Valpurgiška Gegužės pirmoji. Vartiklis

1918 m. gegužės 1-oji sutapo su stačiatikių Velykomis. Kremliaus komendantas P. Malkovas¹⁾ prisiminė:
„Įsitikinęs, kad imtasi visų būtinų priemonių, priėjau prie Uspenskio soboro procesijos su chorugvijais²⁾ momentui ir iš tolo stebėjau, kaip paskutinį kartą (tai buvo neabejotinai) vyksta senovinės ‚pagoniškos‘ apeigos... ‚Paskutinį kartą eina‘, - išgirdau pažįstamą Vladimiro Iljičiaus balsą“.

Tais pačiais 1918-ais visai kvaištelėjęs prieš mirtį V. Rozanovas^2a) isteriškai užrašė:
„Nenoriu krikščioniškos žiemos, nenoriu krikščioniškos žiemos, nenoriu krikščioniškos žiemos.
Noriu amžino pavasario. Tik pavasario. Gegužės. – Ir tik gegužės pirmosios“.

Gegužės pirmosios, nauji įvestos šventės simboliu tapo būsianti pasaulinio rojaus žemėje visuotinė pergalė. Toji krikščioniškojo amžinojo gyvenimo parodija savaip pavyko. Vėliau vyriausias valdiškas tarybinis bedievis Jaroslavskis (Gubelmanas) suformuos religinių švenčių pakeitimo jų ateistiniais pakaitalais idėją.

Tarytum Gegužės pirmosios istorija prasidėjo šiuo paprastu sutapimu. Bet tai ne vienintelis sutapimas!

Nuo Viduramžių laikų viena naktis yra Valpurgijų naktis⁴⁾. Per ją sutartą valandą iš viso pasaulio ant Brokeno kalno⁵⁾ Vokietijoje suskrenda visa nelabųjų giminė - kad darniomis gretomis atsiskaitytų Šėtonui. Doras krikščionis privalo ruoštis šiai nakčiai, maldomis vyti šalin nelabąsias jėgas, darančias žalą galvijams ir būsimam derliui. Iš čia ir pavadinimas – Devonšyro⁶⁾ šventosios Valpurgijos⁷⁾, atseit mirusios Vokietijoje 777-ais, garbei. O Valpurgijos naktis vyksta gegužės 1-sios išvakarėse...
(Iš tikro šventė turi pagoniškas ištakas – germanai laikė, kad tą naktį valkirijos⁸⁾ žuvusiųjų karių sielas neša į palaimintąją Valhalą⁹⁾).

O štai 1889 m. įtartinos asobos iš visos Europos sulėkė į Paryžių – į II Internacionalą, kuriame ir nusprendė įvesti pasaulinę pavasarinę darbo žmonių šventę - ir taip įamžinti Čikagos darbininkų, žuvusių susirėmimuose su policija, atminimą¹⁰⁾. Tokių susirėmimų ir aukų juose buvo nemažai. Tačiau parinko būtent gegužės 1-ą įvykusį incidentą. Tik atsitiktinis sutapimas?

Kas žino?! Tik štai, neužilgo iki Paryžiaus kongreso, 1871 m. Čarlstoune¹¹⁾ masonų aukščiausios hierarchijos vadovai sudarė sostų, altorių griovimo ir Liuciferio religijos įvedimo planą^*). Jame pažymima:
„...reiktų gausinti draugijas miesto ir kaimo pasilinksminimų rengimui, ratelius, sudaromus tarytum šviečiamaisiais tikslais, nebažnytines šventes, - kaip gegužės 1-os – bažnytinių švenčių žalos ir panaikinimo galimybės tikslu“.

O dar anksčiau, 1776 m., Adamas Veisgaubtas įsteigė iliuminatų ordiną¹²⁾. Tai nutiko irgi gegužės 1-ąją.

Ir štai diena po Valpurgijų nakties jau pirmaisiais tarybų valdžios metais tampa svarbiausia valstybine švente. Ir netrukus, būtybės odiniais švarkais (kožankomis) iš patiklių valstiečių pradės išvesti galvijus ir atiminėti grūdus. Prasidės žalos galvijams ir javams darymo metas – ir toji tarybinė valpurgija truks neįtikėtinai ilgai. Rusiją netruks ištikti badmečiai – labai netrukus, o „nenorėjęs krikščioniškos žiemos“ V. Rozanovas mirs iš bado. Ir 1927-36 m. nuo bado mirs kas penktas. Labai jau tai primena Brokeno kalno braižą...

VČK pirmininkui drg. F.E. Dzeržinskiui

Įsakas

Atsižvelgiant į VCIK ir Liaud. komisar. tar. Sprendimą būtina kaip įmanoma greičiau pabaigti su popais ir religija.

Popus priklauso suimti kaip kontrrevoliucionierius ir sabotuotojus, šaudyti negailestingai ir visur. Ir kaip galima daugiau...

VCIK pirmininkas Kalininas
Liaud. komisar. tar. Pirmininkas Uljanovas (Leninas)

Bet kuris judėjimas ieško savo ištakų. Ir ką naujos santvarkos teoretikai įtarė esant savo pradininku, pirmuoju maištininku, tremtiniu ir revoliucionieriumi? Ir pas minėtą Jaroslavskį-Gubelmaną aptinkame – aišku – Liuciferį. Ir vėl atsiduriame ant Brokeno kalno!

Materializmo pagrindėjas K. Marksas buvo anglų fiziko ir kartu garsaus spiritualisto Viljamo Krukso¹³⁾ draugu. Galbūt po Europą klaidžiojančios šmėklos vaizdinys ir gimė mediumo seanso metu?! Ką ten kažkoks Kruksas! Pats narkomas Lunačiarskis¹⁴⁾ tiesiai rėžė apie Marksą: jis perėjo šėtono pusėn.. Neveltui dar jaunystėje Marksas parašė eilėraštį „Smuikininkas“:

Tokie žodžiai nebuvo vien jaunatvišku pasipuikavimu. Jau prieš mirtį Marksas, susirūpinęs sūnaus keistenybėmis, jo klausė: „... man aišku, kad tavo širdį užvaldė ir valdo jėga, duota ne kiekvienam mirtingajam, ar tai dieviškoji, ar nelaboji jėga, gimininga Fausto?“ Atsakymą pateikia pati marksizmo istorija!

O dėl sutapimų dar tėvas P. Florenskis pastebėjo: „... kai kurie gyvenimo reiškiniai kartais keistai susidėlioja į rėmus, jiems skirtus simbolikos“, o vėliau atrodo „... intuityviai atskleistu dėsniu“. Ir tada štai dar vienas sutapimas: 1984 m. JAV prezidentas Reiganas gegužės 1-ąją paskelbia „Įstatymo diena“ (200-ųjų „įstatymo susiliejimo su laisve“ metinių proga).

^*) 1871 m. iškilus masonų veikėjas A. Pike laiške italų 33 rango masonui Dž. Marziniui (1805-1872), 1860 m. įkūrusiam „Mafia“, rašė, kad reikia trijų pasaulinių karų, kad būtų įgyvendinti Liuciferio planai.

¹⁾ Pavelas Malkovas (1887-1965) – tarybinis kariškis, po Spalio revoliucijos ir Pilietinio karo metais buvęs Smolnio ir Kremliaus komendantu (1918-1920). Jis dažnai bendravo su Leninu, Sverdlovu, Dzeržinskiu ir paliko nemažai įdomių aprašymų apie jų gyvenimus. 1948 m. buvo suimtas ir už „trockizmą“ nuteistas 8 m. kalėti.

²⁾ Chorugvijus - religinės stačiatikių vėliavos, vaizduojančios Jėzų Kristų, Dievo motiną arba šventuosius. Pagal vieną aiškinimų, chorugvijus yra „pergalės prieš mirtš ir velnią simbolis“. Chrorugvejai nešami per bažnytines procesijas.

^2a) Vasilijus Rozanovas (1856-1919) – kontraversiškas rusų rašytojas ir filosofas, kritikas, publicistas. Jį traukė kraštutinumai, o jis sakė, kad dalykus reikia nagrinėti iš 1000 požiūrio taškų. Jau pirmosios jo „kritusių lapų“ knygos „Atsiskyrimas“ ir „Kritę lapai“ (1915) buvo buvo sutiktos nesupratimu ir pasimetimu – jokios pozityvios recenzijos, o tik užsipuolimai žmogaus, drįsusio knygos puslapiuose pareikšti: „Aš ne toks niekšas, kad kalbėčiau apie moralę“. Subrendusio Rozanovo filosofijoje pagrindine tema tapo lyties tema. Svarbia tema buvo ir žydų klausimas. Taip pat žr. >>>>>

³⁾ Jemeljanas Jaroslavskis (tikr. pavardė Minėjus Gubelmanas, 1878-1943) – žydų kilmės bolševikų revoliucionierius, KP funkcionierius, žurnalistas ir istorikas. Vadovavo KP CK Antireliginiui komitetui; buvo satyrinio žurnalo „Bedievis“ redaktoriumi bei „Karingų bedievių sąjungos“ vadovu.
Jaroslavskio iniciatyva buvo uždraustos Platono, I. Kanto, V. Solovjovo, L. Tolstojaus, Valpurgijos naktis

F. Dostojevskio ir kt. knygos; pasisakė už religinės muzikos (Čaikovskio, Mocarto, Rachmaninovo, Bacho, Hendelio...) uždraudimą.

⁴⁾ Valpurgijos naktis - senovės germanų pavasario šventė iki triukšmingai švenčiama Vokietijos Harco regione. Buvo tikima, kad šią naktį raganos išteka už velnių; kad tai jų vestuvių puota. Naktį į gegužės 1-ąją persirengėliai (raganos ir velniai) triukšmaudami vaikšto miestelių gatvėmis, o nakčiai lipa į Brokeno kalną, kur iki ryto kūrena laužus. Per Valpurgijos naktį taip pat deginamos šiaudinės raganos, primenančios mūsų Užgavėnių Morę. Buvo manoma, kad taip apsisaugoma nuo raganų. Manyta, kad tą naktį žolynai įgauna magišką galią (kaip pas mus per Jonines). Pavadinimas siejamas su šv. Valpurga, kurios šventė yra gegužės 1 d.

⁵⁾ Brokenas (Brocken) – aukščiausia viršūnė Harco kalnagūbryje šiaurės Vokietijoje (1141 m). Viršukalnę didžiąją metų dalį (apie 306 d.) gaubia rūkas. Jo papėdėje esančiame Klaustal-Celerfelde gimė R. Kochas.
Anot legendos, naktį į gegužės 1-ąją ant kalno raganos kelia Valpurgijos šventę (aprašomą Gėtės „Fauste“, M. Bulgakovo „Meistre ir Margaritoje“). Brokeno kalne būdingos keistos šešėlių fokusacijos (Brokeno šmėklos).

⁶⁾ Devonšyras (Devonas) - grafystė pietvakarių Anglijoje, 4-a pagal dydį Anglijoje. Pietinę pakrantę skalauja Lamanšo sąsiauris, o šiaurinę Bristolio įlanka. Stambiausias miestas – Plimutas. Čia vyksta A. Koilio „Baskervilių šuns“ veiksmas.

⁷⁾ Šv. Valpurga (Heilige Walburga von Heidenheim, apie 710-777) – anglų misionierė benediktinė iš Heidenheimo vienuolyno į Frankų imperiją (Vurtembergą). Kanonizuota gegužės 1 d. (spėjama 870 m. popiežiaus Adriano II).

⁸⁾ Valkirijos - skandinavų ir germanų mitologijoje žemesniojo rango deivės (dysės), geriausius mūšyje kritusius karius perkeliančios į Valhalą. Dabar vaizduojamos kaip karingos merginos, jojančios ant sparnuotų arklių, ginkluotos ietimi. Tačiau ant Rok runų akmens jos aprašomos kaip jojančios ant vilkų, vuvo baisios ir karingos, turėjo varną, skraidžiusią virš mūšio lauko ir pasirinkdavusią žuvusius.

⁹⁾ Valhala (Žuvusiųjų buveinė) – skandinavų ir germanų mitologijoje milžinika salė danguje (Asgarde), kur gyvena narsiai kovoję ir žuvę kariai (einherijai). Juos į Valhalą palydi ir ten juos prižiūri valkirijos, o atvykusius pasveikina Odino sūnūs Bragis ir Hermodas. Valhalą valdo Odinas, kuris atsirenka pusę mūšiuose kritusių karių (kita pusė keliauja į Folkvangrą pas deivę Frėją).

¹⁰⁾ Haymarket aikštės įvykiai - darbininkų protestas Čikagoje 1886 m. gegužės 4 d. siekiant 8 val. darbo dienos. Jo metu į policininkų būrį provokatorius metė bombą, žuvo keli policininkai ir darbininkai. Po šios provokacijos policija ėmė šaudyti į minią.Aukos palaidotos Valdheimo kapinėse. Kitą dieną valdžia puolė darbininkų klubus, suėmė šimtus „įtariamųjų/ Po įvykių buvo suimti 8 anarchistai; 4-i jų pakarti 1887 m. lapkričio 11 d. Šių įvykių atminimui 1889 m. II Internacionalas nusprendė gegužės 1-ąją paskelbti tarptautine visų dirbančiųjų švente.

¹¹⁾ Čarlstounas (Charleston) – stambiausias Pietų Karolinos valstijos (JAV) miestas. Įkurtas 1670 m. – pradžioje Ašlio upės vakariniame krante. Pavadintas Anglijos karaliaus Čarlio II garbei. 1871 m. Čarlstoune pastatyta „Masonų šventykla“.

¹²⁾ Iliuminatai (lot. illuminatus - nušvitęs, apšviestas) – pavadinimas, priskiriamas kelioms grupėms, tiek realioms, tiek išgalvotoms. Istoriškai pavadinimas siejamas su 1776 m. gegužės 1 d. įsteigta „Bravarijos iliuminatų“ draugija, kurios tikslas buvo kovoti su prietarais ir obskurantizmu. Grupė pritraukė nemažai įtakingų intelektualų ir politikų, pvz., J. Gėtę. Vėliau iliuminatais imtos vadinti įvairios slaptos (nebūtinai realios) grupės, neretai sąmokslo teorijų kontekste. Plačiau apie iliuminatų temą skaitykite >>>>>

¹³⁾ Viljamas Kruksas (Sir William Crookes, 1832-1919) – anglų chemikas ir fizikas, pagarsėjęs talio atradimu ir helio gavimu laboratorijos sąlygomis. Darbavosi spektroskopijos srityje; išrado „Krukso lempą“ (katodiniams spinduliams), kurios pagalba buvo atrasti rentgeno spinduliai.
1869 m. susidomėjo paranormaliais reiškiniais, spiritualizmo seansais, ir ėmėsi juos moksliškai tirti. 1874 m. paskelbė savo tyrimų rezultatus, paskelbdamas, kad stebėti reiškiniai nebuvo apgavyste ar haliucinacijomis. Tai sukėlė tokį skandalą, kad jį siūlė netgi pašalinti iš Karališkosios draugijos. Tad tapo atsargesniu viešuose pasisakymuose iki 1898 m., kai suprato, kad jo autoritetas moksle pakankamai svarus, ir iki gyvenimo galo buvo užkietėjusiu spiritualizmo gynėju.

¹⁴⁾ Anatolijus Lunačiarskis (1875-1933) – rusų marksistas-revoliucionierius, rašytojas, vertėjas, kritikas, publicistas, menotyrininkas. 1917-29 m. buvo pirmuoju liaudies komisaru švietimui. Rašė dramas ir literatūrines esė apie kai kuriuos raštytojus, tačiau išskirtiniausi yra jo „Revoliuciniai siluetai“, kuriuose pateikė įdomius nutikimus ir savo požiūrį į Leniną, Trockį ir kt. revoliucionierius. Buvo proletarinės literatūros pradininku ir propaguotoju. Įdomu, kad jis buvo kirilicos pakeitimo lotyniška abėcėle šalininku.

¹⁵⁾ Mošė Hesas (Moses (Moshe) Hess,1812-1875) – žydų kilmės vokiečių filosofas, socializmo ir vulgariojo komunizmo propaguotojas, įtakojęs K. Marksą ir F. Engelsą (vėliau jų teorijos išsiskyrė). Įvedė terminą susvetimėjimas. Visą gyvenimą buvo Spinozos ir jo filosofijos gerbėjas. Vienas ankstyvųjų sionizmo, ypač jo socialistinės pakraipos, skleidėjas. Vienintele priemone žydiško savitumo išsaugojimui tremtyje jis laikė religiją, o žydų valstybėje religijos suderinimą su naujos visuomenės poreikiais reikia patikėti Sinedrionui (išminčių tarybai). Vėliau jo idėjos paveikė sionizmo lyderius. Žymiausias jo darbas: „Toma ir Jeruzalė: žydų nacionalizmo tyrimas“ (1862).

¹⁶⁾ Bertoldas Auerbachas (Berthold Auerbach, 1812-1882) – žydų kilmės vokiečių poetas ir rašytojas, vokiečių „tendencingo romano“ (kai grožinis kūrinys panaudojamas visuomenės nuomonės paveikimui įvairiais klausimais: socialiniais, politiniais, moraliniais, religiniais) pradininkas. Parašė romanus „Spinoza“ (1837), „Poetas ir pirklys“ (1840), „Vasarnamis prie Reino“ (1869), „Aukštumose“ (1861; atskleidžiantis Juodojo miško ir Bavarijos Alpių valstiečių dvasią) ir kt.