Dmitrijus Bilenkinas. Protingumo išbandymas

Skaitykite taip pat: M. Jako. Protingumo testas    

Apie autorių

Dmitrijus Aleksandrovičius Bilenkinas (1933 - 1987) - rusų tarybinis rašytojas ir žurnalistas, mokslo populiarintojas. Po 1960-ųjų - vienas iškilesnių mokslinės fantastikos autorių.

Gimė Maskvoje, baigė MGU geologijos fakultetą gavęs geochemiko specialybę. Dirbo mokslinės žurnalistikos srityje. Buvo vienas [Maskvos] jaunųjų fantastų seminarų organizatorius. Pirmas išspausdintas fantastikos kūrinys - "Iš kur jisai?" (1958). Daugiausia kūrė apsakymus ir trumpas apysakas.

Piteris vis delsė, nors reikėjo, be jokių skrupulų, įeiti, pažadinti Evą, jei tas miegotų, ir prisipažinti, kad jam, pirmosios klasės žvaigždėlėkio inžinieriui Piteriui Fanni, pasivaideno.

Verrhawk by Shepherd Art Tai nutiko viename tų nuošalių tolimų laivo užkampių, kur įkyri vibracija primena apie netoliese esantį erdvėlaikio anihiliatorių. Greta buvo uždaryta galia, kurios pakaktų suskaldyti nedidelei planetai, ir sąmonė nevalingai tapdavo atsargi tuose ankštuose, menkai apšviestuose ir virpančiuose praėjimuose.

Piteris jautėsi, tarp kitko, kaip visada. Tikriausi jis net nustebtų sužinojęs, kad jame, šios pragariškos mašinos šeimininke, snaudžia toks pat nerimas kaip jo pirmykščiame protėvyje, kai gamtos galia išsiduodavo akių blyksniu ar aštriu plėšrūno kvapu nuo tako.

Jis jau užbaiginėjo patikrinimą, kai privertė sustingti vietoje tylus, šioje vietoje neįmanomas pakosčiojimas.

Jis apsisuko.

Nieko, visai nieko. Tuščias koridorius, dulsvas sienų emalis, gyvatiški kabelių ir vamzdžių šešėliai. Ir aiškus, tarsi voratinklio prisilietimas prie veido, svetimo žvilgsnio jutimas.

- Olegai, čia tu? – su įtampa balse šūktelėjo Piteris.

Koridorius tylėjo. Piteris buvo vienas, visiškai vienas tvarkingai dirbančios mašinos gelmėse.

Po akimirkos Piteris savo pozos netinkamumą, netgi gėdingumą ir ryžtingai žingtelėjo į tą pusę, iš kur atsklido garsas, arčiau prisitraukdamas krepšį su testeriais ir tuo pačiu tarsi leisdamas suprasti, kad yra pasiruošęs nedelsiant pašalinti bet kokį kostintį, čiaudintį ar kikenantį gedimą.

Nepadarė, vienok, nė dviejų žingsnių, kaip nuo sienos atsiskyrė ir skersai liuoktelėjo kažkas toks nepaprastai greitas ir beformis, kad atmintis užfiksavo tai tarsi juodo dūmo kamuolį, kuris, prieš dingdamas už kampo, žybtelėjo iš savo juodosios gelmės kruvinai raudonomis akimis.

Kai nusilpę kojos išnešė Piterį į aikštelę, kurioje pradingo "kažkas", tai abipus jos nebuvo nieko be veidrodiškai viens kitą atkartojančių, virpančių koridorių. Uždusęs Piteris nubėgo į abu galus, apsižvalgė, ir atstumas, skiriantis jį nuo gyvenamųjų žvaigždėlėkio patalpų, pirmąkart jam pasirodė bauginančiai tolimas.

Nutikimas buvo, žinoma, visiškai aiškus. Atsitikdavo ir anksčiau, kad ilgo skrydžio įtampa atsiliepdavo įgulos nervams, nors, kiek Piteris pajėgė prisiminti, šmėklų dar niekam neteko regėti.

Tuo blogesnė buvo jo padėtis. Apie nutikimą jis privalėjo pranešti gydytojui, tai yra Evui, o kas bus po to, nesunku buvo nuspėti.

Jam pasidarė be galo savęs gaila. Tai neteisinga, neteisinga, neteisinga! Kodėl jam? Už ką? Kaip iš viso galėjo nutikti, juk jis jautėsi kaip visada!

- Evai, ar miegi? – negarsiai šūktelėjo prie uždarų durų.

Klausimas be atsako. Aišku, tą vėlyvą valandą vyriausiasis gydytojas ir ekspedicijos biologas daug miegojo po sunkių darbo dienų Bisere. Gal ir nereikia jo žadinti šią akimirką?

Piteris perbraukė pasmakrę, mąstydamas. Jis privalo pasirodyti gydytojui, tai neabejotina. Jis privalo papasakoti, kas nutiko, tai jau tikrai. Tik skirtumas – padaryti dabar ar kiek vėliau. Didelis skirtumas! Vargu ar jo reakcija šiuo metu normali. Štai kai jis pailsės, išsimiegos, tada, galbūt...

Nuspręsta. Tvirtu žingsniu Piteris Fanni nuėjo į savo kajutę, nusirengė ir atsigulė. Daugiau nejuto drebulio. Kajutėje buvo tylu. Čia niekas nepriminė apie tą greitį, kuriuo žvaigždėlėkis, skubėdamas link žemės, laužė erdvę.

Žvaigždėlėkis, kuriame žmogui pasivaideno šmėkla, kurios, žinoma, realiai būti negalėjo.

Po kelių minučių Piteris užmigo. Jis, kaip ir pridera žvaigždėlėkio inžinieriui, turėjo stiprius nervus.

Tačiau miegojo nekaip. Ten, Žemėje, kurioje atsidūrė, jis gulėjo hamake, kuris iškart virto voratinkliu ir širdis suvirpėjo, nes voro niekur nebuvo, tačiau jis turėjo iš kažkur pasirodyti. Piteris žinojo, kad jis greta, nes jautė plaukuotų kojų prisilietimą, o pajudėti neturėjo galimybių, ir kas baisiausia – voras buvo nematomas. Tada, vis dar gulėdamas voratinklyje, Piteris žvelgė į mikroskopą ir tai, kaip jis suprato, buvo jo paskutinis šansas išlaikyti egzaminą, nuo kurio viskas priklausė. Mikroskopas, aišku, vietojo voro rodė Evo ūsus, rusvus, įžūlius ūsus; ir Piteris iš nevilties manė, kad tai ne baigiamasis egzaminas, nors gerai suvokė sapne, kad baigiamasis. Baisių pastangų dėka jis nusviedė niekam tikusį mikroskopą, kad paimtų naują, mikroskopas nukrito, nusirito kaip kamuolys, ir tas kamuolys tvykstelėjo didėdamas ledine šviesa, nuo ko Piteriui širdis apsivertė, nes tai buvo ne kamuolys, o neutroninės žvaigždės gabalas. "Štai, reiškia, kaip gimsta galaktikos..." – šmėkštelėjo siaubo paralyžuotose smegenyse.

Kažkoks triukšmas nutraukė Piterio košmarą. Jis pašoko įsiklausydamas. Nerimastingai plakė širdis, tačiau tikrovė jau įveikė sapnus. Aiškus beldimas ir šūksmai sklido kažkur greta. Vos ne tualete, kuris buvo šalia. Piteris iššoko į koridorių. Taip ir yra – kažkas viduje su keiksmais daužė uždarytas tualeto duris. Piteris patraukė duris ir iš ten, kaip iš maišo, iššoko Olegas.

- Kieno čia tokie juokeliai? – rovėsi jis neleisdamas Piteriui susivokti. – Irgi mat linksmybės, amebos lygio jumoras, pirmykščių šikinykų išdaigos!
- Argi tada jie buvo? – apstulbęs paklausė Piteris

Klausimas buvo taip ne vietoje, kad abu susirėmė žvilgsniais.
- Ar leis pagaliau žmonėms miegoti? – užpakalyje pasigirdo nepatenkintas balsas. Sugirgždėjo durys ir į koridorių, mirkčiodama ir raukydamasi, išlindo Evo galva. – Pas per sambrūzdis ir suirutė?

Jis peržvelgė pusiau apsirengusius kosmonautus.
- Olegą ten uždarė, - pasimetęs sumurmėjo Piteris.
- A! – ištarė Evas. – o reaktoriuje dar nė vieno neiškepė? Pats metas, manau.
- Esmė tame, kad duris užkabino kikendamas, - burbtelėjo Olegas. – Norėčiau žinoti...
- Didžiąją didžiosios paslapties atsakymą, - linktelėjo Evas. – Žvaigždėlėkis čia ar kas kita?
- Tai galėjo padaryti sutrikęs kiber-valytojas, - pasiūlė Piteris.
- Aha! – Evo akys sužibėjo. – Galaktinės miglos apgaubtas lygintuvas piktavališkai tyko miegančio kosmonauto šlepečių... Tarp kitko, Piteri, ką padarei su savo šlepetėmis?
- Su kuo?

Visi sužiuro į Piterio kojas. Į jo skylėtas, purpurinėmis dėmėmis nusėtas naktines šlepetes.
- Pasaulio pabaiga, - atsiduso Olegas. – Viste priviso juokdarių.
- Iš tikro, Piteri, kuo tu jas taip?
- Evai... - Piterio balsas suvirpėjo. – Man reikia su tavimi pasikalbėti, Evai...

- Niekai! – Evas nusviedė miogramos juostą. Ji užsikabino už jungiklio ir pakibo svyruodama. – Kokia šmėkla? Diagnostas tvirtina, kad esi sveikas; ir aš pritariu tos dėžės nuomonei.
- Užtikrinu...
- Stiprus nervinis susijaudinimas, ne daugiau. Visos bazinės reakcijos...
- O šlepetės?
- Ką "šlepetės"? Ko čia "šlepetės"? Na pradeginai jas kuo nors...
- Kuo?

- Kompotu! –užbliovė Evas. – Barščiais! Ko sieki? – Viste priviso juokdarių, kaip apibūdino Olegas. Ir visi krečia išdaigas. Žadina nakties vidury... Nužudytųjų šešėliai, matote, kikendami užkabina duris... dabar suleisiu tokią raminamųjų dozę, tokią, kad...

Jis ištiesė ranką link stalo, tačiau ampulės taip ir nepaėmė. Tarpdury stovėjo Antonas Resmi. Stovėjo ir žvelgė taip, kad Piteris panoro nedelsiant dingti.

- Taip, - kapitonas žingtelėjo prie Evo. – Kaip mūsų ekspedicijos biologui ir medikui, turiu tau mažytį klausimą: ar pelytė gali pavirsti, tarkim, ketvirtuoju matavimu?
- Antonai, - Evo akys išsiplėtė. – Nejaugi ir pats užsirašei į juokdarius?
- Juokdarius? Tavęs klausiu, kur gyvūnai?
- Gyvūnai?
- Na taip, gyvūnai.
- Iš Bisero?
- Iš Bisero.
- Ten, kur ir turi būti. O kas?
- Nieko. Tiesiog jų ten nėra.
- Kaip ... nėra?
- Štai aš ir norėjau sužinoti "kaip".
- Bet to negali būti.
- Tikrai.
- Antonai, to negali būti!!! Kas per kvailas žaidimas!

Evas pažvelgė į Piterį, tarsi kviesdamas jį pasidalinti jauduliu, tada vėl pažvelgė į kapitoną, - ir veidas neteko spalvos.

"Taip, - pagalvojo Piteris, pro Evo petį apžiūrinėdamas vitalizacinius gaubtus, - jei kas ir išprotėjo, tai bent jau ne aš. Reikia gi!"

Visą patalpos erdvė užėmė maži ir dideli skaidrūs sarkofagai, kuriuose automatai palaikė sąlygas, būtinas, kad Bisere sugaudyti gyvūnijos egzemplioriai liktų gyvi ir tik užmigdyti. Bent trečdalis sarkofagų buvo tušti. Ne paprastai, o, taip sakant, iššaukiančiai tušti, nes juose žiojėjo įspūdingų dydžių angos aplydytais kraštais.

Pulte, tarsi pajuokai, žibėjo žalios lemputės, reiškiančios tvarkingą vitalizatorių veikimą. Pavėlavę ir tarsi įsižeidę mirksėjo gyvybės palaikymo sistemų, kurios jau neturėjo ką palaikyti, signalizatoriai.

- Na ir kaip tai liepsite paaiškinti?

Atsakymo nebuvo. Evas buvo toks išbalęs, kad jo rusvi ūsai atrodė kaip liepsnos.
- Nereikia jaudintis. – kapitonas švelniai uždėjo ranką ant pečio. – Dingo, jei neklystu, stegrai, asfetai, trojėnai, katušai ir tie, ... kaip ten juos ...
- Misandrai... - sušnibždėjo Evas.
- ... misandrai. O pseudo-bjaurybės liko. Gal tai bent kažką paaiškina?

Evas palingavo galva.

- Vitalizacinis lygis palaikomas visuose hermetiškuose gaubtuose vidutinis, optimalus visai grupei. – jis kalbėjo monotoniškai, kaip iškaltą pamoką. – iš to seka galimybė, kad konkrečiam individui tas lygis gali būti per mažas ir gyvūnas prabus. Tokiu atveju kontroliuojantis automatas iškart padidins mišinio kiekį.... Ką jis ir padarė. Nieko nesuprantu... Juk taip pradeginti gaubtą galima tik kibirkštine iškrova! – šūktelėjo jis.

- Galbūt, kuris nors šių gyvūnų... - bandė pradėti kapitonas, tačiau Evas prieštaraudamas papurtė galvą.
- Aš juos mačiau laive, - netikėtai ištarė Piteris.

Visi iškart pasisuko į jį. Jis trumpai paaiškino apie "šmėklą".
- Neabejotina, kad ten buvo katušas, - pratarė susimąstęs Evas.
- Ne, - paprieštaravo Piteris. – Katušą aš pažįstu. Tai buvo ne katušas.
- Nesvarbu, tyliai ištarė kapitonas. – Vadinasi, Evai, negali nieko paaiškinti?
- Ne.
- Gerai, veiksime be paaiškinimų. Skelbiu visuotinį pavojų.

Prie įėjimo į valdymo centrą Evas suėmė kapitonui alkūnę.
- Turiu paaiškinimą. Nenorėjau sakyti esant Piteriui.
- Taip? – Evas pajuto, kaip po delnu įsitempė raumenys.
- Kapitone, žvėrys negalėjo patys ištrūkti, tai atmestina. Juos išleido, Antonai.
- Ar supranti, ką šneki?
- Būtent todėl ir norėčiau visuotinės įgulos būsenos patikros.

Kapitonas nusišluostė prakaitą nuo kaktos.
- Ką įtari? – paklausė dusliai.
- Jei ką tik nebūtų liudijęs Piteris, b9čiau sakęs – Piterį. Tačiau tai ne Piteris. Apie tai net nenoriu galvoti, tačiau kažkas uždarė Olegą? Ir kažkas apliejo Piterio šlepetes rūgštimi...
- Ir vis tik, - griežtai pasakė kapitonas, - leidimo visuotinam tyrimui neduosiu.
- Tačiau ...
- Evai, gaisro negesina šūksniais "Tarp mūsų padegėjas!"

Tuo metu Piteris, stovėdamas savo poste, nieko nesuprasdamas apžiūrinėjo kairės rankos pažastį. Tik dabar jis pastebėjo taškelį, koks būna po dūrio adata, ten, kur po oda mėlynuoja vena.
"Kažkokia nesąmonė! Tačiau, galbūt, reikia pasakyti?"

Pradžioje niekas neabejojo, kad sugaudyti kažkokius kvailus žvėriūkščius bus lengva, tačiau netrukus su tokios vilties teko atsisakyti. Žvaigždėlėkio ūkis užėmė keletą kmSiūlymą pritaikyti kiber-valytojus bėglių paieškai iškart atmetė Evas, - jis žinojo, kad paprastų robotų negalima siundyti ant organizmų iš baltymų, taigi, giminingų žmogui. Tuo tarpu biologiniai automatai, kurių pagalba pats medžiojo Bisere, buvo nenaudingi siaurose laivo erdvėse.

Kuo daugiau Evas apie tai mąstė, tuo mažiau jam visa tai patiko. Hipotezė apie išprotėjusį, atidariusį vitalizacines kameras, buvo nemalonia, nors ir panašia į tiesą prielaida. Tačiau joje irgi buvo nežymus trūkumas. Tarkim, gyvūnus kažkas išleido. O kas toliau? Juk Bisero oras buvo mažai panašus į žemės! Kaip jie juo kvėpuoja? O kad kvėpuoja, tai faktas!

Savo abejonėmis jis galų gale pasidalino su kapitonu.
- Kaip gi taip? – nukirto Resmi. – Tu juk juos tyrei ir net nežinai, kuo jie gali kvėpuoti?

- Gali mane teisėtai kaltinti, Antonai. Tačiau kas, jei ne pats, apkarpei biologinę programą? Žinau, žinau, skubus pranešimas iš Žemės, mūsų – kaip visada – superskubiai laukia priešingame Galaktikos kvadrate. O man kaip? Ką galėjau padaryti per likusį laiką? Tai juk įprasta skuba. Skubam, amžinai skubam, šiandien viena žvaigždė, rytoj kita, duok-duok, reikalų daugybė, apsižvalgyti nėra kada, o koks rezultatas? Negalvok, prašau, kad noriu atsisakyti atsakomybės, bet ...

- Skubam, tai tikrai. Kitaip mūsų, galbūt, jau nebūtų tarp žvaigždžių. Tai kaip jie, vis dėlto, prisitaikė?
- Neabejotinai, aukštas metabolizmo plastiškumas. Jis pas juos iš tikro aukštas.
- Gerai, išsiaiškinsi pagavus. Ką manai apie spąstų idėją?

Jie aptarė naują taktiką. Juos nuolat pertraukinėjo gaudytojų balsai: "Kapitone, dulkinuose Piterio ūkio koridoriuose pastebėti nežinomų gyvūnų pėdsakai..." repliką pertraukė liūdnas Piterio balsas: "Seniai sakiau, kad trūksta kiber-valytojų. Jie nespėja valyti". "gerai, gerai, - atsakinėjo jam su ironija. – Mes nematysime, bet kas uždengs techninės komisijos akis?" "Nesityčiokite, vaikinai, tai visai ne dulkės, o tik cigarečių pelenai. Mechanikai slapta užtraukdavo" "Ir visai ne mechanikai, o Evo žvėriukai. Jei jau sugebėjo ištrūkti, tai ko jiems džiaugsmais nepasidalinti?"

Kapitonas nusivylęs sumažino garsą.

Jis buvo ne savo kailyje. Žvėriūkščiai kėlė mažai nerimo – kur jie dings! – tačiau išprotėjęs laive... Reikalavimas būti po du buvo sutiktas nesupratingais pečių gūžtelėjimais – tegu, gerai dar, kad niekas nesusiprotėjo. O štai jis pražiopsojo, čia jau niekur nedingsi. Kapitonas atsako už viską, kas benutiktų, - taip buvo, yra ir bus, kad ir kokius tolius žmogus pasiektų, - ir jam, Resmi, tai vienintelis teisingas gyvenimas: viskuo rūpintis, viską numatyti ir bet kokiomis aplinkybėmis būti už jas stipresniu. Jis visada nuspėdavo aklą nutikimą, o dabar nutikimas jį pasigavo – ir ar tai ne signalas, kad jis išsikvėpė? Kapitoną apėmė beviltiškas pyktis. Ne, ne, jis dar visiems parodys!

Kam? Žvėrims? Aplinkybėms? Sau pačiam?

Resmi užgesino įkarštį anksčiau, nei Evas pastebėjo.
- gal šis planas duos geriausius rezultatus, - jis šaltai pažvelgė į ištiestą brėžinį. – Paaiškink technikams, ką reikia daryti. Aš surinksiu komandą.
- Ir neblogai būtų papusryčiauti, - pastebėjo Evas. – Aš asmeniškai po visų šių tąsymųsi galiu suėsti keptą misandrą.

Išeidamas iš valdymo centro jis pastebėjo Piterį, kuris akivaizdžiai laukė jo.
- Štai, - tarė Piteris, parodydamas pažastį. – Juoksies ar ne, tačiau, garbės žodis, savęs nebadžiau...

Evas atidžiai apžiūrėjo ir jam pasidarė nejauku.

Pusryčiai prasidėjo paskubomis, tačiau greitai pasibaigė, nes kapitonas buvo pernelyg liūdnas. "Ko jis? – pašnibždomis paklausė Olegas – Tik pamanyk, žvėriūkščiai išsibėgiojo..." "Taip, tačiau dabar iš jo šaipysis visa Galaktika", - atsakė kaimynas. "juoksis, tarkim, iš Evo" "Visiems mums klius. Klausyk, o merginos šiandien ne per daug išsikvėpino". "A, aš irgi pastebėjau". "Negyvas nepastebėtų".

Kapitonas kilstelėjo galvą.
- Musa!
- Dėmesingai klausau, kapitone.
- Kas su ventiliacija? Iš kur kvapas?
- Kiek suprantu, tai mūsų mielos moterys...

Audringas protestas privertė nutilti.
- Tai visai ir ne kvepalai!
- Mes gi, moterys, apie tai kažką nutuokiam!
- Nutilkit! – pasidarė labai tylu. – oro tiekimo brigadai nedelsiant nutraukti...

Kapitonas nespėjo baigti, nes patraukė tokiu dvoku, kad ant grindų virto pastumtos kėdės, visi pašoko, ir tuo pat metu sukaukė sirena.

Evas ir Resmi sėdėjo vienas į kita nugaromis, kad galėtų stebėti visus paskubomis sustatytus ekranus. Abu liko su kaukėmis, nors dvokas dingo taip pat greitai, kaip ir atsirado, o ir sukėlė jį, beje, labai dvokiantis, tačiau bendrai paėmus, visai nekenksmingas sieros vandenilio, metano ir bromo vandenilio mišinys.

Davikliai buvo pastatyti visuose pagrindinių praėjimų susikirtimuose ir ten, palubėse, buvo primityvūs, tačiau labai patikimi spąstai. Beliko tik sėdėti ir laukti, kol akiratyje nepasirodys kuris nors iš bėglių.

Minutės ėjo po minučių, tačiau nieko neįvyko. Selektorius tylėjo – žmonėms galvoje buvo nebe juokeliai. Spausdami ginklus už aklinai uždarytų durų, jie saugojo gyvybiškai svarbias laivo vietas ir laukė.... Niekas negalėjo pasakyti ko.

- Pagaliau!

Evas akimirksniu paspaudė mygtuką.

Ekrane pasirodžiusi būtybė sustingo, tarsi kažką negera pajutusi. Per vėlu – ji jau daužėsi tampriuose siliketiniame tinkle.

- Pakliuvo! – šūktelėjo kapitonas.
- Aha, - atsiliepė Evas. – Norėčiau žinoti, kuris...
- Kaip "kuris"?Juk tai asfetas.
- Sparnuotas asfetas.
- Sparnuotas?!

Taip, besiplakanti tinkle būtybė buvo su sparnais. Kaip misandro. Ir šešios galūnės. Kaip asfeto. Ir vamzdiška plika uodega, kokios niekas neturėjo.

- Evai, - kapitono balse skambėjo prašymas. – Tu gi biologas, tu juk gaudei juos. Paaiškink nors ką nors!

Evo veidas buvo negyvas.
- Evai! – kapitonas papurtė už pečių.
- Žiūrėk!

Būtybė nurimo. Kaip tamsus kamuolys ji gulėjo ant grindų; ir tik vamzdiška jos uodega truputį judėjo. Ne, nejudėjo. Kapitonui atvipo žandikaulis. Uodegos galas lėtai, tačiau nepaliaujamai dvejinosi. Uodega virto kažkuo panašiu į žirkles organu, ir tų žirklių ašmenys aiškiai aštrėjo. Štai jie apėmė pora siliketinių kilpų... susispaudė...

"Juk tai siliketas", - kaip pasmerktas pagalvojo kapitonas.

Uodega paleido kilpas – jos jai nepasidavė. Dabar kito jos spalva – iš plytinio į pilko plieno. Jos vėl išsiskėtė – buvo pastebima, kad jos "ašmenys" sutrumpėjo, - ir suėmė apkibusią tinklo dalį. Žmonės krūptelėjo išgirdę siliketo triaukšėjimą. Dar keli lanksčios, susidvejinusios, skambančios metalu uodegos mostai, būtybė nusipurtė tinklo gabalus ir ekrane nieko neliko. Enterprise spaceship

- Na, - Evas pasisuko į kapitoną, - mušk mane, aš nusipelniau. Koks buvau idiotas!
- Tu... tu ką nors supratai?
- Taigi viskas gi aišku! – verksmingu balsu šūktelėjo Evas. – Jie perdaro savo kūną!
- Tai ir aš mačiau. Tai yra abu tai stebėjome. Tai, žinoma... Kad prasmegčiau, jei ką nors supratau!
- Klausyk, - greitakalbe pabėrė Evas. – Nėra jokių asfetų, misandrų ir visų kitų. Tėra tik viena. Visai kitas evoliucijos tipas. Kur buvo mano akys anksčiau! Juk tai didinga!
- Tačiau aukščiau mano supratimo, - sausai tarstelėjo kapitonas. – Reikia kažką daryti.
- Reikia suprasti, ir tu suprasi. Sėsk. Žemėje vilkas visada vilkas, putpelė – visada putpelė, ameba – visada ameba. Tačiau jų kūnai, iš esmės, sudaryti iš tokių pat ląstelių, jų biochemija irgi panaši. Jie visumos dalis. Kaip grafinas, stiklinė, veidrodis...
- Veidrodis? – mašinaliai perklausė kapitonas.
- Na taip, visa tai stiklas. Žemės evoliucija vieningą biologinę medžiagą išskaidė į tūkstančius, milijonus savarankiškų, vienas kitu nevirstančių formų. O čia formos sukeičiamos. Bisere dramblys gali virsti banginiu ar triušių būriu, todėl, kad tai viena ir tas pat. Organizmas, kaip norintis ir į ką norintis perdarantis savo kūną. Pagal nervų ląstelių komandą.
- Komandą?
- Va, būtent. Žemėje biologinei medžiagai tą ar kitą formą suteikia išorinės sąlygos. Jos l- ėtai, tačiau nepaliaujamai – lipdo skirtingas rūšis. Čia, kaip matėme, tai įvyksta iškart ir tikslingai. Ir tai viską paaiškina! Pabudo vienas vienintelis organizmas. Prabudo ir išsiaugino – kito žodžio nerandu – dujokaukę. Užsiaugino, kaip kad mes paimame reikalingą instrumentą, kažkokį įrankį kameros pralaužimui. Ir išlaisvino kitus.
- Vadinasi, jokio išprotėjusio nėra, - kapitonas su palengvėjimu atsiduso.
- Neskubėk džiaugtis. Išvada gali būti tik viena.
- Esi tikras? Galbūt, vis tik gamta ...
- Taip greitai ir sąmoningai? Antonai, pažvelkime tiesai į akis. Galbūt, tai protas.
- Protas, - kapitonas pažvelgė į sugniaužtus savo kumščius. – Netelpa galvoje. Negalėjo taip siaubingai suklysti.
- Galėjom, Antonai, galėjom. "Greičiau, greičiau, vėliau išsiaiškinsime, vaikšto vieni žvėrys, reikalas aiškus, ko laukti?" Aš taip ir dariau, Antonai. O automatai aukoms susivokti laiko nepalieka. Pikiruojantis šuolis, universaliųjų migdančiųjų dozė, ir balandėliai paruošti.
- Tačiau Bisere nėra jokių civilizacijos požymių!
- Teisingai, ten nėra nei miestų, nei mašinų, nei kelių. O kam jie būtybėms, kurios savo kūnus gali paversti mašinomis, įrankiais, medžiagomis, kai tik tam atsiranda poreikis?
- Neįmanoma, Evai. Gyva būtybė nesugeba duoti išsivysčiusiai civilizacijai visko, ko jai prireikia.
- Argi? Tarytum reaktyvinių variklių, vaistų, radiolokatorių, elektrobaterijų nebuvo gamtoje iki mums jas sukuriant! O tu įsivaizduoji, ką gali gyva medžiaga, kurią valdo protas? Tai kvaila, neįmanoma, mūsų požiūriu absurdiška civilizacija, galbūt, tobulesnė už mūsų. Bent jau aš nebūčiau sugebėjęs išsilaisvinti iš po gaubto, o ir tu taipogi. Ne todėl, kad aš kvailesnis, o todėl, kad be mašinų, instrumentų, prietaisų aš niekas. O pas juos viskas su jais.Tarp kitko, jie ištyrė Piterį, kol tasai miegojo. Tarp kitko, jie galėjo mus nunuodyti, kol tos galimybės nelaikėme rimta. Ko kratai galvą? Dabar jau hipotezė apie "išprotėjusį laive" atrodo patraukliai?
- Linkęs jai duoti pirmenybę tam, ką sakai. Jų veiksmai laive, laimei, neatrodo protingi.
- Mūsų veiksmai irgi toli gražu nebuvo išmintingi.
-Tarpplanetinis karas laive, to dar betrūko! Netrukus patikrinsime, protingi jie ar ne.

Tačiau patikra nieko nedavė. Beviltiškomis pasirodė visos išpuoselėtos kontakto užmezgimo teorijos; jų šimtaprocentinis kabinetinis patikimumas išleido kvapą nebyliose laivo erdvėse. Įtampa augo. Visus kankino vieni ir tokie patys klausimai. Nesupranta ar nenori suprasti? Ką reiškia visi tie jų poelgiai? Piterio susitikimas su "šmėkla", tarkim, buvo atsitiktinis. Tačiau ar taip jau atsitiktinai kažkas prasmuko pas jį, kai jis miegojo? Kam? Kad paimtų kraujo analizei? Ar patikrintų žmogaus tinkamumą maistui? O šlepetės, prie ko čia šlepetės? O uždarytos durys? Vienas kvailesnis už kitą!

Kodėl jie pasislėpė?

Laive tvyrojo tyla, kokios dar niekada nebuvo. Nei žingsnių, nei balso, "nulinės erdvės" tyla, kuri bet kada galėjo virsti mūšio triukšmu. Varginančiai ir nervingai slinko laikas, o su juo ir silpo taikios pabaigos viltis.

Vakarop atėjo lūžis. Ekranai, kuriuose kapitonas ir biologas stebėjo padėtį, vienas po kito nuraibuliavo. Vienas po kito jie merkėsi, kaip vėjo užpūstos žvakės.

Taip atėjo momentas, kurio visi laukė ir kurio bijojo.

Susiėmęs galvą kapitonas nemirksėdamas žvelgė į patamsėjusius ekranus.

Jis žinojo, kokio įsakymo iš jo laukia. Įsakymo pajudėti su gyvos materijos dezintegratoriais, kad ištaškyti į sienas bėglius, kad ir kur jie besislėptų. Kol dar nevėlu. Kol dar yra laiko. O gal jo jau nėra?

Tačiau taip pat tvirtai kapitonas žinojo, kad nei Žemė, nei jo įgula, nei jis pats neatleis žudynių, jei Evo žodžiuose yra bent dalelė tiesos. Vėliau, kai viskas baigsis, kai bauginanti nežinomybė liks praeityje, žmonės susivoks. Baimė užsimirš, ją pakeis užuojauta ir kartėlis, nes nepažintų būtybių žūtis – tai kartu ir žmonių įsitikinimo, kad viską, su kuo susiduria, sugeba suvokti, pabaiga. Tas įsitikinimas, kuris iki šiol pasiteisino ir drąsiai vedė žmones per žvaigždžių pasaulius. Ir tikėjimas savo humaniškumu taipogi žus.

Kapitonas jautė prie sienos prispausto žmogaus neviltį, neviltį, kuri pykčiu galėjo prasiveržti ant Evo, visų teoretikų, kurie privalėjo tai numatyti ir liko akli, kurie privalėjo rasti išeitį, o vietoj to atvedė į aklavietę. Pyktis pagaliau pažadino ryžtą duoti įsakymą, nes žinoma, kad pavojingoje situacijoje net blogas sprendimas geriau nei neveikimas. Kapitono pirštas sparčiai nusileido ant selektoriaus mygtuko.

- Palaukite! – suriko Evas. – Atrodo, supratau.
- Greičiau, greičiau!
- Reikia išleisti likusius gyvūnus.
- Ką?
- Klausyk. Jie pradėjo partiją, ar ne?
- Na! – pirštas vis dar buvo ant selektoriaus mygtuko.
- Kuo mes atsakėme į jų poelgius? Apgultimi. Atsakydami jie privertė mus užspausti nosis. Ką mes padarėme? Išdėliojome spąstus. Ką jie padarė?
- Kur lenki?
- Į tai, kad kiekvienas mūsų žingsnis jiems kėlė tiesioginę grėsmę saugumui. Kiekvienas atsakomasis jų žingsnis buvo greičiau kaip grėsmės demonstravimas. Mūsų priešas ne pragaro išpera, tokiu jį padarė mūsų nesupratimas ir išgąstis.
- Norėčiau, kad visa tai tebūtų išmonė.

- Tai ne išmonė! Neteisingos buvo mūsų pradinės kontaktų strategijos prielaidos; ir vis dėlto tarpusavio supratimas yra įmanomas. Mes bandėme su jais bendrauti protinių abstrakcijų, mokslinių sąvokų lygyje – ir dar situacijoje, kai jų požiūriu mes esam pragaro išperos. Reikia grįžti prie esmės, pačios esmės. Ji yra, bendra visoms būtybėms. Blogis bet kuriai gyvybės formai yra visa, kas trukdo, kenkia, gresia jos egzistavimui; gėris – visa, kas tam padeda. Taip yra visur, po visomis saulėmis, tai akivaizdu kaip dukart du, nes priešingai, sumaišius pliuso ir minuso ženklus, gyvybė pasmerktų save žūčiai. Nė viena civilizacija negali nenubausta keisti kriterijus "gerai" ir "blogai". Todėl turime šansą, nepatikimą, silpną, tačiau juo reikia pasinaudoti.dabar spręsk.

Kapitonas susimąstė.
- Pats eisi? – jo balsas nebuvo užtikrintas.
- Taip.
- Gali negrįžti.
- Aš pirmasis užviriau šią košę.

Pakaušio raumenys sustingo nuo įtampos, tačiau Evas neatsigręžė. Jis visąlaik jautė žvilgsnį, net ten, kur daugelio metrų atstumu negalėjo pasislėpti joks už pelę stambesnis gyvūnas.

Visą valios galią jis skyrė tam, kad eitų neskubėdamas.

Jis ėjo pažįstamais koridoriais, kurie dabar atrodė tokie svetimi ir begaliniai. Tiesą sakant, nėjo, o balansavo ant trapaus vilčių ir iki galo neišsakytų tvirtinimų tilto, kuris galėjo subyrėti bet kurią sekundę. Ką gi, jis ne pirmas tokiu būdu tikrino savo teorijų patikimumą.

Po trečio ar ketvirto susikirtimo jis buvo priverstas sustoti, nes sienoje žiojėjo anga. Tad štai kaip, vadinasi, jie apeidavo spąstus! Pamintijus apie tai, kiek ir kokių komunikacijų yra šiose sienose, Evas sudrebėjo. Ant gridū gulėjo metalo dulkių krūvelė. Evas pasiostiebė ir pažvelgė pro angą. Tai, ką išvydo, galėjo bet ką išgąsdinti. Nė viena komunikacija nebuvo pažeista, tačiau visos buvo kruopščiai apnuogintos, tarsi organai ant operacinio stalo. "O mes manėme, kad bet kurią akimirką galime juos priploti, kaip muses. Tačiau kodėl, kodėl jie leido man tai pamatyti?"

"Todėl, kad tai nieko nekeičia, - pats sau atsakė Evas. – Todėl, kad pats pirmasis mūsų bandymas užtaisyti skyles bus paraližuotas – jie perrėš homeostatines grandines ir variklis..."

Apie tai buvo geriau negalvoti.

Jis pastebėjo dar dvi angas, kol pasirodė masyvios vitalizacinių kamerų durys. Jis atvėrė jas ir, nedelsdamas nė akimirkos, ėmė gaivinti pseudo-bjaurybes. Kol jis manipuliavo aparatūra, patalpoje kūrė Bisero orą, jam visąlaik atrodė, kad durys, kurias paliko atdaras, štai štai ir užsivers.

Ir kai jis viską baigė, kai gyvūnai nėrė į tamsius kampus ir ten blaškėsi, jis panoro prisiglausti prie sienos ir užsimerkti.

Tačiau jis turėjo dar kažką padaryti. Nuimti spąstus. Paskutinis draugiškas mostas... Ar nesupras jie to kaip kapituliacijos?

Evas pažvelgė į išleistuosius. Kažkokia būtybė tupėjo už gaubto, kitos laikėsi ramiai, tarsi jų visai nebūtų. Šnypštė siurbliai, pūsdami svetimos planetos orą. Vargšai, baimės paraližuoti svetimos planetos žemesnieji gyvūnai. O kaip turėjo jaustis aukštesnieji, protingi? Kažkas baisaus užpuolė juos ten, kur jie jautėsi saugiai, užsiiminėjo savo reikalais ir nenujautė jokios nelaimės – nebent paskutinę akimirką juos nustebino krentantis iš dangaus šešėlis. Tada siaubas, migla ir atsibudimas neaišku kur, svetimame ir priešiškame pasaulyje.

"Žinoma, pirmieji jų poelgiai nebuvo protingi, - mąstė Evas, uždarydamas duris. – Tačiau, galbūt, jų poelgiai neprotingi tik mūsų požiūriu. Kaip bebūtų, jie savitvardą išlaikė. Taigi, ne viskas prarasta. Jiems... Tuo pačiu ir mums".

Ir čia pat sudraudė save. Nėra jokių įrodymų, kad jie teisingai suprato jo poelgį.

Jokių? Bet juk jis iki šiol dar tebėra gyvas! Ar jam pačiam būtų užtekę savitvardos tokioje pat situacijoje ar nebūtų jis pasidavęs pagundai pribaigti priešą, jei jau jis pats ateina į rankas?

Visiškai priešinga mums civilizacija. Nukreipta į savo vidų. Aklinai uždaras mums pasaulis, nes nesuprantam, kaip galima kurti viską, ko reikia, iš savojo kūno, o jiems, matyt, neaišku, kaip galima gyventi kitaip.

Taip, ko jau ko, o vieningų standartų Visatoje nėra.

Liko septyni spąstai. Penki. Du. Nė vieno.

Evas grįžo netekęs jėgų. Vis dar lydimas nematomų akių žvilgsnio. Niekas nepasikeitė.

Ne, pasikeitė. Angos, pro kurias jis praėjo, žiojėjo kaip ir anksčiau. Visos, išskyrus paskutinę. Ji buvo užtaisyta taip kruopščiai, kad vieta, kur ji buvo, spindėjo kaip naujas metalas...

Erdvėje išrietęs keistą lanką, žvaigždėlėkis suko atgal prie Bisero.

Liukai pagaliau atsivėrė. Kapitonas su palengvėjimu atsiduso, tarsi nuo pečių būtų nusiritęs Elbrusas.

Tačiau jo kantrybė trūko, kai praėjo beveik valanda, o pro liuką niekas neišėjo.

- Ko jie delsia? Juk negali nepajusti tėviškės vėjo?

Evas gūžtelėjo pečiais.

Tačiau jie pasirodė. Kamuoliukais nusirito trapu ir čia pat šovė į puikų žalsvą Bisero dangų. Jis juos priėmė, tačiau jame pabuvo neilgai.

- Tiesiog kumeliukai, - tarė kapitonas, žvelgdamas pro žiūronus į po kalvas šokinėjančius proto brolius.

- Atrodo, kad supratau, ko jie užsilaikė, - pastebėjo Evas. – Nusileiskime. Labai nusivilsiu, jei mano spėjimas nepasitvirtins.

- Štai, jis paglostė metalą, kuris spindėjo ten, kur prieš nusileidžiant žiojėjo skylės. – Protas, vis dėlto, visur protas; nesuprantant kitų jam sunku išlikti, ar ne taip?  

Fantastikos skyrius
Julija Zonis. Megido
F. Braunas. Atsakymas
Anatolijus Šalinas. Futurija
Vladimiras Lomanas. Proto paieškos
Voldemaras Baalis. Eksperimentas
M. Jako. Protingumo testas
R. Jangas. Žydra dirva
Prekiautojai skausmu
R. R. Moore. Erdvė
Žemė: pirmasis kraujas
Vladimiras Michanovskis. Žalias debesis
Pirmoji tarpžvaigždinė kelionė
Žvaigždžių karų belaukiant
Dmitrijus Bilenkinas. Gyvybės dykuma
Vladimiras Vasiljevas. Varna kišenėje
R. Jarovas. Magnetinis šulinys
Lino Aldani. Žuvys į Venerą
Diana Butkienė. Dalia
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė
Kasijus