Vladimiras Lomanas. Proto paieškos, 1966  

Apie autorių

Vladimiras Lomanas (g. 1937 m.) - tarybinis rusų rašytojas, daugelio fantastinių jumoreskų ir apsakymų autorius. Gyvena St.-Peterburge, profesija – metrologas, turi kelių išradimų patentus. Spausdinasi nuo 1966 m. Parengė rinkinį „Metrologai šypsosi“ (1966). 2010 m. išleido aforizmų knygą „Mintys su pretenzija“. Čia pateikiame galbūt pirmąją jo jumoreską

 

Vienvietis žvaigždėlėkis, paskutinį kartą nusičiaudėjęs karšto mišinio garais, nutūpė purvinos balos viduryje. Atsidarė dar neatvėsęs liukas, pro kurį iškrito lengvos, panašios į voratinklį, pakopos, o liuko angoje pasirodė šalmo kupolas. Pro skaidrų antveidžio plastiką žvelgė susikaupęs Mokslinčiaus veidas. Vėliau liesa jo galva dingo kažkur skafandro viduje, o po kiek laiko vėl išniro šalme.

- Sprendžiant pagal esminių požymių visumą, - murmėjo jis, - Proto susidarymo šioje planetoje tikimybė nėra lygi nuliui... Proto paieška

Jis nerangiai nulipo žemyn ir nesidairydamas patraukė į balą supantį jaunuolyną, pakeliui atlikdamas paslaptingas manipuliacijas su prie skafandro pritvirtintu prietaisu.

- Taigi, pažiūrim, ... – tarstelėjo Mokslinčius ir mašinaliai nuvijo žalią gylį.

Krūmynas buvo tankus, violetinės spalvos lapais, o dirva po kojomis dubo.

- ... na, mąstančių pelėsių čia nėra, - po valandėlės pats sau patvirtino Mokslinčius, įsmulęs iki juosmens. – Mano prietaisas būtų ją užfiksavęs iki tūkstančio metrų atstumu.

Jis krenkšdamas išsiropštė ant netvirto kupsto ir įjungė ant nugaros kabantį mikrovariklį...

Prieš vietos saulės saulėlydį jis vėl pasirodė prie savo žvaigždėlėkio.

- Hm... Toks jausmas, kad kažkas knaisiojasi mano galvoje, Sprendžiant ir daugelio požymių, atrodo, kad jau pavargau, - niurzgėjo. – O ir Proto planetoje nėra! Visai nėra!
- Yra! – už jo nugaros nuskambėjo balsas.
- Niekai! Negali būti! – stabtelėjo Mokslinčius ir nepatenkintas apsisuko. Prieš jį stovėjo šaunus jaunuolis.
- Yra! Na kad štai kad ir aš! – lėtai, nutęsdamas garsus, tarsi parinktų žodžius, patvirtino nepažįstamasis.

Mokslinčius nekantriai mostelėjo ranka:
- Jaunuoli, nemėgstu pokštų! Matyt, jūs iš lygiagrečios ekspedicijos, tad turėtumėt žinoti Zalivo-Biskaisko teoriją apie Žėmės proto pakartojimo neįmanomumą. Ieškokite mąstančių pelėsių, ir tik pelėsių, šmaikštusis jaunuoli! Aš – Zalivo-Biskaiskas ir dabar skubu. Užeikite, kai grįšite į Žemę… Padovanosiu jums savo knygą.

Jaunuolis ištiesė į jį lanksčias ir pusiau skaidrias rankas, tačiau Mokslinčius jau ropštėsi pakopomis į laivą. Po akimirkos liukas spragtelėjo ir blizgančiu žvaigždėlėkio korpusu nubėgo virpesiai..

O tuo metu iš dar teberūkstančios balos pasklido šaunaus jaunuolio siunčiami signalai. Jis raportavo į kitoje planetos pusėje įsikūrusį Centrą. Ir jei Mokslinčius tuo metu būtų įjungęs universalų šifruotoją, jis būtų išgirdęs: „Didžiųjų pelkių rajone sutikau nežinomo svetimo Proto atstovą su save ribojančiomis pažinimo galimybėmis. Bandymas rasti bendrą kalbą, gaila, nepavyko“.

Ką pasakysime vaikams?  

- Tėti, kas padaro, kad dieną būtų šviesa? – Nemas priklaupė, kad būtų arčiau sūnaus.
- Varikliai. Ten giliai laivo gelmėje jie gamina energiją. Ir toji šviesa danguje yra liepsnojančios plazmos, tekančios iš variklių, vamzdis.
- Kas jį ten patalpino?
- Mūsų protėviai. Prieš 300 m. jie pagamino šį laivą, kad galėtų atlikti didelę kelionę, kelionę į žvaigždes.
- Kas yra žvaigždės? – Nemas susiraukė. Tai visada buvo sunku paaiškinti.
- Užsimerk ir pagalvok apie laivą. Ką matai?
- Matau sienas. Kai žiūriu žemyn palei sukimosi ašį, matau, kaip jos linksta viena prie kitos kad susilietų ties dangumi. Jei eisi pakankamai ilgai, gali apeiti aplink jį visą. Space ship
- Kaip jis atrodo iš išorės?
- Išorės?
- Pabandykime kitaip. Jei kastum žemę, kaip giliai galėtum kasti?
- Hm, manau negalima kasti kiek nori ir kažkur turi būti riba, o kas ten?
- Ten erdvė. Erdvėje nėra oro, ten visiška tuštuma.
- Kaip toli tęsiasi erdvė?
- Iki begalybės. Ji tęsiasi tolyn ir tolyn ir tada, mes manom, ji grįžta iš kitos laivo pusės.
- Taigi ji tokia, kaip laivas, tik didesnė.
- Žinai, atrodo tu teisus. Tikroji problema yra tame, kad ji tokia didelė, kad prireikia tūkstančių metų, kad nuskristume nežymų atstumą joje. Mes keliaujame erdve, kad nuskristume nuo vienos žvaigždės prie kitos – tam mūsų protėviai ir pastatė šį laivą. Toks yra pasaulis.
- Oho. Kur tada ta kita žvaigždė?
- Ji kažkur kitur nei mūsų žvaigždė. Mūsų protėviai buvo tyrinėtojai.
- Tada kas mes esame?
- Neturiu supratimo.  

Fantastikos skyrius
Ch. Anvil. Euristika
R. R. Moore. Erdvė
M. Jako. Protingumo testas
Stanislavas Ivanovas. Ramanas
Dž. Sviftas. Guliverio kelionės
Nilsas Nilsonas. Planeta pardavimui
Andrejus Krasnobajevas. Bedugnė
Francis Godwin. Žmogus Mėnulyje
Henrichas Altovas. Devynios minutės
Pavelas Kolpačnikovas. Septynių fazių planeta
Žozefas Anri Roni-Vyresnysis. Kataklizmas
D. Bilenkinas. Protingumo išbandymas
Vladimiras Vasiljevas. Varna kišenėje
S. Alenas. Viešas pasmerkimas
Natalija Lebedeva. Sena ferma
R. Jarovas. Magnetinis šulinys
Aklieji bei aiškiaregiai
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė
Kasijus