Andrejus Anisimovas. Mažas papildymas oficialiai istorijai

„Apie talių civilizaciją žinota tik tiek, kad ji egzistuoja. Spėjamo jų buvimo rajonas toks platus, kad paieškai teko sutelkti visus turimus resursus, net ir privačius laivus. Dauguma atsiliepė į pagalbos prašymą, skatinamą pažinimo troškimu ir siekiu įnešti savo indėlį į Galaktinės konfederacijos kūrimą...“

Joaunasis Robertas pakėlė akis nuo atverstos knygos ir klausiamai pažvelgė į besimėgaujantį cigaru Antoną. Tasai išpūtė eilinį kamuolį aromatingų dūmų ir vyptelėjo:
- Reikia gi! „...skatinamą pažinimo troškimu“. Aišku, popierius viską iškęs. Aš tai jau iš tikro žinau, koks ten troškimas juos skatino. Pirmiausia, vieniems pažadėjo gerai atsilyginti, kitus tiesiog privertė, priminę kai kurias jų nuodėmėles. Kas ten apie juos parašyta?

- „Didesniąją šios flotilės ekipažų dalį sudarė būtent jie: pačių įvairiausių profesijų žmonės, savo gyvenimą susieję su kosmoso, o ir šiaip visai drąsūs pavieniai pionieriai, savo mažučiais laiviūkščiais išsiruošę į pačius rizikingiausius reisus“, - perskaitė Robertas.
- Atmatos, visų kalibrų ir spalvų valkatos, - šią pastraipą pakomentavo Antonas. – Juos surinko iš visų Konfederacijos užkampių, kitus net ištraukė iš belangių. Lygiagrečiu man kursu skrido du laiviūkščiai, kurių vienas priklausė kontrabandininkui, o kitas, „Rudosios Betės“ pavadinimu, kažkokiam Maikui Džefersonui pravarde Kempinė. Jei tarp mūsų laivų būtų buvusi garsui pralaidi terpė, būčiau girdėjęs ne tik jo variklių gausmą, bet ir apšiurusio korpuso braškėjimą bei butelių, kurių buvo prikimšta toji skardinė, skambčiojimą. Na tęsk toliau...
- „Palikę Ištyrinėtos erdvės zoną, flotilė išskrido į beveik netirtą kosmosą, kur kiekviename parseke tykojo gausybė pavojų. Juos įveikdama flotilė neišvengiamai patyrė nuostolius...“
- Aha, - numykė Antonas. – Nuostoliai... nemažai pasimetė nedidelės planetos rajone, kurioje aptiko kvaišalų, kvaišinančių geriau už bet kokį sintetinį narkotiką, o kiti prapuolė pasaulyje, kuriame gyveno simpatiški čiabuviai, ... na ir, suprantama, čiabuvės.

Robertas paraudo ir vėl įbedė akis į knygą:
- „Ypač klastingu buvo Debesuotuojų juostų rajonas, kuriame tyrinėtojai patyrė didžiausias netektis“.
- Išsisklaidė po tas juostas, kai paaiškėjo, kad jų ketvirtadalį sudaro deimanto dulkės ir stambesni akmenukai, - trigrašį įkišo Antonas.
- „Galiausiai talių pasaulį pasiekė tik vienintelis laivas su vienu vieninteliu žmogumi. Būtent jam priklauso šios paslaptingos civilizacijos atradimo prioritetas. Šio žmogaus vardas aukso raidėmis įrašytas į Galaktikos konfederacijos ir kosmoso įsisavinimo istoriją. Tai žvalgas Antonas Suchomlinskis.“
- Aukso raidėmis, - tarstelėjo Antonas ir vėl išsivėpė.
- Bet juk tai tiesa! – įsikarščiavęs papriekaištavo Robertas. – Visi žino, kad būtent tu ir atradai talius.
- Tai taip. Tik... Nagi, kuo ten jie baigia?
- „Talių civilizacijos prisijungimas prie Galaktinės konfederacijos buvo visiškai savanoriškas ir nuo tada ši žvaigždžių rasė, visai neatskiriama nuo žmonių, yra viena gausiausių galaktinėje sąjungoje. Štai jau pusė amžiaus jie ranka rankon eina kartu su žmonėmis ir beveik pusantru tuzino kitų žvaigždžių rasių...“, - Robertas užbaigė pastraipą ir užvertė knygą. – Argi ir tai netiesa?
- Tiesa, - linktelėjo Antonas. – Tik ne pilna. Taliai iš tikro į Konfederaciją įsijungė savanoriškai., nes jiems tiesiog nebuvo kito pasirinkimo. Nebūtų to padarę, juos galėjo tiesiog sunaikinti.
- Kodėl? – nustebo Robertas.
- Kaip potencialią grėsmę, bet kurią akimirką galinčią tapti realia.
- Bet juk taliai tokie taikūs, kad ...
- O tu pabandyk tai paaiškinti mūsų kareivoms, - jį ramiai pertraukė Antonas. – Jiems visur vaidenasi išdavystė. Ir jei taliai būtų atsisakę, tai visiškai tikėtinai galėjo būti palaikyta priešiškumu. Su visomis iš to sekančiomis pasekmėmis. Tačiau ne tai svarbiausia. Iš tikro talių skaitlingumas buvo mizerinis.

Antonas nutilo ir ėmė pridegti užgesusį cigarą. Robertas sėdėjo tyliai, kantriau laukdamas pratęsimo.

- Kai išvydau jų planetą, supratau, kad matau tobulą pasaulį. Utopiją visame jos grožyje, - tęsė Antonas. – Planetą- sodą, kuriame gyveno būtybės, su kuriomis tau niekad nebus blogai. Draugiškos, besidžiaugiančios gyvenimu, padedančios, sąžiningos... Jie vystėsi kiek kitu keliu nei mes. Ir nors techniniai pasiekimai jau leido joms keliauti kosmose, pagrindinė jų kryptis buvo manipuliacijos su biomedžiaga. Organika – štai kame jie buvo neprilygstami meistrai. Jie savo planetoje visiškai įvaldė gyvūnų ir augalų pasaulį, įveikė savo kūnų ir dvasios negandas. Jų psichologija skiriasi nuo mūsiškės, jos švarios nuo purvo, kuris aplipęs žmoniją ir kurį velkame paskui save iš amžiaus į amžių. Tad jų planetos atradimas man tapo tikru galvos skausmu.
- Kodėl? – vėl paklausė Robertas.
- Nes reikėjo išspręsti problemą, kurios sprendimo pradžioje nemačiau. Grįžti ir papasakoti apie sėkmę reiškė paprasčiausiai juos išduoti, atiduoti mūsų civilizacijos nasrams – visiškai bejėgius prieš tokią bjaurastį. Ten likti amžiams – irgi ne išeitis; po pirmos nepavykusios ekspedicijos neišvengiamai būtų rengiamos kitos, kurių kuriai nors pasisektų. Nieko nepadėtų ir nutylėjimas apie atradimą. Tad vienaip ar kitaip talių civilizacijos laukė galas. Biologinis tapatumas neišvengiamai atvestų į dviejų rasių susiliejimą, po kurio viršų paimtų agresyvesnioji, o taliai prarastų visus savo pranašumus. Jie ėriukai, o mes – vilkai. Tokio kontakto baigtis buvo aiški. Taip, beje, jau buvo nutikę – su iregų civilizacija. Jie savo nelaimei taip pat panašūs į mus ir išoriškai, ir fiziologiškai. Iregai ištirpo mūsų civilizacijoje, vos per du- tris amžius netekę visų savo išskirtinių bruožų ir didelės kultūros dalies. Tai prilygsta visos tautos nužudymui. Ir aš mąsčiau: kuo aš, paprastas kosmoso valkata, galiu jiems padėti? Ir karštligiškai ieškojau išeities...
- Ir radai? – nekantriai pasidomėjo Robertas.
- Radau, - linktelėjo Antonas ir iš burnos ištraukęs cigarą juo nubrėžė įsivaizduojamą ratą. – Skaitlingesnė ir stipresnė rasė paprastai susiurbia mažiau gausią ir silpnesnę. Savęs paklausiau – ką reikia padaryti, kad to nenutiktų? Atsakymas buvo, kad reikia iš esmės pakeisti esamą padėtį. Taliai turėjo labai išvystytas biotechnologijas, leidusias greitai susitvarkyti su iškelta užduotimi. Pradžioje jie parengė tinkamais gyventi kelis aplinkinius pasaulius, o tada sparčiai padidino savo gyventojų skaičių. Siekis plėsti gyvenamąją erdvę jiems buvo svetimas, jiems pilnai pakako savos planetos, tačiau, susiklosčius tokioms aplinkybėms, aš įtikinau juos pakeisti gyvenimo būdą. Tad palikau jau didelę talių imperiją. Mūsiškiai tai įvertino. Be to, taliai pradėjo savąją ekspansiją – dar aktyvesnę už mūsiškę. Todėl talių mūsų miestuose net daugiau nei žmonių... O daug ką mes pradėjom bendrai, kaip kad...
- Štai kaip tai buvo... – ištarė Robertas, mąsliai pažvelgęs į užverstą knygą. – Niekada apie tai nesu girdėjęs.
- Ir neišgirsi. Tai liko paslaptimi visiems, išskyrus mane, tavo tetą, o štai dabar ir tave. Manau, kad tai už šio trejeto ribų niekada ir nepasklis.
- Žinoma, - užtikrino Robertas, supratęs užuominą. – Tik įdomu, kaip jie sugebėjo taip greitai padidinti savo skaitlingumą. Paskatino gimstamumą? Pagreitino palikuonių vystymąsi?
- Geras klausimas, vaikine, - nuo tiesioginio atsakymo išsisuko Antonas. – Tai jų paslaptis. Jų arkliukas, kaip sakiau, buvo biotechnologijos. Čia jie visa galva buvo visų priekyje. Aš patariau jiems neskubėti atskleisti savųjų technologijų, nes kiekviena rasė turi kažką, kas padidina jo svorį Konfederacijoje. Būtinam jėgų palansui palaikyti, supranti?
- Taip. Tačiau vis tik įdomu.
- Svarbiausia, kad taliai – šaunūs vaikiai. Jie įliejo šviežią srovę į mūsų aptingusią kasdienybę – ir nuo to visi tik laimėjo. Greta tokių puikių kaimynų nevalingai imi elgtis kitaip. Tad daliai mūsų jie buvo tarsi gydanti injekcija. O juk viskas galėjo būti kitaip.
- Tu tikrai didis žmogus, dėde Antonai! – nuoširdžiai susižavėjęs sušuko Robertas.
- Na ką ten... – nuleido Antonas.

Tolimi bokšto laikrodžio dūžiai nutraukė jų pokalbį. Robertas žvilgtelėjo į namo vidų ir sujudo:
- Oi, laikas į mokyklą. Ar man papasakosite daugiau apie žvalgomuosius skrydžius?
- Papasakosiu, - pažadėjo Antonas. – O dabar lėk į savo mokyklą, o tai pavėluosi.

Robertas nušoko nuo terasos ir dingo už namo kampo. Dar nespėjo nutilti jo žingsnių garsai takeliu, kaip už jo nugaros sugirgždėjo grindų lenta ir pasigirdo priekaištaujantis moteriškas balsas:
- Išsiplepėjai... Jau maniau, kad amžinai malsi liežuviu nesustodamas...
- Žinau, ką reikia sakyti, o ko ne, - ramiai neatsisukdamas atrėmė Antonas. – Robertas nekvailas vaikinas, jis apie tai neskalambys ant kiekvieno kampo. Ir be to, jei prasitartų, kas juo patikės?! O aš šiek tiek paredagavau tą be galo užcukrintą skyrių jo vadovėlyje. Jis turi teisę sužinoti tiesą, kad ir kokia negraži ji yra.
- Tik, apsaugok dieve, ne visą!
- Suprantama, - sutiko Antonas.
- Nereikėjo sakyti, ką veikei pas talius...
- Nieko nenutiks, - žmoną bandė nuraminti Antonas. – Juk sakiau: Robertas turi galvą.
- Jis tai turi, tačiau tau buvo neprošalį sava pasirūpinti...

Antonas nieko neatsakė. Už jo nugaros vėl sugirgždėjo grindjuostės, burbėjimas nutolo, - jis vėl liko vienas. Baigęs rūkyti cigarą, nuorūką užmynė kulnu, krenkšdamas atsistojo ir patraukė prie vaizdingos sodą juosiančios gyvatvorės. Už gyvatvorės prasidėjo pieva su trumpai nušienauta žole, kuri leidosi į slėnį, kur buvo įsikūręs miestelis, toks švarutis tarsi būtų žaislinis. Bendra talių ir žmonių gyvenvietė.

„Didis žmogus“, - prisiminė Antonas, apžvelgdamas tingų, karštos vidurdienio saulės kepinamą miestelį. Didis, tik kad visai kita prasme. Jei sužinotų jo žmogiškieji broliai, kokią paslaugą jis padarė taliams, jo vardą užrašytų toli gražu ne aukso raidėmis ir visai kitoje vietoje. Jis taptų raupsuotuoju, žiurke, besislapstančia tamsiuose užkabariuose, jei aplamai liktų gyvas. Ir visiems būtų nusispjauti, kad jis išgelbėjo ištisą civilizaciją nuo lėto išnaikinimo. Saviems jis amžinai liktų išdaviku.

Gal žmona ir teisi: be reikalo jis paatviravo ir pasakojo Robertui? Jo giminaitis nekvailas vaikis, tačiau berniukai visad mėgsta kuo nors pasigirti. Kad ir savo garsiu dėde ir ne mažiau garsiais dalykais. Ir reikėjo jam iki to dasiprotėti! Apkvailinti visą Konfederaciją!

Šis miestelis – irgi viena jo paprasto ir kartu grandiozinio akių apdūmimo pasekmė. Jis pažino beveik kiekvieną žmogų, ir nors kiekvienos iš žvaigždžių rasės santykis buvo maždaug po pusę, iš tikro talių buvo gerokai mažiau. Jų ir dabar liko ne kažin kiek daugiau, nei kai jis aptiko jų planetą. Ir kad ištaisytų padėtį, jiems teko gerokai pavargti, iki galo išspaudžiant viską iš savo biotechnologijų.

Po to Konfederaciją papildė dar vienas narys, ir nuo tada greta žmonių gyvena mieli, paslaugūs, gerieji ... biorobotai, viskuo be galo panašūs į savo kūrėjus.

Fantastikos skyrius
Uras kitaip!
Polas Ešas. Kontaktas
I.Proninas. Rusiška idėja
Janušas A. Zaidelis. Riba
A. ir B. Strugackiai. Narcizas
A. Anisimovas. Kvapų valdovas
Sergejus Žemaitis. Artakserksas
Pavelas Podzorovas. Apie grybų naudą
Ch. Elisonas. Atbuline eiga: 480 sekundžių
J. Veisas. Kalisto diena prilygsta metams Žemėje
Pavelas Kolpačnikovas. Septynių fazių planeta
Pamela Zolina.  Šiluminė Visatos mirtis
S. Lukjanenko. Pusiaudienio fokstrotas
Žozefas Anri Roni. Ksipehūzai
A. Platonovas. Saulės įpėdiniai
Jaroslavas Kudlakas. Simbiozė
Sergejus Breinas. Anomalija
L. Kaganovas. Žmogėdra
Lino Aldani. Onirofilmas
S. Lemas. Kosminis kazino
Lukas Vangelis. 13 17 40
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė
Vartiklis