Julijus Burkinas. Lauk! Į žvaigždes!

Apie autorių

Julijus Burkinas – rašytojas, poetas, muzikantas. Jis gimė 1960 m. kovo 29 d. Tomske, Baigęs Tomsko universiteto filologijos fakultetą dirbo vietos periodiniuose leidiniuose. Buvo viena iš Tomsko fantastikos konvento „Uranija" organizatorių.

Literatūrinę veiklą pradėjo būdams trečiame kurse, parašęs nedidelę apysaką „Pasaulis į gabalus". Pirmas fantastinis apsakymas „Griaustinio dėmės" buvo atspausdintas 1988 m. žurnale "Parus" ("Burė", Minskas). Pirmas apsakymų rinkinys „Drugelis ir Varpelis" buvo išleistas 1994 m. Parašė trilogiją „Rusios sala" ir, kartu su S. Lukjanenko, „Dangaus skeveldros arba Tikroji ‚Bitlų' istorija". Už knygą „Gėlės ant jūsų pelenų" gavo „Strannik" premiją. Daugelio dainų autorius ir atlikėjas.

- Jie gi nešaudys?! – dusdama šūktelėjo Saška, paskui mane nerdama paskui mane iš prožektoriaus šviesos į tamsą po atkabintu vagonu.

Šunų lojimas, tarytum, aptilo, pasislinkdamas į kairę.

- Žinoma, ne, - užtikrinau, gerai žinodamas, kad meluoju. Tegu bent jai nebūna taip baisu.

Tačiau veltui stengiausi: vos apsiverčiau nuo pilvo ant nugaros, patogiau įsitaisydamas ant pabėgių ir drėgnos skaldos tarp jų, kaip iš depo pusės pasigirdo automato serijos traškėjimas.

Skambiai skambtelėjo metalas į metalą ir tasai garsus susimaišė su švilpimu, burzgimu ir aidu.

- Valia, - tyliai sušnabždėjo Saška, prišliauždama ir šalta nosimi bakstelėdama man į ausį, - juk mes nieko tokio nedarėme, - aš pajutau, kad ji štai štai pratruks, - mes tik bučiavomės.
- Tsss, - sušnibždėjau. – Mes, atrodo, nuėjo. Sustinkim ir pagulim ramiai.

Į tokią sumaištį patekau pirmąkart, tačiau laikaisi padoriai ir, tikriausiai, būčiau savimi didžiavęsis, jei nebūtų taip baisu.

Pradžioje amsėjimas slinko kairiau ir kairiau; ir vis ramesnis mano ausyje darėsi Saškos kvėpavimas, tačiau tada staiga šunys suamsėjo arčiau ir net girdėjosi žmonių balsai, ir ji ėmė kvėpuoti nelygiai, su vos juntamu šniokštimu. Dukart pasigirdo atskiri šūviai, matyt pastebėjus kažką įtartina. Aš įsitempiau, tačiau garsai vėl ėmė tolti.

Su bala, tiksliau lietumi, mums pasisekė. Jei ne jis, šunys nebūtų pametę pėdsakų... Atsižvelgiant į tai, kad bėgome nuo pat parko, galima sakyti, kad padarėme neįtikėtiną dalyką.

Su baimės pasitraukimu vis labiau pasijuto alkis ir drėgmė. Tačiau, matyt, Saška nurimo anksčiau už mane, nes netikėtai ji prisiglaudė prie manęs glaudžiau ir kyštelėjo ranką man po marškiniais, nučiuožė pilvu... Oho! Tai nauji žaidimai. Aš iškart pamiršau diskomfortą.

- Valiuk, - sušnibždėjo ji, - juk mūsų vos nenušovė. O jei būtų nušovę, tave ar mane, mums niekada netektų šitai...

Kažkur netoliese, mūsų arba gretimame kelyje, subildėjo lokomotyvo ratai.
- Nori pasakyti... Mums reikia tai padaryti? – pajutau, kad vėl ima drebėti rankos, tačiau dabar jau ne iš šalčio ir baimės, sliuogiant jos drėgna vėsia nugara po megztiniu.
- Aha, - iškvėpė ji. – Kol nenušovė. Kad bent būtų dėl ko.

Akys priprato ir aš ją jau gerai mačiau tamsoje; mes ėmėm bučiuotis, palengva atsegiodami viską, kas atsisega. Ir taip įsitraukėm į tai, kad liovėmės kreipti dėmesį į garsus, kol stabdydamas lokomotyvas nesucypė beveik prie ausies, o tada nestipriai trinktelėjo į mūsų vagoną. Tas bildėtamas pajudėjo, o mes vėl sustingome, tačiau pavažiavęs kokius du metrus jis sustojo, vis dar likdamas virš mūsų.

Lokomotyvas labai lėtai prisiartino prie jo ir stumtelėjo jį dar kartą, tačiau šįkart vagonas tik suvirpėjo. Visai greta pasigirdo skaldos šiugždėjimas po kažkieno kojomis, žviegimas ir stuksėjimas... Buvo aišku, kad vagoną prikabina.

- Lekiam iš čia, - sušnibždėjo Saška, paskubomis užsisagstydama džinsus.

Supratau, kad ji ruošiasi lįsti pro bėgius ir tvirčiau sugriebiau už talijos:
- Iš proto išėjai! Bet kurią akimirką gali pajudėti vagonas!
- O ką, gulėti čia ir laukti?
- Žinoma! Nori, kad tave perpjautų pusiau?
- Galima nušliaužti toliau nuo vagono tarp bėgių, o tada jau verstis pro bėgius, - pasiūlė ji.
- Galima, - sutikau.

Tačiau to neprireikė. Vagonas truktelėjo ir greitėdamas pajudėjo į priešingą nei anksčiau pusę. O mes, kaip kvailiai, likome gulėti ant pabėgių ryškioje ant stulpo kabančio žibinto šviesoje. Taip sakant, visų akivaizdoje. Ačiū Dievui, žiūrėti nebuvo kam.

- Neikim namo, - pasiūliau, kai mes, purvini kaip kiaulės, atslinkom atgal į gyvenamą rajoną. – Galima vėl užsirauti.

Pasigirdo žemas žemas, vos girdimas gaudimas, ir nežymiai po kojomis suvirpėjo dirva. Į kosmosą išvyko eilinė savanorių partija.

- O kur eisim? – paklausė ji.
- Pas Vitalijų, - sugalvojau. – Jis čia už poros žingsnių gyvena, buvau pas jį vieną kartą.
- Ko?
- Diktantą perrašinėjau.
- Ne, vis tik antra valanda. Nepatogu.
- Patogu, nepatogu!.. O nuo patrulio sprukti patogu?- pajutau, kad imu pykti. Ne ant jos. Tiesiog todėl, kad mus aplamdė lokomotyvas, o aš taip ir likau nekaltas. Nors tai ir skamba juokingai. – Atsimeni, kaip jis mus mokė: „gerumas privalo turėti kumščius", „grožis išgelbės pasaulį", „geriau mirti, nei gyventi klūpant"... Patys viską apdergė, o dabar pas jį nepatogu!
- O jis čia prie ko?
- Visi čia prie ko!
- Baik, Valiuk.
- Taip, ne tai, kad „baik"! – visai užsivedžiau. – Aš jam į akis pažvelgti noriu. Kodėl gi dabar mes turim skristi į tas velnio žvaigždes?! Kaip jie galėjo pasirašyti tą suknistą „Chartiją"!
- Tavęs niekas neverčia niekur skristi. - Negi?! O jeigu aš tave myliu?!
- Tada nerėk ant manęs.

Aš net sustojau, bandydamas susivaldyti, tada giliai iškvėpiau ir per jėgą nusišypsojau. Tariau:
- Atleisk, Murka.
- Aš viską suprantu, - linktelėjo ji.
- Jis, aišku, niekuo nekaltas. Bet vis tik užsukim pas jį. Tiesiog todėl, kad tai saugiau. O mes stovim prie įėjimo pas jį.

- Praeikite, praeikit... – Vitalijus Ivanovičius gerokai senstelėjo per metus, kuriuos jo nemačiau, tačiau vis dar atrodė šauniai. Nors, galbūt, todėl, kad buvo apsivilkęs naujitelaitę sportinę aprangą. – Kokiais vėjais tokį vėlų laiką? Kas nors nutiko? – paklausė jis, apžvelgdamas mus. – Jus vijosi?
- Taip, patrulis, - linktelėjau rausdamas.
Galima, aš iškart į vonią? – paprašė Šurka.
- Žinoma, žinoma, - sujudo Vitalijus. – Štai čia, prašom. Švarus rankšluostis ant durų. Beje, galima ir drabužius išskalbti.
- O nieko, kad mašina ūš?
- Ne, nieko, aš juk vienas gyvenu.
- O kuo aš tada apsivilksiu?
- Ten kabo chalatas. Tiesa, jis vyriškas.
- Tada renkis, - paliepė man Saška. – Kartu išskalbsiu.
- Komendanto valanda? – paklausė Vitalijus, įjungdamas virdulį, kai ji užsidarė vonioje. – Ko gi jūs taip neatsargiai?

Aš, likęs vienomis kelnaitėmis, nušlepsėjau paskui jį į virtuvę.
- Jie mus dar iki 11-os pričiupo, - paprieštaravau. – Mes bučiavomės. Parke.

Veidas jo tapo toks, tarsi kas būtų pliaukštelėjęs per skruostą. Jis atsisėdo ant kėdutės.

Tuo metu vonios durys atsivėrė ir koridoriuje pasirodė Saška, apsisiautusi japonišku chalatu.
- Kaip aš? – ji paklausė.
- Super! – atsiliepiau.
- Tu, Saša, nuostabi, - patvirtino Vitalijus, išspausdamas šypseną.
- Tada, vyrukai, laukite manęs, - tarė ji. – Netrukus būsiu.

Ir vėl dingo vonioje. Ir iškart ten sugaudė skalbimo mašina. Beveik kaip mezoninis transportinis- keleivinis laivas „Saldusis obuolys".

- Padugnės, - ištarė Vitalijus, aišku, apie milicijos patrulį. – Vargšeliai jūs. Kaip visa tai bjauru. O juk jie – rusai...
- Jie ne prie ko, - tariau. - Jie liepta.
- Maža kas liepta. Karo metu tokius vadino policajais, o partizanai juos korė. O vėliau, po karo, jų ieškojo, gaudė, teisė ir sušaudydavo. Tiesa, tuo metu dar nebuvau gimęs.
- Nereikia painioti, Vitalijau Ivanovičiau. Beje, virdulys užvirė, galima plikyti arbatą. Policininkai pereidavo į priešo pusę, o mūsų milicija tarnauja mūsų vyriausybei. – Aš patylėjau, o tada išdrįsau. – Seniai norėjau paklausti: kodėl jūs mus išdavėte? Kaip galėjote pasirašyti „Chartiją"? Kodėl nesikovėte? Prisimenate, mums kyštelėjote Strugackius? Juk norėjote, kad išaugtumėm drąsūs ir geri, kad skristume į kitas planetas, kad jas įsisavintume. Ir štai mes išskrendame... Tačiau argi taip viskas turėjo būti?!

Stovėdamas nugara į mane, Vitalijus pripylė du puodukus arbatos. Atsisuko, pastatė juos ant stalo. Atsisėdo.

- Valia, - pasakė jis. – Tu juk viską žinai ir aš negaliu tau pasakyti nieko nauja. Ar verta prikaišioti senukams, kurie liko be ateities? Vienintelis dalykas, kuo galiu jums padėti... Likite čia iki ryto. Su ja. Tame kambaryje, - jis parodė į sienelę.
- Vitalijau Ivanovičiau! – pašokau. – Man net mama to nepasakytų! Juk jei sužinos, kad aš su ja... Kad pas jus...
- Nesužinos, - šyptelėjo jis. – O jeigu ir sužinos, kas iš to? Aš jau viską praradau.

Virš įėjimo į meriją baltomis raidėmis žaliame audekle puikavosi nepakenčiamas užrašas: „Žemė Alacho sūnums". Tai vienintelė vaizdinė detalė, mums įpiršta ASIŽ. „Chartijoje" ji įvardinta atskiru punktu.

Mudu su Saška, jos tėvai ir mano apsiašarojusi motina sėdime ant suoliuko prie santuokos registravimo biuro, laukdami savo eilės. Sutuoktuvės šiandien tapo tikra „paslaptimi", niekas nenori, kad apie jį sužinotų pašaliniai. Juk ne aišku, kuris iš variantų labiau pažeminantis.

Mūsų politikai riečia nosį, kad sugebėjo „įveikti krizę taikiu būdu". Tikina, kad kiekvieną punktą atkovojo rizikuodami gyvybe. Tačiau ypatingai nepasiginčysi, kai iš palydovų į tave nutaikė termobranduolinius užtaisus, o priešininkas nebijo žūti. O ir netikiu aš politikais. Kažkaip paklausiau tėvo, ar daug politikų parsiduoda. Jis man atsakė: „Visi. Tik kaina skiriasi"

Koridoriaus sienos buvo nukabinėtos spalvingomis reprodukcijomis, vaizduojančiomis kitus pasaulius.

Dar niekada fantastinė tapyba nebuvo tokia populiari. Siekdami kiek prasiblaškyti, mudu su Saška ėmėm apžiūrinėti paveikslus. Ypač patiko vienas. Laukymėje, supamos oranžinių medžių, po ryškia saule stovi žemiškai apsirengę trys žmonės – jauna moteris ir du vyriškiai. O greta jų, parietęs užpakalines kojas, tupi geraširdis rudas kentauras, atsargiai ant rankų laikantis žmonių kūdikį.

- Valia, gal ten tikrai taip? – viltingai man į veidą pažvelgia Saška.Pagaliau prieš mus buvusi pora ir giminaičių būrelis su blyškiomis šypsenėlėmis išsirita į koridorių. Per vestuves dabar įprasta dovanoti dirbtines gėles. Iš garsiakalbio virš durų pasigirsta mūsų vardai: „Valentinas Nikolajevičius Pazdiejevas ir Aleksandra Ivanovna Tolstobrova kviečiami į jungtuvių salę".

Saška išsigandusi žvelgia į mane. Kvailutė, ji nesiliauja kaltinti savęs dėl to, kad pastojo. Tetulė- inspektorius atsistojo ir mus apdovanojo ledine šypsena. Jei tik morge dirbti. Beje, beveik taip ir yra.

Karas pralaimėtas jam neprasidėjus. Ir tada prasisuko NASA išradimas. Iki tol kiaurai užslaptinti mezoniniai laivai mūsų „vakarietiškam" pasauliui teikė apgaulingą viltį. Musulmonams nereikia žvaigždžių. Juk žmonėms Alachas sutvėrė Žemė ir tik Žemę. Tai mus ir išgelbėjo. Arba kažkiek atitolino galą.

... Ryte, kai Saška dar miegojo, mudu su Vitalijumi vėl sėdėjome virtuvėje.

- Kodėl nė vienas iš kolonijų neatsiuntė žinutės? – paklausiau, nors iš anksto žinojau atsakymą. – Kodėl iki šiol dar nė vienas negrįžo?
- Todėl, kad jie neria neaišku į kur ir išneria neaišku kur. Ir mes neturime jokio supratimo, kaip nustatyti kryptį. Kada nors mes tai sužinotume, tačiau mums davė tik 15 metų. Išsinešdinti. Arba į kapus, arba į kosmosą.

Jis ištarė „sužinotume", o ne „sužinosime" todėl, kad dar niekas neįrodė, kad, išskyrus Žemę, kur nors egzistuoja tinkami gyvenimui pasauliai.

- Vitalijau Ivanovičiau, o pats tiki, kad ten kažkas yra?
- Aš tikiu, - tarė jis. – Tačiau, gaila, tai tik grynas tikėjimas, niekuo nepagrįstas.
- Tik tavo noru? – pasufleravau.
- Ne tame reikalas. Tuo tikėjau ir iki krizės, kai mūsų niekas nevijo lauk. Matei mano biblioteką. Visą gyvenimą svajojau apie kosmosą.
- Tai kodėl neskrendi? Laikai save per senu? - Žinai, Valia, - jis šyptelėjo. – būtent todėl pasiryžęs skristi kad ir ant velnio ragų. Čia neturiu ko prarasti. Jau geriau taip, nei tempti gyvenimą stebint, kaip naikinama viskas, ką mylėjai.

Tą patį savo priešmirtiniame laiške parašė ir mano tėvas.

- Tad kame reikalas? – tardžiau.
- Tikrai nesupranti? O ar nežinai, kiek kainuoja skrydis viengungiui arba ne „fertilaus" amžiaus žmogui?
- Ką reiškia „fertilus"?
- Galintis pratęsti giminę.
- Kiek? – atkakliai klausinėjau.
- Dešimt kartų brangiau nei tau, jei ryšies skristi su ja, - jis mostelėjo į sienelę, už kurios miegojo Saša. – Toks vyriausybės priesakas. Kad seniai neužimtų vietos. Reikia gelbėti vaikus.

Gelbėtojai...

- Sako, pas amerikiečius kitaip, - jis tęsė. – Pas jus ir anksčiau pensininkai keliaudavo.

... Net mums skrydis kainavo labai labai brangiai. Parduota viskas, ką tik galima parduoti. Ir tai dar atsižvelgiant į tai, kad genetikų rekomendacija vienu laivu skrenda ne mažiau 100 porų. Mūsų tėvai su džiaugsmu būtų skridę kartu, tačiau tai mums jau buvo ne pagal kišenę.

- Gerbiami jaunavedžiai, - iškilmingai taria tetulė, skaitydama iš knygos, - Pagal Rusijos Federacijos Naujojo administracinio kodekso 12-ą straipsnį, apsivesdami galite rinktis iš trijų variantų ir pasirinkti privalote dabar. Pirmas variantas: apsivesdami, atliekate savanoriškos sterilizacijos procedūrą...

Mačiau, kurie tai pasirinko. Juos neklysdamas atpažinsi užguitu žvilgsniu ir siekiu iš gyvenimo paimti nenutrūkstamą malonumą, jo visai negaunant.

- ... Antrasis variantas, - toliau skaitė tetulė. – Apsivesdami, savanoriškai visą rūpestį dėl vaikų perleidžiate Alacho Suvienytų Islamo Žemių valstybei netekdami teisės jų ieškoti ar kažkaip įtakoti jų tolimesnį likimą.

Atrodytų, koks skirtumas – musulmonas, stačiatikis, katalikas?.. Kažkur jis gi gyvens... Tik štai visiems iš „nepatvirtintų šaltinių" žinoma, kad mūsų vaikus ASIŽ'e paverčia eunuchais. Aš jau labai senai, nepaprastai senai gatvėje bemačiau nėščią moterį. Arba jos, degdamos iš gėdos, slepiasi namuose?

- ... Ir pagaliau, trečias kelias, - praneša tetulė, atsitraukdama nuo popieriaus, licencijos skrydžiui į kosmosą nusipirkimas.

Ji susidomėjusi peržvelgė mus.

- Renkamės trečią, - tvirtai tariau. Tetulė kilstelėjo antakius. Vis tik taip pasirenka ne kas antras ir netgi ne kas dešimtas.
- Turite kvitą, kad susimokėjote? – paklausė ji.
- Tai, žinoma, - ištiesiu jai šaknelę.
- Nuostabu! – taria ji, paimdama popierių. – Paruoškite žiedus, pradėsime ceremoniją.

Ir iš kolonėlių po stalu pasklinda linksmas Mendelsono maršas

Išėję ir merijos, mudu su Saška sėdome į papuoštą mašiną. Aš žvilgteliu pro langą ir išvystu žalią rankšluostį.
- Mes dar grįšime, niekšeliai, - tyliai tariu sau. – Jūs dar užgiedosite... Garbė Kristui!

Nors aš ir netikintis.

Papildomi skaitiniai:
Fantastikos skyrius
Polas Ešas. Kontaktas
J. Zaidelis. Pasivaidenimas
Stanislavas Ivanovas. Ramanas
L. Dilovas. Lagranžo taškas
S. Klenčas. Iš Visatos gilumos
2018 m. fantastiniai filmai
Ar „Marsietis“ nuves į Marsą?
Vladimiras Michanovskis. Žalias debesis
Sviatoslavas Loginovas. Olandiškas sūris
Recenzija: Bermudizmas kaip metodas
S. Lukjanenko. Kosmoso eros pabaiga
Viačeslavas Nazarovas. Pažeidėjas
Sv. Zlatarovas. "Protėjaus" operacija
Jaroslavas Veisas. Kalisto diena prilygsta metams Žemėje
Strugackiai. Pirmieji žmonės pirmajame plauste
Sapnas arba Johano Keplerio pomirtinis rašinys apie Mėnulio astronomiją
Psichikos jėga, atomo energija ir reaktyvine raketa
Dmitrijus Vronskis. Pagrindinis gyvenimo atsakymas
Vladimiras Vasiljevas. Varna kišenėje
Aizekas Azimovas. Paimkite degtuką...
Žozefas Anri Roni. Kataklizmas
Kai aplinka buvo tiesiog gamta...
R. Aberneti. Žmogus prieš miestą
Strugackiai. Žmogus iš Pasifidos
J. Glazkovas. Juodoji tyla
H. Lampo. Dievo gimimas
Ką pasakysime vaikams?
Volteras. Mikromegas
Išsigelbėjimo arkos
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė