Bėgimas į kosmosą

Rėjaus Bredberio rinkinio „Marso kronikos“ (1949) apsakymus sieja Marso užkariavimo tema. Pirmosios ir pažintinės žemiečių misijos į Marsą buvo marsiečių sutiktos priešiškai ir sunaikintos. Sekė planetos užkariavimas-įsisavinimas, kurio metu nuo žemės ligų išmirė beveik visi marsiečiai. Taigi keliamas moralinės atsakomybės klausimas. O pačioje Žemėje kyla atominis karas, nuo kurio daugelis ir bėga į kitą planetą, iš kurios vėl grįžta atgal. Galiausiai žemiškoji civilizacija vis tiek nustoja egzistavusi, o keli šimtai žemiečių Marse pradeda naują gyvenimą.

K. Saimakas. Tikslą pasiekusios kartos Prozininko ir scenaristo Ričardo Meitsono apsakyme „Trečia nuo Saulės“ (1950) žemiečių šeima, neišvengiamo branduolinio karo išvakarėse, sprunka pavogtu žvaigždėlėkiu. Kitame apsakyme „Sudužęs laivas“ (1953) trys astronautai ieško naujų teritorijų, tinkamų susispaudusių žemiečių apgyvendinimui. Vienoje kitos galaktikos planetų jis randa sudužusį laivą su negyvu ekipažu, kurį apžiūrėjus paaiškėja, kad tai ... jų pačių laivas ir jie patys. Vadas pradžioje pamano, kad pateko į laiko kilpą, ir palieka pavojingą planetą, kad irgi taip nežūtų. Tačiau vėliau supranta, tad tai buvo vietinių gyventojų telepatinis poveikis, todėl grįžta, kad tęstų tyrinėjimus pagal numatytą programą.

O K. Saimako „Tikslą pasiekusios kartose“ aprašomas ilgas, 40 kartų trukęs skrydis į kitos žvaigždės planetą. Per tą laiką skrydžio tikslas užmirštamas, ir tikslu tampa pats skrydis. Tačiau suplanavę misiją žmonės tai numatė ir į valdymo automatiką įdėjo reikalingą programą, o laive paliko visų Žemės žinių biblioteką bei instrukcijas, ką daryti, kai laivas priartės prie numatytos žvaigždės. Po daugelio abejonių ir aukų, apsakymo herojus įvykdo tą užduotį ir žmonės išsilaipina planetoje pratęsdami žmonių giminę (apie jį žr ir >>>>>).

Švedų prozininkas ir poetas Haris Martinsonas (jis tapo Nobelio premijos laureatu) poemoje „Aniara“ pasakoja apie Žemės emigrantų skrydį link Lyros žvaigždyno, nes planeta užkrėsta radiacija. Jų raketa buvo viena iš daugelio, skraidinančių besigelbstančius žmones. Skirtingi laivai negalėjo bendrauti tarpusavyje, tačiau galėjo gauti pranešimus iš gimtosios planetos. Jie taip skido daugelį metų, stebėdami įvykius Žemėje ir ilgėdamiesi jos, kol laivas „Aniara“ virto skriejančiu sarkofagu.

Papildomu perspėjimu apie galimą grėsmę tapo S. Lemo romanas „Astronautai“ (1950), kuriame atominio variklio (kuriam energiją tiekia naujai atrasta medžiaga - komunijus) varomas „Kosmokratorius“turėjo 2003 m. skristi į Marsą, tačiau nauji duomenys apie Tunguskos katastrofą verčia pakeisti maršrutą. Sibire rastame keistame aparate informacija parodė, kad jį palikę Veneros gyventojai sumanė Žemėje sunaikinti protingą gyvybę ir patys persikraustyti į čia. Ekspedicija nuskrenda į Venerą, kad išsiaiškintų tą keistą grėsmę ir kaip nors užkirstų jai kelią.
Per 34 d. pasiekę Venerą, žmonės pradžioje siunčia žvalgybinį lėktuvą su vienu pilotu, o tada nutūpia ir pats laivas. Čia randa tarpusavio kare žuvusios civilizacijos likučius ir įrodymą, kad ji tikrai ketino sunaikinti žemiečius apšvitinant radiacija. Filosofinė išvada: būtybės, pasišventusios naikinti kitus, tampa savo pačių žūties priežastimi, kokios galingos bebūtų.

Taigi, pokario laikais rašytų fantastų mintys labai niūrios. Tačiau tuo metu tampa populiariu ir „kosminės operos“ žanras. Ryškia jo atstove yra Li Breket, žanro pradininko E. Hamiltono žmona.

Viename savo geriausių romanų „Rajanono kardas“ (1949) archeologas, kasinėjantis Marso pusdievio kapą, patenka š kažkokį „laiko burbulą“, ir jį numeta šimtus milijonų metų į planetos praeitį. Ten vyksta įprasti žanro nutikimai: susirėmimai, marsiečių išvadavimas iš gyvačiaformių blogiečių, o galiausiai atitenka princesės ranka. Aišku, jokio kelionės į Marsą aprašymo nėra – į ten tiesiog nuskrendama. Panašia dvasia kuriamas ir ciklas apie Eriką Starką: „Išėjusiųjų miestas“ (1949), „Marso katakombų karalienė“ (1949), „Juodosios Marso amazonės“ (1951). Starko tėvai mirė Merkurijuje, o jį patį likimas blaško po Saulės sistemą, kur jis atlieka daugybę žygdarbių, nepripažindamas jokių įstatymų. Šis šaunuolis išsilaikė dešimtis metų dėka ryškaus charakterio.

O amerikietis Filipas Farmeris „Tarpžvaigždinei nuodėmei“ (1952) pasirinko retą gyvenimo pusę – 32 a. gyvenantis herojus turi formalią žmoną, tačiau neturi ir turėti negali su ja vaikų, ir jai nejaučia jokių jausmų. Nutraukti tokią santuoką galima tik ilgam išvykus, ir jis džiaugsmingai priima kvietimą lingvistu vykti į Kentauro Alfą. Laivas į ten, kur jau pabuvojo viena ekspedicija, skrenda maždaug 1/3 šviesos greičio, todėl greitėjant ir stabdant visi daugeliui metų panyra į anabiozę. Skandalą sukėlusiame romane pirmąkart fantastikoje aprašomi žemiečio ir kitos planetos moters meilės bei seksualiniai santykiai. Tiesa, jo draugė beveik „žemiška“ forma, nes, nors ir yra nariuotakojė, tačiau prisitaikė santykiams su žemiečiais. Herojus joje randa gyvenimo palydovės idealą. Ji tampa nėščia, pagimdo daugybę lervų, tačiau pati miršta. Viską apie ją sužinojęs, herojus vis tik sušunką: „Vis tiek ją mylėjau... Juk ji buvo tokia žmogišką! Gerai žmogiškesnė, nei visos mano pažinotos moterys!“ Erikas Raselas. Širšė

Kitą gyvenimo pusę „Veneros operacijoje“ (1953) aprašė F. Polas ir S. Kornblatas. Herojus įsitraukia į plačią savanorių agitaciją Veneros kolonizavimui, kad būtų išgaunamos tenykščios naudingosios iškasenos. Tam kartkartėmis į ten jis skrenda su reikalais, nors iš dalies ir pasigrožėti vietos grožybėmis. Jis patenka į pavojingą padėtį į reikalą įtraukęs kažkokį vertelgą, ir iš Žemės sprunka į Mėnulį, o galiausiai su mylimąja skrenda į Venerą.

Gana amerikietišką kosmoso panaudojimą pateikia Viljamas Tenas apsakyme „Išankstinis kalėjimas“ (1956). Į kosmosą išvyksta „išankstiniai nusikaltėliai“ – tie, kurie taip nusiperka teisę sunkiam nusikaltimui, pvz., žmogžudystei. Jie avansu atlikinėja bausmę dar neištirtose pavojingose planetose, jas parengdami žmonių apsigyvenimui. Išgyventi tėra vienas šansas iš tūkstančių, tačiau likę gyvi netenka potraukio nusikaltimui, Kituose rašytojo apsakymuose kosmosas tampa verslininkų ir valdininkų vos ne rutininės veiklos vieta – su „kosminės operos“ elementais: dažnai agresyviomis civilizacijomis, tarpgalaktiniais karais ir pan.

Panašiai kūrė ir britas E. Raselas, kurio ankstyvame antimilitaristiniame „Didžiajame sprogime“ (1951) ginkluotas Žemės laivynas inspektuoja kolonijas, kur prieš šimtmečius pasislėpė įvairių žemės kultūrų disidentai: musulmonai budistai, Gandi sekėjai, nudistai ir kt. O „Širšėje“ (1957) šnipas skrenda į priešiškų siriečių kontroliuojamą planetą, į kurią leidžiasi antigravitacinės pagalvės pagalba. Veikiantis tarsi gelianti širšė, platina lapelius ir kitaip trukdo vietiniai valdžiai kovoti su žemiečiais. Jo pagrindinis tikslas – kad valdžia nutylėtų jo pastebėtus faktus, o gyventojai apie tai kalbėtų vis daugiau. Jo misija sėkminga ir jam pasiūloma padirbėti širše dar vienoje planetoje.

Nuo „kosminių operų“ kiek nutolsta R. Hainlainas (jis minimas >>>>http://www.vartiklis.lt/menas/moon- kino.htm) romane „Dvinarė žvaigždė“ (1956), kuriame aktorius likimo kaprizu įtraukiamas į tarpplanetinę politinę intrigą. Saulės sistemoje jau įkurta Didžioji tautų asamblėja. Aktorius vaidina dingusį, o vėliau ir žūstantį tos asamblėjos politiką. Bet jau skiriama dėmesio ir technologijoms. Pvz., Iš Žemės į Marsą raketa iš pradžių pakyla vandens ar vandenilio čiurkšlės, kurią kaitina atominis reaktorius, pagalba. O tarpplanetiniai laivai skaido naudodami branduolinę energiją pagal „Einšteino teoriją“. Ir skelbiamas žmonių tikslas – pasiekti žvaigždes!

Bet ne visi užmiršdavo apie kosmoso įsisavinimo prioritetus. Sergejus Boldyrevas apysakoje „Raketos ‚Yla-2‘ mįslė“ (1949) aprašo dviejų žmonių pirmą skrydį apie Žemę raketa, varoma kuro, kurį „lengviau valdyti nei branduolinę energiją atominiuose katiluose“. Jie pakilo per 1000 km nuo Žemės paviršiaus ir, skrisdami 5-6 tūkst. km per val. greičiu, patyrė avariją, kai laivą pervėrė kažkokia labai aukštos energijos kosminė dalelė. Ekipažui teku su skafandru vykti į darbinę sritį. O įdomiausia, kad iki tol skrisdavo nepilotuojami laivai, kurie irgi patirdavo avarijas. Pilotuojamas skrydis skirtas tam, kad būtų surasta priežastis, o taip pat būtų ištirtas kosminis spinduliavimas, kuris, beje, ir sukeldavo tas avarijas. Išeikvojus visą kurą, raketa parašiutu nusileidžia į Žemę.

O Viktoras Saparinas „Naujojoje planetoje“ (1950) į Mėnulį pasiuntė trijų žmonių ekipažą tam, kad apskrietų mūsų palydovą ir nufotografuotų nematomą jo pusę. Kažkuriuo momentu padaroma nežinomo kosminio kūno nuotrauka, kurią visi palaiko nauja planeta. Vėliau paaiškėja, kad tai ... Žemė.

Vl. Obručiovo „Kelionėje per planetas“ (1950) apie kelionę po Saulės sistemos planetas pasakoja raketos pilotas. Visose planetose aptikta gyvybė, tačiau niekur nėra protingos.

G. Martynovo „220 dienų žvaigždėlėkyje“ į Marsą skrendama raketa su atominiu-reaktyviniu varikliu, išvystančiu 100 tūkst. km per val. greitį. 4 žmonių ekipažas pasikviečia žurnalistą skrydžio aprašymui ir filmavimui. Tikslas – tirti kosminius objektus bei planetą. Pakeliui 100 km aukštyje praskrista pro Venerą, kurioje nufotografuotas vandenynas bei augmenija apaugusi sausuma. O kad laivo apsaugai nuo kosminių kūnų, jis buvo išklijuotas specialiais greit užsitraukiančiais pleistrais. Be galingų akumuliatorių, laivas turėjo ir fotoelementinę stotį, Saulės energiją verčiančią elektra.
O kartu tai ir kosmoso lenktynės, nes netrukus pakyla ir amerikiečių raketa su 2 žmonių ekipažu (konstruktorius irgi pasiėmė žurnalistą). Nusileidus skubama ir, nepaisant saugumo, išėjęs konstruktorius žūsta nuo Marso plėšrūno. Atskuba tarybinis visureigis, tačiau amerikiečio žurnalisto galvoje kyla planas į nelaisvę paimti rusų konstruktorių ir su juo grįžti į Žemę amerikiečių laivu. Tačiau rusai perpranta kėslą ir amerikietį pasiima pas save. Vėliau rusų konstruktorius, išvažiavęs vienas visureigiu, dingsta, ir jo nesulaukęs ekipažas išskrenda į Žemę. Tačiau rusas išgyvena, pasiekia amerikiečių laivą ir sugeba netgi greičiau už kolegas grįžti į Žemę.

Jumoristinės fantastikos atstovas amerikietis Frederikas Braunas maišo fizinius ir mistinius metodus. Apysakoje „Kokia beprotiška Visata!“ (1949) fantastikai skirto žurnalo redaktorius ir rašytojas, į Žemė nukritus bandomajai raketai, kuri kosmose sukaupusi didelį elektros krūvį, turėjo nukristi į Mėnulį, netikėtai patenka į paralelinę Visatą. Ten yra ir Žemė, Niujorkas, ir žurnalas, kurio redaktoriumi dirbo, ir net jis pats – kaip dublis. Tačiau ten viskas kažkaip kitaip. Ir žemiečiai kariauja su arktūriečiais. Herojui tenka lemiamo smūgio priešams vaidmuo savo naujo gyvenimo kaina – įsirėžiant savo raketa į jų pagrindinį žvaigždėlėkį ir, tuo pačiu, grįžtant į gimtąją Visatą (jei tik prieš pat mirtį ypač stipriai pagalvos apie savo pasaulį).

Artūras Klarkas „Marso smėlynuose“ (1952) pasakodamas apie pažintinį skrydį 150-viečiu žvaigždėlėkiu, pasiūlo naują dviejų etapų skraidymo būdą. Iki kosminės stoties atskrendama raketomis su cheminiu kuru, o toliau skriejama atominėmis raketomis, kad Žemė nebūtų užkrėsta radiacija. Rašytojui pasiūlo būti 6 narių ekipažo nariu, kad jis aprašytų šių žmonių veiklą. Jis atvyksta į Marsą, kur žemiečiai tebesprendžia Artūras Klarkas Marso smėlynuose pakenčiamų gyvenimo sąlygų problemą. Ją išsprendžia Fobosą paversdami maža saule, leidžiančia auginti vietinius augalus, galinčius iš smėlio išgauti deguonį ir taip juo praturtinti retą atmosferą. Rašytojas lieka Marse, kad galėtų aprašinėti gyvenimą jame.

Panašų daugiapakopį keliavimo būdą pasiūlė G, Ostroumovas apsakyme „Mėnulio reisas“ (1954) skysto kuro raketa. Raketa daugiapakopė, pradedant vežimėliu; visas valdymas automatinis, nes reikia ypatingo tikslumo. Ekipažas pradžioje pristatomas į dirbtinį Mėnulį–orbitinę stotį iš centrinės ašies ir dviejų ratų, turinčia didelę oranžeriją, mokslines laboratorijas. Tada į Mėnulį skrendama kita raketa. Per 5 d. ekipažas pasiekia Mėnulį, atlieka jo geologinę žvalgybą, randa mineralų su švinu, variu, auksu ir retaisiais metalais. Prieš leidžiantis Mėnulio orbitoje paliekami kuro bakai, prie kurių prisišvartuojama pakilus iš Mėnulio. Į Žemę grįžtama aplenkiant stotį, Žemės atmosferoje išskleidžiant sparnus.

Dviejų etapų būdas pateikiamas ir Ivano Jefremovo „Andromedos ūke“ (1956; t.p. žr. >>>>>). Žvaigždėlaivis artimu šviesai greičiu skrenda į planetą, iš kurios liaujasi sklisti signalai. Raketą varo anamezonas – medžiaga su suardytais mezoniniais branduolių ryšiais. Tuo tarpu Saulės sistemos ribose skraidoma joniniais varikliais, leidžiančiais išvystyti greitį iki 2,5 mln. km/ val. Nuskridęs ekipažas nustato, kad civilizacija žuvo dėl nesėkmingai atliktų branduolinių sprogdinimų paskleistos radiacijos. Žmonijos tikslas formuojamas taip: „Tikslas – ne pats skrydis, o naujų žinių gavimas, naujų pasaulių atskleidimas; juose kada nors įkursime tokias pat puikias planetas kaip mūsų Žemė“.

S. Lemo „Magelano debesyje“ (1954; t.p. žr. >>>>>) ekspedicija siunčiama į Kentauro Proksimą. Tai įvyksta praėjus 700 m. po Saulės sistemos įsisavinimo. Artimą šviesai greitį užtikrina naujos atominio kuro rūšys ir branduolinės energijos išskyrimas iš bet kokios medžiagos. Tačiau įdomiausias pats kosminis laivas „Gėja“ – jis statomas specialioje aikštelėje 180 tūkst. km nuo atstumu nuo Žemės. Jo ilgis – 1 km. Jis sutalpina 227 žmones: pilotus, inžinierius, mokslininkus, moteris ir vaikus. Jame įrengti ir sodai su upeliais ir uolomis, dalinai natūralūs, dalinai iš videoplastiko. Jo angare sutalpinta 40 mažų raketų pagalbiniams tikslams.
Ilgo skrydžio metu užsimezga meilės ryšiai, gimsta vaikai, keičiasi žmonių psichologinė nuotaika, kai kuriems kyla nevalingas noras išeiti į atvirą kosmosą, išgyvenamas netgi maištas. Vienas mokslininkų sukuria teoriją apie gyvų būtybių gyvavimo esant sub-šviesos ir virš-šviesos greičiais teoriją. Imamasi daryti tokio tipo raketų apskaičiavimus bei projektuoti reikalingus jų aptarnavimui automatus.
Pasiekus Kentauro Proksimą, randamas žemiečių laivas su branduoliniais ginklais su žmonių mumijomis. Jis išskrido per Amerikos kariškių klaidą prieš 11 amžių. Komanda jį sunaikina. Vienos iš Kentauro žvaigždžių planetoje papildomos kuro atsargos, o kitoje randama protingos būtybės, sunaikinančios kelias „gėjos“ žvalgomąsias raketas su pilotais. Vėliau paaiškėja, kad tai jos padarė, nes negyvo laivo sprogimą palaikė atominiu ginklo panaudojimu su grėsme joms. Vis tik įvyksta civilizacijų kontaktas, o viename asteroide įrengiama bazė ateities skrydžių užtikrinimui.

Vis tik ko gero originaliausią žvaigždėlaivį apsakymuose „Specialistas“, „Greitintuvas“ ir „Forma“ (1953- 56) pasiūlė satyrinės fantastikos atstovas amerikietis Robertas Šekli. Išskrenda laivas, kurio ekipažas kartu yra it jo ... sudėtinėmis dalimis. Gimė skirtingose Galaktinės bendrijos planetose, kiekvienas jų atlieka savo specifines funkcijas virššviesiniu greičiu skriejančiame aparate, visumoje sudarydami biomechanizmą.
O apsakyme „Čiabuvių problema“ (1956) aprašomas metas, kai skrydžiams bus naudojami laivai su „hiper- erdviniais sukūriniais konverteriais“, pasiekiančiais žvaigždes per kelis mėnesius. Iki jų sukūrimo per pora šimtmečių milijonai bepročių, psichopatų, neurotikų ir keistuolių pasklido po žvaigždes. Mainais į atsisakymą už ribotą giminės pratęsimą Žemėje vyriausybė žmogui užtikrindavo nemokamą vykimą į bet kurią Visatos dalį jį aprūpinant 2 m. trukmei. Herojus išskrenda dėl savo antisocialumo ir nesugebėjimo rasti mylimosios. Jis įsikuria tolimoje negyvenamoje planetoje, tačiau į ten netrukus atskrenda gausi žemiečių ekspedicija, keliaujanti po Visatą senu laivu. Herojus įsimyli vieną merginą, tačiau persikėlėliai jį laiko primityviu aborigenu, ir jis savo kailiu patiria, ką jautė čiabuviai Žemėje.

Papildomai skaitykite:
Tikrasis vyriškumas
Fantastikos priešaušris
Tarpplanetinė komunikacija
Apie ufologiją kine
Apie taiką nešantį ginklą
Pirmoji tarpžvaigždinė kelionė
Terra Incognita ir Terra Fantastica
Ateitis nebus tokia kaip buvo...
Kosminė opera ir Marsas
Ar pametėsit į visatos pakraštį?
Ankstyvosios kelionės į Mėnulį
Bendra kosmoso ir muzikos istorija
Psichikos jėga, atomo energija ir reaktyvine raketa
Į žvaigždes – pas kitus protus
Atgal į ateitį: laivai kelioms kartoms
Žvaigždžių žmonės: pastabos dabar
Ralph Robert Moore. Erdvė
Mokslininkų indėlis fantastikai
Noutbukas planetininkui Bykovui
Rusų fantastai apie Marsą
Mėnulis: Pirmoji raketa
Ar bus grįžta į Mėnulį?
Keista Ciolkovskio filosofija
Mitologija Visatos masteliu
Kosminės operos bangomis
Žmogaus misija kosmose
Mėnulio kronikos kine
Fantastikos skiltis
Vartiklis