Jaroslavas Kudlakas. Simbiozė

Ląstelė – tai elementari gyva sistema, gebanti atsinaujinti, susireguliuoti ir atsigaminti.
Biologija stojantiems į aukštąsias mokyklas

Žmogaus egzistavimo tikslas yra begalinis pažinimas, Visatos paslapčių atskleidimas. Mūsų šiame kelyje nesustabdys jokios kliūtys. Žmogiškojo organizmo tobulinimas – būtinas mūsų civilizacijos vystymosi etapas. Ir kartoju, niekas, ponios ir ponai, niekas negali įtikinti mane, kad yra priešingai!
Iš paskutinio Otto Bauerštaino1) žodžio teisme

Visiškai teisingai, mano vardas Sergejus Voznickis. Tasai pats. Ne, autografų nedalinu. Na, tarkim, todėl, kad nelaikau savęs labai svarbia persona. Aišku, buvau artimu Otto Bauerštaino draugu... Beje, kodėl „buvau“? Mano ir dabar puikūs santykiai su juo, nepaisant to, kad gyvename skirtinguose miestuose ir retai matomės. O mane pas jus atvedė noras papasakoti apie tuos du tūkstančiai …. metų pavasario įvykius. Noriu perspėti, kad nieko iš esmės nauja mano pasakojime neišgirsite. Dabar, kai apie fotochromines infuzorijas2) prirašyti ištisi mokslo darbų tomai, pakanka norimą informaciją išsitraukti iš interneto, - ir jau matote visus pasiekimus. Nesiruošiu kalbėtis apie pačias infuzorijas ir apie ažiotažą, tada apėmusį visą Žemės rutulį. Tiesiog neseniai susitikau su Otto, ir jis leido papasakoti apie tą įvykių pusę, kuri buvo likusi „už kadro“ Kodėl tik dabar? Na tai ir patys netrukus suprasite.

Turiu teisę pareikšti, kad, kaip sakoma, buvau prie pačių šio nepaprasto atradimo ištakų ir nemažai padariau, kad žmonės iš jo kuo greičiau gautų naudą. Taip, aš tapau Trečiuoju, tačiau niekas nežino, kad tai nutiko atsitiktinai ir labai pikantiškomis aplinkybėmis... Dabar viską sužinosite, tačiau pradžioje papasakosiu, kaip susipažinau su Otto Bauerštainu.

Mūsų draugystė prasidėjo nuo pirmųjų minučių universitete. Pavėlavę į įvadinę paskaitą apie genetiką. Mes s Ottu išsidrėbėme ant grindų prie pat įėjimo, nes laisvų vietų jau nebuvo. Profesorius rodė kažkokį dokumentinį video apie genetinių technologijų baisumus (aišku, tykančius ateityje). Kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo priešrinkimine „žaliųjų“ agitacija. Iš ekrano taip ir virto žmonės-pabaisos, bakterijos-žudikės ir išvaizdą pakeitę pomidorai, skirti nelaimingiems vokiečiu biurgeriams. Otto pasisuko į mane ir paklausė: „Ar nemanai, kad tai tikri kliedesiai?“ aš patvirtinau ir mes pasijuokėme iš ateinančios apokalipsės. Dabar man atrodo, kad būtent tie „pomidorai-žudikai“ ir nulėmė Otto mokslinės veiklos kryptį.

Kartu mokėmės kelis semestrus, o tada mūsų studentiški keliai išsiskyrė. Aš persivedžiau į žurnalistiką, o Otto nusprendė specializuotis genų inžinerijoje. Universitetą baigė puikiai, apsigynė daktarinę ir pradėjo dirbti „OCP Genetic Inc“. Jam pasisekė: įmonei reikėjo specialisto būtent citologijos ir molekulinės genetikos srityse. Otto gavo laboratoriją, kurioje tyrė vėžio ląsteles ir kūrė kovos su jomis metodus. Štai tada jam ir atėjo į galvą moksliniu požiūriu kreiva mintis, nieko bendra neturinti su darbu: sukurti visikai naują vienaląstį organizmą. „Tu supranti, seni, - sakė jis man besivaipydamas, - kadaise visi mikroorganizmai buvo primityvūs tarsi vėdėeriniai3) automobiliai. O tai, kad ląstelės organelos4) pasirodė anksčiau kaip atskiros gyvos sistemos, žino kiekvienas moksleivis. Jos susiliejo simbiozėje ir ėmė evoliucionuoti! Taip atsirado gyvūnų ir augalų organizmai. O kas, jei analogiškai sujungtume jau egzistuojančias ląsteles? Sukuriant kažką tarp gyvūno ir augalo? To dar niekas nedarė. Čia gali Nobelio premiją užsidirbti, supranti?“

Trumpiau sakant, Otto užsisėdėjo laboratorijoje tarsi grybas. Dirbo kiauras dienas ir naktis, užmetė darbo reikalus, dėl ko sulaukė krūvos nedidelių nemalonumų. Nepaisant nieko, savo tikslą pasiekė. Su užsitarnautu išdidumu vieną dieną visuomenei pristatė naują Ciliophora photochromeae Bauersteini infuzorijų rūšį. Tiesą sakant, pradžioje tie nauji mikroorganizmai domino tik specialistus. Gerokai smulkesni už įprastas infuzorijas, jie buvo gana paprastos sandaros ir išoriškai priminė plaukuotus chlorofilo prikimštus maišelius. Gyvybinę energiją jie gaudavo iš šviesos tarsi augalai, tačiau judėjo tarsi gyvūnai. Ir kartu į aplinką išskirdavo pakankamą kiekį deguonies. Tik štai „nobelio“ Otto negavo. Jis pavėlavo vos dviem mėnesiais – Šanchajaus genetikai Den Li-Čong ir Čžen Fei suspėjo anksčiau. Kinų švytinčios amebos sukėlė furorą mokslo pasaulyje, o Otto vaikščiojo liūdnas, tarsi Bunino5) apsakymai, ir keikė savo prakeiktas infuzorijas. Tada jis dar nesuprato, kad jo nesėkmė iš tikro buvo didžiausia sėkme.

Firma, kurioje dirbo Otto, iškart įvertino savo specialisto, verto Nobelio premijos, lygį ir faktiškai davė laisvę bet kokiems bandymams savo laboratorijoje, davusi labiausiai supratingus laborantus, o taip pat skyrė solidžias lėšas. Otto numojo ranka į „nobelį“ ir ėmė infuzorijoms kelti protą. Laboratorija beveik pakeitė jam namus, kas labai nepatiko Svetlanai Vikuninai, jo rusei draugei... taip, ji tapo Antrąja, tačiau prie to grįšiu vėliau.Ir štai kartą jis man paskambino ir pasiūlė susitikti.

- Kaip tik dabar, - pasakė jis, - mieste vyksta Viduramžių šventė. Imkim ir pabarškinkim kalavijais, kaip gerais senais laikais.

Nuo panašių pasiūlymų niekada neatsisakau. Susitarėme susitikti prie ringo, kur riterių turnyrų mėgėjai galjo už prieinamą kainą išsinuomoti ginkluotę ir iki valiai pamosuoti šaltu ginklu, o taip pat pademonstruoti savo margus apdarus, pažiūrėti atseit tikrų raitų riterių dvikovas, o tada pasiklausyti senovinės muzikos, paragauti Viduramžių virtuvės valgių ir nusipirkti įvairių rankdarbių, Viduramžių dvasia pagamintų pardavėjų-amatininkų. Tokios šventės buvo švenčiamos įvairiose šalies vietose, kol Bundestagas 202... metais nepriėmė įstatymo, draudžiančio privatiems asmenims turėti bet kokios rūšies ginklą. Jis buvo taikomas ne tik šaunamiesiems ginklams, bet ir visų tipų šaltiesiems ginklams, tame tarpe net ir dekoratyviniams durklams. Aišku, kad riteris be kalavijo jau ne riteris, todėl Viduramžių šventėms ir mugėms nebuvo lemta ilgai gyvuoti.

* * *

- Ateikite, vokiečiai! Paklausykite, ką papasakos bardai! Paskubėkite!
- Midus! Saldus midus! Vos trys taleriai už taurę!
- Tik mūsų palapinėje, o svetimšali, tavęs laukia visi Arabijos aromatai...
- Kelią hercogo šaukliui! Kelią!
- … o praeitais metais baronas fon Fercauzenas sulaužė ietį į Ostfrizo markgrafo krūtinę ir vos neišvertė jo iš balno, cha-ha...
- Rex in aeturnu-u-um vi-i-ive-e-e*)
- Patrauk savo purvinas letenas nuo mano kumpių...

Plati pieva greta senovinės tvirtovės mirgėjo stoginėmis ir palapinėmis. Juostuoti stiebai išdidžiai nešiojo besiplaikstančias vėliavas. Smilkalų kvapai maišėsi su anglių dūmais, virstančiais iš kalvių būdelių, o išlieto alaus kvapas neblogai derėjo su arklių mėšlo dvelksmu. Iki suplakto molio išmintais takais praeidavo, ryžtingai kliuksėdami purve, riterių su pilna ginkluote grupės – mugės sargyba. Palapinių miestelyje knibždėjo įvairiausių žmonių – nuo apdriskusių vargšų, kaulijančių smulkių pas pirkėjus ir nuolat gaunančių niuksus nuo pardavėjų, iki elegantiškų damų nėriniuotomis suknelėmis, atsargiai pakeliančių padalkus, kad nesusiteptų purvu ir mėšlu. Centre, aikštelėje, plaikstėsi ugnies liežuviai, dainavo, virto kūlvirsčių ir visaip išsidirbinėjo balaganų meistrai. Prie giraitės, mugės pakraštyje, jėgas bandė lankininkai ir arbaletininkai, kurie šauniai įsodindavo strėles į storus medinius taikinius. Už nešiojamos katedros, vos neiškišdamas liežuvio iš įsitempimo, darbavosi kaligrafas, papiruse ir pergamente užrašinėdamas išmintingus senovės posakius. Sankryžos liepsnojo laužai, virš kurių ant iešmų pamauti kepė rausvi paršeliai, burbuliavo katilai su viralu ir į akis lindo įvairiausios dešros. Ruošiamų mėsų kvapai kilo iki dangaus.

Išsiaiškinęs palapinių labirintus ir kelis kartus išsisukęs iš įkyrių kvieslių, pasiekiau turnyrinę aikštelę. Otto jau laukė manęs, sėdėdamas ant grubiai sukalto suolo prie didelio stalo ant kurio buvo sukrauta krūva įvairiausios ginkluotės ir riterių įrangos. Apsirengęs buvo suglamžyta kirasa6), ant kojų dulsvai blykčiojo geležiniai antkeliai, rankos žvynuotose pirštinėse ryžtingai spaudė ilgo, į žemę įsmeigto kalavijo rankeną, o iš po antveidžio matėsi plati šypsena.

- Sveikas, seni! - linksmai tarė Otto rusiškai savo nepakeičiamu akcentu. - Na štai, vilkis šitą!

Pamosavau jam ranka ir ėmiau apžiūrinėti ant stalo sumestą ginkluotę.

- Tu kvaila kiaulė-šuo9)! - trykšdamas gyvenimo džiaugsmu tęsė Otto ta pačia, vadinkim, rusų kalba. - Tu pavėlavai! Na štai, kas tai?
- Taip, pavėlavau, pardon. Ką, per tą laiką buvo sprendžiamas pasaulio likimas?
- Na ką tu, - ant savo suolo susimuistė Otto. - Pasaulis – stabilus dalykas, jį ne taip lengva apversti...
- Vadinasi, daugiau Archimedas mums ne rodiklis? - paklausiau, lįsdamas į ilgus šarvus.
- O tu beje žinai, kad jei Archimedas tikrai būtų pabandęs apversti Žemės rutulį, jam būtų prireikę sverto, kurio ilgis ...
- Sto-o-op! Tik nekimšk man skaičių, aš kaip tik šiandien straipsnį apie ekonominę krizę rašiau, - pasakiau, užsimaukšlindamas kūgio formos šalmą su tarpuakio sutvirtinimu. - Nuo skaičių jau protas aptemo, iš galvos išėjo, grįžti nesutinka. Sakė, rytoj sugrįš. O kodėl aš tavo mašinos prie įėjimo nemačiau?
- Taigi ją Svetkai atidaviau, tegu naudojasi, - paaiškino Baueršteinas ir išrovė kalaviją iš žemės. - Man jos šiandien vis tiek nereikia. Aš apie mašiną, ne Svetką. Na, kaip gyvenimas? Kaip darbas?
- Siaubas su šautuvu ir skrybėle... Norėjau pasakyti – normaliai. Pasakyk man sąžiningai, tu man draugas ar mokslininkas, visokiose chemijose mirkytas?

Ir taip ilga Otto fizionomija ištyso iki galimų ribų.

- Tarytum … draugas, - atsargiai atsakė. - Tu čia ką, šiaip?
- Na, jeigu jau draugas, - iškilmingai padariau išvadą ir paėmiau sunkų kovinį kirvį, - tai man nedelsdamas paaiškinsi, kodėl pasikvietei, o didysis biologe Baueršteine!
- Koks jau aš tau didysis? - mažumėlę suirzo Ott ir pakėlė gerokai apdaužytą skydą su Maltos kryžiumi. - Kas aš, Darvinas? Kiuvjė7?
- Na gerai, nesikuklink! Kap ten filme „Šuns širdis“ sako> Velso herojai palyginus su jumis visiškas niekas...
- Iš Velso ir girdžiu. Ir aplamai, neerzink manęs prieš kovą. Pats žinai – pavojinga.

Prie ringo pamažu rinkosi žiopliai. Ant kairės rankos užsidėjau mažą lengvą skydą, netrukdantį laikyti kirvį abiem rankomis, ir pažvelgiau į Otto. Mano draugužis jau nuėjo į turnyrinės aikštelės centrą ir stovėjo, pažaisdamas kalaviju. Šypsena dingo nuo jo veido. Beje, taip būdavo visada. Otto labai rimtai žiūrėjo į bet kokias dvikovas – kad ir biliardo, kad ir riterių turnyro, kad ir interneto forume.

- Tu užmigsi ilgam, žurnaliste – agresyviai tarė jis ir kalaviju ant žemės nubrėžė plačią kreivę. - Už šio brūkšnio tavęs laukia mirtis!
- Jei nori likti sveikas, ginkis! - šūktelėjau ir žengiau į aikštelę. - Otto iš Baueršteinų giminės, turiu garbę pulti tave!

Sulig tais žodžiais aš mostelėjau kirviu ir su žvėrišku šūksniu puoliau Otto. Tačiau tasai vikriai išsisuko ir apsisukęs kalavijo plokštuma trinktelėjo per mentes ir partrenkė mane keturpėsčią. Žiūrovai ėmė ploti.

- Smūgis! - krioktelėjo jis atšokęs.
- Smūgis, neneigiu, - pripažinau sunkiai keldamasis ir keldamas kirvį. - Dabar tu.

Otto pasiėmė kalaviją patogiau ir, pašokinėjęs vietoje, užsimojo.

- Beje, - šūktelėjau jam, - kaip ten tavo infuzorijos?

Klausimas paveikė. Otto susimėtė; ir aš jam su malonumu trenkiau į patį saulės raizginį. Baueršteinas aiktelėjo ir atšlijo. Kirasoje pasimatė gili įduba, o publika išleido pagarbų „O-o-o!“ Iš palapinės, papuoštos liūtais ir vienaragiais, iššoko ginkluotės savininkas:
- Ei jūs! - užkriokė jis. - Ką, apžvėrėjote? O kas taisys?
- Ramiai, - atsišaukė Otto, nežymiai pridusęs. - Viena įdauža daugiau, viena mažiau. Jei turi pretenzijų – skambink mano draudikui. O šarvus nors kartais reikia išlyginti savo sąskaita!

Kalvis sumurmėjo kažką neaiškaus užvažiavusių dvarponių, plėšiančių paprastus amatininkus, adresu, ir vėl sulindo po uždangalu, o Otto pasisuko į mane.

- Nesirūpink, - pasakė, bandydamas geležine pirštine nusišluostyti prakaitą, - jo venecijietiškas antkrūtinis sveikas, o jei kas – sumokės draudimas. Tęsiam. Tavo smūgis, valdove.

Ir Otto vėl iškėlė ginklą.

- Pasakyk man, o jaunuoli, iš kur traukei, kad kalbus bus būtent apie infuzorijas? – paklausė jis ir užėmė gynybinę poziciją.

Paėmiau kirvį kita ranka ir ėmiau lėtai supti varžovą ratu.

- O apie ką daugiau tu gali kalbėti, laboratorijos kirmine?

Sulig tais žodžiais puoliau. Baueršteinas atšoko, atrėmė smūgį skydu ir, atstūmės mane, pabandė iškart pulti, tačiau sugebėjau išsisukti. „Abu pro šalį!“ – atsklido iš žiūrovų. Mes vėl sustojome vienas prieš kitą, pašokčiodami ir dairydamiesi iš už skydų.

- Kaip tu galvoji, - netikėtai paklausė Otto, - jei yra galimybė suteikti laimę žmonėms prieš jų norą, paaukoti tūkstančius vardan visos žmonijos gerovės, ar tai verta?
- Apie ką tu čia?

Vietoj atsakymo mano draugas pabandė kalaviju atskirti mano galvą. Laiku suspėjau pritūpti ir, nematydamas kitų variantų, spyriau batu į blauzdą, kiek žemiau kelio. Otto krioktelėjo, aš puoliau ant jo ir parverčiau. Mes griuvom ant žemės ir nusiritome, visai ne riteriškai vienas kitą pakumščiuodami. Žiūrovai ėmė švilpti ir kvatoti, o iš palapinės vėl išbėgo kalvis:
- Išskirkit juos! Taip negalima!

Tačiau jau mes patys išsiskyrėm ir nušliaužėm į skirtingas puses. Publika palydėjo pašaipiais aplodismentais. Otto nusiėmė šalmą, nusitraukė pirštines ir sviedė ant žemės:
- Matai, tu vis dar žurnalistas. Visuomeninės nuomonės žinovas, na ir tarsi jos kūrėjas, taip? Tu perskaitei krūvą visokiausios literatūros, diskusijose šunį suėdei, tai jau tiksliai...
- Na, ką tai dėl...
- Tuoj paaiškinsiu. Pasakyk tiesiai: ar gali žmogus dėl akivaizdžios naudos visiems atmesti moralės normas?
- Ir įstatymus kartu, greičiausia?

Otto atsiduso ir atsistojo:
- Apie tai jau nekalbiu...

Aš patylėjau apgalvodamas atsakymą, tada atsistojau ir ėmiau nusiiminėti šalmą bei šarvus. Žiūrovai suprato, kad muštynių nebus ir pradėjo skirstytis. Otto žiūrėjo į mane ir laukė. Galiausiai išsilaisvinau iš šarvų ir prakalbau:
- Bet kokia gerovė yra santykinė. Atradęs atominę energiją, greičiausiai nemąstė apie Černobylį ir Hirosimą, o Ciolkovskis greičiausiai būtų nuliūdęs, Raudonojoje aikštėję išvydęs balistinių raketų paradą. Alfredas Nobelis (Otto ironiškai vyptelėjo) norėjo palengvinti kalnakasių darbą, o pagarsėjo kaip galingo ginklo išradėjas. Visi tie svarstymai labai banalūs. Ir bendrai, viskas priklauso nuo eilinio atradimo esmės. Štai tu, ar įsitikinęs jo nauda ir saugumu? O tai, žiūrėk, ne taiką jis mums atneš, o kalaviją! – paskelbiau ir ant stalo sumečiau krūvą riterio ginkluotės.

Otto pasakė, kad jis absoliučiai niekuo neįsitikinęs. Tada užsikirto ir paklausė, kaip aš susivokiau apie eilinį atradimą. Savim patenkintas vyptelėjau ir atsakiau, kad, atseit, jo toks suokalbiškas veidas, kad tik fotochrominė infuzorija būtų nesupratusi. Tada Otto ėmėsi mąsliai atsisegioti kirasą.

- Važiuojam, - staiga tarė.
- Kur?
- Pas mane, į laboratoriją.
- Ką, dabar?
- Taip, nedelsiant, - Otto pabeldė šalmu į stalą kviesdamas kalvį. – Tokį dalyką parodysiu – apsiversi.
- O argi ten įleidžia pašalinius?

Otto teatrališkai išsišiepė:
- Savo laboratorijoje pats sprendžiu, ką leisti, o ką ne. Kol kas aš, - pridūrė daugiaprasmiškai.
- Važiuojam, - neužtikrintai sutikau. Tiesą sakant, man nelabai patiko kažkoks blizgesys Baueršteino akyse.

Mes atsiskaitėme, perėjome knibždantį turgų ir, lydimi visos triukšmų ir kvapų simfonijos, patraukėm link tramvajaus stotelės. Otto žvaliai švilpavo kažkokį seną motyvą, o aš laukiau prisilietimo prie šiuolaikinės genų inžinerijos paslapčių. Tramvajaus ilgai laukti neteko. Sulipome į vagoną ir susėdome ant šoninių sėdynių. Tačiau, prieš užsidarant tramvajaus durims, galutinai atskiriančioms mus nuo Viduramžių, spėjom išgirsti, kaip pagrindinėje scenoje, permušę susižavėjusius publikos šūksnius, trenkė gongas ir galingai sugaudė milžiniškos dūdos-biuzinos. Koncertą pradėjo garsusis senovinės muzikos ansamblis „Corvus Corax10)“,

* * *

Pamažu vakarėjo, ir laboratorijos korpusas buvo apytuštis. Mes praėjome apsaugą (uniformuotas žmogus linktelėjo pasisveikindamas) ir nusileidome į švarų erdvų pusrūsį, kuriame Otto atrakino duris koridoriaus gale. Laboratorija atrodė įprastai – lentynos su chemijos indais, instrumentai, mikroskopai ir kažkokie paslaptingi elektriniai prietaisai. Per šią patalpą perėjome nestabtelėdami, ir tada Otto atrakino antras duris. Sprendžiant iš kvapo, čia buvo laikomi bandomieji gyvūnai. Taip ir buvo, tik jų buvo nedaug: keli narveliai su baltosiomis pelėmis, pustuzinis triušių ir pora dešimčių pelių. Tada pasirodė besančios ir trečios durys, kurias Otto atrakino jau ne raktu, o skaitmeniniu kodu.

- Sveiki atvykę į aukštųjų technologijų pasaulį, - šyptelėjęs ištarė jis, ir mes įėjome į genų inžinerijos šventovę.

Nuostabus dalykas, tačiau aš iš tokios vietos tikėjausi daugiau. Tuo tarpu ši patalpa pasirodė besanti paprasčiausia laboratorija, tik be langų, o prietaisai buvo visai neatpažįstami. Išvydęs mano nusivylusį žvilgsnį, Otto pareiškė, kad man reikia mažiau žiūrėti Holivudo filmų. Bet aš ir be jo jau žinojau, kad kinas ir tikrovė labai skiriasi.

- Bendrai tai, - pridūrė Otto, - į čia reikia užeiti specialia apranga, tačiau dabar vakaras, nieko nėra, ir niekas nieko nesužinos. O tada aš apšvitinsiu patalpą dezinfekcijai, ir viskas bus OK.

Jis stumtelėjo man taburetę, o pats nuėjo į kitą kambario pusę, kur ėmė skambčioti kažkokiais užraktais. Galiausiai grįžo su tinkleliu uždengta dėže.

- Štai, - pasakė, statydamas dėžę ant stalo. – Aš ją nuo savo laborantų specialioje spintoje slepiu. Ten yra ir šviesa, ir ventiliacija. Ta-da! – sudainavo „Windows“ sistemos maniera ir atidengė tinklelį.

Pradžioje net nesuvokiau, kas tai. Drožlėse ant dugno miegojo susirietusi į kamuoliuką baltoji pelė. Tai yra balta ji buvo kadaise, jei spręsim pagal išlikusį pokailį. Dabar visas jos kūnas nuo nosies iki uodegos galiuko buvo stebinančios žalios spalvos, tarsi fosforizuotų! Žalia pelė

- Tai kolosalu, seni! – tiek tesugebėjau išspausti. – Kuo tu ją nudažei?
- Idiotiškas! – pyktelėjo Otto savo negrabia rusų kalba. – Visai nieko nesupranti? Juk žinai, su kuo užsiimu!

Pliaukštelėjau delnu sau per kaktą:
- infuzorijos, po velnių, kaip iškart nedašilo! Tu ką, jai sušvirkštei savo vienaląsčių kultūrą?
- Būtent, - linktelėjo Otto. – Jei nori, paimk į rankas – ji visai naminė. Nebijok, neužkrės.

Išėmiau pelė iš narvelio. Pabudinta ji tupėjo ant mano delno ir dairydamasi krutino ūsus. Jos akys priminė mažus smaragdus. Tada ji staiga vikriai, tačiau neskausmingai įkando man į pirštus.

- Tu jai patikai, - nusišypsojo Otto. - Beje, jos vardas Nataša.

Jumoro jausmas pas Otto kartais pasireikšdavo labai pastebimai. Aš prunkštelėjau, iškart įsivaizdavęs vieną savo pažįstamą. Tada paleidau pelę ant stalo. Ji pritūpė ir letenėlėmis ėmė trinti savo smaragdines ausis.

- Na gerai, - tariau, iki valiai prisižiūrėjęs Natašos. – Tu ją padarei žalia ir įrodei, kad fotochrominės infuzorijos gali gyventi pelės kūne, teisingai supratau?
- Įsitikinęs, kad ne tik pelės kūne. Ir reikalas visai ne žalioje spalvoje. Tuoj tau viską papasakosiu.

Ir Otto man papasakojo nepaprastą istoriją.

Po to, kai „nobelis“ nuvažiavo į Kiniją, jis ketino mesti darbus su fotochrominėmis infuzorijomis. Tačiau velniškai gaila buvo praleisto laiko ir jėgų. O be to, kažkur pasąmonės lygmenyje Otto jautė šių chlorofilinių plaukuotųjų svarbą. Jei trumpiau, tai jis užsiėmė savo vienaląsčių tobulinimu. Po ilgų terlionių jam pavyko gauti gana įdomius rezultatus. Infuzorijos kaip ir anksčiau priklausė nuo šviesos, tačiau dabar dauginosi tik 35-40o C temperatūroje, o be to, joms buvo būtini gyvuliniai riebalai. O pačios į aplinką išskirdavo deguonį ir didelį kiekį atliekų sudėtingų organinių junginių pavidalu. Ir tada Otto suprato, kad jis nė karto nepabandė išsiaiškinti, kaip elgsis infuzorijos aukštesniojo daugialąsčio organizmo viduje. Tada suleido pelei injekciją ir ėmė laukti. Jo žodžiais, po kelių dienų pelė pakeitė spalvą. Dabar jau kalbų apie darbo su infuzorijomis nutraukimą būti negalėjo. Vargšė Nataša! Ko tik su ja neišdarinėjo šis sadistas! Gal tarp jūsų atsiras vivisekcijos priešininkų, tad iškart praleisiu šią pasakojimo dalį ir pereisiu tiesiai prie rezultatų. Štai ką išsiaiškino biologijos mokslų daktaras Otto Baueršteinas.

Fotochrominės infuzorijos lengvai prisitaiko prie žinduolių ir paukščių organizmo, tačiau žūsta patekusios į reptilijas, žuvis ir kitus šaltakraujus gyvūnus. Atsidūrusios kraujyje, jos po trumpo adaptacinio laikotarpio ima audringai daugintis, įsikurdamas kapiliaruose poodiniame sluoksnyje. Būtent tuo ir paaiškinama ryškiai žalia odos spalva. Priežastys paprastos – infuzorijoms reikia šviesos, tad jos ir skverbiasi prie paviršiaus. Tačiau jos visai nėra parazitais šeimininko kūne, o atvirkščiai! Jos aprūpina kraują deguonimi ir įvairiausiomis naudingomis medžiagomis, o mainais reikalauja tik trupučio riebalų ir aminorūgščių, kurių kiekis natūraliai atstatomas su maistu. Šio reiškinio prigimtį dar reikia išsiaiškinti, tačiau viena aišku: Ciliophora photochromeae Bauersteini tikrai gali pasitarnauti žmonijai.

- Kad tu būtum matęs, - į mane akis vartė Otto, - ką išdarinėjo ši pelė! Aš įleisdavau ją į akvariumą, ir ji po vandeniu niurksojo 5 ar 10 min., o tada išlipdavo prie lempos ir nuo jos pasikraudavo tarsi baterija. Aš maitinau ją nuodais, tačiau visus juos absorbuodavo infuzorijos ir išskirdavo per inkstus kartu su šlapimu. Aš ją užkrėsdavau ligų mikrobais, tačiau jie žūdavo ir be pėdsakų išnykdavo, o pelė gyveno!
- Tad tu manai, - paklausiau, - kad šitie vabalėliai gali taip pat laisvai įsikurti ir žmogaus organizme?
- Paprastai!
- Ir taipogi bus naudingos? Papasakok tai savo bobutei!
- Galiu galvą guldyti! Nors dabar ant stalo. Kur tavo kirvis?
- O kodėl nenori to paskelbti kompetentingiems žmonėms? Tai reikia paviešinti, reikia iš tikro parodyti tavo žaliųjų kirminų naudą!
- Tu ką, protą pametei? – nustebo Otto. – Juk pas mus vėžio negydo, jei šalutinis poveikis yra sloga! Be to, pagalvok, kiek laiko praeis, kol gausiu leidimą jas naudoti žmonėse. Jei iš viso gausiu. Ne, bet kada nors tiems pseudomoksliniams asilais kai kas dašils...
- Tik gaila, tais puikiais laikais neteks gyventi nei tau, nei man... Tad tu nori, kad apie jas parašyčiau? Galima, žinoma, tačiau ar bis kam įdomu...
- Įdomu, dar kaip! Tai akivaizdu. Tačiau paprastam žmogui labai neįtikėtina. Ir juk net aš nežinau tiksliai, kaip jos elgsis žmogaus organizme, supranti? Geriau išbandykime su savimi, ką?
- Ką-ą-ą?
- Leisk, aš tau adatytę suleisiu! Tai bus nepaprasta, garbės žodis! Pastebėsiu tave, viską išsiaiškinsiu, užfiksuosiu, geresnių įrodymų ir nereiks...
- Ei, tu šitą, baik! Trauk šalin švirkštą!
- Na gerai jau...
- Nieko negerai! Eisiu jau geriau... Turi Natašą, su ja ir eksperimentuok...

Namus pasiekiau tik pirmą nakties. Miegojau labai prastai, sapnavosi visokios bjaurastys: milžiniškos žalios žiurkės, šaknimis į žemė įaugę žmonės ir šarvuotos infuzorijos su kalavijais vietoje plaukelių.

* * *

Iš teismo proceso protokolo

Teisėjas: Liudininke Arminai Šulcai, ar jums žinoma, kad teisme privalote kalbėti tiesą, tik tiesą ir nieko daugiau, išskyrus tiesą?

Liudininkas: Taip, jūsų kilnybe.

Teisėjas: Kokiomis aplinkybėmis susipažinote su Otto Baueršteinu?

Liudininkas: Dirbau jo laborantu. Firma „OCP Genetic Inc“ pasiuntė mane pas jį stažuotei.

Teisėjas: Kaip atsitiko, kad minėti mikroorganizmai paplito tarp gyventojų?

Liudininkas: Taigi mes to ir siekėme... Trumpiau kalbant... Otto.. na, mūsų šefas... jis mums viską paaiškino...

Teisėjas: Ir jo paaiškinimus palaikėte įtikinamais?

Liudininkas: Maža to! Jūsų kilnybe, aš gerai gaudausi biologijoje ir pasirengęs guldyti galvą už pono Baueršteino padarytų išvadų teisingumą!

Teisėjas: Kaip platinote mikroorganizmus?

Liudininkas: Sergejus Voznickis pirmasis suprato, kad savanorių reikia ieškoti tarp žemiausių socialinių sluoksnių. Bendrai, turiu pasakyti, kad jei ne Sergejus su jo pasiaukojimu, jei ne jo energija, altruizmas ir neapsimestinis entuziazmas, sumanymas mums vargiai būtų pavykęs. Pirmiausi jis užsiėmė verbavimu tarp bomžų ir narkomanų. Tokie dėl papildomos šimtinės pasirengę viskam, o mes juk siūlėme neblogus pinigus už dalyvavimą bandymuose. Žinoma, ne visi elgėsi taip ryžtingai. Daugeliu atveju žmonės baiminosi ir iškart išeidavo. Likdavo tik labiausiai nusivylę, kurie ir iš tiesų neturėjo ką prarasti. O pankai – tie patys su malonumu ėjo. Jie nuo pirmo karto, kai susitiko su šefu, iškart užsidegė ir ėmė klausinėti, kur tokių kvaišalų galima nusipirkti (juokas salėje).

Kaltintojas: Jūs atlikinėjote eksperimentus su žmonėmis iš žemiausių socialinių sluoksnių žinodami apie jų socialinį nesaugumą!

Liudininkas: Taip, ir mūsų infuzorijos juos gynė geriau už visus kvailus įstatymus, jei norite žinoti! Pažiūrėkite: Iš visų mūsų inicijuotų narkomanų priklausomybę išlaikė tik 3,5%. Likusieji išgijo! Žmonės tapo atsparesni ligoms ir nepalankiems poveikiams – jūs tai laikote blogiu?

Kaltintojas: Aš laikau, o kartu su manimi taip mano ir visa sveikai mąstanti visuomenės dalis, kad niekas neturi teisės atlikti bandymų su žmonėmis. Tai amoralu, mirtinai pavojinga ir nelegalu.

Liudininkas: Manau, niekas iš inicijuotųjų iki šiol dar nesusirgo ir nemirė. Nesuprantu, kuo mus kaltinate?

Gynėjas: Jūsų kilnybe, leiskite užduoti klausimą liudininkui.

Teisėjas: Prašau.

Gynėjas: Sakykite, ponas Šulcai, kodėl jūs pats neprisijungėte prie inicijuotųjų?

Liudininkas: Deja, neprisijungiau, ir tai laikau mano klaida. Pradžioje abejojau, o tada tiek panirau į darbą, kad apie nieką kitą ir negalvojau. Be to, man pavedė atlikti statistinę duomenų analizę, o tai įmanoma tik tada, kai analizuojantysis užima absoliučiai neutralią poziciją. Na šią klaidą aš dar ištaisysiu.

Gynėjas: Ar galite dalyvaujančius trumpai supažindinti su savo analize?

Liudininkas: Bendrai imant, viskas išdėstyta aktuose... Tačiau, jei trumpai, tai galiu paskelbti, kad į žmogaus kraują įvedus fotochrominių infuzorijų kultūrą kyla labai naudinga organizmui simbiozė. Daug kartų sustiprėja pasipriešinimas nuodams, infekcijoms ir radiacijai, gerokai pagerėja metabolizmas, sustiprėja ištvermė. Organizmas visiškai išsivalo. Daugelis bjaurių įpročių dingsta, žmogus tampa fiziškai stipresnis ir tuo pačiu ramesnis... Na čia reikia atlikti dar daug tyrimų, mes dar nesuprantam nė trečdalio reiškinių

Kaltintojas: Nesuprantate, o su žmonėmis eksperimentuojate. Ponios ir ponai, aš turiu pareikšti, kad prieš poną Arminą Šulcą iškelta kriminalinė byla kaltinant dalyvavimu nusikalstamame sumanyme, kriminalinio kodekso ... straipsnis ... paragrafas ...

* * *

Nuo to įsimintino pokalbio laboratorijoje praėjo apie tris savaites. Otto visiškai dingo iš mano akiračio, kad mane, beje, nelabai nustebino. Aš pamaniau, kad jam nepatogu dėl nesėkmingo pabandymo atlikti eksperimentą su manimi. Vis tiek paskambins, nusprendžiau, ir užsiėmiau savo reikalais. Tačiau vietoje Otto netikėtai paskambino jo draugė Sveta ir paprašė atvažiuoti: aš vis tiek sėdžiu viena, Otto, kaip visada, kiurkso darbe, man nuobodu ir liūdna. Na, tą vakarą aš ir nuvažiavau.

Sveta sutiko mane jau būdama kiek linksmesnė. Ji buvo užsivilkusi gundančią palaidinę ir plonas juodas aptemptas kelnes. Savaime ja gėrėjausi.

- Ko įsispoksojai? – šyptelėjo Sveta. – Einam į virtuvę.
- Ladies first.
- Nu tu tiesiog kaip Bekingemas koks...

Sveta nuėjo pirma taukšėdama kulniukais per parketą. Net namie ji nešiojo batelius aukštais kulniukais ir darėsi makiažą. Sveta atrodė nuostabiai – neaukšta, tačiau puikios figūros ir kažkokia stangri. Ilgi šviesūs plaukai tankia banga krito jai ant pečių ir priminė liūtės garbanas, jei tik toji gali būti tokia švelni ir minkšta. Daugelis vyrų atvirai pavydėjo Otto, o ir aš tada neišvengiau Svetos apžavų. Kuo ir kaip ją sugebėjo sužavėti Baueršteinas liko paslaptimi, nes, kai jie susipažino, Otto dar tik baiginėjo universitetą ir šlove dar nekvepėjo. O ir Sveta nesidomėjo jo moksliniais reikalais. Ją aplamai mažai kas domino, išskyrus ją pačią.

- Na, sene, pasakok, kaip tasai, tavo niekas!
- Senė... – Sveta, čirkštelėjusi degtuką užsidegė ilgą moterišką cigaretę. – Čia t gerai pasakei. Nuo tokio gyvenimo aš iš tikro greitai sene virsiu.
- Kažko nepanašu, - aš pažvairavau į jos palaidinės iškirptę.
- Ne, aš ne apie tai turiu omenyje, - nusišaipė Sveta. – Tiesiog mano gyvenimas kaip reta kvailas...
- Ir kas gi tau nepatinka?
- Klausimai tavo tokie, kaip ir mano gyvenimas – kvaili! Sėdžiu visąlaik viena namuose. Namų ruoša ir televizorius – štai ir visi mano prasiblaškymai. Otto... beveik nematau. Jo dabar kita meilė – bakterijos.
- Ne bakterijos, o infuzorijos.
- Koks, po velnių, skirtumas. Jis per jas net nakvoti negrįžta. Atbėga, pamiega, pavalgo, bučkis – ir atgal į laboratoriją. Šiandien irgi paskambino, pasakė, kad grįš tik rytoj vakare.

Sveta atkimšo degtinės butelį, gurkštelėjo tiesiai iš kakliuko ir, nusipurčiusi, užsikosėjo.

- Aš jam vis zyziau, zyziau... Na, einam į kiną, į diskoteką, imkim, surenkim vakarėlį su kompanija... Aš juk kaip vienuolė gyvenu, daugiau jėgų nėra! O jis man vis tą patį beria: „Na, mopsiuk, tu gi žinai, kaip aš užsiėmęs, man visąlaik prietaisus stebėti reikia... Tu pati nueik kur tik nori, ok? Štai, imk pinigų...“ O kam man jo pinigai, man vyro reikia, vyro! Jis vakar grįžo puikios nuotaikos, aplink mane šokinėjo... Gėlių atitempė... – Sveta mostelėjo galva į didelę tulpių puokštę vazoje ant stalo. – Mes šauniai pavakarieniavome, jis taip linksmai kalbėjo, tiesiog kaip kadaise... Tada nuėjom miegoti. Ir viskas.

Netikėtai Sveta įsirėmė rankomis ant stalo priešais mane, pasilenkė ir karštai sušnabždėjo tiesiai į veidą:
- Tu gali sau įsivaizduoti, kad mes su juo tuo jau pusę metų neužsiėmėm? Tu sau tai įsivaizduoji?

Kelias sekundes ji man žvelgė į akis, jos ilgos blakstienos virpėjo. Tada ji kažkaip paniuro ir atsitraukė. Įsipylė sau degtinės į stiklinę ir pasakė, žvelgdama į sieną:
- Klausyk, na ir velniop tai. Pasigerkim šiandien. Gatavai. O tai siurbti vienai nusibodo.

Ir mes nusitašėme. Dieve mano, kaip mudu nusitašėme! Tolimesni to vakaro įvykiai beveik neišliko mano atmintyje. Miglotai prisimenu, kad aš jai įrodinėjau, girdi, Otto – didis mokslininkas, o visi genijai gyvena kažkur kitose vietose, tik ne pas save namuose. Kituose pasauliuose, štai! Tada išėjome į lauką pakvėpuoti grynu oru ir ėmėme suptis vaikų sūpuoklėse, beje, Sveta vertė ją sugauti, kai ji nuo jų iš eigos šoks. Įdomiausia, kad aš ją tikrai sugavau, tačiau mes atsidūrėm abu ant žemės. Mes neužsigavome, tik išsitepliojome nuo galvos iki kojų. Sveta raudojo stipriai mane apsikabinusi, ir kartais tarp kūkčiojimų nerišliai skundėsi. Aš ją guodžiau, ir glosčiau ne galvą, o kitas apvalainas vietas. Tada mes vėl kažkaip atsidūrėme kambaryje. Atsimenu, kaip Sveta reikalavo, kad nusimaučiau kelnes, nes jas, atseit, reikia išskalbti. Tada atsidūrėme ant sofos susisiaustę į rankšluosčius, gėrėme degtinę iš kakliuko, perdavinėjome vienas kitam butelį ir kvatojome tarsi nenormalūs ir laidos apie dirbtinį karvių apvaisinimą. Daugiau nieko neprisimenu.

Prabudau anksti ryte ant tos pačios sofos uždengtas dviem rankšluosčiais. Nuo pagirių viskas sukosi akyse, galva braškėjo tarsi pernokęs arbūzas, o dar ir vimdė. Kartu aptikau, kad guliu be kelnių, kurias radau ant krėslo atkaltės ir šlapias. Pasirinkimo nebuvo. Užsitempęs drėgnas kelnes ir vypčiodamas nuo galvos skausmo, žvilgtelėjau į miegamąjį. Sveta ramiai pūtė dūdą, galvą apsimuturiavusi antklode. Jos nežadinau. Stengdamas netriukšmauti, apsirengiau, išėjau iš buto, uždariau duris ir patraukiau namo...

* * *

Sveta vėl paskambino po dviejų dieną apie aštuntą vakaro. Sunkiai kvėpuodama į ragelį ji pratarė:
- Serioža, ruoškis, netrukus užvažiuosiu tavęs.
- Kur ruoštis? Man dirbti reikia, aš straipsnį rašau!
- Važiuosim pas Otto. Aš dabar jam pirtį surengsiu.
- Svetuk, atleisk mane nuo savo šeimyninių nesklandumų.
- Ruoškis, sakau tau! Tu man reikalingas kaip liudytojas.
- Jehovos?
- Baik šmaikštaut, balvone! Aš mašinoje, dabar tavęs užvažiuosiu, po 20 min.
- Viešpatie, kam taip skubėti? Gaisras? Karas?
- Blogiau. Kad po 20 min. būtum išėjęs.
- Na gerai, gerai...

Sveta mane kaip reikiant suintrigavo, todėl skubiai apsirengiau ir laukiau. Ir tikrai, lygiai po 20 min. nekantriai subraškėjo namofonas. Man tapo aišku, kad tikrai nutiko kažkas nepaprasta, nes kitaip Svetlana nebūtų atidūmus tokiu greičiu. Išlėkiau į koridorių, užrakinau butą ir laiptais nuskubėjau žemyn. Sveta laukė mašinoje. Aš įsitaisiau priekinėje sėdynėje, užtrenkiau dureles, ir mašina rovė iš vietos.

- Taigi? Kas gi ten dar jums nutiko?

Vietoje atsakymo iš Svetos pasipylė nepadorūs keiksmai.

- Nesikeik, - pamokančiu balsu tariau. – Iš tavo mielos burnos tai neskamba. Beje, žiūrėk į kelią, o ne į mane. Ir nelėk taip. Užsirausi ant policijos, visai linksma bus.
- Spjoviau... policija-justicija... Ant jo paties reikia policiją užsiųsti. Koks niekšas... Nieko, dabar su juo pasikalbėsiu...
- Kas vis tik, po velnių, nutiko?
- O štai kas!

Ji staiga pristabdė ir salone įjungė šviesą:
- Pažiūrėk man į akis!

Pažvelgiau ir apstulbau. Akių baltymai buvo švelniai salotinės spalvos.

- Dabar supratai? – piktai paklausė.
- Nesupratau... Ką tai reiškia?
- Štai tai dabar ir išsiaiškinsiu. Dabar viską... – šnypštė ji, mėšlungiškai rankomis įsikibusi vairą. Mašina vėl šovė į priekį. – Štai aš ir stebėjausi, ko jis taip pagerėjo? Rūpinosi, sukosi aplink... Psichopatas, visai nukvako su savo bandymais...
- Tai jo darbas?
- O kieno, Puškino?
- M-m-taip...

Daugiau su ja apie nieką nesikalbėjome iki pat laboratorijos. Sveta priparkavo mašiną prie įėjimo, ir mes beveik bėgte užbėgo laiptais. Griežtas apsaugininkas už stiklinės pertvaros pasidomėjo, ko mums reikia, Aš pasakiau mūsų vardus ir kad mums reikia skubiai susitikti poną Baueršteiną. Apsaugininkas kiek paabejojo, tačiau vis tik susisiekė su laboratorija vidiniu telefonu, o tuo metu Sveta išmaniai nuo mūsų nusisukinėjo. Gavęs atsakymą, apsaugininkas pasakė, kad galim leistis žemyn.

Nuskubėjome laiptais į jau man pažįstamą pusrūsį. Durys į laboratoriją buvo praviros, todėl į ją įlėkėme visu greičiu. Ir tada Sveta užlaužė rankas ir sucypė visai nežemišku balsu, o aš bejėgiškai prisišliejau prie sienos. Viduryje patalpos, užlietos akinančia šviesa, ant taburetės sėdėjo beveik nuogas Otto Baueršteinas. Ir jis buvo visas, visiškai visas žalios spalvos.

* * *

Iš teismo proceso protokolo

Teisėjas: Jūs vardu Svetlana Vikunina, 26 m. amžiaus, kosmetologė, gyvenate Bismarkštasės 17?

Liudininkė: Taip, tikai.

Teisėjas: Su kaltinamuoju nesate nei giminystės, nei artimuose ryšiuose?

Liudininkė: Ne... Tai yra taip.

Teisėjas: Prašau išsireikšti aiškiau.

Liudininkė: Buvau su juo kartu, su šituo...

Teisėjas: ... kaltinamuoju.

Liudininkė: Taip, na jūs suprantate.

Teisėjas: Suprantu. Primenu, kad teisme reikia sakyti tik tiesą. Ponia Vikunina, ką galite papasakoti apie šį nutikimą.

Liudininkė: Na ką čia apie tai pasakoti; ir taip viskas aišku. Jis ištisas paras sėdėjo laboratorijoje. Tiesiog neatsiplėšdavo nuo savo infuzorijų. Net nakvodavo ten. O tada kartą pasirodė pas mane. Su gėlėmis atsivilko, meilinosi tarsi katinas... Na, pavakarieniavome ir į lovą nuėjome, tik toliau jau nieko neprisimenu... O tada pasirodė, kad pradžioje migdomųjų pakišo, o tada injekciją suleido, tų prakeiktų infuzorijų! Aš ir nepastebėjau nieko, o tik vėliau, po trijų dienų, žiūriu į veidrodį, o mano akys... Aš jam iškart į laboratoriją paskambinau, aprėkiau jį, o jis sako: atvažiuok, girdi, aš tave apžiūrėti turiu. Na, sėdau į mašiną, nuvažiavau... Jis mane apžiūrėjo, kraujo analizę padarė. Pasakė, kad viskas puikiai, viskas eina kaip reikia. Net rankomis trynė, niekšas. Taip. Aš verkiau, meldžiau jį... Jis tik juokėsi, bjaurybė. O tada išstūmė mane lauk. Sako, sėdėk namie ir būk nuolanki, tada padėsiu.

Kaltintojas: Leiskite užduoti kelis klausimus liudininkei.

Teisėjas: Prašau.

Kaltintojas: Ar žinojote, kokius bandymus atlieka ponas Baueršteinas savo laboratorijoje?

Liudininkė: Ne, žinoma, ir iš kur? Na, jsi mane u-versdavo visokiausiais terminais, tačziau aš labai nesigilinau. Aš ir įsivaizduoti negalėjau, kad jis juos pradės su manimi daryti.

Kaltintojas: tai yra jis pasinaudojo jūsų bejėgiška padėtimi, kad jus padarytų „bandomąjį triušį“?

Liudininkė: Na taip, būtent. Jūs tik pažiūrėkite į mane, kur aš dabar išeisiu su tokiu žaliu snukiu! Jis gi mane subjaurojo! Geriau būtų su savo draugeliais eksperimentavęs!

Kaltintojas: Asmeniškai man iškart tapo akivaizdu, kad pono Baueršteino poelgiai visiškai nepadorūs ir nusikalstami... Tuo labiau po tokio liudijimo. Ar jus ištyrė mediciniškai?

Liudininkė: Taip. Gydytojai nieko negalėjo su tuo padaryti. Jau ir švitino, ir antibiotikus davė... Beviltiška! Sako, kad reikia atlikti papildomus tyrimus, šį-tą... O aš... velnias... aš jau ... (verkia).

Teisėjas: Ponia Vikunina, nusiraminkite, prašau.

Gynėjas: Turiu klausimą liudininkei, jūsų kilnybe.

Teisėjas: Prašau.

Gynėjas: Pasakykite, prašau, ar pastebėjote kokius nors pakyčius savo sveikatoje?

Liudininkė: Na... Pradžioje, jokių. O vėliau... Na, tarsi pradėjau mažiau valgyti. Suliesėjau. Netgi jėgų tarsi daugiau atsirado. Štai, rūkyti mečiau.

Gynėjas: O kodėl?

Liudininkė: Nežinau... Nesinori, ir tiek. Na, vėliau tiesiog stebuklai prasidėjo. Pavyzdžiui, sėdžiu ir staiga pajuntu, kad tarsi jau senokai nekvėpuoju. Kokias 5 min.! Man taip baisu pasidarė, negalite įsivaizduoti! Ėmiau kvėpuoti, o tai man kaip ir nereikalinga! Tarsi vandenį gertum nejausdama troškulio... O šiaip, bendrai, gerai jaučiuosi. Net gastritas prapuolė, o jis pas mane buvo chroniškas.

Gynėjas: Tai yra jokių žalingų poveikių nepajutote? Tik naudingus?

Liudininkė: O jūs į mane pažvelkite! Argi su tokia oda galima rodytis žmonėms?

Gynėjas: Na, mano nuomone, jūs ir žalia atrodote labai patraukliai. Jūsų kilnybe, turiu klausimą kaltinamajam.

Teisėjas: Prašau.

Gynėjas: Pone Baueršteinai, ar galite teismui pranešti apie neigiamus šalutinius reiškinius, atsirandančius simbiozės su fotochrominėmis infuzorijomis pasėkoje?

Kaltinamasis: Ne, nei mano bendradarbiai, nei asmeniškai aš šalutinių poveikių nežinau.

Gynėjas: Ar teisinga, kad jokiomis priemonėmis negalima pašalinti organizme įsikūrusių infuzorijų?

Kaltinamasis: Ne, tai netiesa. Yra labai paprastas būdas. Jų gyvybingumo palaikymui būtina šviesa. Jei norite jų atsikratyti, pakanka vos pusantros paros praleisti absoliučioje tamsoje. Tai, žinoma, nelabai malonu, tačiau duoda 100% garantiją (triukšmas salėje). Aš pats, kad patikrinčiau tai, į kraują susišvirkščiau infuzorijų kultūrą, leidau joms išplisti, o tada slėpiausi tamsioje patalpoje ir jau po 42 val. analizė rodė visišką pašalinių mikroorganizmų nebuvimą. Prieš tai su gyvūnais atlikti bandymai tai patvirtino; visi tyrinėjimų rezultatai užfiksuoti aktuose.

Liudininkė: Tau tu ką, visą laiką tai žinojai? Ir tylėjai?

Kaltinamasis: Na, mano mopsiuk, negalėjau kitaip. Tai būtų pažeidę eksperimento grynumą.

Liudininkė: Tu žinai, kas tu po to? Tu tiesiog... (keli nesuprantami rusiški žodžiai, salėje atskiri juokai ir triukšmas)

Teisėjas: Prašau susilaikyti nuo santykių aiškinimosi teismo salėje. Ar dar turite klausimų liudininkei?

Kaltintojas: Ne, jūsų kilnybe.

Gynėjas: Ne, jūsų kilnybe.

* * *

- Užeikite, vaikinai, aš jūsų laukiu, - visiškai ramiai ištarė Otto.
- Otto, - sustenėjau aš, - ką sau pasidarei?
- Tą, ką reikia, - pasakė Baueršteinas ir atsistojo. – Mano darbas beveik baigtas. Liko tik kai kurios neesminės detalės.
- Tu ... maniakas! – Sveta sunkiai rinko žodžius. – Ką sau pasidarei? Tu ką SU MANIMI padarei?
- Nagi, mopsiuk, leisk tavimi pasigėrėti... – Otto privedė Svetą prie stalo ir ėmė apžiūrinėti jos veidą įvairiausiais kampais. Tada išsitraukė kažkokius keistus aparatus ir ėmė jais liesti įvairias draugės vietas. – Nuostabu... Tiesiog puikumėlis... Palauk, man reikia atlikti kraujo analizę...
- O man nusispjaut! – pratrūko Sveta. – Kada tai spėjai?
- Prieš kelias dienas, brangioji... Nesisukiok... Pradžiau sau jų susileidau, tačiau reakcija ilgai nevyko... Nebijok, tai neskauda! Tada nusprendžiau pabandyti dar kartą, tik su tavimi... Na tikrai, nesitikėjau tokio rezultato! Na, per tą laiką jos ir manyje prabudo...
- Tu ką, - drebančiu balsu prabilo nelaiminga Sveta, - nori pasakyti, kad tapsiu tokia, kaip tu?
- Na tu esi šviesiaplaukė blondinė, - Otto susimąstė. – Tad, spėju, būsi dar žalesnė.
- Ū-ū-ū-ū-ū-ū! – sukaukė Sveta persikreipusiu veidu ir užsimojo prieš Otto kumšteliu. – Svoločius!

- Otto, tu peržengei visas ribas, - susijaudinęs įsiterpiau. – Tave teis. Ir teisingai padarys. Kur tavo laborantai? Jie žino?
- Net jei ir teis! – Otto pasišiaušė. – Ką jie gali man padaryti? Aš viską įrodysiu! Dabar žinau daugiau, nei gali įsivaizduoti! Jiems nepavyks sustabdyti progreso, šitiems bukapročiams! O laborantus aš kol kas išleidau į atostogas, kad netrukdytų. Tiek darbų susikrovė, kad slėpti jau nebuvo įmanoma... Nieko, mano „banditėliai“ mane palaikys, neabejoju. Serioža, be reikalo tada atsisakei. Tu galėjai tapti pirmuoju, supranti, pirmuoju pasaulyje! Tu net neįsivaizduoji, kiek naudos mano infuzorijos...

Staiga Otto puolė prie manęs. Aš bandžiau atšlyti, tačiau Baueršteinas pasirodė esąs vikresnis ir sučiupo mane už apykaklės.

- Svetuk, pažiūrėk! – suriaumojo jis, spoksodamas į mane. – Pažvelk jam į akis!

Man bjauriai virpėjo keliai. Sveta pribėgo, žvilgtelėjo, aiktelėjo ir iš rankinuko ištraukė veidrodėlį. Pažvelgiau į jį. Akyse aiškiai matėsi žalsvos gyslelės. Man pasidarė bloga.

- Nieko nesuprantu, - sumurmėjo Otto, spoksodamas į grindis. – Tau injekcijos nedariau... Aplamai niekam, be savęs ir Svetos... O juk jos, tarsi AIDS, tik per kraują persiduoda... Arba...

Tada Baueršteinas pakėlė galvą ir įtartinai į mane pažvelgė. Pasistengiau susiimti save į rankas ir tariau:
- Reiškia, tu suklydai, seni. Jos užkrečiamos. Iš niekur kitur kaip nuo Svetos aš jų pasigauti negalėjau.
- Būtent, - Otto žvilgsnis darėsi vis priešiškesnis. – Aš gi sakau, jos persiduoda kaip AIDS. Per kraują arba...
- Taip! – staiga pareiškė Svetlana. – Taip! Aš su juo permiegojau! Va! Išgraušk, išprotėjęs maniake! Dabar patenkintas?
- Sveta, ką tu? – aiktelėjau aš. – Visai nukvakai? Kada tai?
- „Kada, kada...“ – paerzino Sveta. – Prisigėrei kaip kiaulė, štai nieko ir neprisimeni!

Man per nugarą nubėgo šiurpuliukai.

- Na ir šunsnukiai jūs abu, - lėtai nutęsė Otto. – Ir dar draugu vadinaisi...
- Tu geriau daugiau laiko būtum man skyręs, o ne savo infuzorijoms! – šaukė Sveta. – Moterį mylėti reikia, supranti, kvaily? Tuo labiau tokią kaip aš! Ko dar tikėjaisi?
- Nežinau... – vėl nuleido galvą Otto.
- Otto, brangusis! Prisiekiu, aš nenorėjau! Aš aplamai to neprisimenu!
- Užsičiaupkite, idiotai! – tebešaukė Sveta. – Geriau pagalvokite, kaip mums vėl normaliems tapti!

Otto akyse ėmė šokinėti žali velniukai.

- Gaila, brangioji, apie tai aš nieko nežinau, - sumelavo su pastebimu pasitenkinimu.
- O-jo-joi! – sustaugė Sveta. Tada staiga nurimo, nusišluostė ašaras, išsitraukė makiažo rinkinį ir greitai susitvarkė. – Vadinasi taip. Otto, sėdėk laboratorijoje ir mąstyk, kaip pašalinti tą žalią bjaurastį. O aš einu pas savo gydytoją. Tegu atidirba savo atlyginimą. Iki pasimatymo, berniukai, nesusipliekite dėl manęs. Tačiau žiūrėk, mielasis, jei pas mane negrįši ankstesnės išvaizdos, aš tave užtampysiu, žinok. Mano advokatas geras...

Ir Svetlana išėjo mosikuodama rankinuku. Dar kurį laiką tuščiame pastate girdėjosi kulniukų taukšėjimas, o tada ir jisai nutilo.

Mudu su Otto tylėjome. Abiejų nuotaika buvo suknista.

- Kas su kalaviju ateis, ... – galiausiai sumurmėjo Otto.
- Drauguži, aš....
- Patylėk geriau! – Otto įsiutęs pažvelgė į mane, tačiau iškart suskydo. Po minutės pratarė: - Štai kas. Nori man pasiteisinti, o kartu ir išsigydyti?
- Dar klausi...
- Tada privalai man padėti. Supranti? Turi pažinčių ir ryšių. Reikia išplatinti infuzorijas, aišku? Dabar paskambinsiu savo laborantams, tegu prisijungia. O pats imsiuos vakcinos paieškomis. Tik žiūrėk, kad neplepėtum į kairę ir dešinę! Padėsi – gausi pirmą skiepą. Kitaip visiems laikams liksi žalias. Veik.

Štai tokiu neįprastu ir, jei galima taip sakyti, kurtizanišku būdu tapai „savanoriu“ Otto Baueršteino idėjų realizatoriumi. Aišku, jis tada pagudravo. Matyt, norėjo mane ir Svetą gerai pamokyti. Tačiau dabar dėl nieko nesigailiu.

Iškart, nieko nelaukiant, jis paskambino visiems 4 laborantams. Nežinau, ką jis ten telefonu jiems pripasakojo, tačiau po pusvalandžio jie visi pasirodė vienu metu, tarsi kareiviai į paradą. Pamatę žalią šefą, jie apstulbo tarsi kiemsargis Tichonas pamatęs Ipolitą Matvejevičių11), tačiau Otto nedavė jiems laiko apmąstymams. Suvijęs savo darbuotojus į laboratoriją, jis iš narvo ištraukė pelę Natašą, išdėstė lenteles, įjungė projektorių ir pradėjo pasakoti. Po pusantros valandos jis truputį suprakaitavo ir gerokai užkimo, tačiau banditėlių banda buvo susižavėjus. Jei ne žemos lubos, jie būtų pradėję kilnoti Otto. Jų entuziazmas užkrėtė ir mane. Nieko nelaukdami ėmėme kurti veiksmų planą.

Tai, kas įvyko vėliau, ko gero, žino visi. Mes išsinuomavome nedidelį užmiesčio namelį, pervežėme į ten dalį būtinos įrangos ir ėmėme auginti infuzorijas, o aš ryžtingai pradėjau verbuoti savanorius. Keista, kad valdžia taip ilgai nieko nenutuokė. Iki šiol negaliu suprasti, kodėl kelios nuo „paukščio gripo“ nudvėsusios antys sugebėjo mirtinai išgąsdinti visą Europą, o žalių pankų ir bomžų pradžioje niekas nepastebėdavo. Tačiau kai pastebėjo... Na ir prasidėjo! Toks triukšmas kilo, tokia neapykanta! Mus visus iškart suėmė. Ir teisingai padarė, o tai įsiutę moralės saugotojai galėjo mus paprasčiausiai sudraskyti į gabalus. Kaip šauniai persekiodami susivienijo musulmonai ir krikščionys, raudonieji su rudaisiais ir net arabai su žydais! Tikrai, turėjau didelį malonumą nuo tokių pravardžių kaip „šėtono tarnai“, ‚išprotėję eugenikai“, „evoliucijos antikristai“, „mokslo barbarai“, „laboratorijų inkvizitoriai“, „nacistiniai darvinistai“ ir pan. Miestuose būriais vaikščiojo protestuojantys fanatikai, periodiškai sukeldami muštynes su mūsų pasekėjų miniomis. Visų šalių vyriausybės skubiai mobilizavo rezervus kovai su „žaliuoju maru“ ir ėmė gaudyti pažaliavusius.

Na, kaip jūs žinote, tai nieko nedavė. Metodų kovai su „žaluma“, kaip simbiozę pavadino žurnalistai, tada niekas nežinojo (Otto tylėjo tarsi partizanas), o tarp inicijuotųjų tvirtai įsitvirtino principas: pats pažaliavai – perduok ir kitam. Dabar, kai pusiau apsinuoginę žaliaodžiai tapo įprastu reiškiniu visame žemės rutulyje, o pats terminas „žalieji“ liovėsi reiškęs tam tikrą politinę partiją, net keista prisiminti visą tą 21 amžiaus pradžios isteriją.

Tada prasidėjo teismas, mums visiems davė skirtingus kalėjimo terminus... Ir netrukus amnestavo. Fotochrominių infuzorijų plitimo jau nebuvo galima sustabdyti, o ir niekas to ir nenorėjo. Dauguma suprato, kokią milžinišką naudą suteikia žalia oda. Otto Baueršteinas visame pasaulyje pagarsėjo be jokios Nobelio premijos, o ir man, kaip matote, nepavyko išvengti žinomumo... Tačiau dabar jau žinote, kiek kartų smulkūs ir nelabai malonūs moralės atžvilgiu įvykiai lėmė pasaulio likimą. Todėl nereikia giedoti ditirambų apie mano indėlį, aš to visiškai nesu vertas. Mano vaidmuo visoje toje istorijoje visai nedėkingas....

Tiesa, vos neužmiršau! O Sveta juk savo Otto vis tik metė. Nežiūrint į jo šlovę ir pinigus. Ne, ne – aš čia visai ne prie ko. Ji pabėgo su kažkokiu tamsiai žaliu latino amerikiečiu.

Komentarai

1) Bauer – „žemdirbys“, „stein“ - uola

2) Infuzorijos (lot. Infusoria) – pirmuonių karalystės organizmų tipas. Vandens organizmų grupė kuriai priklauso euglenos, klumpelės, kai kurie kiti pirmuonys bei gėlavandeniai dumbliai. Infuzorijos – aukščiausios organizacijos pirmuonys. Būdingas judėjimo organas – blakstienėlės. Jos dengia visą ląstelę ir neretai būna išsidėsčiusios tiesiomis linijomis. Blakstienėlės juda sutartinai.

3) Vėdėerinis – nuo VDR, t.y. Rytų Vokietijos (Vokietijos Demokratinės Respublikoss) gamybos.

4) Orgonelės (citologijoje) - ląstelės organoidai, subląstelinis, membranos apsuptas funkcinis vienetas, esantis ląstelės viduje. Kiekvienas organoidas atlieka tam tikras funkcijas.

5) Ivanas Buninas (1870-1953) - rusų prozininkas, poetas, vertėjas. Nobelio literatūros premijos laureatas (1933). Iki revoliucijos Buninas išleido daugiau kaip dešimt poezijos knygų ir laikė save visų pirma poetu. Jo ankstyvajai lyrikai buvo būdinga samanotų bajorijos sodybų nostalgija, subtilus gamtos grožio jautimas, stiliaus vaizdingumas. Laikui bėgant jo poezija vis aiškiau virto filosofine lyrika, turinčia akivaizdų vidinį ryšį su jo proza.

6) Kirasa (pranc. cuirasse - iš odos) – krūtinę iš visų pusių dengiantis šarvas, sudarytas iš sujungtų antkrūtinio ir antnugurio. Pradžioje buvo odinės ir dengė tik krūtinę. Antikos laikais bronzinės kirasos buvo įprastinė hoplitų ginkluotės dalis. Viduramžiais į ginkluotę grįžo tik 14 a. Jos tada buvo gana ilgos, kad remtųsi į šlaunis.

7) Žoržas Kiuvje (Georges Cuvier, 1769-1832) – paleontologijos mokslo pradininkas, naudojęs lyginamąją anatomiją klasifikuojant gyvūnus. Buvo kreacionistas (neigė evoliuciją) bei buvo katastrofizmo teorijos šalininkas.
Taip pat skaitykite >>>>>

8) Šlovė karaliui per amžių amžius (lot.).

9) Pažodinis vokiško keiksmo „Schweinehund“ vertimas.

10) „Juodasis varnas“ (lot.). Muzikinė grupė Vokietijoje, atliekanti Viduramžių muziką nuo 1989 m. Šlovę gavo įrašinėdama muziką įvairioms istorinėms ekranizacijoms.

11) Iš Ilfo ir Petrovo „Dvylikos kėdžių“.

Papildomi skaitiniai:
S. Lemas. Soliaris
B. Rudenko. Nugalėtojas
A. Šalinas. Futurija
A. Gasparavičius. Tunelis
Laukinės gamtos šauksmas
S. Lukjanenko. Kurčias telefonas
R. Aberneti. Žmogus prieš miestą
Pamela Adams. Senamadiška muzika
Vladimiras Maryševas. Šalutinis poveikis
A. Jachontovas. Kontrakto terminas baigiasi po ...
Š. Vročekas. Siaubingas mechaninis Džono Kerlingtono žmogus
Džiulianas Keri. Kombinacija "Galvosūkis"
I. Rosochovatskis. Gerieji gyvūnėliai
Vladimiras Maryševas. Mitliandija
Nikolajus Blochinas. Replikos
Nikas Sredinas. Galvoti – reikia!
A. Krasnobajevas. Bedugnė
Strugackiai. Šeši degtukai
V. Baalis. Eksperimentas
Janušas A. Zaidelis. Riba
Mėnulio urvų pabaisos
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė