Vladimiras Maryševas. Primityvas

Apie autorių >>>>>

Režisierius buvo iš „sunkiasvorių“ – ir savo kompleksija, ir autoritetu kino pasaulyje. Įmitęs, mėsingu veidu ir jaučio kaklu, jis vien savo išvaizda slėgė pašnekovą. Tasai visais punktais nusileido kabineto šeimininkui. Liesutis, nervingas, pasišiaušęs, jis priminė žvirblį, išsisukusį nuo nežymaus pataršymo. Ir tik tam, kad patirtų naują, gerokai rimtesnį.

- N-taip, - išspaudė režisierius, atsainiai apžiūrėdamas prieš jį gulintį storą aplanką su scenarijumi. – Svoris nemažas, o esmės maža.
- Tačiau kodėl gi?! – scenaristo ir balsas buvo plonas, visai prisiderinęs prie jo figūros. – Man atrodo, neblogai pavyko.
- Aš filmuoju blokbasterį apie ateities pasaulį! Kartoju – blok-bas-terį! - piktai atkirto režisierius, paskutinį žodį pačepsėdamas tarsi ragautų brangų konjaką. – Žiūrovai turi imti kino teatrą šturmu, salėje žviegti iš susižavėjimo, o išėję visoms giminėms iki 7-os kartos ir visiems pažįstamiems pasakoti, kokį šedevrą matė! Arba filmas taps kultiniu, arba visiems mums vieta prie šiukšlių konteinerio, greta bomžų. Ar suprantamai paaiškinau?

Scenaristas prislėgtu veidu linktelėjo.
- Na ir ačiū dievui. Tai kam tada man atnešei tą niekalą? Ištisas primityvas. Bent jau su terminologija galėjai pasistengti! Štai, imkim, ginklą, kurį bukai vadini „blasteriu“. Nė grašio fantazijos!
- Bet juk... – nedrąsiai pabandė paprieštarauti scenaristas, tačiau režisierius neleido jam baigti. Jis įkvėpė pilną krūtinė oro ir išpyškino:
- Skorčeris, dročeris, anihiliatorius, dezintegratorius, destruktorius! Tai tik maža dalelytė iš to, ką sukūrė jūsų kolegos fantastai. Jie sugebėjo pajudinti smegenis, o tu nuėjai ištryptu keliu. Žiūrovas, atseit, yra durnius ir praris bet ką – kad ir ne pirmo šviežumo produktą. Arba paimkim skraidymo aparatus, kuriuos pavadinai taip pat bukai – „flajeriai“. O kažką sava sugalvoti tingėjosi?
Režisierius - Tačiau kam sava, jei ...
- ... jei sueis ir primityvas! – pasityčiodamas už scenaristą užbaigė režisierius. – Gerai, velniai nematė tų terminų, tačiau kaip tu aprašai miestą?! Vėl dangoraižiai, apkaišioti saulės baterijomis... Laižote saulės baterijas vienas nuo kito – daugiau jūs niekam nepajėgūs.

Scenaristas sėdėjo tarsi apspjaudytas.
- Matote... – jis vėl pradėjo.
- Matau, kad nė velnio nenori dirbti, - vėl jį pertraukė režisierius. – O kaip rengiasi tavo ateities žmonės?! Geltona maikė, raudoni šortai, žali batai. Ne žmogus, o šviesoforas! Gerai, žali batai dėl įvairovės sueis, tačiau kodėl užmovei jiems raudonus šortus? Kad jaučius siutintų?! O kaip jie kalba!? Ištisai varo žargonu, tarsi kokia špana iš pavartės... Mūsų palikuonys turi būti labiau išsilavinę už mus, protingesni, o tu rodai juos kaip kokius nevispročius.
- Iš kur ten bus protingesni! – netikėtai užsivedė scenaristas. – Tu pažiūrėk, kokius balbiesus iš mokyklos išleidžia – kuo toliau, tuo baisiau!
- Nereikia ant manęs šaukti! – režisieriaus balse pasigirdo grasinančios gaidelės. – Štai, kai parašysi šedevrą, galėsi reikšti teises. O kol kas... – jis apžvelgė čiuplutę scenaristo figūrą ir įsispoksojo į stambų ovalo formos ženkliuką, puošiantį jo švarko atlapą. Ženkliukas blizgėjo, buvo sidabriškos spalvos, su mėlynu skritulėliu centre. – Trumpiau sakant, tavo opusas nepraeis. Primityvas ir lieka primityvu.
- Kaip gi, kaip gi, - pašiepė scenaristas su išvaizda žmogaus, kuriam nėra ką prarasti. – Dar pasakyk, kad šūdmala.

- Ką-ą? – įraudo režisierius. – Tau įžūlumo netrūksta koliotis?
- Dieve mano, palaukite, - atrodo, kad scenaristas išsigando savo drąsos. Neklusniais pirštais jis atsegė ovalinį ženkliuką ir ištiesė jį režisieriui. – Štai!
- Kas – štai?! – režisierius paėmė ženkliuką ir automatiškai patrynė pirštu mėlyną skrituliuką. – Juk tai – pri-mi-...

Užbaigti žodžio jam neteko. Prieš jo akis ėmė suktis vaivorykštinės spiralės, aplinkiniai daiktai suvirpėjo ir jų kontūrai ėmė skysti. Netrukus vaizdas vėl tapo aiškūs, tačiau kabineto ir pėdsakų nebuvo likę.

Režisierius stovėjo fantastiniame mieste. Aplink kilo dangoraižiai – vienas už kitą keistesnis, ir ant kiekvieno, tarsi palmių vainikai, vaiduoklėmis kilo milžiniškos saulės baterijų panelės. Aukštai virš galvous vikriai nardė įvairiaspalviai skraidantys aparatai.

Režisierius žnybtelėjo sau į ranką, tada kelioms sekundėms smarkiai prisimerkė. Ir, įsitikinęs, kad niekas nepasikeitė, kažkodėl ėmė trauktis atatupstas ir vos neparvertė savo reikalais skubančio praeivio.

Aborigenas burbtelėjo kažką nesuprantamo ir priblokštas įsispoksojo į ateivį. O tas – į jį.

Nepaprasto miesto gyventojas puikiausiai būtų tikęs vaikų spektaklyje šviesoforo vaidmeniui. Jis buvo apsivilkęs visais atspalviais besimainančiais geltonais marškinėliais ir platėjančiais ryškiai raudonais šortais, o ant kojų puikavosi smaragdo spalvos mokasinai.

- Ko veizolus išpūtei? – kreipėsi jis į svečią iš praeities. – Į save geriau paveizėk – visiškas pyzdec! Tu iš kur tokias kelnes nudrėskei, a? Ką, muziejų nugręžei?

Režisierius tiek pasimetė, kad pradžioje tik be garso, tarsi žuvis, žiopčiojo burna. Galiausiai išspaudė:
- E-e-e... Atleiskite, o kurie dabar metai?
- Tu ką, dziundzia, iš flajerio išdribai? – tasai bakstelėjo pirštu į viršų. – Ar tau iš blasterio šoną pakepino?! Nuo to irgi gali stogą nunešti...
- Bet juk... – nedrąsiai pradėjo režisierius, tačiau raudonų šortų nešiotojas neleido jam baigti:
- Neatidarinėk srėbtuvės, kol krūtas kalba. Žinai, dziunzia, kas tu?

Priblokštas režisierius nežinojo ir nenorėjo žinoti. Prisiminęs kumštyje suspaustą ženkliuką, jis karštligiškai patrynė išganingąjį mėlyną skrituliuką. Ir jau pusiau ištrūkęs iš nepakenčiamos ateities spėjo išgirsti iš paskos mestą apibūdinimą:
- Šūdmala!!!

Papildomi skaitiniai:
Julija Zonis. Megido
P. Amnuelis. Ekspertas
V. Maryševas. Ekskursija
Kosmoso musės ir musytės
Elena Židkova. Figso puzonas
P. Podzorovas. Alyvos šakelė
D. Ignatovas. Tesėjo laivas
Sergejus Žemaitis. Artakserksas
Jaroslavas Kudlakas. Simbiozė
V. Maryševas. Šalutinis poveikis
R. Jarovas. Silpnumas akimirkai
M. Zagirniakas. Elektroninis biuletenis
Grigorijus Kazakovas. Nedėkingųjų žemė
P. Kolpačnikovas. Septynių fazių planeta
Lino Aldani. Įsakymai neaptarinėjami
Vladimiras Maryševas. Mitliandija
S. Lukjanenko. Kurčias telefonas
J. Nikitinas. Baisusis pasaulis
Nikolajus Blochinas. Replikos
Sergejus Breinas. Anomalija
Sergejus Chortinas. Radinys
Marsiečio nuotykiai Rygoje
V. Baalis. Eksperimentas
Poezija ir skaitiniai
Vartiklis