Viktoras Šenderovičius. Iš atsargos seržanto memuarų

1.

Antrą ar trečią dieną po atvykimo į dalinį mus išrikiavo – ir viršila Krotovičius šūktelėjo žiūrėdamas į lapą:
- Šenderevičius!
- Šenderovičius, draugas viršila, - neįkyriai pataisiau.

Viršila atidžiai pasižiūrėjo, tačiau ne į mane, o į lapą.
- Šenderevičius, - pakartojo jis, nes taip buvo parašyta.

Kai Putinas nurodė pradėti operaciją Ukrainoje, ką jis turėjo omenyje?
Išpjauti apendicitą Janukovičiui!

Kaip aštuonkojis išėjo į karą?
Gerai apsiginklavęs...

Mano senelis niekada nieko neišmesdavo...
Jis mirė per karą rankoje laikydamas granatą...

Kareivis valgo ledus prieš palikdamas armiją – jis yra desertyras.

Leitenantas Ivanovas įėjo į kareivines ir jį taip supykdė šauktinių kvapas, kad apvėmė savo batus.
- Kelkitės, tinginių maišai, - sušuko jis.
Niekas nepasijudino – jie buvo užsimaskavę!

Per rusų karines pratybas leitenantas Ivanovas važiavo pažliugusiu keliu ir pamatė stovintį automobilį, kuris vežė pulkininką Petrovą. Jis pasiteiravo:
- Ar jūsų automobilis įkllimpo?
Pulkininkas padavė jam automobilio raktelius:
- Ne, tai tavo užklimpo!

Aš susinervinau:
- Šenderovičius, draugas viršila.

Mano pavardė man patiko ir nemačiau pagrindo ją keisti.

Viršila vėl atidžiai pažiūrėjo – tačiau jau ne į lapą, o į mane.
- Šenderevičius, - ištarė jis labai aiškiai.

Ir kažkas man pakuždėjo, kad jis žino geriau.
- Tikrai taip, - atsakiau ir buvau Šenderevičiumi iki kito šaukinio.

2.

Gegužės pabaigoje tapau duonos pjaustytoju.

Mano moralinio nuosmukio lygis tuo metu buvo toks, kad, sužinojęs apie paskyrimą, aš ne tik nepradėjau prašytis atgal į rikiuotę, bet netgi apsidžiaugiau. Aš šiaip žmogus su daugybe humanistinių pokrypių, ramus buityje ir tingus muštynėse, o didžiausias mano įsitikinimas tame, kad kuo mažiau reikalų turėsiu su šalies gynyba, tuo jai bus geriau.

Pačios pirmos nakties pirmą valandą nakties išdavimo langelyje pasirodė snukis. Jis tarė: "Duok cukriuko". "Neduosiu", - atsakiau. "Duok", - tarė snukis. "Ne", - pakartojau. "Jie mane užmuš", - pranešė snukis. "Iš kur imsiu cukraus?" – sumišau. Snukis pagyvėjo, aiškiai norėdamas padėti: "Ugi štai iš ten…". "Tai pusryčiams", - paaiškinau. "Duok", - tarė snukis. "Eik iš čia", paprašiau. :Jie mane užmuš", - priminė. "O Dieve!" Išėmiau iš viršutinio pako kelis gabaliukus, padėjau ant duonos riekės ir ištiesiau link langelio. "Mažai", - atsiduso snukis. Tylėjau. "Ir sviestelio gerai būtų tris pakučius", - tarstelėjo jis ir iškart paaiškino. - "Jie liepė". "Sviesto neduosiu!" – riktelėjau. "Jie mane užmuš", - liūdnai konstatavo snukis. "Pats tave užmušiu", - sugriežiau dantimis ir paleidau į snukį puodelį. Snukis pasitraukė. Puodelis išlėkė pro langelį ir nubarškėjo betoninėmis grindimis. Atsigavau ir išėjau jo paimti. Snukis sėdėjo prie stalo žvelgdamas su šuns nuolankumu. Ilgai ir riebiai nusikeikiau. Snukis suprantamai išklausė visą mano pasažą ir pasiūlė: "Duok svietuko".

Kai jam pjoviau sviesto, langelyje pasirodė visai banditiškas snukis, mirktelėjo man ir pareiškė:
- Jei duonpjovy, duok sviesto!

Buvo pavasario naktis. Pulkas norėjo ėsti. Budintys tarsi indėnai brovėsi prie valgyklos ir užsiėmė eilę prie langelio. Ir kai jiems eilinį kartą sakiau jiems savo "ne", jie atsakinėjo man nepaprastai vienodai:
- Jie mane užmuš.

Ir aš daviau jiems, ko jie prašė.

3.

Kartą patikrinti pulko iš Maskvos atskrido kažkoks generolas-leitenantas, busimas Gynybos ministro pavaduotojas. Generolas tikrino užnugario tarnybų darbą ir jo pasirodymo dieną ant stalų patiesė staltieses. Kariai, išplėtę akis, žiūrėjo į tirštus barščius, kompote plaukiojančias imbiero gabaliukus tarp gausių razinų…

Tai buvo pavalgymo pagal statutą diena – pirmą ir paskutinį kartą mano tarnybos metu.

Soviet Army Parade Tą istorinę dieną link mano duonos pjaustyklės plačiu žingsniu ėjo generolas, ištiestose rankose laikydamas puodelį su mėsos gabalu ("puodeliu" armijoje kažkodėl vadino bliūdelį).

Paskui Maskvos svečią praėjimu bėgo: divizijos vadas, kurio veido spalva, kūno sudėjimas ir protas leido duoti jam Plytos pravardę, keletas pulkų vadų, pora man nežinomos kilmės majorų ir viršila Krotovičius.

Kinematografiškai tos eitynės atrodė labai įspūdingai, nes maskviškis generolas turėjo kavaleristo ūgį ir trepsintys už jo karininkai vos siekė jam antpečius, jau nekalbant apie Plytą. Vienintelis, kuris galėjo varžytis su generolu, buvo viršila Krotovičius, tačiau tasai generolo akivaizdoje automatiškai susigūžė į kamuoliuką.

Visa ta delegacija įlėkė pas mane į kambariuką; ir aš, pridėjęs ranką prie pilotės, surikau tam reikalui skirtus žodžius. Generolas į mano pasveikinimą sureagavo ne labiau, nei tankas į žiogo čirškimą. Jis nuėjo prie svarstyklių ir ant jų padėjęs puodelį su mėsa, įsispoksojo į rodyklę. Rodyklė šoktelėjo prie puskilograminės atžymos. "Tuščią puodelį", - įsakė generolas, ir aš skersas žingtelėjau link durų, kad atlikčiau įsakymą, tačiau prieš mano nosį, susidurdami šonais, pralindo du majorai.

Man netrukus tarnyba baigėsi, o jiems dar tarnauti ir tarnauti…

Po kelių sekundžių majorai grįžo, keturiomis rankomis laikydami pareikalautą indą. Keturiose majoriškose akyse švytėjo nežmoniškas entuziazmas. Už jų nugarų šmėkščiojo perkreiptas kursanto, ką tik pasiruošusio valgyti iš to puodelio, veidas.

Puodelis buvo pastatytas atsvarai, tačiau rodyklė vis tiek viršijo apie 200 g.

- A-a, - pagaliau suprato generolas, - tai juk su sultiniu… Nagi, - tarė jis, pažiūrėkim, kiek ten grynos mėsos.

Ir perpylė mėsos nuovirą iš dešinės lėkštutės į kairiąją, atsvarai.

Dabar jau trūko 200 g! Generolo pakaušis pradėjo įgauti mūsų pulko vėliavos spalvą. Netikėdamas akimis, žvilgtelėjau į vyresniųjų karininkų rikiuotę. Visi jie žvelgė į raustantį generolo pakaušį ir per jį matė siuntimą į Afganistaną... Patalpoje įsivyravo visiška tyla; ir aš supratau – mano Tulono valanda išmušė.

Žingtelėjau į priekį ir tariau:
- Leiskite, ponas generole?

Ir nerizikuodamas ką nors aiškinti, išpyliau per langelį rusvą mėsos nuovirą ir pastačiau puodelį į vietą. Ir svarstyklės pagaliau parodė tai, ko siekė nuo pat pradžių.

Atidžiai apžiūrėjęs rodyklės vietą, generolas-leitenantas apsisuko, nužvelgė mane iš savo general-leitenantiškos aukštybės ir uždavė klausimą, parodantį jo strateginę gyslelę.

- Armėnas? – manęs paklausė būsimas Gynybos ministro patarėjas.
- Niekaip ne, žydas, - atsakiau.
- A-a, - pasakė jis ir, neturėdamas daugiau klausimų, išėjo. Paskui jį kulkomis išlėkė Plyta, keli pulkų vadai, pora majorų ir viršila Krotovičius.

Paskutiniu toje apkaboje buvo pulko politvadovas majoras Naidinas. Netikėtai stabtelėjęs tarpduryje, politvadovas paplekšnojo man per petį ir, taręs "Šaunuolis, seržante!", - netikėtai tarsi varnas pamerkė akį.

Maskvos generolo akivaizdoje skirtumas tarp duonpjovio ir pulko politvadovo išnyko be pėdsakų. Pūsdami miglą sostinės valdžiai, mes darėme vieną bendrą reikalą...

Papildomi skaitiniai:
Nesąmonienos
Religiniai anekdotai
Kokie jie buki!
Anekdotų rinkinys
Monos Lizos paslaptis
Evaldas Dirgėla. Kosmose
Vartiklio 19-as juokiklis
S. Altovas. Aplink pasaulį
Gydytojo - kompiuterologo patarimai
Kas yra kas: tiesa ir melas
Kas geresnio Laimėnų šeimynėlėje?
Seržantas šiluminėje trasoje
Savaitės anekdotų rinkinukas
Džonas Sledekas. Ralfas 4F
Atspindžiai: Žemai toli
Viena eilute!
Literatūriniai skaitiniai
Fantastikos svetainė
Poetinės vizijos
Pindologija