|
Rodžeris Kjukendelas. Noriu pasakyti, kad mes nieko nepavogėme. Na, galbūt, šį tą ten paėmėme mainais. Tačiau viską gražinome tokiu pat pavidalu. Net seną kompresorių, kurį pas Dvokutį Briknerį iškeičiau į valties variklį. Tėvas privertė mane tai padaryti. Na, kaip sakė Liesutis tiesa, ar pažįstate Liesutį Tompsoną? Tokius, kaip jis, suaugusieji vadina vunderkindais, nors iš tikro Na, aplamai, Liesutis nusprendė, kad mums reikia ne valties variklio, o kompresoriaus. Juk visi žino, kad kosminiame laive be jo neišsiversi. O sename vagonėlyje, kuriuo naudotis mums leido p. Fyldsas, kompresoriaus nebuvo. Taigi, p. Fyldsas pasakė, kad vagonėlis atiduotas mūsų reikmėms. Bent jau, kad jame galime žaisti. Ir kai Liesutis jį perspėjo, kad mes ketiname vagonėlį perdaryti į kosminį laivą, jis tik linktelėjo: "Darykit". Tikriausiai pagalvojo, kad juokaujame. O vaikas išėjo puikus! Su 4 iliuminatoriais, oro šliuzu ir tikromis lovomis. Ir be to liko vietos ir gudriems Liesučio prietaisams. Ir jei tik būtume negavę kompresoriaus Kokių gudrių prietaisų? Juk suprantate, kad ne taip paprasta tiesiog imti ir skristi į kosmosą. Štai ir teko Liesučiui sukurti radarą, antigravitacinį įtaisą ir atominę traukos jėgainę. Manau, kad viskas prasidėjo nuo Dvokučio Briknerio. Jis amžinai lindo prie Liesučio tai su vienu, tai su kitu reikaliuku, tačiau tasai niekada nepyko. Dvokučio laimei. Mačiau kartą, kaip Liesutis išvaikė būrį devintokų na, jų buvo bent jau du ar trys. Jie kalbėjo Tiesa, man, ko gero, neverta kartoti jų žodžių. O Liesutis tobulai buvo įvaldęs dziudo veiksmus, ir tiems nenaudėliams gerokai kliuvo. Tad kartą Dvokutis kažkaip pasigyrė, kad užaugęs bus kosminių raketų pilotu. O aš jam atsakiau, kad Liesučio nuomone, raketų netrukus neliks, o jas pakeis antigravitacija, kurią visai netrukus turi atrasti. Dvokutis tebetvirtino, kad dėl jos niekada nesusiprotės. O aš pasakiau Na, bendrai, mes ilgai ginčijomės, o vėliau į mūsų ginčą įsiterpė Liesutis ir pareiškė, kad gali matematiškai įrodyti antigravitacinio aparato galimybę. Tačiau Dvokučiui bet kokia matematika po daugybos lentelės buvo kinų raštas, todėl Liesutis nusprendė tiesiog sukurti tokią mašiną. Ne, aš nesuprantu antigravitacijos pagrindų. Liesutis kažkaip kalbėjo apie mezonų srautą ir daugiamatę erdvę, tačiau man tai buvo perdaug sudėtinga. Ne taip, kaip atominė traukos jėgainė. Iš kur gavome uraną? Ką jūs, uranas ne mūsų kišenei, todėl Liesutis sugalvojo, kaip jį galima pakeisti vandeniliu. Na o vandenilį išgauti gali kiekvienas. Deuteris? Norite pasalyti sunkusis vandenilis? Ne, Liesutis kalbėjo, kad su juo gautųsi gerokai geriau, tačiau kartoju, tai ne mūsų lėšoms. Mes ir tai sumokėjome visus 6 dolerius už specialų kvadratinį vamzdį skirtą antigravitaciniam įrenginiui. O ir plastikiniai šalmai mums kainavo po 98 centus. Kaip matote, mes nieko nevogėme. Ėmėme tik tai, ko niekam nereikėjo. Televizorius, iš kurio Liesutis padarė radarą, dulkėjo mūsų palėpėje; šaldytuvas, paverstas atomine jėgaine, buvo senas senas ir jau niekam tikęs. Kai ką ir taip turėjome. Pvz., povandeninio plaukiojimo kostiumus. Juos perdarėme į skafandrus. Arba dulkių siurblys. Praeitą vasarą užsidegėme povandenine medžiokle. Tada ir sužinojome, kad dvokutis turi kompresorių, kurį vėliau išmainiau į valties variklį. Raketos variklis? Na, jis veikia tuo pačiu principu, kaip ir atominė jėgainė, tačiau vakuume. Žemėje jis nereikalingas, kai turi antigravitacinį įrenginį. Tai ir ežiui aišku. Tad taip ir pastatėme kosminį laivą. Ir patikėkite, teko gerokai paplušėti. Ypač kai Dvokutis nuolat įkyrėdavo savo juokeliais. Ir kiek pievelių aš nupjoviau pas kaimynus, kad uždirbčiau pinigų tam kvadratiniam vamzdžiui. Ir kosminiam šalmui. Dvokutis nuolat tvirtino, kad mūsų šalmai tik vaikų žaisliukai. Tačiau vis tik prašė perduoti sveikinimą marsiečiams, o kartu ir parvežti vandens iš kanalo nr.5. Aišku, mūsų šalmai atrodė kaip žaisliniai. Juk ir pirkome juos žaislų parduotuvėje. Tačiau Liesutis kaip reikia juos patvarkė ir šalmai tapo ne ką prastesni už tikruosius. Juos patikrinome oro šliuze su įjungtu kompresoriumi. Žinoma, mums nepavyko sukurti absoliutaus vakuumo, o tik sumažinti oro slėgį iki 7 gyvsidabrio stulpelio colių, tačiau patikrinimui to visiškai pakako. Ir pagaliau, pasiruošimas startui buvo baigtas. Dvokutis, aišku, iškart prisistatė. "Iki pasimatymo, drąsieji pirmeiviai!" šaukė jis. Jis maivėsi,mosavo rankomis ir kažką rėkavo, o kai užsukom oro šliuzą ir Liesutis įjungė atominę traukos jėgainę, iliuminatoriuje išvydome, kaip Dvokutis vos neperlūžo pusiau iš juoko. Juk vis tik reikėjo duoti laivui bent pora minučių, kad įšiltų. O vėliau, kai Dvokutis ėmė svaidytis akmenimis, kad atkreiptų mūsų dėmesį, Liesutis išsigando, kad tik tasai neišmuštų iliuminatoriaus, ir įjungė antigravitacinį įrenginį. Ooo, reikėjo išvysti Dvokučio veidą tą akimirką. Prieš minutę jis raičiojosi iš juoko, o dabar jo akys išsprogo tarsi žuvies, ištrauktos į krantą. Skridome beveik 6 valandas, tačiau laimei, Mama privertė mane pasiimti užkandžius. Žinoma, aš jai pasakiau, ką rengiamės daryti. Na,, kad, galbūt, paskraidysime aplink Žemę su Liesučiu kosminiu laivu arba nueisime prie Karsono tvenkinio. Ir tada ji privertė mane paimti užkandžius ir pažadėti, kad toli neplauksiu. Aplink Žemę apskridome du ar tris kartus. Aš, tiesą sakant, susimaišiau skaičiuodamas. O tada pamatėme palydovą. Radaro ekrane. Liesutis priskrido prie jo ir išėjome į kosminę erdvę. Skafandrai ir šįkart buvo patikimi. O Viešpatie, nieko mes nepavogėme. Tačiau Liesutis pasakė, kad šis palydovas trukdo navigacijai, nes išsikrovė jo baterijos ir jis jau negali normaliai funkcionuoti. Todėl prisirišome jį prie mūsų laivo ir parsitempėme namo. O kitą dieną kilo triukšmas, kadangi visi laikraščiai pranešė, kad kažkas pavogė palydovą. Net keista, nes jų ten tokia daugybė, kad vieno dingimo galėjo ir nepastebėti. Aš, žinoma, susinervinau, kad tik mums nekliūtų į kailį už tai, kad neatsiklausę pasiėmėm tą palydovą. Tačiau Liesutis užkrovė baterijas ir nutempėme tą palydovą atgal į orbitą. O kai grįžome į Žemę, tai per ilgą Dvokučio liežuvį mus pasitiko didžiausia minia. Ir net misteris Andersonas iš Valstybės departamento. O kas buvo toliau, gerai žinote. Tačiau man ramybės neduoda vienas dalykėlis. Mat, truputį apsirikome. Nors, galbūt, tai ir nelabai svarbu. Matote, mes iškėlėme tą palydovą tiksliai į jo ankstesnę orbitą, tačiau jis dabar sukasi į priešingą pusę. Papildomi skaitiniai: | |