Į žvaigždes pas kitus protus
Artėjant pirmojo žmogaus skrydžiui į kosmosą, fantastinės literatūros apimtis nepaprastai išaugo. Čia
apžvelgsime būdingiausias idėjas, kilusias nuo pirmojo dirbtinio Žemės palydovo (1957) iki
J. Gagarino skrydžio (1961).
Pirmiausia, atkreiptinas dėmesys į bėgimo iš Žemės temos tolimesnį išvystymą. Matyt tik prancūzų
prozininko ir kritiko Žeraro Kleino*) apsakyme Erdvės balsai (1959) ji skambėjo panašiai tragiškai. Jo veikėjai,
kadangi gyvenimas Žemėje tapo nepakenčiamas, pradžioje atsiduria Žemės ir Mėnulio orbitoje, vėliau
Marso. Jie norėjo pabėgti nuo Žemės gyvenimą apėmusios beprotybės.
Ne taip aštriai tema buvo pateikta anglo Brajano Oldiso
romane Be sustojimo (1958), aprašančiame keistą žmonių gyvenimą tarpžvaigždiniame laive, skrendančiame neaišku kur ir kodėl. Jie
medžioja, pykstasi, linksminasi, kuria šeimas. Laivas milžiniškas, jame auga medžiai, plyti pelkės, gyvena
įvairūs gyvūnai, - tai tarsi kosmose skrendantis žemės gabalėiis. Ten yra kažkokių keistų milžinų ir kitų
protingų būtybių, su kuriais laikas nuo laiko susiduriama ir apie kurių kilmę laivo gyventojai neturi jokio
supratimo. Kai kurie jų ima susimąstyti apie savo gyvenimo prasmę ir priežastis, jiems kyla imtis, kad tai
atpildas už kažkokią protėvių nuodėmę. Paaiškėja, kad laivas pastatytas 24 a., kai žmonės jau skraidė į kitas
planetas, tačiau jos nebuvo tinkamos gyvenimui. Buvo nutarta tirti kitas žvaigždes, nes Žemėje darėsi
ankšta. Laivas išskrido link žvaigždės, esančios už 11 šviesmečių. Jį varė sunkiųjų jonų variklis, leidžiantis
skristi maždaug 2 mln. km/val. greičiu. Laive turėjo pasikeisti kelios kartos iki bus pasiektas tikslas. Ten
kolonistai turėjo išsilaipinti ir apsigyventi, o taip pat rinkti duomenis apie planetą ir imti mėginius, vėlesniam tyrimui Žemėje.
Laivas jau senai įvykdė tą misiją ir laivas skrenda į Žemę, nešdamas informaciją apie naują planetą. Nuo
skrydžio pradžios jau pasikeitė 32 kartos, o Žemę jis turi pasiekti po 7 kartų, tačiau visi jau pamiršo, kas nutiko,
kur jis skrenda ir kas su jais bus. Galiausiai paaiškėja, kad toje planetoje jie pasiėmė vandens, kuris pasirodė
esąs pražūtingas ir nepaprastai skatinantis mutacijas. Iš maždaug 400 žmonių išliko tik apie 50. Jie vis tik
pasiekė Žemę, tačiau buvo smarkiai pakitę sumažėję ūgiu, trumpiau gyvenantys. Žemės civilizacija turėjo
juos ištirti, kad žinotų, kaip adaptuoti gyvenimui Žemėje. Tad pas juos, paliktus Žemės orbitoje ir
neinformavus, kas įvyko, siųsdavo tyrėjų ir psichologų komandas, kurių narius tie palaikydavo milžinais.
Galiausiai tai sužinoję laivo gyventojai sunaikina savo laivą, tačiau lieka gyvi ir išsaugo viltį grįžti į Žemę
(taip pat žr. >>>>>).
Problemos tokių skrydžių metu aptariamos ir >>>>>
Dar atsargiau kitos planetos panaudojimą žemiečių apsigyvenimui palietė romane Gyvybės juosta
(1960) rusų rašytojas ir geografas Igoris Zabelinas. Jame kalbama apie
amerikiečių ekspediciją į Marsą ir tarybinę į Venerą; antroji tam, kad paremtų ką tik ten užgimusią gyvybę ir sukurtų naują atraminį
gyvybės punktą, atveždama žemiškos augmenijos, kuri turi paversti planetą tinkamą gyventi žmonėms.
Neminimas laivų skridimo principas, tačiau pabrėžiama TSRS ir JAV kova įsisavinant kosmosą.
Jau anksčiau abi šalys lankėsi Mėnulyje. Kiek anksčiau į Marsą skrido ir rusų laivas su mobilia
laboratorija. Jis sėkmingai nusileido ir perdavė vertingus duomenis apie tenykštes sąlygas, rastą augmeniją
ir gyvūniją. Taigi, TSRS tarsi lenkia JAV. Mokslininkai iš to problemos nedaro, tačiau JAV specialios
tarnybos nenori su tuo taikstytis ir į rusų ekspediciją pasiunčia šnipą. Maža to, amerikiečių ekspedicija žlunga
laivas praskrenda pro Marsą ir komanda žūsta. Šnipas gauna komandą susprogdinti rusų laivą, tačiau jis,
matydamas aukštą tarybinių žmonių moralinį lygį, persiauklėja ir neįvykdo įsakymo.
Ir pagaliau grandiozinį ir visiškai kitokį žemiečių persikėlimą vaizduoja prancūzų rašytojas, geologas ir
paleontologas Fransis Karsakas romane Žemės sprukimas (1960).
Ateities kartos, pradžioje reaktyvinėmis, o vėliau kosmomagnetinėmis raketomis ištyrinėjo visą Saulės sistemą. Kosmomagnetizmas
tai pagrindinė jėga, jungianti viską nuo atomų iki galaktikų. Šių laukų pagalba, sukūrus kažką panašaus į
vieno poliaus magnetą, laivas gali pasiekti maždaug 0,8 šviesos greičio. Bandydami skristi į žvaigždes,
susidurta su tų laukų sąlyčio su kitų žvaigždžių laukais barjeru, neįveikiamu materialiems kūnams. Vėliau
žmonija patyrė ateivių antplūdį, su kuriais susitvarkė išvedę specialius virusus. Tada žmonija atrado
supererdvės efektą. Jo dėka hipererdviniai žvaigždėlėkiai galėjo akimirksniu atsidurti kitų žvaigždžių ir
galaktikų sistemose, tačiau paaiškėjo, kad ir šis principas pažeidžia priežasties-pasekmės principą, o
krypties sąvoka netenka prasmės. Todėl iš kelionių negrįžo keli ekipažai, o grįžo tik vienas.
Tada 5-me tūkstantmetyje atlikti paskaičiavimai parodė, kad po 10 tūkst. m. Saulė sprogs, sunaikindama
visas planetas iki pat Urano. Buvo nuspręsta Žemę ir Venerą (kurioje irgi buvo apsigyvenę daug žemiečių)
perkelti į orbitas už Urano jų poliuose įrengiant milžiniškus kosmomagnetus. Buvo įdėta daug pastangų
statant hermetiškas požemines slėptuves, saugant gyvybę vandenynuose ir pan. teko susidurti su rimtu
fatalistų pasipriešinimu, tačiau galiausiai abi planetos patraukė į kosminę kelionę. Tikslesni skaičiavimai
parodė, kad saulės sprogimas bus stipresnis, ir teko abiem planetoms skristi link už 5 šviesmečių esančios
žvaigždės. Ten žvaigždžių klajokliai atrado dvi gyvybei tinkamas planetas ir sudėtingą jų gyventojų santykių
sistemą. Vienoje jų gyveno žemiečių iš dingusio žvaigždėlėkio palikuonys, tačiau iš Saulės atskriejusioms
planetoms ten vietos nebuvo. Dar prie kitos žvaigždės jų laukė karas su dar vienais žemiečių palikuonimis,
paveiktais vietinių pabaisų psichogenine įtaka, Klajūnams pavyko atvesti į protą tolimus giminaičius,
nugalėti pabaisas ir įsikurti naujame pasaulyje (taip pat žr. >>>>>).
O Karsako apčiuoptas, tačiau tinkamai nepanaudotas
momentinio persikėlimo erdvėje metodas buvo labai patrauklus kitiems rašytojams. Pirmasis jį panaudojo jau minėtas Ž.
Kleinas romane Žvaigždžių gambitas (1958), kurio herojus vyksta į kelionę, kad sužinotų apie kažkokią naują paslaptingą
civilizaciją mūsų galaktikos centre. Ten, po narkotikų dozės, sudaro keistą kontraktą su galaktikos vyriausybės,
įsikūrusios vienoje iš Betelgeizės planetų, atstovu. Ši siunčia jį į kelionę, kad atrastų
momentinį persikėlimą tarp žvaigždžių, nors žmonės jau buvo išmokę keliauti šviesos greičiu. Herojus užduotį išsprendžia derinio
žmogus-senovinė šachmatų lenta-narkotikai pagalba ir pradeda keliauti po visą galaktiką, kartu įgavęs
galimybę keliauti ir laike. Priedo, gauna ir nemirtingumą. Galiausiai visus tuos sugebėjimus perduoda
žmonėms, nuversdamas saujelę nemirtingų valdytojų iš Betelgeizės ir atskleisdamas tikrus tų nuostabių
sugebėjimų kūrėjus, Jie tai žvaigždės, tiksliau, žvaigždžių gyventojai, kurie gimsta, gyvena ir miršta kartu su jomis [šia tema žr. ir
>>>>> ].
O pagrindinė kūrinio mintis kad mes dar vaikai kosmoso atžvilgiu, tačiau jau laikas atsisveikinti su vaikyste, nes miriadai žvaigždžių priklauso mums.
*) Žeraras Kleinas (Gerard Klein, taip pat Gilles, g. 1937
m.) prancūzų rašytojas, fantastas, kritikas ir redaktorius. Sorbonoje studijavo socialinę psichologiją, vėliau įgijo ir
ekonomisto specialybę, dalyvavo Alžyro kare, po kurio kurį laiką dirbo mokslininku ekonomikos srityje, išleido
monografiją Šeimos santaupos (1970, kartu su L. Fortranu). Vien rašytojo veiklai atsidėjo tik po 1987 m.
Fantastinius kūrinius pradėjo skelbti 1955 m. Gilles d'Argyre ir Francois Pagery pseudonimais. 1958-ais
patraukė dėmesį romanu Žvaigždžių gambitas, kuriame kosminės operos stiliaus siužetą pateikė kaip žaismingą
šachmatų partiją. Apysakoje Virusai nekalba (1967) pateikia variantą,
kad visusai sukūrė visas gyvas būtybes panašiai kaip žmonės sukūrė kompiuterius ir kita ir tuo pačiu tikslu: padidinti efektyvumą. Didelį dėmesį
savo kūriniuose skyrė kelionėms laiku. Pagrindiniai kūriniai: Laikas nekvepia (1963), Laikų žudikai (1965), Karo dievai (1971), ...
Propagavo nacionalinę mokslinę fantastiką, dirbo redaktoriumi ir antologijų sudarytoju įvairiose redakcijose; rašė
kritinius straipsnius fantastikos žurnalui Fiction.
Trumpai palietęs minėtą tapusios nesvetinga Žemės palikimo temą, savo momentinio persikėlimo erdve
versiją dėsto anglas Džonas Braneris (romanas Padovanota planeta, 1960 m.). aprašomas 26 a.
gyvenimas, kai jau apgyventa daugelis mūsų galaktikos planetų. Gyventojų pagausėjimas sukėlė socialinę
krizę, ir iš Žemės bėgo visi nepatenkinti, idealistai ir badaujantys. Tai jie galėjo naujų variklių, galinčių lengvai
į kitą planetą perkelti ištisą miestą, dėka. Kartu atsirado ir teletransporteriai, leidžiantys atlikti keliones
virššviesiniu, beveik momentiniu greičiu. Tų transefektų pagalba iš Saulės išgriebė gabalą materijos ir
akimirksniu perkėlė į kitą galaktikos vietą, o taip pat užgrėbė ateivių, grasinusių mūsų civilizacijai, laivą.
Idealų ir paprasčiausią akimirksninio keliavimo būdą pasiūlė Vitalijus Gubariovas apysakoje
Kelionė į Aušrinę (1960). Jis siūlo naudoti minteplaną, skriejantį minties greičiu. Per akimirką 5 veikėjai,
senolis burtininkas ir ketvertas paauglių, tokiu rutulio formos laivu persikelia į Veronikos garbanų žvaigždyno
planetą. Ten yra tinkamos sąlygos žemiečiams, įvairi gyvybė (augalai, vabzdžiai ir dinozaurai),
humanoidinės protingos būtybės, kurių vienos skraido po tris savo sistemos planetas, o kitos, įsisavinusios
skrydžio šviesis greičiu paslaptį, iki artimiausių žvaigždžių skraido fotoninėmis raketomis. Dviejų planetų
gyventojai varžosi dėl trečios, tinkamos gyventi, tačiau dar nepagyvendintos planetos, - ir žemiečiai tampa tos kovos liudininkais.
Labai originalų momentinio persikėlimo būdą aprašė amerikietis
Klifordas Saimakas (romanas Kas
gali būti paprasčiau už laiką?, 1961 m.). Žmonės suprato, kad žmogus pernelyg silpnas ir netobulas įprastai
fizinio kūno kelionei skridusieji mirdavo nuo radiacijos ar antrinio spinduliavimo, kurį skleidė pats laivas. Jie
suprato, kad jų žvaigždžių svajonė neišsipildė ir ... atsitraukė. Tačiau pasirodė, kad egzistuoja kitoks būdas
proto kelionė specialioje mašinoje. Keliautojo protas tokioje mašinoje atsilaisvindavo ir nuskriedavo reikiama
kryptimi. Tokių kelionių metu sukauptų žinių dėka Žemėje sukurti nauji vaistai, gaminiai, audiniai, metalai,
atsirado nauji architektūros stiliai, menai, laisvalaikio leidimo formos. Ir štai herojaus protas, nuskriejęs 5000
šviesmečių, sutinka kitą protingą būtybę, apsikeičia su ja proto dalimis ir tokiu pavidalu grįžta į Žemę. Tokios
kontakto formos dėka jis sugeba į tą planetą patekti jau be specialios mašinos pagalbos ir vėl pabendrauti su tuo kitu protu.
Taip išmoksta akimirksniu pasiekti kitas planetas ir su savo fiziniu kūnu. To sugebėjimo išmoko ir kitus Žemės gyventojus.
Apie Saimako Kosmoso inžinieriai žr. >>>>>
Fantastai skyrė dėmesį ir artimiausių planetų įsisavinimui. Daug dėmesio tam, ypač Venerai, skyrė tarybiniai
rašytojai. Georgijus Martynovas romane Žemės sesuo (1959), pratęsiančiame 220 dienų
žvaigždėlėkyje, aprašo ekspediciją, Veneroje atradusią protingas būtybes. Tais pačiais metais išėjo ir
Strugackių Rausvų
debesų šalis, kurios herojai keliauja Chijaus laivu, kurio varikliai verčia kurą
elektromagnetinio spinduliavimo kvantais, išlekiančiais šviesos greičiu. Energijos šaltiniu jam yra arba
termobranduoliniai arba anihiliacijos procesai. Remiantis mezaatominės chemijos laimėjimais ir dirbtinių
atomų, kuriuose elektronai pakeisti mezonais, sukūrimu, buvo sukurtas absoliutus reflektorius, leidžiantis
maksimaliai panaudoti išsilaisvinusią energiją. Ekipažo tikslu buvo išbandyti šį naują transportą, ištirti
Veneroje atrastą Holkondo uranijos radioaktyvių iškasenų telkinį įrengti ten raketodromą ir pastatyti švyturį. Tai atlikę, jie grįžo į Žemę.
Tarybinis konstruktoriaus ir rašytojo Georgijaus Bovino apysakoje Žemės vaikai (1958) į Venerą
skrendantis laivas Uranas turi atominį variklį, veikiantį išmetant vandenilio atomus. Be to, dviejų paslankių
sparnų porų dėka, galėjo virsti malūnsparniu. 6-ių žmonių ekipažui reikia ištirti mokslines Veneros
apgyvendinimo sąlygas. Jie apskrenda planetą ties pusiauju, atranda įvairias gyvybės formas ir vos nežūsta
per baisų uraganą. Skrendant atgal, jau prie Žemės, į laivą įsirėžia didelis meteoras, ir vienas komandos
narys išgelbsti kitus, spragą užkimšdamas savo kūnu. Grįžus visi apdovanojami Tarybų sąjungos didvyrių vardais.
Georgijaus Gurevičiaus Asteroido belaisviuose (1960)
aprašomas internacionalaus ekipažo Džordano Bruno laivu skrydis į Jupiterio palydovus
20 a. pabaigoje. Elektrą gamino saulės baterijos, deguonį gamina specialūs dumbliai. Raketos kuru naudotos asteroidų uolienos. Laivai skrieja ne tiek dėl
mokslo, tiek dėl reklamos parodyti kapitalizmo pranašumus. Tačiau ekipažas praktiškai atlieka darbus, jau
atliktus ten pabuvojusių tarybinių kosmonautų. Kelyje atgal jie sutinka asteroidą, kuriame žmonės dar
nesilankė, ir vadas nusprendžia jame nusileisti. Raketa sudūžta, išsigelbsti tik trys žmonės Cereroje jie
praleidžia 4 m., kol juos randa gelbėjimo komanda.
Anglų rašytojas ir mokslininkas Artūras Klarkas
romane Mėnulio dulkės (1960) toli nesižvalgė, o surengė ekskursiją mėnuleigiu Selena po Troškulio jūrą. Ekskursantai daugiausia iš Žemės,
tačiau yra vietinių kolonistų patenka į dulkių spąstus po paviršiumi ir daugiausia dėmesio skiriama 20-ies įkliuvusiųjų
gelbėjimui. Po savaitės jie išgelbstimi, kapitonas paskutinį kartą važiuoja per Mėnulį nauju Selena-2 aparatu ir laukia paskyrimo į tikrus kosminius reisus.
Heroizmas kosmose atskira tema. Pvz., amerikiečio
Roberto Silverbergo romane Įsiveržimas
iš Žemės (1958) pasakojama apie 21-me amžiuje Jupiterio palydove Ganimede atrastas primityvias
protingas būtybes ir didelį kiekį vertingų radioaktyvių rūdų. Tam tikra tai atradusi Kompanija organizuoja
reklaminę kampaniją, o, iš esmės, tų rūdų užgrobimą ir galimą konfliktą su vietiniais gyventojais. Nuskridęs
vienas reklaminės agentūros darbuotojų, susipažįsta su situacija ir nusprendžia sutrukdyti tiem planams. Ir jam tai pavyksta.
Kitaip kosminį heroizmą vaizduoja anglas Džonas
Vindemas (apie kai kuriuos jo kūrinius žr. >>>>>) romane Erdvės šauksmas (1958)
kur pasakoja Trunų šeimos istoriją. Jie turėjo keistą polinkį kristi į hipnotinį transą vien paminėjus kosmosą.
Vienas jų 20 a. pabaigoje nukreipia į orbitinę stotį nutaikytą priešo raketą. Matyt, tai paskatino visus Trunų
šeimos vyrus likimą sieti su kosmosu. Jo sūnus 21-me amžiuje dalyvauja anglų stoties-forposto Mėnulyje
statyboje tuo metu, kai Žemėje kilo baisus karas. 21 a. pabaigoje jo proanūkis skrenda į Marsą, tačiau iš
trijų ekipažo narių gyvas lieka tik jis, tačiau vėliau ir jis žūsta. Galiausiai jo anūkas 2144 m. su Australijos tyrinėtojų komanda skrenda į Venerą.
Tarybinė fantastė Valentina Žuravliova apsakyme Astronautas (1960) gyvai ir romantiškai aprašo
tiriamąjį skrydį į raudonąją nykštukę, Barnardo žvaigždę.
6 šviesmečiai įveikiami per 7 m., tačiau raketos viduje tepraeina tik 40 mėnesių. Kuro numatyti vien tik skrydžiui į ten ir atgal ir tai tampa pasakojimo
vinimi. Pusiaukelėje įvyksta neplanuotas kuro pereikvojimas ir ekipažui tenka rinktis skristi atgal arba skristi
pirmyn praktiškai be sugrįžimo šansų. Nuomonės išsiskyrė, tačiau lemiamu kapitono balsu skrendama tolyn tikintis ką nors sugalvoti pakeliui.
Jie pasiekė žvaigždę, prie jos rado deguonies atmosferoje turinčią tačiau negyvenamą planetą, padarė
daugybė atradimų apie raudonąją nykštukę, o kapitonas rado galimybę grįžti atgal. Raketos svoris buvo maksimaliai sumažintas,
iš dalies ir dėl to, kad kapitonas liko planetoje ir iš ten valdė spartėjančią raketą, nes buvę raketoje to negalėjo dėl perkrovų.
Tačiau vėl įvyko kažkas nenumatyta, ir kapitonui teko sunaudoti didesnę dalį jam paliktos energijos, tuo pasmerkiant save.
Ypatingai reiktų pabrėžti naują kosminių laivų skridimo būdą. Paskutiniame trilogijos Fajetoniečių
paveldas romane Georgijus Martynovas Veneroje randamas Fajetono, kažkada žuvusios
planetos, gyventojų kosminis laivas. Du žemiečiai atsitiktinai paleidžia variklį ir startuoja iš Veneros. Jų
gelbėti iš paskos pakyla ir tarybinis laivas. Bėgliai nuskrenda iki Cereros asteroido, kur jiems baigiasi
degalai, kur juos išgelbsti anglų laivas Velso princas.
Savo, ko gero, geriausią romaną Žvaigždžių sargybiniai (1960)
Edmondas Hamiltonas pradeda konfliktu
tarp amerikiečių ir rusų dėl JAV bazės Mėnulyje, kai ten nebuvo įleisti tarptautiniai stebėtojai. Vėliau
amerikiečiai kviečiasi lingvistus kažkokios filologinės užduoties sprendimui, o tada paaiškėja, kad jie
Mėnulyje atrado karinę humanoidų iš Altairo žvaigždės bazę, sugriautą prieš kokius 30 tūkst. m. karinio
konflikto su kažkokia kita ateivių civilizacija metu. Mėnulyje liko jų žvaigždėlėkis su varikliu, energijos generatoriumi ir t.t.
Filologų prireikė, kad kuo greičiau iššifruotų rastus ateivių užrašus, kad aplenktų rusus, irgi galinčius atrasti tą bazę.
Mokslininkai stebisi, kad toks svarbus radinys nuslėptas nuo likusios žmonijos dalies, tačiau sutinka
dirbti. Tačiau kažkam pavyksta išvogti iššifruotus brėžinius ir techninę dokumentaciją. Apkaltinami rusai,
amerikiečiai skubiai stato žvaigždėlėkį, ir išskrendą į Altairą, tiksliau prie jo trečiosios Rino planetos. Laivas
buvo joninio tipo, o skrydis vyksta per hipererdvę. Ekipažas, kurį sudaro įvairių sričių specialistai, vyksta su
skirtingais tikslais: mokslininkai nori kuo daugiau sužinoti, kariškiai gauti pažangių technologijų ir ateivių ginklų, kad JAV taptų dar galingesnė.
Jie sėkmingai pasiekia Rino planetą, kur randa regresuojančią civilizaciją, neturinčią ginklų, kosminių laivų
ir aukštų technologijų vos ne laukinius, tačiau išvystytu mąstymu. Kariškiai tuo nepatiki ir tebeieško ginklų ir
technologijų. Kažkokiu metu jiems pasirodo ir ateiviai, sukėlę šios planetos nuosmukį. Paaiškėja, kad būtent
jie yra pirmaujančia galaktikos civilizacija, žvaigždžių, gėrio ir teisingumo sargybiniai, o Rino gyventojai
grobė planetas ir ten platino savo gyvybę. Už tai ir buvo nubausti. Žemiečiams atskleidė alternatyvą blogiui
ir militarizmui. Žvaigždžių sargybiniai tiesiai leido suprasti žemiečiams, kad šie dar neįsisavino savosios
Saulės sistemos, o jau nusprendė siekti žvaigždžių. Jiems dar ne laikas! Su tokiomis nelinksmomis mintimis buvo grįžtama namo.
Kontaktų su kitomis civilizacijomis tema būdinga šiam laikotarpiui. O kai kurie rašytojai jai tiesiogiai
pašventė savo kūrinius. Romantine nata ji nuskambėjo jau minėtuose Ž. Kleino Erdvės balsuose.
Prie Jupiterio žemiečių laivą ėmė labai stipriai purtyti pamanyta, kad pro šalį praskrido stambus
meteoras. Tačiau pasirodė, kad tai kažkoks ateivių laivas, skriejantis šviesos greičiu, o supurtymas iš tikro buvo pasveikinimas žemiečiams.
Amerikiečio Polo Andersono apsakyme Nužudyti marsietį aprašoma kaip žemietis,
Marso kolonistas, vien dėl įdomumo medžioja vietinį gyventoją. Tačiau tarsi visa planeta puola gelbėti savąjį, ir jis,
nors ir techniškai pasirengęs silpniau, nugali. Jis pasielgiau kilniau dovanoja žemiečiui gyvybę. Kitame, jau
minėtame, jo kūrinyje Žemės sesuo žemiečiai Veneroje įsirengia bazę ir su vietiniais aktyviai prekiauja,
keisdami pigius žemiškus daiktus į brangakmenius. Vienam žemiečiui kyla idėja, kad Venerą galima
pertvarkyti, jos centre susprogdinant atomines bombas, kad susidarytų sąlygos vystytis augmenijai,
prisotinsiančiai atmosferą deguonimi. Vienas tyrinėtojų supranta, kuo tai baigsis vietiniams gyventojams, ir
sunaikina visą bazę kartus su ten įsikūrusiais žemiečiais ir į Žemę paruoštu perduoti pertvarkymo planu. O
patiklius aborigenus šaudo iš kulkosvaidžių, kad jie visiems laikams netektų draugiško požiūrio į žemiečius.
Daugiaplanį ateities vaizdą piešia Aleksandras Kolpakovas romane Griada (1960). Jame
pasakojama apie skrydį į galaktikos centrą gravitonine raketa, pasiekiančia tūkstantį kartų už šviesą didesnį
greitį. Jos reaktoriuje gravitonai skyla išskirdami milžinišką energijos kiekį. Kvantiniame konverteryje ji
verčiama į aukšto dažnio sunkųjį elektromagnetinį spinduliavimą, didelės galios magnetiniai laukai
spinduliavimą numeta į gravitacinio reflektoriaus paraboloidą, kuris lygiagrečiu pluoštu jį atspindi į erdvę.
Nuo didelių perkrovų astronautus gelbsti specialūs antigravitaciniai kostiumai. 80 tūkst, tonų sverianti raketa
pastatyta panaudojant neutronitą kiečiausią, tankiausią, inertišką ir nesilydančią medžiagą. Startuota iš
Mėnulio. Viskas vyksta 2260 m., po 200 m. po pirmųjų skrydžių į žvaigždes, kai Žemėje įsigalėjo laisvų
besidarbuojančiųjų savivalda. Skrendama prie tolimos planetos, esančios už 30 tūkst. šviesmečių susipažinimui su kita civilizacija.
Pakeliui jie stebi supernovos sprogimą, išgyvena milijonus žemės metų, skrendant virššviesiniu greičiu,
anabiozinėse voniose, susiduria su orientacijos, laiko ir erdvės suvokimo problemomis. Griadoje randama
technokratinė visuomenė su valdytojais ir engiamaisiais, kurioje bręsta klasių kova, kurioje iš dalies
sudalyvauja ir žemiečiai. Tada jie ten sutinka kitos metagalaktikos, nutolusios už 270 mlrd. šviesmečių,
atstovais. Jų civilizacijos amžius 75 mln. m., visuomeninė santvarka aukščiausias komunizmo laipsnis.
Pertvarkę savo žvaigždžių sistemą, jie sukūrė dirbtinę planetą ir joje keliauja po Visatą. Jie sugebėjo keliauti
erdve rausdami tunelius ir kanalus (trumpindami kelią), tačiau dėl netikėto patekimo į juodosios skylės sritį,
gelbėdamiesi nuo žūties, išeikvojo beveik visas kuro atsargas ir turėjo ieškoti laikino prieglobsčio Griadoje.
Jų padedami, žemiečiai Griadoje užbaigia revoliuciją, atiduoda valdžią į dirbančiųjų rankas, kartu su
metagalaktiečiais apsilankę Žemėje, kurioje jau buvo praėję milijonai metų, ir perdavę gautas žinias, išskrenda į jų metagalaktiką.
Vladimiro Savčenkos apysakoje Antroji ekspedicija į keistąją planetą (1960) pirmąkart
pasakojama apie visai kitokią gyvybės formą, su kuria nelabai sėkmingai mezgamas kontaktas. Fotonas-2
skrenda į planetą, kurioje buvo aptikta mažų raketų formos kristalinė gyvybė, kai beieškant kontakto su ja
žūsta du žemiečiai. Po 20 m. fotonine raketa, naudojančia anihiliacijos energiją, išsiunčiama antroji
ekspedicija. Tai gyvybės formai nereikia nei miestų, nei komunikacijų, nei transporto, o energiją mažos
raketos gauna tiesiai iš erdvės: žvaigždės, elektromagnetinių ir kt. laukų. Jiems nebuvo reikalinga netgi
atmosfera ir jie ją pašalino. Nauja ekspedicija tiria planetą pasilikdama orbitoje, tačiau kartą, gindamiesi nuo
vienos tų raketėlių pikiravimo, ją sunaikina. Atsakomojo smūgio nesulaukiama ir žmonės, supratę savo
klaidą, ryžtasi palikti jiems nesuprantamą planetą. Greitėjant žvaigždėlėkiui, komanda pastebi, kad paskui
juos skrieja tų raketų spiečius. Kyla klausimas, o kokiu tikslu gal norima užpulti Žemę? Kapitonas
nusprendžia smogti joms antihelio užtaisu, tačiau raketos staiga liaujasi persekioję. Žmonės daro išvadą,
kad toji civilizacija juos suprato, o nesugebėjusi paaiškinti savo užmačių, atsitraukė.
Lenkų filosofas, dramaturgas ir rašytojas Stanislovas
Lemas Soliarį (1960) laikė sėkmingiausiu
savo kūriniu, kuriame aprašomas ilgas ir dramatiškas bandymas užmegzti kontaktą su visai kita protingos
gyvybės forma. Tai baigiasi nauju žmonių požiūriu į save pačius. Kūrinio herojus iš į Kentauro Alfą
skrendančio laivo Prometėjus išlipa į stotį prie keistos Soliario planetos, besisukančios aplink dvi saules.
Stotis yra 200 m skersmens diskas, skriejantis 500-1500 m virš planetos, kurią visą dengia vandenynas.
Prireikus ji varoma gravitorių, naudojančių anihiliacijos energiją. Joje yra radarai, įjungiantys papildomus
galingumus, leidžiančius staigiai pakilti į stratosferą pavojaus atveju. Soliarį surado prieš 100 m., iškart
nusistebėjo jo orbitos pastovumu ir netrukus suprato, kad ją nesuprantamu būdu stabilizuoja vandenynas.
Ilgi tyrinėjimai parodė, kad susidurta su kažkokia gyva substancija.
Šiame romane yra ir meilės, kilusios toli nuo Žemės, tema, ir herojaus nenoras grįžti į gimtąją planetą.
Tačiau svarbiausia kontaktas. Ilgi tyrimai nieko neatskleidė. Ir štai po stipraus poveikio vandenynui
rentgeno spinduliais, stotyje pradeda dėtis keisti ir netgi baisoki dalykai: stotyje esantiems 4-iem žmonėms
imasi materializuotis daiktai iš jų atminties. Tų svečių tyrimai parodė, kad jie yra tikslios kopijos, tačiau
neturi atminties apie ankstesnį gyvenimą Žemėje, ir sudarytos ne iš atomų, o iš neutrinų. Žmonėms tai tapo
nelengvu išbandymu, vienas stoties narys nusižudo, padaręs neguodžiančią išvadą, kad žmogus išvyko
pažinti kitus pasaulius, kitas civilizacijas, iki galo nepažinęs savo slaptaviečių, užkaborių, šulinių, užbarikaduotų tamsių durų.
Iš Žemės atvykęs psichologas irgi gauna savo svečią, mylimosios, prieš daug metų nusižudžiusios dėl
jo kaltės, kopiją ir išgyvena visas moralinių ir fizinių kančių stadijas. Stotyje esantys žmonės ima manyti,
kad vandenynas kažkokiu būdu padeda jiems pažvelgti į savo tamsiausius kampelius, o tai reiškia tam tikrą
kontakto siekį. Tada jie randa tinkamą sprendimą užrašo psichologo elektroencefalogramą, kai tasai
įtemptai apmąsto bendražmogiškas vertybes, žmonių veržimąsi į kosmoso dėl pažinimo, o tada, ją
sustiprinę, pasiunčia vandenynui. Po kelių tokių perdavimo seansų vandenynas tarsi supranta juos, bent jau
liaujasi kankinęs žmones svečiais, o herojus, nusileidęs į susidariusią salelę, betarpiškai prisiliečia prie
vandenyno. Tai ir yra kontaktas, apie kurį tiek daug svajojo žmonės.
Papildomai skaitykite:
Bėgimas į kosmosą
Julija Zonis. Megido
Tikrasis vyriškumas
Išsigelbėjimo arkos
Apie ufologiją kine
Kosminės operos bangomis
Planetų judėjimo pakeitimai
Kai kurios nenaudingos pastabos
Pirmoji tarpžvaigždinė kelionė
Mūsų anūkai pasieks žvaigždes...
Ar Marsietis nuves į Marsą?
V. Gvozdėjus. Žvaigždžių lopšys
Terra Incognita ir Terra Fantastica
Kosminė opera ir Marsas
Atgal į ateitį: laivai kelioms kartoms
Psichikos jėga, atomo energija ir reaktyvine raketa
Toji kosminė 19-ojo amžiaus antra pusė
Ar pametėsit į visatos pakraštį?
Bendra kosmoso ir muzikos istorija
V. Nazarovas. Silajaus obuolys
Filmas iš jūros bangos sūkurio
Žmogus, kuris nukrito į Žemę
Žvaigždžių žmonės: pastabos dabar
Atgalinė kelionė prie pasakų
Ant sparnų bei dievų valia
Naujasis kolonizavimo protokolas
Rusų fantastai apie Marsą
Žvaigždžių karų belaukiant
Ar bus grįžta į Mėnulį?
Keista Ciolkovskio filosofija
Mitologija Visatos masteliu
Kino ufologija
Berenikės garbanos
Vartiklis