Išmintingieji senoliai ir drąsuoliai vadai tylėjo. Kartą per 100 mėnulių jie rinkosi prie šventojo laužo, kad aptartų einamuosius pasaulio, karo, bendrų švenčių, gamtos nelaimių reikalus ir pamalonintų aukščiausiąjį visų genčių dievą Makemakę^*). Tačiau šįkart susirinkimo priežastis buvo kita. Po karių šokio ir bendros maldos pirmuoju prabilo Pilkųjų varanų senolis:
- Mūsų žmonės demonus stebi jau penkis mėnulius. Žvejai matė, kaip jie nusileido iš dangaus milžiniškoje valtyje, kuri spindėjo tarsi pietinio rifo gražiausių žuvų žvynai. Jie buvo trise; ir jie pasistatė sau keistos formos trobelę ir didelių baltų lapų. Tačiau per visą tą laiką jie nė karto neuždegė ugnies pasišildymui ar maisto pasigaminimui. Dievams ir žmonėms reikia šilumos ir maisto gyvybės palaikymui, - ir tik demonams to nereikia. Jie maitinasi žmonių blogomis mintimis ir pykčiu.

Jaunasis baltųjų gyvačių sąjungos vadas šūktelėjo:
- Aš pasirengęs su savo kariais užpulti demonus ir visus juos paaukoti didžiajam Makemakei!
- Tai gali būti pavojinga, mes nežinom jų jėgos, - pastebėjo Šiaurės vėjo vadas.
- O jei staiga jie sumanys sunaikinti visą mūsų žemę? Arba savo skraidančiomis valtimis atskris dar tūkstančiai kitų demonų...

Po pauzės iš savo vietos pakilo seniausias iš visų saloje gyvenančių žmonių – Aklasis krabas:
- Kai aš buvau visai jaunas, mano senelis pasakojo visų jau užmirštą legendą, kurią jam, savo ruožtu, pasakojo jo tėvas... Tos legendos esmė tokia.

Senai senai į mūsų žemę nusileido dvi didelės žuvys, iš kurių išėjo 12 žmonių. Mūsų gentis pasislėpė miške, atsargiai iš tolo stebėdama ateivius, stengdamasi neišduoti savo buvimo. Tačiau nutiko nelaimė, atėjūnai pagavo vieną mūsų merginą, vado dukrą. Mūsų kariai įpyko ir įveikę baimę, išėjo išvaduoti pagrobtosios; jie ketino nužudyti visus, kad ryžosi tokiam įžūliam poelgiui. Tačiau kai mūsų kariai prisiartino prie milžiniškų svetimųjų žuvų, prieš juos išbėgo sveika ir nesužalota vado dukra. Ji pasakė, kad jie ne demonai ir ne dievai, o tik paprasti žmonės, kaip ir mes su jumis. Tiesiog jie atskrido iš kitos žemės, kuri randasi toli toli... už dangaus vandenyno ribų ir akmeninės aukščiausiojo dievo trobos. Jų tikslas yra ištirti mūsų žemę ir išmokyti mus savo gudrybių.

Pradžioje viskas vyko gerai, jie mums padovanojo amžinąją žydrąją ugnį pasišildymui ir šviesai, keistų gyvūnų ir naujų augalų, kad mes nebadautume, o taip pat daugybę daiktų įvairioms reikmėms. Tačiau kartą įvyko rimtas ginčas: vadas panoro, kad viena milžiniška žuvis, kuria atskrido tie žmonės, priklausytų jam. Svetimieji atsakė, kad tai neįmanoma, nes jie netrukus paliks mus ir išskris į kitas žemes. Vadas supyko ir, apgaule įviliojęs juos į Vasaros gėlių šventę, visus nužudė. Kai jis priėjo prie vienos iš žuvų, pasirodė, kad neįmanoma patekti į jos vidų; įėjimas buvo uždarytas, nei ietys, nei strėlės, nei akmenys nepajėgė pramušti jos odos. Po 30 mėnulių abi žuvys pačios savaime pakilo ir dingo debesų vandenyne. Po šito mūsų gentis sunaikino visus daiktus, kuriuos buvo padovanoję žmonės iš dangaus, gyvūnai buvo paaukoti Makemakei, o augalai sudeginti. Ir ėmėme gyventi kaip iki tol gyvenome...

Štai ir visa legenda.

Gali būti, kad tai ne demonai, o tokie patys žmonės. Palikuonys tų, kurie atvyko amžių pradžioje. Aš nors ir senas, tačiau esu pasirengęs nueiti pas juos ir paprašyti atleidimo už jų protėvius.

- Tavo teisė, Aklasis krabe, - ištarė jaunasis vadas. – Tačiau jei jie tave nužudys, mes juos visus sunaikinsime.

Anksti rytą raišas seniokas ėjo pakrante, lazdele nuvaikydamas smulkius krabus, kurie zujo šen bei ten, besišildydami ryto saulės spinduliuose.

Gana greitai svetimieji išvydo jį – ir sumosikavęs rankomis tvirta eisena priešais jį išėjo žmogus. Toks pat, kaip ir jis, tik šviesia oda ir šviesiais plaukais, - ir džiugiai šypsojosi. Kai juos beskyrė tik keli metrai, staiga iš jaunuolyno suzvimbė trys strėlės, nukreiptos į ateivį... Viena praskriejo pro šalį, kita atšoko atsitrenkusi į krūtinę, tačiau trečioji pataikė į kaklą, ir besišypsantis svetimasis krito veidu į smėlį. Iš žaizdos tekėjo paprasčiausias žmogaus kraujas.

- Ne, ką jūs padarėte?! Tai juk žmonės!!! – šaukė senolis. – Neeee!!!

Tačiau jo niekas neklausė, kariai iš visų pusių bėgo priešo link. Tie buvo beginkliai ir jau po 5 min. grumtynių likusieji dveji, tokie pat šviesiaplaukiai atėjūnai, buvo nužudyti, o kartu ir Aklasis krabas,

Jų kūnus sudegino aukojimo aukure kartu su senuoju Akluoju krabu. Jaunasis vadas jau tą patį vakarą vėl surinko visus senolius bei kitus vadus. Ir paaiškino, kodėl nužudė atėjūnus ir senolį:
- Tai buvo demonai. Jie užbūrė senolį, per jo protėvius. Jie norėjo ir mus apgauti! Tačiau mums nereikalinga jų magija, daiktai, valtys, gyvūnai ir augalai. Mes ir taip gerai gyvename...

^*) Makemakė - Velykų salos rapanujų dievas, žmonių sutvėrėjas, derlingumo/vaisingumo dievas, paukščiažmogių sektos (Tangata manu) vyriausiasis dievas. Jis yra polineziečių dievo Tanės vietinė variantas. Jis neturi žmonos, o jį paprastai lydėjo Haua (kiaušinių valdovas). Atvaizduose ant uolų dažnai sutinkamas kaip veidas su didelėmis akimis. Laikoma, kad tai dievas su paukščio galva. Apie jį pasakojama BBC parengtame dokumentiniame filme „Velykų salos pamiršti dievai“ (2000). Jo vardas suteiktas trans-neptūninei nykštukinei planetai 2005 FU₉, nes toji buvo atrasta netrukus po Velykų.

Fantastikos skyrius
K.L. Maknamara. Kalnietis
I. Proninas. Rusiška idėja
V. Rybakovas. Dailininkas
Kur sustojo tūkstantmečiai?
Pavelas Michnenko. Etiketas
Hubertas Lampo. Dievo gimimas
J. Nikitinas. Baisusis pasaulis
R. Abidovas. Chadžaras ul-asvadas
P. Kopylova. Raudonos burės ir pilka mašina
S. Lukjanenko. Pusiaudienio fokstrotas
Andrejus Anisimovas. Kvapų valdovas
Ch. Šaichovas. Protėvių atmintis
Strugackiai. Žmogus iš Pasifidos
A. Platonovas. Saulės įpėdiniai
I. Okstonas. Skruzdžių pyktis
Civilizacijos kaina
Poezija ir skaitiniai
Alegorija. Kutai
NSO svetainė
Vartiklis