Valerijus Gvozdėjus. Kosmoso baisūnas: Vartiklis

Apie autorių Valerijus Gvozdėjus

Valerijus Nikolajevičius Gvozdėjus (g. 1957.05.19, Vokietijoje). Iki 1982 m. gyveno Sibire. 1979 baigė Omsko valst. un-tą, specialybė filologas, rusų kalbos ir literatūros dėstytojas. Novosibirsko ir Charkovo un-tų doktorantas, 1984 m. apsigynė filologijos mokslo kandidato laipsnį. Dirbo mokslo leidykloje. Nuo 1986 m. dirba Astrachanės un-to katedroje, tyrinėja A. Čechovo kūrybą, skaito 19 a. rusų literatūros ir kultūros kursus. Į jo paskaitas ėjo visi, net dvejetukininkai ir blondinės. Jo pokštai eina iš lūpų į lūpas per studentų kartas. Hobi: muzika, dainavimas, gitara, literatūrinė kūryba.

Išleido tris poezijos rinkinius. Pirmuoju fantastikos kūriniu buvo apsakymas „Gretimas kambarys“, išspausdintas 2009 m. liepos mėn. “Jeigu” žurnale (rus.).

Apgyvendintas kosmosas krūptelėjo. Į Galaktikos erdves, po eilinio girtavimo laikotarpio, išėjo piratas Juodoji Barzdelė.

Ta žinia krovininį laivą „Ledinukas“ pasiekė atliekant transgalaktinį reisą. Ekipažas ne juokais sunerimo.

„Ledinukas“ – kilometrų ilgio refrižeratorius. Jo begaliniuose triumuose paprastai vežiojo greitai gendančius produktus. Šiandien jis iki viršaus buvo prikautas vištų krūtinėlių, kurios nepaprastai patiko Urlo sistemos vychuchrams.

Tačiau vištienos krūtinėlių mėgėjas buvo ir Juodoji Barzdelė. Piratui jos – šventas dalykas. tad krūtinėlių eksportą į kitas sistemas jis priimdavo kaip asmeninį įžeidimą. Vežėjams, be abejonės, buvo žinoma jo silpnybė.

Bendrai imant, krovininio laivo įgula iš susitikimo su piratu nelaukė nieko gera. Tad visi tik meldėsi – praneški pro šalį, Viešpatie...

Užbaigus eilinį šuolį, išeinamojoje į įprastąją erdvę zonoje, kur nesunku surengti pasalą, „Ledinuko“ šturmanas panoraminiame ekrane pastebėjo Juodosios Barzdelės flotilę. Ją sudarė trys greitaeigės fregatos, kurių pavadinimai „Dūdmaišis“, „Šerdesas“ ir „Laužtuvėlis“. Jų išvaizda jau senai buvo žinoma kiekvienam kosmolakūnui.

Nuskenavęs „Ledinuką“ ir taip išsiaiškinęs, kokį krovinį gabena į Urlą, Juodoji Barzdelė įsiuto.

Pagrindinis šiuolaikinio žvaigždėlėkio elementas – kvantinis erdvės kreivintojas. Šio revoliucinio įrenginio išradimas leido žmonijai palikti Saulės sistemos ribas ir pradėti tolimojo kosmoso įsisavinimą.

Veikiama kreivintojo, erdvė įgaudavo stipriai suspaustą grauženą ir palengvindavo bet kurio jos taško pasiekiamumą. Tūkstančių šviesmečių atstumui įveikti pakakdavo dienų ir savaičių. „Krienas“, - švelniai prietaisą vadino patyrę kosmolakūnai. Spaceships

Tačiau liko problema, kad periodiškai, išeinant į paprastą erdvę, buvo būtina kreivintoją įkrauti. „Ledinuko“ jis buvo visiškai tuščias. O pasprukti nuo pirato naudojant raketinius variklius – „pėsčiomis“, kosmolakūnų žargonu, - neįmanoma.

- Krovinių skyrių išhermetinimo grėsmė, - be emocijų informavo kompiuteris.
- Atrodo, kad mūsų krūtinėlė bus gerokai labiau atvėsinta... – tyliai tarstelėjo šturmanas. – iki trijų kelvinų. Iki vidutinės kosmoso temperatūros.
- Vargu bau... – sunkiai atsiduso prekybos agentas. – Visą krovinį suvartos Juodoji Barzdelė.
- Mūsų krūtinėlė neatiteks piratui! – kapitonas trenkė kumščiu per terminalą, sukeldamas pakvaišusį indikatorių mirguliavimą.

Visi nevalingai įsispoksojo į juodą barzdelę, puošusią pirato nosies galiuką, - nuo jos, tiesą sakant, ir kilo kosmoso baisūno pravardė.

Juodoji Barzdelė, vos suvaldydamas krūtinėje kunkuliuojantį pyktį, iškošė pro dantis:
- Skelbti jums ultimatumą!

Su raštingumu kosmoso baisūnui, reikia pasakyti, buvo prastai. Liežuvis neapsiverstų Juodąją Barzdelę pavadinti intelektualiu piktadariu.

„Tai b..bukas...“ – mintyse atsiduso Vaikščiojantis Skeletas, dešinioji Juodosios Barzdelės ranka. Jis buvo gerokai labiau išsilavinęs, tačiau neturėjo vado charizmos, kuriam nebūtina ir net kenksminga būti intelektualu. Charizmatiniai lyderiai pasinaudoja kitomis ir gerokai efektyvesnėmis priemonėmis.

- Jūs lygiai trys minutės, - piktai pridūrė Juodoji Barzdelė. – Nepasiduosite, imsiu abordažu. Va!

- Krovininis laivas didelis, - priminė Vaikščiojantis Skeletas.
- Ekipažo visai nieko. Ir jau pridarė į kelnes. – Juodoji Barzdelė plėšriai vyptelėjo.
- Taip tai taip, - linktelėjo Vaikščiojantis Skeletas. - Bet vis tik...

Išeidamas iš valdymo kabinos, ketindamas perleisti vieną kitą stiklinaitę kajutėje, piratų vadas pamanė, kad būtina pagalbininkui pakelti nuotaiką:
- Laikyk pistoletą uodega!

„Atvirkščiai, b..bukas“ , - mintyse atsiduso Vaikščiojantis Skeletas. Susiraukęs jis perbėgo klavišais. Prieš jį buvo ginkluotės sistemų kompiuteris. Ir Vaikščiojantis Skeletas įkėlė viso abordažinių robotų komplekto aktyvavimo programą.

- Abordažas?! – „Ledinuko“ kapitonas džiugiai patrynė rankas. – Puiku!

Prieš tai jis vadovavo kariniam laivui. Kartais pasiilgdavo karštų dienelių. Tačiau įgula nepritarė tokiam entuziazmui. Antrasis pilotas atsargiai pastebėjo:
- Jų jėgos pranašesnės.
- Kiekvienas admirolas turi kontr-admirolą! – atšovė kapitonas, akivaizdžiai būdamas kažkokiame savame pasaulyje. – Visiems ruoštis kovai!
- Turim tik rankinius blasterius, - abejodamas tarstelėjo šturmanas.
- Geriau garbingai žūti, nei pasiduoti priešui! – užtvirtino kapitonas.

Sprendžiant iš įgulos veidų, šiuo klausimu buvo ir kitokių nuomonių. Jų kapitonas neklausė. Jis išėjo iš valdymo kabinos – matyt, tuo pačiu reikalu, kaip ir Juodoji Barzdelė.

Vargiau pravalęs gerklę, šturmanas pasisuko į prekybos agentą:
- Jei kas ir gali mus išgelbėti...

- Abordažo robotai pasiruošę šturmui, - raportavo Vaikščiojantis Skeletas.

Juodoji Barzdelė neatsakė, Sustingusiu žvilgsniu piratas žvelgė į ekraną:
- Ką jie daro!... – sustenėjo kosmoso baisūnas.

Vaikščiojantis Skeletas padidino vaizdą. Širdį draskantis vaizdelis. Iš krovininio laivo šliužo išsviedė apie toną vištos krūtinėlių – sušaldytų, vakuuminiame įpakavime, plačiai.

Oras akimirksniu sustingo šerkšnu ant „Ledinuko“ korpuso. Krūtinėlės išsilakstė į visas puses.

Grėsmingasis piratas mėšlungiškai, su įtampa, nurijo seiles. Jo akmeninė širdis neištvėrė.

- Surinkti!- riktelėjo, pirštu stuksendamas į ekraną. – Nedelsiant! Visas iki vienos!

Piratų flotilė panaudojo ir žmogiškuosius, ir technologinius resursus. Į priekį patraukė abordažo robotai, gavę neįprastą užduotį.

„Ledinukas“ tuo tarpu spėjo sukaupti energiją. Atsirado galimybė pasprukti.

Kapitonas, skaudama širdimi, davė įsakymą. Antrasis pilotas įjungė „Krieną“.

- Tik tona! – prunkštelėjo prekybos agentas. – Tačiau liko nepaliesta milijonai tonų. Vaikinai, vaišinu gėrimu, visai įgulai! Kiek telpa! Nuskridus.