Išsilaisvinę poetai    

Visai ne gyvenimo džiaugsmu trykštančios, dekadentinės srovės mene ir literatūroje atsirado Prancūzijoje, kur „normalūs“ žmonės jas pavadino „fin-de-siecle“ – amžiaus pabaiga. Psichologas M. Nordau1), tirdamas 19 a. dekadanso literatūrą, atkreipia dėmesį į „šėtonizmo mokyklą“, kurioje garsiausi: Baironas, Šeli, Zand, Hugo2). Savo pagrindiniu uždaviniu jie laikė krikščioniškosios moralės normų griovimą, o paprasčiau kalbant, moralinį ištvirkimą.

Visai ne psichologė A. Roset3) apie padėtį Rusijoje rašė: „... Rusų ponios, prisiskaičiusios Zand, perėjo jos požiūrius ir be sąžinės graužaties šlaistosi po Europą su italų kurjeriais. Grįžę į Rusiją, jos vėl joja ant padorumo: mat Nikolajus Pavlovičius4) (Nikolajus I) nejuokauja ir, ko gero, jus iškart išbrokuos. ... O šiandien skiriasi, vėl sueina ir teka už išsiskyrusio, už juosmens įsikišę Evangeliją, tarsi protestantės. Jos tuokiasi dviem savaitėms: kodėl atlieka tą ceremoniją - jau ir nežinau“. Suinbergas pagal G.D. Rossetti

Gogolis apie Ž. Sand: „Argi jums patinka, kai falšyvai griežia smuiku? Toji moteris neturi nė kibirkštėlės tiesos, net tiesos nuojautos. Ji gali patikti tik prancūzams...“ O štai Sartras rašo, kad pas Hiugo nerado nieko gera, išskyrus „haliucinacijas“ ir „beprotybę“. Ir dar, kad Hugo - „išsigimėlis panoptikumui“.

Anglijoje jų atitikmuo buvo A.Č. Suinbergas5). Lombozo mokinys Nordau apibūdino Suinbergą kaip pirmąjį demonizmo atstovą anglų poezijoje. Tasai kritikavo ir niekino anglų poetus. Nusprendęs, kad su poetais jau „baigta“, tapo „moralinio išsilaisvinimo“ šalininku, šlovinančiu homoseksualizmą, tame tarpe ir nebaigtame romane „Lesbietė Brendon“. Laikydamas, kad krikščioniška moralė riboja laisvę, tapo bažnyčios priešu. Štai jo eilutės: „Blogį – jį trokštame bučiuoti: nėra daugiau blogio!“ Nordau apibūdina: „Tai visiškai išprotėjusi poezija. Mene tai tolydu tam, kad dvasinėse ligose atitinka haliucinaciją“. Paryžiuje per literatūrinius Gonkūrų6) pietus Suinbergas ateidavo su stambia beždžione, aprengta moteriška suknele. Jis tvirtino, kad tai jo sekso partnerė. Kai kartą jį pamatė be beždžionės, jis pareiškė, kad iš jos iškepė kotletus ir jais pavaišino savo naują meilužę. Bet žinoma, kad brolių Gonkūrų pietuose lankėsi ir I. Turgenevas7).

Įtarti poetus neadekvatumu ėmė jau seniai. Prieš du tūkstančius metų Platonas „Respublikoje“ ir „valstybėje“ pastebėjo, kad betvarkė visuomenėje dažnai kyla dėl neribotos laisvės (anarchijos) poezijoje ir literatūroje. Ir būtent todėl reikia atidžiai stebėti poetus. Dar Platonas siūlė – išvyti visus poetus iš valstybės. Ostrakizmas buvo panašaus griežtumo bausmė kaip ir mirties bausmė.

Romos poetas Horacijus apie savo plunksnos brolius pasakė taip: „Sveikas žmogus negali tapti poetu, - tik beprotis“. O Demokritas neslėpė savo požiūrio į poetus tikindamas, kad sveiko proto žmogaus negali laikyti poetu. Antrino jiems ir Aristotelis, teigdamas, kad proto pasimaišymas ir genialumas labai dažni pas poetus, o poezija – nenormalumo požymis. Beje, disidentas V. Tarsis8) už savo kūrybą buvo (kaip ir siūlė Platonas) buvo uždarytas į psichiatrinę, o 1966 m. ir išsiųstas iš šalies. Jam teko ilgokai klajoti po užsienius – o TSKP bandė skeisti gandą, kad jį uždarė į Šveicarijos psichiatrinę ligoninę. Atseit, jisai tvirtino kad yra tiesioginis Aristotelio įpėdinis.

Ir juk svarbiausia ne kas tu esi, o ką tveri. Netikite? Štai filosofo-dialektiko Hėgelio sesuo save laikė pašto krepšiu ir sėdėdama krėsle ilgai laukė laiškų.


Trumpos biografijos

1) Maksas Nordau (Simon Maximilian Sudfeld, 1849-1923) – Simcha Mejerio Ziudfeldo pseudonimas. Tai gydytojas, rašytojas, politikas, sionistų lyderis, Pasaulinio sionistų organizacijos įkūrėjas. Kilęs iš Pesto miesto, esančio dabart. Vengrijoje.
Kaip socialinis kritikas parašė keletą kontraversiškai vertinamų knygų: „Išsigimimas“ (1892), „Paradoksai“ (1896) ir kt. 1898 m. sionistų kongrese pasiūlė terminą „Raumeningas judaizmas“ siekiant įveikti stereotipą žydų atžvilgiu.

2) Viktoras Hugo (Victor-Marie Hugo, 1802-1885) - prancūzų poetas, dramaturgas, prozininkas, tapytojas ir dizaineris; romantizmo atstovas ir teoretikas. Žinomiausi kūriniai: „Žmogus, kuris juokiasi“ (1869), „Paryžiaus katedra“ (1831), „Vargdieniai“ (1862), „Odės“ (1823). Po 1872 m. jautė nuolatinį priešiškumą katalikų bažnyčiai. Tai atsispindi ir jo kūriniuose, pvz., politinėje poemoje „Popiežius“ (1878).
Priekyje - naktis; už nugaros pragaras;
Žmogus - Prometėjas; Liuciferis - angelas.

3) Aleksandra Roset (Aleksandra Smirnova, 1809-1882) – rusų imperatoriaus žmonų tarnaitė, daugelio raštojų pažįstama ir pašnekovė, palikusi atvirus, neretai kandžius atsiliepimus apie žinomus rusų visuomenės atstovus.

4) Nikolajus I (1796-1855) – Rusijos imperatorius (1825-1855), pagarsėjęs kaip vienas iš reakcingiausių Rusijos monarchų. Jo valdymo metais buvo žiauriai slopininama bet kokia laisva mintis. Buvo suėmęs ir ištrėmęs į kaimą I. Turgenevą už nekrologą N. Gogoliui. Reikalavo, kad rūmuose būtų kalbama tik rusiškai. Jis buvo ir Lenkijos karaliumi iki pašalinimo iš sosto 1831 m. Jo numatytą priesaikos dieną prasidėjo dekabristų sukilimas.

5) Algemonas Čarlzas Suinbergas (Algernon Charles Swinburne, 1837-1909) – anglų poetas, dramaturgas, prozininkas ir kritikas; laikomas priklausęs dekadentizmui. Prisidėjo prie „Encyclopædia Britannica“. Kontraversiška savo laikmečio asmenybė, pagarsėjusi sadomazochizmu ir piktnaudžiavimu alkoholiu, buvo apsėstas Viduramžių ir lesbietiško gyvenimo idėjomis. Garsus rinkiniu „Poemos ir baladės“, kurios pasirodžiusi pirma dalis, kurioje buvo eilių, skirtų Sapfo iš Lesbo, sukėlė tikrą sensaciją.

6) Broliai Gonkūrai (Edmond, Jule de Goncourt; 1822-96, 1830-70) – prancūzų rašytojai, natūralizmo ir impresionizmo literatūroje pradininkai. Edmondo testamentu 1900 m. įsteigta Gonkūrų literatūrinė premija.

7) Ivanas Turgenevas (1818-1883) – rusų prozininkas ir dramaturgas, realismo atstovas. Vienu geriausių romanų yra „Tėvai ir vaikai“ (1862). Jo apsakymo „Mumu“ (1854) herojus šuo tapo bendriniu vardu, įkūnijančiu žmonių abejingumą ir žiaurumą. Nebylys tarnas privalo nužudyti šunį, kuris vienintelis teikė jam džiaugsmą ir prie kurio buvo beatodairiškai prisirišęs.

8) Valerijus Tarsis (1906-1983) – ukrainiečių (tėvas – graikų kilmės) rašytojas, vertėjas ir kritikas, dididentas, 1966 m. netekęs TSRS pilietybės.
Po karo dirbo vertėjo, o kartu rašė satyrinius romanus. 1961 m. jam pavyko perduoti rankraščius į Angliją. Jo „Padavmas apie mėlynąją musę“ (1962) sukėlė N. Chruščiovo pyktį, - ir jis 8 mėn. buvo patalpintas į „psichuškę“ (išleistas iš ten protestuojant tarptautinei visuomenei). Patirtį joje aprašė autobiografinėje apysakoje „Palata Nr.7“, kurioje parodė tarybinę psichiatriją kaip įrankį slopinti laisvamanystę. Psichiatrai jose iš tikro visai nieko nenusimanė apie psichoiatriją. Tarsiui išvykus į Vakarus (Vokietiją, o vėliau Šveicariją), KGB bandė sukompromituoti jo literatūrinę kūrybą skelbdama jį psichiškai nesveiku. Mirė Berne savo namuose nuo infarkto.

Papildomai skaitykite:
Prerafaelitai
Chaosmo estetika
Borchesas ir matematika
Andy Warhol "Oksidacija"
T. Gotjė. Mada kaip menas
Kultūrinis „Užburtosios fleitos“ fonas
P. Gauguin: pirmykštės idilės paieška
Ž.-P.Kometti. Kaip suprasti „avangardo mirtį“?
Dž. Birkhofas - matematikas ir meno matuotojas
Sadomazochizmas „Užsispyrėlės sutramdyme“
G. Kuprevičius. Didžiojo meno sutemos
Jim Morrison, Amerikos poetas
Rock poetika: Ziggy Stardust
Aklieji vargonų virtuozai
Išmagnetintojas
Meno skiltis
Vartiklis