Lino Aldani. Įsakymai neaptarinėjami

Apie autorių

Lino Aldani (g. 1926) - italų prozininkas ir fantastas. Pasirašinėjo N.L. Janda pseudonimu. Kūrė romanus, apsakymus, TV scenarijus, pjeses.

Gimė San Kipriano (Pavijaus provincijoje). Gyvena Romoje, dirba matematikos mokytoju. Pirmą apsakymą išspausdino 1960 m. 1963 m. kartu su Massimo Lo Jacono ir Giulio Raiola įsteigė ir redagavo žurnalą "Il Futuro", kuris išsilaikė tik dvejus metus.

Žinomiausias kūrinys - "Arno pabėgimas" (Quando le Radici, 1976), kurio veiksmas vyksta 1998 m. Italijoje, kurią valdo komunistai, tačiau jokių pokyčių neįvyko. Herojus bando surasti vidinę ramybę kaime. Geriausi apsakymai sudėti į rinkinį "Ketvirtasis matavimas" (Quarta Dimensione, 1963). Paminėtinas apsakymas apie erotinį ateities meną "Onirofilmas" (Dove sono i vostri kumar?", 1960), savotiškas O. Huxley "Nuostabiojo naujojo pasaulio" tęsinys; ironiškasis "Įsakymai nesvarstomi"; antiutopija apie gydytoją "37o". Lino Aldani parašė ir pirmąją italų kalba kritinį veikalą fantastikos tema "Mokslinė fantastika: kas yra, iš kur atsirado ir kur eina" ([La Fantascienza: Che Cos'e, Come e Sorta, Dove Tende, 1962). Jo kūriniai išversti į daugelį kalbų.

San Francisko "Mokslinės fantastikos žurnalo" savininkas ir vyr. Redaktorius Hovardas Drumondas pakėlė akis nuo jo stalą apvertusių popierių ir nusišypsojo p. Mervinai.

- Kas yra? – šiltai paklausė jis. – Ar kas nutiko?

Priscila Mervina pasitaisė savo juodo sijono klostes. Nervingai suspaustomis rankomis ji stovėjo priešais redaktorių su šūsnimi senų žurnalų – tarsi į tinklą pakliuvusi persigandusi paukštė.

- Ponas Drumondai, norėčiau pasikalbėti su jumis. - pagaliau pratarė nusiminusiu balsu ir, žvilgtelėjusi į Betę Šaridan, asmeninę direktoriaus sekretorę, pridūrė. – Vieni du.

Drumondas pažvelgė į laikrodį:
- 19:30, - tarė mašininkei. – Eikite namo, Bete, vis tiek greitai pabaigsime.

Parodė Priscilai kėdę. Ji nebuvo graži, toji Priscila. Aukšta ir sudžiūvusi, šviesiomis trumpomis sruogomis, baltu, strazdanėlėmis nusėtu veidu – geltonas ūkelis pergamentiniame dangaus skliaute. Drumondas atsirėmė alkūnėmis į stalą ir susiraukė.

- Taigi,... - burbtelėjo jis, vos tik liko vieni.
- Norėjau... - pradėjo Priscila. Ji pakosčiojo. – Noriu papasakoti apie Rojų Donovaną ir Larį Robsoną.
- Kas nors dėl darbo?
- O ne, čia viskas gerai, - užtikrino Priscila. Sekundėlę neryžtingai patylėjo, tarsi rinkdama žodžius. – Nežinau, kaip apie tai jums pasakyti, nes palaikysite mane kvailute arba tiesiog kvaištelėjusia. Nieko nepadarysi, esu pasiruošusi apie save išklausyti bet ką. Kaip bebūtų, prieš eidama į policiją, nusprendžiau pasikalbėti su jumis...
- Eiti į policiją? - Taip, p. Drumondai, mums visiems gresia pavojus.

Redaktorius nekantriai mostelėjo ranka:
- Trumpiau, kas gi nutiko?
- Rojus ir Laris, jau sakiau...
- Na ir?
- Jie – marsiečiai!

Drumondas pašoko ant kėdės. Suspaudęs lūpas, jis niūriai, beveik piktai žvelgė į Priscilą Merviną:
- Tai labai kvailas pokštas, p. Mervina! Jums trūksta originalumo. Na, žinoma... Nuo ryto iki vakaro mirkstam fantastikos liūne, apsupti aštuonkojų ir vampyrų, uranidų ir selenidų, o jūs, įvairovės dėlei, ateinate man papasakoti apie marsiečius. Ką norite prajuokinti?
- P. Drumondai... - sumurmėjo Priscila. – Užtikrinu, aš nejuokauju. Turiu įrodymų.

Redaktorius vėl pašoko ant kėdės.

- Paklausykite, - tęsė Priscila, pasitaisydama akinius. – Aš juos abu ištyrinėjau iki smulkmenų. Pirmieji įtarimai kilo skaitant Rojaus apsakymus. – Ji atvertė seną "Mokslinės fantastikos žurnalo" numerį. – paskaitykite čia, šį Marso raudonosios dykumos aprašymą. Tai nuostabu. – Ir Priscila paėmė kitą žurnalą. – O čia? Žiūrėkite! Čia jis rašo apie Veneros pelkes. Ar jums neatrodo, kad tiesiog matote tuos miškus, pelkes, kalnų viršūnes? O dabar pažvelkite į Lario iliustracijas! – ji numetė žurnalą ant stalo; viršelyje buvo nupieštas dvigalvis siaubūnas, kurio kailis buvo su ataugomis, ir kuriam iš šnervių ėjo dūmai. – Virš bet kokios vaizduotės, ar ne? Juk aišku! Nupiešti tokią baidyklę gali tik tas, kuris ją matė savo akimis.

Drumondas prunkštelėjo. P. Priscila išsivadavo iš pradinio susikaustymo ir tiesiog užvertė jį citatų ir keistų teiginių lavina. Ji darėsi agresyvi. Drumondas suprato, kad geriau su ja elgtis meiliai.

- Na ką jūs! – šūktelėjo pilnu rūpinimosi ir simpatijos tonu. – Rojus ir Laris – puikūs vaikinai, ir už tai aš jiems moku krūvą pinigų. Jei jie neturėtų talento, būčiau seniai atleidęs.

- Taip, sutiko Priscila. – Bet... ar žinote, kad tai ne talentas, o visai kas kita?

Ji atvertė dar vieną žurnalo numerį. Kažkokia ištrauka buvo pabraukta raudonu pieštuku:
- Perskaitykite, - pareikalavo ji.

Drumondas pažvairavo į knygutę.
- Šiame apsakyme Rojus aprašo nematomą Mėnulio pusę. O štai Lari piešinys, kaip du vandens lašai panašus į nuotraukas, išspausdintas visuose laikraščiuose.
- Na gerai, o kas čia keista?
- O pažiūrėkite į datą, prašau! – įtikinėjo p. Mervila. – Numeris išleistas 59-ųjų balandį. Ar reikia priminti, kad pirmąją nematomos Mėnulio pusės nuotrauką rusai padarė tik spalio mėn. Kaip Rojus galėjo taip smulkiai aprašyti ją pusmečiu anksčiau? O Laris? Kaip paaiškinsite jo piešinio atsiradimą?

Drumondas sumišęs pasikasė pakaušį.
- Na ką čia pasakysi! – atsiduso jis. – Sutapimas! Pasitaiko, kad vaizduotės kūriniai būna tikroviški. Būna.
- Ne, tai ne fantazijos vaisius, - lediniu balsu paprieštaravo p. Mervina.
- O dieve! Ar tik rimtai negalvojate, kad... Tai išeina iš bet kokių ribų!

Priscila Mervina nurimo. Sumišusi neleido akimis ir pliaukštelėjo delnais.
- P. Drumondai... - ji ištarė vos girdimu balsu. – Prašau, nesijuokite. Nusprendžiau būti atvira iki galo. Anksčiau tas vaikinas man patiko...
- Kuris, Rojus ar Laris?
- Rojus. Maniau, kad jis todėl manęs nepastebi, kad aš jam per sena, o, galbūt, San Diege jis turi kitą. Juk žinote, kad Rojus dažnai pasakojo, kad prieš atvažiuodamas į San Franciską, gyveno San Diege, 59-oje. Trumpiau... P. Drumondai, nesmerkite manęs, aš padariau užklausas. San Diege niekada negyveno joks Rojus Donovanas! O be to, ten nėra jokios 59-osios gatvės. Rojus malė niekus.

Drumondas stengėsi likti ramus ir vis tik laikas nuo laiko atsidusdavo.

- Jis - slaptasis agentas, - pareiškė Priscila Mervina.
- Kas, kas?
- Slaptasis agentas. Ir tikriausiai iš Marso.

Drumondas pakeitė taktiką. Jis ėmė žvelgti į p. Merviną rimtu žvilgsniu, tiksliau, taip abejingai, kaip gydytojai žiūri į ligonius psichuškėse.

- O kodėl būtent iš Marso? – paklausė jis smalsiai.
- Aš tai supratau iš to, kaip jis naudoja vandenį. Jis labai taupus. Kažkada, droždamas pieštuką, susižeidė pirštą. Aš su juo priėjau prie kriauklės, kad padėčiau aprišti. Kad būtumėt matęs, kaip jis naudoja vandenį! Jis paleido plonytę srovelę – taip gali elgtis tik praleidęs daug laiko ten, kur vandens trūksta. Ir tada... Ar atkreipėte dėmesį? Jis visada su tamsiais akiniais. Tai irgi įrodymas: juk gerai žinote, kad čia, Žemėje, Saulės šviesa gerokai stipresnė nei Marse.

- Klausykite, - tarė Drumondas. – laikau jus pavyzdinga darbuotoja ir jūs esate tikra mūsų žurnalo paspara... - jis lėtai rinko žodžius, tarsi nurėdamas pabrėšti jų prasmę. – Paskutiniu metu, matyt, daug dirbote. Manau, kad atostogos savaitei jums padės.

Priscila Mervina pravirko.
- Aš taip ir žinojau... - prapliupo ji. – žinojau, kad palaikysite mane beprote. Tačiau aš juk juos girdėjau, aš girdėjau!
- Ką girdėjote?
- Rojų ir Larį. Jie manė, kad kambaryje nieko nėra ir kalbėjosi. Keista, kampuota kalba... Kažkuo panaši į japonų.
- Taip, užtikrinu, jie tiesiog durniavo.

- Ką ten! Jie pykosi, šaukė ir daužė kumščiais stalą. Galvojau, kad susimuš. Ir pagaliau, šiandien nutiko negirdėtas, absurdiškas dalykas. Paklausykite, p. Drumondai. Jei norite paskambinti į psichiatrinę, kad atvažiuotų manęs paimti, skambinkite. Mane apgyvendins patalpoje su ramiaisiais, tegu, aš daugiau negaliu, aš neištversiu nešiodama tai, ką mačiau, reikia apie tai kažkam papasakoti, jums ar policijai, kad galėtumėm imtis priemonių.

Drumandas liūdnai lingavo galva. Priscila nusišluostė akis ir garsiai nusišnypštė.
- Šiandien ryte... - ji pradėjo. – dešimtą... Spausdinau mašinėle naują Rojaus apsakymą, kuris pasirodys kitame numeryje. Rojus stovėjo stalo ir abejingu žvilgsniu žvelgė pro langą, o Laris sėdėjo savo vietoje kambario gilumoje. Aš viską mačiau akies krašteliu. Juk aš jau kurį laiką šios porelės neišleidžiu iš akių. Staiga Laris tarstelėjo: "Rojau, ar neturi cigaretės?" 'Turiu", - atsakė Rojus tebežvelgdamas pro langą, - "štai, ant stalo guli pakelis". Maniau, kad Laris atsikels arba paprašys: "Mestelk jį" Nieko panašaus neįvyko. Mačiau, kaip savaime atsidarė pakelis. Mačiau, kaip atlinko sidabrinis popieriukas, pasirodė cigaretė, perskriejo oru ir atsidūrė pas Larį. Aš neišprotėjau, p. Drumondai, taip sugeba tik marsiečiai.

Ji vėl pravirko, šįkart nesustodama, nesulaikydama paraudojimų. Drumondas nežinojo, ką jam daryti.

- Aišku, tai buvo kažkoks triukas, - pasakė jis. – O dieve! Juk filmuose apie nematomus žmones ir ne tokių dalykų būna. Nusiraminkite, p. Mervina, tai triukas, tikriausias triukas. Du juokdariai nusprendė pasilinksminti ir apkvailino jus...

- P. Drumondai, perkelkite mane į kitą skyrių. Į tą kambarį aš negrįšiu, nenoriu dirbti ten. Aš bijau.
- Na, na, nekalbėkite nesąmonių. Aš gi sakiau jums – jūs kiek įsiaudrinusi. Savaitės atostogos ir viskas susitvarkys, pamatysite.

Priscila Mervina negalėjo nusiraminti. Tada Drumondas atsistojo, priėjo prie jos ir porą kartų švelniai patapšnojo per petį.

- Suprantu, - sakė jis. – jūsų bjaurus darbas. Man irgi naktimis sapnuojasi košmarai. O Betė? Ji nuolat sapnuoja ateivius iš Vegos, besiruošiančius ją pagrobti. Na o tą porelę priversiu elgtis tvarkingai, Įsitikinęs, kad jie niekada daugiau neišdūrinės jūsų, turite manimi patikėti.

Jis paėmė ragelį ir sausai tarstelėjo:
- Mis Saliven, perduokite Donovanui ir Robsonui, kad nedelsdami ateitų į mano kabinetą. – Ir, kreipdamasis į Priscilę, pridūrė. – Parodysiu jiems jų vietą, neabejokite.

Jis draugiškai paglostė jai skruostą ir nusišypsojo. Tada palydėjo iki durų.

- Sveikas, šefe, - pasisveikino Donovanas, įeidamas į kabinetą.
- O kur Laris?
- Jau išėjo.
- Kretinas! – užrėkė p. Drumondas. Tu su tuo idiotu linksminaisi kalbėdamas marsietiškai, ar ne? Šaunuoliai! Tačiau to buvo dar maža, ir pradėjote žaisti telekinezę.

Donovanas raukėsi, matyt, stengėsi išsiaiškinti dėl mestų kaltinimų.
- Atsiprašau, šefe, tačiau nieko nesuprantu.
- Kretinas! Tas šluotos kotas, tavo sekretorė, susivokė, dabar aišku?
- Visai ne! – paprieštaravo Rojus. – Nors... galėjo ir taip būti. Ne kartą pastebėjau, kad ji rausėsi mano stalčiuose, tikriausiai, pasidarė raktą. Nors, kiek menu, užrašų knygutę ir svarbiausius dokumentus visada nešiojuosi su savimi. – jis nervingai užsirūkė. – Šefe, privalėjau jums pranešti šiandien vakare arba, blogiausiu atveju, rytoj. Šįryt aptikau Merviną šmirinėjant po Lario kišenes. Galbūt, kaip sakote, toji ragana mus perkando.
- Na, žinoma! – riaumojo Drumondas. – O jūs ir neįtarėte, pasigailėtini kvailiai! Jūsų laimei, ji ką tik buvo pas mane ir viską papasakojo, tad sugebėjau užglaistyti tą reikalą.

Keletą akimirkų jis piktai žiūrėjo į Donovaną, tada trinktelėjo į stalą savo milžinišku kumščiu.
- Kiek kartų tau reikia kartoti, kad būtinas atsargumas? Tie prakeikti žemiečiai ne tokie kvaili, kaip galima pamanyti. Mane pasiekė ir tavo aprašyta nematoma Mėnulio pusė. Geras, nieko nepasakysi! Tačiau išdrįsti kalbėti gimtąja kalba, žemiečių akivaizdoje perkelti daiktus! Tai tiesiog neleistina. Jūs žinote instrukciją, ir puikiausiai žinote kokia bausmė laukia už jos sulaužymą.
- Žinau, šefe, - bandė teisintis Rojus, - tačiau kartais nutrūksta... Įprotis...
- Taigi, taigi, - kandžiai pastebėjo Drumondas, - o mūsų misija gali lėkti velniop? Pasiruošimo metai, daug aukų – visa tai gali būti veltui per jūsų neatsargumą.
- Kas gi nutiko? Gal taukštelti jai?
- Tau pasimaišė? Juk toji gyvatė norėjo perspėti policiją, tačiau ją atkalbėjau. Tarkim, ji nepatikėjo, tad atsargumas niekada nepakenks. Dabar klausyk: mergina tau neabejinga, bent jau buvo iki tol, kol neėmėte jos gąsdinti...
- Na ir kas?
- Pasimeilink jai, - patarė Drumondas. – Pasivaikščiok su ja vakare. Pasakyk jai, kad vaidinai marsietį, kad ją sudomintum, patrauktum dėmesį. Sakyk, kad karštai įsimylėjęs. Jei užkariausi jos širdį, užkariausi ir jos pasitikėjimą, o tuo pačiu ir tylėjimą.
- Ne, šefe, - suirzo Rojus. – Neisiu į pasivaikščiojimus su ta pasišiaušusia šatra...
- Tylėk! – riktelėjo Drumondas. - Tu pridarei bėdų ir dabar turi jas išsrėbti. Pas mūsų draugus Filadelfijoje gausiu leidimą vedyboms. Po mėnesio turite būti susižiedavę...

Donovanas išbalo tarsi drobė. Labiau nepakenčiamo asmens, nei Priscila Mervina, jo nuomone nėra Žemėje.
- Šefe, - pradėjo jis prislėgtu balsu. – nevesiu tos harpijos, negalite manęs priversti. Tai pernelyg...
- Užteks! – nukirto Drumondas. – Tai įsakymas, supranti? Įsakymas!

Rojus Donovanas turėjo panaudoti visą savo valią, kad įveiktų save. Jis spąstuose, išėjimo nėra. Įsakymas! Disciplinarinis statutas visiškai aiškus. Punktas pirmas: "Įsakymai neaptarinėjami". O tai ir yra įsakymas, šventas, nenuginčijamas, be apeliacijos teisės.

Jis prispaudė nuorūką peleninėje ir išsitempė "ramiai".

Už kampo, pusiau pasislėpusi šešėlyje, laukė Betė Šeridan. Buvo visai tamsu, kartais šmėkščiojo reti praeiviai. Kai gatvėje pasirodė Priscila Mervina, Betė žengė priešais ją.
- Na kaip?
- Viskas tvarkoje, - pranešė Priscila. – Seniokas prarijo piliulę. Jis pasakė, kad aš pervargusi, ir pasiūlė savaitę paatostogauti.

Priscila nervingai nusijuokė. Juokas buvo kažkoks trūkčiojantis, beveik metalinis.
- O tada? – paklausė Betė.

Priscila nesiklausė, ji tebesijuokė, nekreipdama dėmesio į draugės klausimus.
- O Bete, tau reikėjo išvysti senioką Drumondą. Kaip aktorius, tas marsietis nevertas nė cento. Vargšelis susijaudino, o man kas iš to. Jis elgėsi su manimi kaip su senmerge, suvaikėjusia iš baimės, ir galų gale patikėjo, kad mane įtikino.

- Smarkiai rizikavai, - pastebėjo Betė.

- O ką beliko daryti? – tarė staiga surimtėjusi Priscila. – Tas storžievis Rojus rado mane šmirinėjančią po jo draugelio kišenes, argi nesakiau? Kad nesukelčiau įtarimų, teliko apsimesti kvailele, kuri vieną puikią dieną pastebėjo, kad gyvena tarp ateivių iš Marso. Nesijaudink, viskas pasibaigė sklandžiai. Klausyk, Bete. Būtinai reikėjo pasakyti, kad viską pastebėjau, o po to leisti būti įtikintai, kad visa tai man tik pasivaideno. Jei būčiau nutylėjusi, mus abi būtų atskleidę.

Betė, linktelėjusi galva, sutiko. Meeting Venusian

- Šunsnukiai marsiečiai! – šūktelėjo Priscila. – Jie atskrido į Žemę, susimaišė su žmonėmis, praniko į institucijas, užėmė svarbiausius postus, - jie visur. Tačiau surasime juos visus, išrūkysime po vieną!

Betė vėl linktelėjo galva.

- Gaila, išlindo viena nemaloni detalė, - tęsė Priscila. – Seniokas iškart iškvietė Rojų pas save. Nusileidau į archyvą ir dėka mikrofono, įrengto prieš savaitę, girdėjau visą pokalbį.

- Na ir?

- Drumondas liepė Rojui meilintis man. Jis liepė jam iš saugumo sumetimų vesti mane po mėnesio. Įsivaizduoji? Kęsti marsiečio niekingas dėmesio apraiškas? Ne, tai viršija mano galias! O iš kitos pusės, jei liksiu abejinga, jie pamanys, kad vis dar juos įtariu. Reikia kažką sugalvoti; ir baigti tą reikalą.

Betės Šeridan akyse sužibo velniškos ugnelės.

- Ne, brangioji Priscila, - lediniu balsu pasakė ji. – Drumondas laiko savo gudruoliu ir mes neišsklaidysime tos jo iliuzijos. Jis įsakė Rojui vesti tave. Puiku! Tu iš karto sutiksi. Gyvendama su Rojumi, pamažu surinksi mums reikalingą informaciją, sužinosi, kur slepiasi kiti. Netrukus mes juos sunaikinsim, pamatysi.

Priscila prisišliejo prie sienos; ji beveik neteko sąmonės:
- Bete, ką tu kalbi! – sušuko ji su pasibjaurėjimu. – Tu juokauji! Tas Rojus mane tiesiog vimdo!

Betė piktai ir nenuvaldomai pažvelgė į Priscilę:

- Ne, Bete! – meldė ta. – Visa, ką tik nori, tik ne tai. Tu negali versti tai daryti, Bete. Tai baisu...

- Kvailystės! Daryk, kaip pasakiau. Tai įsakymas!

Įsiutusi ir susijaudinusi Priscilė norėjo pulti Betę, drėksti nagais per veidą. Tačiau atmintyje iškilo disciplinarinis Veneros gyventojų statutas. Pirmas straipsnis: "Įsakymai neaptarinėjami".

Silpnai švietė pamėkliški žibintai. Gatvė buvo tuščia. Priscila Mervina užsisegė dar vieną apsiausto sagą, priglaudė rankas prie šonų ir susikaupusi linktelėjo galva paklusdama.

Papildomi skaitiniai:
Fantastikos skyrius
Dž. Blišas. Menki juokai
Anatolijus Šalinas. Futurija
Janušas Zaidelis. Pasivaidenimas
Jurijus Glazkovas. Juodoji tyla
Lino Aldani. Žuvys į Venerą
Lao Še. Užrašai apie kačių miestą
R. Jarovas. Iki pasimatymo, Marsieti!
Ingvaras Nilsenas. Paskutinė medžioklė
Valerijus Gvozdėjus. Kosmoso baisūnas
Ž. A. Roni-vyresnysis. Žvaigždžių klajūnai
H. Lampo. Dievo gimimas
Naujasis kolonizavimo protokolas
Janušas A. Zaidelis. Riba
Žvaigždžių karų belaukiant
V. Baalis. Eksperimentas
Džonas Antoni. Hipnoglifas
Žemė: pirmasis kraujas
R. Jangas. Žydra dirva
Lukas Vangelis. 13 17 40
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė