|
Vladimiras Maryševas. Šalutinis poveikis
- Taip nieko ir nepasakysi? Ania į krepšį sumetė likusius daiktus ir, prikandusi lūpą, atsitiesė. Na, ką gi... Iki paskutinės akimirkos tikėjausi, kad tai tau praeis, - tarsi blogas sapnas, tarsi liga. Bet tapai visai svetimas, šaltas, bejausmis. Kasdien vis labiau tolsti, su manimi elgiesi tarsi aš... jos balsas suvirpėjo, - ... tarsi aš būčiau žemesnė būtybė. Tad todėl... Ji norėjo dar kažką pridurti, tačiau tik plykstelėjo ir, kad neįsirėktų, paskubėjo išlėkti pro duris. Vadimas net nepasisuko į Anios pusę, kad ją sulaikytų. Palydėjęs ją abejingu žvilgsniu, perėjo per kambarį ir atsisėdo ant sofos, žvelgdamas tiesiai prieš save. Žemesnioji būtybė, - pasakė jo jau buvusi mergina, neįsivaizduodama, kaip arti tiesos ji buvo. Ketino tik išrėkti į veidą priekaištą, pliaukštelėti žodžiu, o išsakė pačią jų santykių esmę. Tik štai... Ji jautė tik savo skausmą ir būtų buvusi sukrėsta, sužinojusi, kad aukštesniajai būtybei ne lengviau. Visa prasidėjo prieš metus, kai jo smegenyse atrado retos formos auglį. Šansų išsigelbėti beveik nebuvo, tačiau jam neįtikėtinai pasisekė. Jis sužinojo, kad viename sostinės tyrimų institutų sukūrė vos ne stebuklingą preparatą matadaksą. Išbandė su gyvūnais ir ėmė dairytis savanorių. Ilgai ieškoti nereikėjo. Toliau viskas priminė fantastiką. Vadimą perspėjo, kad stebuklingas vaistas turi keistą šalutinį poveikį. Kūrėjai tvirtino, kad metadaksas padidina kai kuriuos smegenų ryšius, kurie pacientui sukelia nuolatinį intelekto stiprėjimą. Bandymai su gyvūnais parodė, kad jie greitai atsiremia į kažkokį barjerą, tačiau žmogui lauktas kur kas įdomesnis poveikis. Vadimas nesusimąstydamas pasirašė reikiamus dokumentus: jis nepaprastai norėjo gyventi, o baimintis kažkokių šalutinių poveikių, viena koja stovint kape, buvo juokinga. Be to nuo proto pertekliaus dar niekas nemirė... Eksperimentas pavyko. Auglys pradėjo trauktis ir per pora mėnesių visai išnyko. O šalutinis poveikis nepasireiškė. Metadakso kūrėjai Vadimui skyrė įmantrius testus ir skėsčiojo rankomis žvelgdami į rezultatus. Kad būtų jie žinoję, kad Vadimas juos apvyniojo aplink pirštą! Iš tikro tai jis pajuto pokyčius jau po 6 ar 7 injekcijos. Pradžioje nustebęs aptiko, kad dar vakar mėgstamos TV laidos ėmė jį erzinti savo kvailumu ir lėkštumu. Tada susidomėjo mokslo populiarinimo žurnalais,o vėliau perėjo prie grynai mokslinių. Vadimas stengėsi suprasti neparastų reiškinių esmę, tikslingai rinkosi problemas, į aklavietę nuvedančias pripažintus autoritetus, - ir jas išspręsdavo! Ir dar jis suprato: kad neliktų daugeliui metų bandomuoju triušiu, reikia apgauti eksperimentatorius. Ir tai jam nuostabiai pavyko. Jo intelektas tebesivystė ir vieną dieną Vadimas suprato, kad išaugo iš žmonijos. Žmonės liko žemiau, užsiėmę smulkiais, nuobodžiais, neretai tuščiais reikaliūkščiais, o jis buvo iškilęs virš jų ir žvelgė į juos tarsi pro kojas šmirinėjančias skruzdėles. Kurį laiką tai jam patiko. Jis jautėsi pranašu, pasirengusiu išsakyti Absoliučią tiesą ir nukreiti ištisas tautas vieninteliu teisingu keliu. Tačiau labai greitai įsitikino, kad jo visuotinės laimės receptai niekam nereikalingi. Žmonija buvo pernelyg netobula jų įgyvendinimui. Visagalystės pojūtį pakeitė nusivylimas. Vadimas pajuto, kad niekina žmones už jų silpnumą, prisirišimą prie žemiškų reikalų, nesugebėjimo asmeninių dalykų aukoti vardan spindulingos visų ateities. Tada atėjo vienatvės jausmas neįsivaizduojamos, neišmatuojamos. Jis pažvelgė į savo sielą ir pasibaisėjo, joje pamatęs šaltą, negyvą tuštumą. Kokia prasmė jaustis pusdieviu, jei net nėra su kuo pasidalinti mintimis, jei draugai ir kolegos šalinasi, laikydami tave pasikėlusiu, o merginos pabėga, kaltindamos beširdiškumu? Paniekos žmonėms jau nebuvo ją pakeitė baisus, viską išsiurbiantis liūdesys. Tikriausiai, tai jaučia sūnus palaidūnas, grįžtantis į namus. Kad išsivaduotų iš to liūdesio, Vadimui reikėjo arba pakeisti pasaulį po savimi, arba kažkada populiarios dainos žodžiais, palenkti save iki jų. Pirma buvo ne jo jėgoms. Liko antra.... Jis priėjo prie veidrodžio. Iš jo į jį pažvelgė keista sustingusi kaukė 22-mečio veidas, išdžiovintas per lengvai įgautos, todėl ir bevaisės išminties. Vadimas susikaupė ir su visomis smulkmenomis apžvelgė erdvinį savo smegenų modelį. Tada atrado ir mintyse išskyrė metadakso paveiktą sritį. Jis ją vadino genialumo salele ir pradžioje buvo įsitikinęs, ryšiai joje gali tik sudėtingėti. Tačiau kartą atėjo nušvitimas: tereikia jam panorėti ir salelės struktūrą galima sugražinti į pradinę, paprasčiausią struktūrą. Ir taip atsisakant visagalystės, kaip atsitiktinės, nereikalingos dovanos... Apie minutę Vadimas abejojo ir kažkurią akimirką buvo pasirengęs persigalvoti. Tačiau susitvardė ir valios pastangomis pertvarkė neuronų grandinę, taip ir nesugebėjusią atnešti laimę žmonijai. Tik žmonija to nepastebėjo... Papildomi skaitiniai: | |