelyg savimyla. Jam nederėtų taip dažnai žvilgčioti į veidrodį.

Daktaras Lobsas nusijuokė:
- Ar žinai, kas jis? Tai Šua diu-Gurzelis, paskutinis Denkerių grafas.
- Denkeriai… Kiek pamenu arba, tikriau, kiek nepamenu, nelabai žinoma giminė?
- Nelabai žinoma! Tai juk viena seniausių giminių šalyje! Tiesa, ji nunyko, tačiau grafystė Denkeriams suteikta dar Bepročio valdytojo laikais, tad jų linijoje yra beveik 20 kartų. Jie įrašyti Pirmojoje Žydrojoje knygoje. Jie turi pilį su šeimos vaiduokliais. Tai paskutinysis Denkeris…
- Tiesa, o kodėl paskutinis? – pasidomėjau, stebėdamas, kaip grafas kruopščiai poliruoja nagus mažyte aksomo pagalvyte.
- Paskutinis… todėl, kad paskutinis. Jis neturi palikuonių. Nėra ir nebus.
- Jis nepakenčia žmonų?
- Ne, jis vedęs. Tačiau tai nieko nereiškia.
- Jis piderastas?
- Daug blogiau. Jis negali viltis net žmonos meilužiais.
- Kodėl?
- Ji jį beprotiškai myli.
- O jis jos ne?
- Jis myli tik pats save.
- Štai kaip?

Pasisukau į daktarą:
- Kas nors patologiška?
- Hm… Gerokai sudėtingiau. Klausyk, tu didelis monstrų mylėtojas, ir aš, tebūnie, atskleisiu tau vieną profesinę paslaptį. Tik su sąlyga… Bet tu vis tiek išplepėsi.

Lengva širdimi prižadėjau nepasakoti.

- Tada einam į vieną atkampų kampelį ir kai ką papasakosiu.

Paskutį kartą žvilgtelėjęs į paskutinė Denkerį, nusekiau daktarą į nedidelį kambarėlį greta bibliotekos. Daktaras prisėdo ant sofos ir paprašė cigaretės.

- Tad štai, - pradėjo jis. Kaip jau sakiau, Denkeriai viena iš seniausių mūsų šalies giminių. 14 a. kažkoks tai Denkeris vedė baronienę Liust ir nuo to laiko Denkeriai ir Liustai vedybas kelia tik iš savo rato… sau žmonų ir vyrų ieško, jei galima taip pasakyti, tik savo suaugusių genealoginių medžių šakose. Kaip taisyklė, tokios uždaros vedybos veda į išsigimimus. Taip ir nutiko daugeliui. Paimkite Kartą se-Šanua, tai visiškas idiotas, 16 m. amžiuje tapęs impotentu, arba Stelą Bua-Kosiu, tikrą grafo Denkerio tetą, sadistę ir lesbietę… ir ar maža kitų! Vienok Šua diu-Giurzeliui nutiko kitaip. Jo tiesioginiai protėviai, nepaisant visų gamtos dėsnių, kaupė tik tai, kas geriausia, iš fizinių ir protinių savo giminės duomenų ir galiausiai pradėjo įgyti kai kurias… hm… pusdieviškas, antgamtiškas savybes. Pavyzdžiui, grafo tėvas, kaip kalba, galėjo per atstumą skaityti mintis, senelis turėjo nepaprastai išvystytą savisaugos mechanizmą, gerai pasitarnavusį mūšyje prie Nuai. Jo prosenelė… Trumpai kalbant, Šua diu- Giurzelis, grafas Denkeris, išaugo toks, kokį matote – tobulu fiziškai, puikiai išsivystęs protiškai.. ir turintis nepaprastai retą dovaną – hipnozę. Nesišypsokite, tai gerokai rimčiau, nei manote. Duokite man dar vieną… Dėkui. Geriau padėkite portsigarą ant stalo. Taip… Hipnozės dovana pasireiškė ankstyvoje vaikystėje, be to, skirtingai nuo daugumos žinomų hipnotizuotojų, jam, matyt, nereikia jokių pastangų pasinaudoti ta dovana. Jam nereikalingos jokios išankstinės sąlygos, kliento susikaupimas, užmigdymas.. Ne. Jis tiesiog pažvelgia žmogui į akis ir iškart perima jo valią. Žmogus viską įsimindamas ir sveiku protu daro viską, ko užsinori grafas. Apie šia Šua diu-Giurzelio savybę žino daugelis, tačiau netiki beveik visi, net jo aukos. Tačiau aš t ai žinau ir tikiu, nes artimai pažįstu metro Gorį, Denkerių šeimos gydytoją, ir todėl, kad… Taip, štai kokią neįprastą dovaną turi tas jaunas vyras. Vos prieš metis jis įvaldė dar vieną nepaprastą savybę. Mat ir dabar jis yra nepasiekiamas mūsų auksinio jaunimo pamėgdžiojimui. Kaip grafas Denkeris žaidžia kortomis! Kaip jis valgo, kaip geria! Jūs jį pavadintumėt šiuolaikiniu grafu de-Trai. Aš gi pavadinau grafą de-Trai grafo Denkerio prototipu – ir gana netobulu. Nenuostabu, kad jaunystėje Denkeris turėjo didelį pasisekimą tarp moterų. Ir jis jas mylėjo – visas. Jūs juokiatės ir norite paklausti, kas čia neįprasta. Ne, mano mielas, taip mylėti moteris galėjo tik jis. Nei viena jo meilužių jam nesumažino naujumo žavesio. Jis buvo nuoširdžiai įsimylėjęs į kiekvieną, visas vienu metu. Don Žuanas? Ko gero. Tačiau Don Žuanas Kikutikano interpretacijoje. Na, pats matai, kokia jo išvaizda. Patikėk mano žodžiu, jis dar ir įdomiausias žmogus. Didelė erudicija, šmaukštumas ir visa kita. Ir kartu nenumaldomas meilės troškimas. Tad jam pergalės nesudarė jokio vargo. Šešiolikmetė vikontė al-Torg, našlaujanti kunigaikštienė sa-Rio se-Kua, markizų Liu-Son ir Goparo žmonos, milijonieriaus Sterno dukra, prima balerina Kapa… Kokios tai moterys! Ir štai kas įdomu – jos visos žinojo viena apie kitą, žinojo ir nepavydėjo. Štai koks Šua diu-Giurzelis, grafas Denkeris, Pilkųjų kaukių brigados vadas, iškilus fašistas, nepaprastas hipnotizuotojas ir nuostabus meilužis, vainikuojantis dvi dešimtis kartų – valstybės veikėjų, karžygių, patarėjų ir imperatorių favoričių…

Daltaras Lobsas į kampą numetė nuorūką ir paėmė trečią cigaretę.

- Dabar pereisime prie mūsų pasakojimo esmės. Maždaug prieš metus čia, šitame pačiame name, jis sutiko Valentiną Pit, Pito Trečiojo dukterį. Tikriausiai pastebėjai, kad namo šeimininkai – baisūs snobai ir jie už jokiu būdu nebūtų priėmė Pito, jei tas nebūtų paaukojęs 18 mln. Pilkųjų kaukių brigadai, kuri tuo metu turėjo vykti į Korėją. Korėjo buvo pasirašytos paliaubos ir žygį atidėjo kitam atvejui. Vienu žodžiu, gražuolė Valentina pasirodė čia baliuje ir susitiko su Šua diu-Giurzeliu. Ir Šua diu-Giurzelis akimirksniu ją įsimylėjo. Visi tai iškart pastebėjo, nes tą naktį jis nė per žingsnį nuo jos nesitraukė, sėdėjo greta jos vakarienės metu, nešiojo jai ledus ir gėrimus. Šokas! Tačiau ji verta to, galiu jus užtikrinti. Lanksti, liesa kaip nendrė, aukšta standžia krūtine… mėlynos akys, nuostabūs pelenų spalvos plaukai. Vienu žodžiu, tėtušis Pitas, matydamas tokį… hm… grafo atkaklumą, buvo beeinąs prie jų, kad "išgelbėtų jos reputaciją ir pamokytų išsišokėlį", kaip visiems pareiškė, tačiau Šua tik žvilgtelėjo į jį ir seniokas, kažką burbuliuodamas po nosimi, pasitraukė į bufetą, kur mirtinai nusigėrė. Grafas tęsė savo meilikavimą ir štai pasirodė, kad dalgis surado akmenį. Ne, Valentina nesiraukė, nesistengė šalintis grafo, noriai su juo šoko, mielai juokėsi iš jo pokštų – ir tik tiek. Nesimatė, kad ji "štai-štai kris", tad tėtušis Pitas nerimavo be reikalo. Ji, matyt, grafe matė tik labai įdomų pašnekovą ir kaip reta meilų kavalierių. Kaip rodo vėlesni įvykiai, ji neapsimetinėjo.

Narcissus by Guyla Benczur, 1881 Smulkiai neaprašinėsiu, kas vyko kitą mėnesį. Trumpai sakant, grafas pirmąkart atsidūrė atstumto meilužio vaidmenyje. Jis metė visus reikalus, nekreipė dėmesio į ankstesnes meilužes, savaitėmis nesirodė tarp Pilkųjų kaukių, nėjo į Žydrojo kraujo tarybą ir dienomis slampinėjo prie Pitų užmiesčio vilos, kur jo nepriimdavo, kartais net grubiai. Maža to, jis supanašėjo į pačius idiotiškiausius meilužius ir darė daugybę nesąmonių: siuntė puokštes su iškvėpintais rašteliais, dūsavo, po Valentinos langais dainavo serenadas. Viskas buvo veltui. Ji jo nemylėjo ir tai įrodydavo kiekviena pasitaikiusia proga su kažkokiu tolimojo plaukiojimo kapitonu, vaikystės draugu. Tada, netekęs kantrybės ir puolęs į neviltį, grafas ryžosi paskutinei priemonei.

- Stebiuosi, kodėl jis jai nesiryžo anksčiau. Atleiskite, daktare, aš klausau.
- Kodėl nesiryžo anksčiau? Hm… Tikrai, nežinau. Aišku, tai būtų buvę daug paprasčiau, neabejoju. Galbūt jis nenorėjo į širdies reikalus įpainioti antgamtiškų sugebėjimų arta tai jam atrodė nesuderinama su jo natūraliomis savybėmis. O gal tiesiog nesusiprato tai padaryti anksčiau. Na buvo taip. Kažkurią liepos naktį grafas prislinko prie Pitų vilos, užmigdė lauke buvusią apsaugą ir lietvamzdžiu užsiropštė iki trečio aukšto, kuriame buvo miegamasis, rūbine ir kiti Valentinos kambariai. Miegamojo langai buvo tolokai nuo lietvamzdžio, tačiau grafas, būdamas labai stiprus ir vikrus, be to deginamas meilės ir nekantraudamas, kaip katinas prabėgo siauru karnizu, įsikibo į marmurinę atbrailą ir pažvelgė į vidų. Vargšelis!

Lobsas vėl paėmė cigaretę, išsiblaškęs žvilgtelėjo į portsigarą ir tęsė:
- Miegamasis buvo ryškiai apšviestas. Žavioji Pito palikuonė apsinuoginusi gulėjo plačioje lovoje ir skaitė. Naktis buvo tvanki, suglamžyta antklodė mėtėsi ant grindų. Noriu, kad gerai įsivaizduotumėte viską, kas įvyko. Matydamas mylimąją, vos pridengtą nėriniais, grafas visai pametė galvą. Jis atvėrė langą, įšoko į kambarį ir tylėdamas puolė prie lovos. Be jokios abejonės, apstulbusi Valentina visai nebūtų įstengusi pasipriešinti Šua diu-Giurzeliui net nepanaudojus savo galių. Būtent, "nebūtų įstengusi". Sutrukdė smulkmenėlė, visiškas atsitiktinumas. Grafas susipainiojo numestoje antklodėje ir griuvo galva į priekį. Tiesa, jis iškart vėl pašoko ant kojų, o po akimirkos atsidūrė ir lovoje, tačiau buvo jau vėlu. Tos nežymaus užtrukimo pakako, kad viskas pasikeistų. Valentinai praėjo sąstingis, ji sucypė ir galvotrūkčiais puolė link durų. Sekundė – ir grafas akimis įsisiurbė į jos žavią, rudai įdegusią nuogą nugarą, ant kurios iš baimės sublizgo prakaito lašeliai. Nuo jo žvilgsnio ji sukniubo ir veidu prisiglaudė prie platininio veidrodžio duryse. Taip, duryse buvo ovalinis veidrodis iš platinos, panašus į Venecijos veidrodžius. Neįmanoma įsivaizduoti milijonierių be tokių dalykėlių… Grafas pribėgo prie Valentinos…

Daktaras Lobsas nusidegino lūpas, susiraukė, atidžiai apžiūrėjo nuorūką ir numetė ją.
- Grafas jau buvo pasirengęs čiupti valdingą gražuolę, tačiau name pasigirsi susirūpinę balsai ir kojų trepsėjimas. Valentina vėl sucypė, patraukė duris ir užtrenkė jas prieš pat įsikarščiavusio grafo nosį. Ir grafas akis į akį susidūrė su savo veido atvaizdu veidrodyje. Hipnotizuotojas ir jo atvaizdas pažvelgė vienas kitam į akis. Hipnotizuotojas savo paties žvilgsnyje perskaitė nuosprendį.
- Nuosprendį?
- Tikrą nuosprendį. Ar suprantate, kokioje būsenoje buvo grafas, į ką buvo sutelkta jo nepaprasta valia? Jo žvilgsnis buvo pilnas aistros, maldavimo, valdingo ir švelnaus įsakymo, nuolankumo meilėje reikalavimo. Metras Goris kažkaip man sakė, kad nė vienas žmogus pasaulyje, nei vyras, nei moteris, nepajėgus atsispirti Šua diu-Giurzelio valiai. Jis buvo teisus. Šua diu-Giurzelio valiai nepajėgė atsispirti nė jis pats. Kai namiškiai su įsiutusiu Pitu įsiveržė į miegamąjį, grafas stovėjo ir laimingas kvatojo, glostydamas savo skruostus. Atsigręžęs į nustebusius persekiotojus, jis su jam būdingu galantiškumu pasiuntė oro bučinį, iššoko pro langą ir po jo. Štai, bendrai, ir viskas. Grafas Denkeris visa galva įsimylėjo pats save. Žinoma, buvo nedidelis skandalas ir panašiai. Pitas grasino teismu, tačiau bylą užraukė. Po tos nakties grafas neprisiliečia prie jokios moters. Jis pareiškė savo žmonai, kad atsisako vedybinių įsipareigojimų, ištisas dienas sėdi priešais veidrodį, glosto ir myluoja save, neleidžia ant savęs užkristi nei pūkeliui, pasirengęs bučiuoti savo pėdų pėdsakus. Tačiau neužsidarė savyje ir nekenčia nuo tos nepatenkintos aistros, kaip tasai mitinis idiotas. Jo laimei, po Narcizo gyveno dar ir piemuo Onanas. Grafas gyvena pats su savimi, išeina į viešumą, koketuoja su poniomis, sukeldamas, tikriausiai, malonų pavydą pats sau… Fantastiška, ar ne? Tačiau taip yra. Ir beveik niekas nežino apie tą keistą proto užtemimą… jei tai galima pavadinti beprotybe. Žmona ir meilužės mano. Kad jis arba tapo homoseksualu, arba prasideda su nepilnamečiais, ir laukia, kad galų gale tai praeis ir jis grįš pas jas. Tačiau jis negrįš.

Daktaras Lobsas paėmė paskutinę cigaretę ir atsistojo. Aš irgi atsistojau.
- Vis tik smalsu, - susimąstęs pratarė, - kaip tai galima paaiškinti moksliškai? Galbūt todėl, kad veidrodis buvo metalinis. Mažai dar žinome apie hipnozę. Velniškai mažai. Grįšim į salę?

Aš kažkodėl nepanorau dar kartą pamatyti grafą Šua diu-Giurzelį ir nuėjau namo.

Papildomi skaitiniai:
Fantastikos skyrius
Ar mąsto žmogus?
Rausvų debesų šalis
Strugackiai. Šeši degtukai
A. Čechovas. Skraidančios salos
Pavelas Podzorovas. Alyvos šakelė
Dmitrijus Vronskis. Pagrindinis gyvenimo atsakymas
Strugackiai. Antrasis marsiečių antplūdis
Laukinės gamtos šauksmas
Strugackiai. Smėlio karštinė
Jaroslavas Zyka. Nuosprendis
A. Tolstojus. Inžinieriaus Garino hiperboloidas
E. ir I. Chaliai. Gyvenimas vietoje gyvenimo
R. Silverbergas. Pamatyti nematomą žmogų
Stivenas Alenas. Viešas pasmerkimas
Elena Pervušina. Panoptikonas
R. Jangas. Rugsėjyje 30 dienų
Strugackiai. Žmogus iš Pasifidos
R.Zelazny. T.Thomas. Loki kaukė
R. Aberneti. Žmogus prieš miestą
Žozefas Anri Roni. Žemės žūtis
Leonidas Kaganovas. Žmogėdra
Kosminės operos bangomis
Ką pasakysime vaikams?
Ž. P. Sartras. "Aminadavas"
V. Lobovas. Įsimylėję
Lukas Vangelis. 13 17 40
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė