Apie autorių žr. >>>>>

Kažkas pabeldė į konstruktoriaus Klapaucijaus namo duris. Šeimininkas pravėrė duris, iškišo galvą ir pamatė storapilvę mašiną ant keturių trumpų kojų:
- Kas tu ir ko tau reikia?
- Aš Norus pildanti mašina. O mane tau padovanojo tavo draugas ir garsus kolega Triurlis.
- Padovanojo? – perklausė Klapaucijus, jautęs įvairius jausmus Triurliui, o ypač jam nepatiko, kad tasai buvo pavadintas „garsiu kolega“. - Na, gerai, - nusprendė po trumpo apmąstymo. Gali įeiti.

Jis liepė mašinai stovėti kampe prie krosnies ir, tarsi nekreipdamas dėmesio į ją, grįžo prie pradėto darbo. Klapaucijus kūrė pilvotą mašiną ant trijų kojų. Ji buvo beveik baigta, beliko ją nublizginti. Po kurio laiko Norus pildanti mašina prakalbo:
- Primenu apie savo buvimą.
- Aš to neužmiršau, - atsakė Klapaucijus ir tęsė darbą.

Netrukus mašina paklausė:
- Ar galima sužinoti, ką darai?
- Tu – Norus pildanti mašina ar Klausinėjanti mašina? – ironiškai paklausė Klapaucijus. – Man reikia mėlynų dažų.
- Nežinau, ar tai tau tinkamas atspalvis, - atsakė mašina, pro langelį pilve išstumdama dažų skardinę.

Klapaucijus atidarė skardinę, tylomis panardino į dažus teptuką ir ėmė dažyti. Vėliau jam dar prireikė švitro, galąstuvo, gąžto ir baltinimo priemonės, o taip pat varžtų – ir kaskart mašina iškart paduodavo tai, ko jis panorėdavo. Vakarop Klapaucijus uždengė savo kūrinį marška, pasistiprino, prisėdo ant neaukšto trikojo priešais mašiną ir prabilo:
- Dabar pažiūrėsim, ar esi kam tinkama. Tu sakai, kad moki viską?
- Ne tai, kad viską, bet daug ką, - kukliai atsakė mašina. – Ar patenkintas dažais, varžtais ir grąžtais?
- Na, žinoma, žinoma! – atsakė Klapaucijus. – tačiau dabar tau duosiu sunkesnę užduotį. Jei su ja nesusitvarkysi, išsiųsiu tave atgal tavo šeimininkui, su padėka ir su dovanos atsisakymu.
- Tad ko tau reikia? – paklausė mašina ir mindžiukavo nuo kojos ant kojos.
- Reikalingas Triurlis, - paaiškino Klapaucijus. – Padaryk man Triurlį, kad jis būtų tarsi tikras. Kad jo nuo tikro negalima būtų atskirti!

Mašina paburzgė, padunksėjo, pakliuksėjo ir tarė:
- Gerai, pagaminsiu tau Triurlį, tačiau elkis su juo gerai, nes jis didis konstruktorius!<
- Ach, aišku, tačiau kitkuo jo elgsena buvo visai įprastinė., gali būti rami, - patvirtino Klapaucijus. – Na tad kur tasai Triurlis?
- Ką? taip iš karto? Juk ne šiaip ką! – sumišo mašina. – Tam reikia laiko. Triurlis – tai tau ne varžtai ar dažai!

Tačiau nuostabai ji greitai sustūgavo, sužvango, jos pilve atsivėrė gana plačios durelės ir tamsių vidurių išėjo Triurlis. Klapaucijus atsistojo, apėjo aplink jį, įsižiūrėjo iš arčiau, kruopščiai apčiupinėjo ir pastukseno, tačiau abejonių neliko: prieš jį buvo Triurlis, į originalą panašus kaip du vandens lašai. Triurlis, išniręs iš mašinos vidaus, markstėsi nuo šviesos, tačiau kita jo elgsena buvo visai įprastinė.

- Kaip gyvuoji, Triurli? – paklausė Klapaucijus.
- Kaip laikaisi, Klapaucijau? Tačiau kaip aš, tiesą sakant, patekau čionai? – atsiliepė Triurlis.
- Na, tai tiesiog užėjai... Senai tavęs nemačiau. Ar tau patinka mano namai?
- Žinoma, žinoma... O kas ten pas tave po audeklu?
- Nieko ypatinga. Gal prisėsi?
- Hm...man atrodo, kad metas jau vėlus. Lauke tamsu, ko gero, eisiu jau namo.
- Ne taip greitai, ne iškart! – užprotestavo Klapaucijus. Einam pradžioje į rūsį, pamatysi kažką įdomaus...
- O kas tavo rūsyje tokio?
- Kol kas nieko, tačiau netrukus bus. Einam, einam... – ir, paplekšnodamas per petį, nusivedė Klapaucijus Triurlį į rūsį, o ten pakišo koją ir parvertė ant žemės, surišo ir ėmė tvoti storu basliu iš visų jėgų. Triurlis rėkė iš visų jėgų, šaukėsi pagalbos, keikėsi, prašė pasigailėti, tačiau niekas negelbėjo: gūdi naktis, aplink tuščia, o Klapaucijus tebelupo taip, kad net gaudė.

- Oi, oi! Kodėl mane muši? – rėkė Triurlis, išsisukinėdamas nuo smūgių.
- Todėl kad tai suteikia man malonumą, - paaiškino Klapaucijus ir vėl užsimojo. – Šito tu dar neragavai, manasis Triurli!

Ir taip vožtelėjo per galvą, kad toji sugaudė tarsi tuščia statinė.

- Paleisk mane tuoj pat, o tai nueisiu pas karalių ir papasakosiu, ką su manim darei, o tada jis tave įmes į požemius! – rėkavo Triurlis.
- Nieko jis man nepadarys. O žinai kodėl? – paklausė Klapaucijus, prisėsdamas ant suolo.
- Nežinau, nudžiugo Triurlis, džiaugdamasis kad vainojimas liovėsi.
- Todėl, kad tu netikras Triurlis. Tikras sėdi namie. Jis parengė Norus pildančią mašiną ir atsiuntė ją man dovanų, o aš, norėdamas ją išbandyti, liepiau pagaminti tave. Dabar aš tau atsuksiu galvą, pakišiu po lova ir naudosiu aulinių batų nusimovimui!
- Tu siaubūnas! Kodėl nori tai padaryti?!
- Gi sakiau: tai man teikia malonumą. Na užteks tuščiai liežuviu malti...

Tai sakydamas Klapaucijus vėl paėmė baslį, o Triurlis suklykė:
- Liaukis! Dabar iškart liaukis! Aš tau pasakysiu kažką svarbaus!
- Įdomu, ką tokio gali pasakyti, kas man sutrukdytų pritaikyti tavo galvą aulinių nusimovimui? – susidomėjo Klapaucijus, tačiau daužyti liovėsi.

Triurlis tada suriko:
- Aš visai ne mašinos pagamintas Triurlis! Aš – tikrasis Triurlis, kuo tikriausias. Tik norėjau sužinoti, ką taip ilgai užsirakinęs gamini. Štai ir sukūriau mašiną, pasislėpiau jos viduje ir liepiau jai nunešti mane į tavo namus apsimetant dovana.
- Na, na, bet ir istoriją sukūrei, - ir taip iš karto! – stebėjosi Klapaucijus ir rankoje suspaudė storąjį baslio galą. – Gali nesistengti, tavo melą kiaurai permatau. Tu mašinos pagamintas Triurlis; ji visus norus pildo, štai iš jos varžtus gavau, ir dažus, mėlynus ir baltus, ir grąžtus, ir visa kita. O jei ji sugebėjo tai pagaminti, tai ir tave galėjo, brangusis mano!
- Taigi aš visus tuos daiktus iš anksto paruošiau! – sušuko Triurlis.- Nesunku buvo susivokti, ko tau gali prireikti. Prisiekiu savo galva!
- Jei tavo žodžiai pasirodytų tiesa,tai reikštų, mano drauge, kad didysis konstruktorius Triurlis – viso labo apgavikas, o tuo aš niekada nepatikėsiu, - nenorėjo patikėti Klapaucijus. – Še tau!

Ir užsimojęs trenkė per nugarą:
- Tai tau už mano draugo Triurlio šmeižtą! Še dar! – ir pavaišino Triurlį dar kartą.

Ilgai jis lupo Triurlį, lupo ir daužė, kol pats nepavargo.

- Eisiu truputį nusnūsiu ir pailsėsiu, - ištarė Klapaucijus ir numetė pagalį. – O tu palauk, greitai grįšiu.

Jam išėjus, kai visą namą nudrebino jo knarkimas, Triurlis ėmė taip rangytis savo pančiuose, kad virvės kiek atsileido. Triurlis atmazgė mazgus, išsinėrė, tykiai užbėgo į viršų, įlindo į savo mašiną ir kartu su ja nudūmė į savo namus. O Klapaucijus, tyliai juokdamasis, pro viršutinį langą žiūrėjo į Triurlio pabėgimą.

Rytą Klapaucijus aplankė Triurlį. Tasai niūria veido išraiška įsileido jį. Kambaryje tvyrojo prieblanda, tačiau guvus Klapaucijus vis tik pastebėjo ant šeimininko galvos ir korpuso geros pylos požymius, nors matėsi, kad Triurlis gerokai paplušėjo, kol išlygino gautų smūgių įdaužas.

- Na, ko koks paniuręs? – linksmai paklausė Klapaucijus. – Atėjau tau padėkoti už nuostabią dovaną, tik gaila, kad, kol miegojau, mašina išdūmė tarsi gaisrinė į gaisrą, net durų neuždariusi!
- Man atrodo, kad netinkamai elgeisi su mano dovana, jei ne daugiau! – pratrūko Triurlis. – Mašina man viską papasakojo, nesivargink, - pridūrė jis piktai, matydamas, kad Klapaucijus rengiasi prasižioti. Tu jai paliepei pagaminti mane, o tada klasta mano dublį nusiviliojai į rūsį ir ten barbariškai jį sumušei! Ir po mane skaudinančio įžeidimo, po visiško nedėkingumo už nuostabią dovaną tu ar drįsti ateiti čia lyg nieko nebuvo?! Na, ką pasakysi?
- Niekaip nesuprantu, ko pyksti, - atsakė Klapaucijus. – Iš tikro, liepiau mašinai pagaminti tavo kopiją. Pasakysiu, kad tikrai ji pavyko puikiai, buvau tiesiog sukrėstas ją pamatęs. O dėl mušimo tai mašina gerokai perdeda; taip, tikrai spyriau tavo dubliui kartą-kitą, nes norėjau patikrinti, ar tvirtai jis suręstas, be to, knietėjo sužinoti, kaip jis į tai sureaguos. Jis pasirodė kaip reta guvus – iškart sukūrė istoriją, tarsi tai visai ne jis, o tu pats. Aš, aišku, nepatikėjau, o jis ėmė prisiekinėti, kad vertinga dovana – tai visai ne dovana, o paprasta žulikystė. Tu, tikiuosi, supranti, kad, gindamas tavo kaip draugo garbę!!!!, turėjau jam kaip reikiant įkrėsti už tokį begėdišką melą? Tačiau aš įsitikinau jo nepaprastu protu ir, tikriausiai, jis ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai panašus į tave, brangus drauge. Iš tikro, tu didis konstruktorius, tad iš anksto ryto ir atėjau tau tai pasakyti.

- Ach! Taip?! Na, žinoma, atsakė jau kiek atlėgęs Triurlis. – Tiesa, tai, kaip pasielgei su Norus pildančia mašina, vis dar neatrodo man tinkama, bet tiek to...
- O beje, kaip tik norėjau paklausti, ką padarei su tuo dirbtiniu Triurliu? – nekaltai paklausė Klapaucijus. – Ar negalėčiau jį pamatyti?
- Jis tiesiog išprotėjo iš įsiūčio! – atsakė Triurlis. – Grasino, kad pasislėps už didelės uolos prie tavo namų ir sutrupins tau galvą. O kai pabandžiau jį atvesti į protą, jis užsipuolė mane. Naktį ėmėsi regzti iš vielos spąstus ir tinklus tau, drauguži. Ir nors laikau, kad per jį įžeidei mane, tavo saugumo labui (kadangi jis nevaldo savęs iš keršto), nematydamas kitos išeities, išrinkau jį.

Kalbėdamas Triurlis, tarsi iš neturėjimo ką veikti, koja paspirdavo kažkokias ant grindų besivoliojančias detales.

Tada jie šiltai atsisveikino ir išsiskyrė tarsi nuoširdūs draugai.

Nuo tada Triurlis tą ir tedarė, kad kiekvienam sutiktam pasakojo visą šią istoriją. Kaip jis Klapaucijui padovanojo Norus pildančią mašiną ir kaip tasai netinkamai pasielgė su ja, liepęs pagaminti Triurlio dublikatą, o tada jam davęs geros pylos. Kaip tas antrininkas, puikiai pagamintas mašinos, visokių gudrybių pagalba bandė ištrūkti ir pabėgo, vos Klapaucijus užmigo. Ir kaip jis pats, Triurlis, išardė parbėgusį netikrą Triurlį vien tam, kad apsaugotų savo draugą Klapaucijų nuo nukentėjusio keršto. Ir tol jis tai pasakojo, ir gyrėsi, ir puikavosi, ir liudininku minėjo patį Klapaucijų, kol žinia apie tą nepaprastą nutikimą pasiekė karaliaus rūmus. Nuo tada visi minėjo Triurlį su didžiausia pagarba, nors visai neseniai jį vadino Kvailiausių mašinų konstruktoriumi. O kai Klapaucijus išgirdo, kad karalius dosniai apdovanojo Triurlį ir įteikė jam Didžiosios spyruoklės ordiną ir Helikoninę žvaigždę, tai sustaugė visu balsu:
- Kaip gi taip? Vadinasi už tai, kad man pavyko jį pergudrauti, už tai, kad jį nuspėjau ir daviau tokios geros pylos, kad jam teko ilgai lopytis ir lituotis, už tai, kad jis negarbingai spruko aplamdytomis kojomis iš mano rūsio, - už visa tai jis maudosi turtuose! Maža to, karalius jį pagerbia ordinu! O Visata!

Ir baisiai supykęs, grįžo Klapaucijus namo ir vėl užsirakino. Nes jis gamino būtent tokią Norus pildančią mašiną kaip ir Triurlis, tik tasai ją užbaigė anksčiau.

Fantastikos skyrius
Robotų iškilimas
S. Lemas. Soliaris
Sergejus Chortinas. Radinys
Pavelas Michnenko. Etiketas
S.Lemas. Mokomasis skrydis
S. Lemas.  Setauro medžioklė
Leonidas Kaganovas. Komutacija
D. Bilenkinas. Protingumo išbandymas
Sergejus Lukjanenko. Kurčias telefonas
J. Verovas. Niekada neatsiliepkite nepažįstamiesiems
S. Lemas. Baltasis erelis visuotinio nervingumo fone
E. ir I. Chaliai. Gyvenimas vietoje gyvenimo
Dmitrijus Vronskis. Pagrindinis gyvenimo atsakymas
A. Platonovas.  Saulės įpėdiniai
V. Nazarovas. Suprų sukilimas
Atgalinė kelionė prie pasakų
Kosmoso musės ir musytės
S. Lemas. Cave Internetum
V. Gvozdėjus. Rasti kurmį
Janušas A. Zaidelis. Riba
F. Braunas. Atsakymas
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė
Vartiklis