Papilnėjo da Vinčio kanonas. Vartiklis

Du-tris kartus per metus Leonardo da Vinčio vardas iškyla į viešumą: tai turistas meta puoduku į „Mona Lizą“, kai koks menotyrininkas atranda nežinomą dailininko autoportretą. O šįkart, atrodo, atsirado anksčiau nežinomas piešinys.

Kanono papildymas – dalykas nelengvas ir sudėtingas. Žinoma, egzistuoja analitiniai paveikslų analizės metodai, pvz., dažų palyginimas (bet iš principo viskas yra suklastojamas – jei tik yra noras ir atkaklumas), pigmentų (20 a. tai labiau tinka nei senesniems kūriniams) ar drobės (pernelyg didelis datų pasiskirstymas) ištyrimas. Tačiau dažnai visų tų technikų nepakanka ir reikia kažko ypatinga. Ir šįkart buvo rastas dailininko piršto antspaudas.

Kalbama apie nedidelį, 33x24 cm, plunksna, rašalu ir kreida pieštą piešinį ant ąžuolinės lentos pritvirtinto pergamento („La Bella Principessa“). Jame pavaizduota profiliu jauna mergina ryžtinga veido išraiška. Jos plaukai – painia šukuosena, o apsirengusi paprastai ir griežtai. 1998 m. šis portretas Christie aukcione buvo parduotas už 19 tūkst. dolerių. Laikyta, kad tai 15 a. Italijoje populiarių profilių pavykusi stilizacija.

Jį nusipirkusi antikvarė Keitė Hanc iškart įžvelgė tam tikrą modelio panašumą su kitomis moterimis, kurias piešė ir tapė Leonardas. 2007 m. ji piešinį už panašią sumą perleido kolekcionieriui Piteriui Silvermanui. Šis kreipėsi į garsų menotyrininką Nikolą Ternerį, anksčiau vadovavusį Britų muziejaus graviūrų ir piešinių skyriui. Šis manė, kad piešinio kokybė labai aukšto lygio ir atkreipė dėmesį į štrichavimo ypatybę, kas būdinga kairiarankiui. Tada Silvermanas kreipėsi į Oksfordo prof. Martiną Kempą, kuris ir inicijavo piešinio ištyrimą šiuolaikinėmis priemonėmis – ir ne tik jame atrado piršto antspaudą, bet surado jam analogą neabejotinai Leonardo tapytame paveiksle.

M. Kempas pagalbos kreipėsi į prancūzų optiką ir fanatišką Leonardo garbintoją Paskalį Kotą^*), žinomą tuo, kad specialiai sukurta didelės raiškos kamera ir nuotraukų įvairiais spektrais tyrimų technikos dėka sugebėjo įrodyti, kad garsų Krokuvoje saugomą paveikslą „Dama su kalnų ožiuku“ Leonardas nutapė be mokinių pagalbos, nes jame nėra jokių kitų asmenų pirštų antspaudų. Be to, Kotas nustatė, kad da Vinči

Dama su kalnų ožiuku

keitė „Džokondos“ išvaizdą: pradžioje nutapė antakius ir blakstienas, o vėliau jų atsisakė. Taip pat Kotui per trumpą laiką pavyko sudaryti savotišką da Vinčio „pirštų antspaudų katalogą“, pagal kurį kai kurie tyrinėtojai netgi iškėlė prielaidą, kad dailininko protėviai buvo arabai, nes nustatė Artimųjų Rytų gyventojams būdingą raštą.

Silvermano turimame piešinyje Kotas, netoli kairiojo krašto, surado gana aiškų piršto antspaudą. „Kataloge“ jis rado panašų Vatikane saugomame paveiksle „Šventasis Jeronimas“. Svarbi ta aplinkybė, kad tą paveikslą da Vinčis tapė dar iki to laiko, kai aplink jį susirinko pagalbininkų artelė, todėl identifikacija gana patikima. Papildomą užtikrintumą davė Ciuriche atliktas pergamento datavimas radioaktyvios anglies metodu, davęs priimtiną datų periodą: 1440-1650 m. Tiesa, visai nebūdingas Leonardui medžiagos, pergamento, pasirinkimas. Tačiau Kempas tvirtina, kad dailininko užrašų knygutėse yra užuomina į tai, kad da Vinčis domėjosi piešimo kreida ant pergamento technika ir prašė patarimų pas Prancūzijos karaliaus rūmų dailininką.

Kartu M. Kempas nurodė ir galimą pavaizduotos merginos asmenybę – Bianką Sforcą, nesantuokinę Milano hercogo Liudviko Sforcos dukterį. Spėjama, kad jos portretas tapytas 1496 m., kai Biankai buvo 13-14 m. Tais pačiais metais ji ištekėjo ir mirė po kelių mėnesių. Yra žinoma, kad Leonardas tapė hercogo meilužes – Čečiliją Galerani (tai ir yra „Dama su kalnų ožiuku“) bei Lukreciją Kriveli (saugomą Luvre). Tačiau Biankos motinos Bernardinos de Koradis portretas yra nežinomas. Beje, Leonardas netapė ir hercogo žmonos Beatričės d‘Este, o taip pat ir paties hercogo.

Kaip bebūtų, tačiau šio piešinio įvertinimas išaugo iki 100 mln. svarų sterlingų.

Paskalis Kotė (Pascal Cotte) – optikos inžinierius, multispektrinio aukštos skiriamosios galios fotoaparato išradėjas. Ją, kartu su apšvietimo įranga, naudoja paveikslų pigment ų analizei bei didelės skiriamosios gebos nuotraukų fotografavimui. 2004 m. jis atliko „Mona Lizos“ multispektrinį skenavimą, o 2007 m. – „Damos su kalnų ožiuku“. 2005-2009 m. „Lumiere Technology“ aliko daugelio garsių dailininkų paveikslų skenavimus. Taip pat nustatė „Gražiosios princesės“ Da Vinči autorystę.
M. Kemp, P. Cotte. The Bella Principessa, A discovery of an unknown work by Leonardo da Vinci, 2010

Leonardas da Vinčis (1452– 1519) – italų Renesanso architektas, tapytojas, skulptorius, muzikantas, meno teoretikas, inžinierius, išradėjas, filosofas.

Leonardas gimė 1452 m. balandžio 15 dieną Anchio kaime netoli mažo Vinčio miestelio Toskanoje (da Vinci reiškia „iš Vinčio“), 30 km nuo Florencijos. Jo tėvas Seras Pietras da Vinčis – pasiturintis notaras, motina Katarina – valstiečio duktė. Leonardas buvo nesantuokinis vaikas ir augo tėvo šeimoje. Leonardas lankė kaimo pradžios mokyklą ir gana sunkiai išmoko rašyti, skaityti ir skaičiuoti. Ankstyvoje vaikystėje jaunojo dailininko pasaulėžiūrą labai įtakojo dėdė Frančeskas, su kuriuo jis praleisdavo daug laiko. Tėvas gana anksti pastebėjo sūnaus gabumus ir pirmasis užsakymas buvo dekoruoti savo namų kambario sieną.

Jaunystėje didžiausią įtaką Leonardo da Vinčiui padarė dvi didžiosios to laikotarpio asmenybės – Lorenco de Mediči ir Andrea del Verokja. Apie 1466 m. Andrea del Verokja – žymus Florencijos tapytojas ir skulptorius – apsiėmė mokyti gabų berniuką. Verokjo dirbtuvėje Leonardas praleido 12 metų, buvo supažindintas su daug dalykų, nuo paprasčiausių panelinių paveikslų iki didžiulių marmurinių ir bronzinių skulptūrų. Neilgai trukus Leonardas tapo vienu mylimiausių Verokjo mokinių, vėliau pralenkusiu savo mokytoją. 1469 m. jis su tėvu persikėlė į Florenciją.

1472 m., būdamas 20 metų, jis buvo įtrauktas į Florencijos Šventojo Luko tapytojų gildiją, bet 1476 metais jis vis dar buvo laikomas Verokjo asistentu. Manoma, kad šiuo laikotarpiu tapomas „Šventas Jeronimas“ ir kad iki 1476 m. jis nutapo paveikslą „Madona su gėlių vaza“. 1478 m. Leonardas tapo nepriklausomu meistru. Tais pačiais metais gavo užsakymą švento Bernardo koplyčios altoriui Florencijoje. Nors buvo sumokėta iš anksto, dėl neaiškių priežasčių darbas niekad nebuvo pristatytas užsakovui. Šiais metais sukurta vadinamoji „Madona Lita“. Jo pirmas didelis piešinys – “Išminčių pagarbinimas” (pradėtas 1481 m.), likęs neužbaigtas, buvo sutvarkytas 1481 m. Florencijos San Donato a Scopeto vienuolynui. Tačiau Medičių rūmai tinkamai neįvertino Leonardo da Vinčio, kuris buvo pernelyg ankstyvas Brandžiojo Renesanso pirmtakas. Tada buvo dar pats kvatročento stiliaus klestėjimas, ir didžiulį pasisekimą Florencijoje turėjo Botičelis – vyresnysis Leonardo da Vinčio draugas, niekuo į jį nepanašus. Yra išlikę liudijimų, kad Vincentas buvo itin gražus jaunuolis ir didelę savo gyvenimo dalį paskyrė gyvenimo malonumams patirti. Galbūt linksmybės ir panašūs dalykai ir buvo priežastimi, kodėl jis 1476 metais buvo apkaltintas pederastija (berniukų tvirkinimu), bet trūkstant įrodymų, atgavo laisvę.

1482 m., būdamas 30 metų, Leonardas da Vinčis paliko Florenciją ir ilgam apsigyveno Milane. Ir būtent nuo 1482 iki 1499 metų Leonardas da Vinčis

Kai Leonardo da Vinči tapo dailininko Andrea Veroko mokiniu, jis kartu su draugais lankėsi Tomazo Mazini liejykloje. Apie Tomazo Mazini sklido gandai, legendos. Atseit, jis daug metų praleido kelionė po Artimuosius Rytus, kur jį priėmė ir pamalonino išminčiai bei valdytojai, tačiau grįžo be aukso ir brangakmenių, o su viena dėže, kurioje barškėko kaukolės bei lentelės, bei šiugždėjo pergamentų ritiniai. Kaip bebūtų, iš Rytų grįžo liejimo meno meistru, puikiu mechaniku, hidraulikos žinovu, skulptoriumi, chemiku, užsiimančiu alchemija. Mazini kūrė neįprastus mechaninius daiktus, švytinčius dažus, galėjo nustebinti „šalta ugnimi“. Tik nekalbus buvo ir slėpė savo žinias.

Jaunus menininkus priėmė noriai, vaišino, skatino pokalbiams įvairiomis temomis. Matyt tarp jų išskyrė da Vinčį, už protą, matematinius sugebėjimus ir nekalbumą. Ir įtraukė į savo darbus.

20-metis da Vinčis pradeda audringą išradėjo veiklą, lankėsi pas mokslininkus, tarp kurių buvo astronomai, matematikai, geografai, gydytojai, architektoriai, istorikai, dalyvavo jų disputuose. Mazini irgi dalyvavo tuose „forumuose“ kaip da Vinči „tarnas“ – prastuomenės į tokį ratą neįsileisdavo.

Nuo 1482 iki 1499 tarnavo Ludoviko Sforcos rūmuose. Studijavo anatomiją, astronomiją, geografiją, geologiją, stebėjo paukščių skrydį, dirbo prie savo išradimų. Jis buvo pakviestas kaip patyręs karo inžinierius. Dirbo prie fortifikacinių sutvirtinimų, konstravo prietaisus apsiausties atvejui ir ginklus apgulimui atremti, tobulino kanalų tinklą, projektavo statybą. Ludovikas užsakė raitelio statulą savo tėvo garbei. Leonardas da Vinčis nebaigė raitelio statulos – Frančesko Sforcos paminklo. Suspėjo padaryti didelį, natūralaus didumo molinį modelį, daugiau kaip 7 metrų aukščio, tačiau jį iš arbaletų sušaudė prancūzų kareiviai, paėmę Milaną. Paminklo pastatymui būtų reikėję 80 tonų skystos bronzos.

Be to jis tapė. Leonardo da Vinči sukūrė naują tapymo stilių, nes tapė ant juodo fono, kai tuo tarpu buvo įprasta tapyti ant balto fono. Toks tapymo stilius leido pasiekti trimačio vaizdo efektą. Švento Pranciškaus bažnyčioje jis pradėjo tapyti koplyčios altorių – darbą, kurio jam nebuvo lemta užbaigti ir dėl kurio prasidėjo ilgas bylinėjimasis – jo brandos metų košmaras, baigęsis kompromisu tik 1507 metais. Vienuolių užsakytas paveikslas liko Leonardui da Vinčiui. Vėliau jis buvo pavadintas „Madona tarp uolų“. Milane menininkas nepaprastai meistriškai nutapė garsųjį „Damos su šermuonėliu“ portretą. 1485 m. nutapyta „Benua Madona“.

Tapyba Leonardui – priemonė pažinti pasaulį. Ir vis didėjo poreikis teoriškai apibendrinti kiekvieną praktinės veiklos žingsnį, užfiksuoti užplūdusias mintis. Jis buvo kairiarankis – taip jam buvo patogiau ir truputį lengviau pasislėpti nuo smalsių akių – ir savo užrašų knygučių puslapius prirašydavo iš dešinės į kairę. Prirašydavo visko, kas tik ateidavo į galvą, braižė schemas, darė eskizus, o vėliau namuose iš to chaoso darydavo vienos ar kitos disciplinos išrašus. Tais metais jis parašė savo sąsiuvinyje: „Geras tapytojas privalo tapyti du svarbiausius dalykus: žmogų ir jo sielą. Pirmąjį tapyti lengva, antrąjį – sunku, nes tai turi būti išreikšta kūno dalių mostais ir judesiais.“ Iš Milano laikotarpio išliko paveikslas “Madona grotoje” ir freska “Paskutinė vakarienė”. Abu šie kūriniai – Renesanso klasikos pavyzdžiai. „Madona grotoje“ (1483 gautas užsakymas) – didžiulis paveikslas, savo formatu primenantis būdingą renesansinį langą: viršuje suapvalintą stačiakampį. Leonardo da Vinčio paveiksle pro „langą“ įžvelgiama apytamsė stalaktitų grota ir matosi šviesus išėjimas iš olos. Ir keturių figūrų grupė – Marija, mažasis Kristus, Mažasis Jonas Krikštytojas ir angelas – išdėstyti ne olos fone, iš tikrųjų olos viduje. Jaučiamas realus nuotolis, erdvė.

Leonardas – 50 metų, labai aukštas, gražaus stoto, su rūpestingai prižiūrima barzda, su puikiu rūbu, pasiūtu iš plonos, spalvingos gelumbės, jis jau seniai laikomas vienu žymiausių Italijos tapytojų. 1502 metais Leonardas įstojo į Cezario Bordžijos tarnybą. Pasinaudodamas hercogo vyriausiojo architekto ir inžinieriaus pareigomis, Leonardas vadovavo darbui centrinės Italijos tvirtovėse. Šiuo laikotarpiu jis studijuoja augalus. 1505 m. užbaigia paukščių skrydžio studijas. Jis laikomas pirmuoju žmogumi, kuris pradėjo konstruoti mechanizmą, su kuriuo žmogus galėtų skraidyti. Tarnaudamas pas Cezarį Bordžiją jis susipažino su Makjaveliu, da Vinči. Last Supper (fragment)

kurio dėka gavo užsakymą didžiulei freskai Vekijos rūmuose. Tema pasirinko florentiečių pergalę Angiario mūšyje. 1503 m. dailininkas pradėjo paveikslą ir baigė 1504 m. pabaigoje. Bet tapybai ant sienos Leonardas pasirinko metodą, kuris neatnešė sėkmės. Jis tapė su Mikelandželu toje pačioje patalpoje. Pastarojo aktų figūros įkvėpė Leonardą aktų studijoms.1506 metais Leonardas da Vinčis vėl grįžo į Milaną. 1507 m. tarnavo Prancūzijos karaliaus Liudviko XII rūmuose.

Leonardas buvo pirmasis menininkas, daręs žmogaus skrodimą. Nuo 1510 m. jis vėl pasineria į prieš 20 metų pradėtas anatomijos studijas. Tam turėjo įtaką jo pažintis 1509 m. su Markantonio dela Tore, medicinos mokslų daktaru Pizos universitete. Žmogaus kūno tyrimų rezultatai maždaug 200 lapų ir itin tiksliai ir plastiškai pavaizduota žmogaus anatomija. 1512 m. Leonardas atvyko į Romą. Čia jis nesusilaukė popiežiaus paramos, kurios tikėjosi. Manoma, kad šiuo laikotarpiu ir buvo sukurtas vienintelis Leonardo autoportretas. 1515 m. buvo sukurtas „Jono Krikštytojo“ paveikslas.

1516 m. Leonardas da Vinčis paliko Italiją ir išvyko į Prancūziją. Menininkas pasiėmė keletą paveikslų, bet kuriuos, tikrai nežinoma. Leonardą lydėjo jo mokinys ir draugas Frančeskas Melcis ir tarnas Batista de Vilanis. Kitas jo mokinys – Salajis – dar liko Milane. Tačiau netrukus ir tas šiaip taip pasiekė Prancūziją. Prancūzijos karalius, pasikvietęs atidavė valdyti gražią Klu pilį netoli Ambuazos karaliaus rūmų. Čia, Prancūzijos viduryje, Leonardas praleido paskutiniuosius gyvenimo metus: kūrė kanalų tinklo projektą, piešė eskizus numatytiems perstatyti karaliaus rūmams, konstravo įvairius mechanizmus karališkoms šventėms. Atvykus į Klu, netrukus jam atėmė dešinę ranką. Kažkada buvęs galingas organizmas priešinosi ligai. Tačiau sveikata vis menkėjo. 1519 m. balandžio 23 dieną Leonardas surašė testamentą. Frančeskui da Melciui paliko visas knygas, instrumentus, piešinius ir užrašus apie menininko amatą bei meno paslaptis, drabužius ir iždo neišmokėtą atlyginimo dalį. Neliko užmiršti testamente ir Batista de Valanis ir Salajis.

Nuo 1495 iki 1497 metų Leonardas dirbo prie savo šedevro “Paskutinė Vakarienė”. „Paskutinė vakarienė“ – gilaus monumentaliosios tapybos dėsnių supratimo pavyzdys. Ji nutapyta ant siauros sienos didžiulėje, pailgoje salėje – Šv. Marijos Maloningosios bažnyčios (Santa Maria delle Grazie) vienuolyno valgomajame. Freskos figūros pusnatro karto didesnės už natūralias, tad salėje jos pirmiausia ir atkreipia dėmesį. Leonardui nepavyko eksperimentas su dažais: jis tapė aliejumi su tampera ant drėgnos sienos - ši pradėjo blukti ir trupėti dar kūrėjui esant gyvam. Genialus eksperimentuotojas neatsižvlegė į tai, kad vienuolynas įsikūręs pelkėtoje žemumoje. 1943 m. į vienuolyna pataikė sviedinys ir beveik visiškai jį sugriovė. Išliko tik smėlio maišais uždengta freska. Vėliau ji buvo kruopščiai restauruoti. Net ir gerokai suniokota "Paskutinė vakarienė" palieka neišdildomą įspūdį.

Nuo 1497 m. Leonardas pradėjo dirbti kartu su Luku Pačioliu, žinomu to laiko matematiku prie jo garsaus kūrinio „Divina Proportione“. Per savo ilgą buvimą Milane Leonardas taip pat pateikė kitų paveikslų ir piešinių (daugelis jų yra prarasti), eskizų. da Vinči. Mona Liza

1499 metų gruodį, Milaną užkariavus prancūzams, menininkas trumpam nuvyksta į Montoją ir Veneciją ir 1500 m. balandžio mėnesį grįžo į Florenciją.

1503 m. pavasaris – 1505 m. vasara – laikotarpis, kai Leonardas da Vinčis kūrė „Mona Lizą“ – vieną iš labiausiai žinomų kada nors tapytų portretų, žinomų ir kaip „Džokonda“, nes spėjama, kad tai Florencijos didiko Frančesko del Džokondos (Francesco del Giocondo) žmona.

Da Vinči, tapydamas Moną Lizą, įvedė keletą tapybos būdų. Sfumato (it. miglotas, padūmavęs): tapant ypač plonais dažų sluoksniais išgautas švelnaus perėjimo tarp šviesos ir šešėlio, minkštų linijų efektą. Už Monos Lizos pavaizduotame kraštovaizdyje perteikta erdvinė perspektyva - juo toliau, tuo blyškesnės spalvos ir švelnesni kontūrai. Taip išgaunamas gelmės įspūdis. Be to, žiūrint į Mona Lizą su dešiniuoju fonu (fonas už Lizos nelygus) Mona Liza atrodo mažesnė, žiūrint su kairiuoju ji atrodo didesnė. Trečia – anksčiau buvo įprasta tapti viso ūgio portretus, o Mona Liza nutapyta iki juosmens.

Ir vis tik kas pavaizduota Monos Lizos portrete: vyras ar gražioji kunigaikštytė Isabella d‘Este (1500 m. nupieštame profilio eskize matosi bendrumų su Mona Liza), prostitutė ar transvestitas, indėnė, o gal Da Vinči motina Caterina (Freudas sakė, kad da Vinči nesąmoningai geidė motinos ir todėl jai suteikė tokią gundančią šypseną)? O gal jo autoportretas (anot Lillian Schwartz - įžvelgta daug sutapimų Lizos ir Vinčio veido bruožuose) ar aplamai išgalvotas asmuo... 400 m. bandoma į tai atsakyti, nes jokie šaltiniai neduoda aiškaus atsakymo.

16 a. italų tapytojas Giorgo Vasari rašė, kad portretą užsakė turtingas Florencijos šilko pirklys Francesco del Giocondo: „Jis sutiko nutapyti jaunos pirklio žmonos Lisos Gherardini portretą“. Ir nors Vasari kiek neaiškiai apibūdina ir patį paveikslą, ir švelniai besišypsantį modelį, dauguma tebemano, kad tai ir yra paveikslo Liza. Nors ir neįsitikinę visu 100%.

Spėjama, kad del Giocondo užsakė paveikslą įsigijęs naujus namus arba jiems gimus sūnui. Tadais portretai laikyti turingumo ženklu, tad ir užsakymas nebuvo kuo nors ypatingas. Neaišku, kodėl paveikslas niekada nebuvo atiduotas užsakovui.
Atrodo, kad Leonardas jautė ypatingą meilę paveikslui, kadangi pasiimdavo jį su savimi į visas vėlesnes keliones. Jį tapytojas vežėsi keliaudamas į Milaną ir Romą, kaip ir 1517 m., kai priėmė Prancūzijos karaliaus Pranciškaus I kvietimą. Po mirties paveikslą paveldėjo da Vinči mokinys Salai. Kelsi kartus parduotas 1530 m. buvo nupirktas Pranciškaus I, nusprendusio jį pakabinti Fonteblo pilyje prie Paryžiaus. Maždaug 1800 m. Napoleonas Bonapartas perkėlė portretą į savo miegamąjį Tiuilri rūmuose, netoli Luvro, o 1804 m. galiausiai pribuvo į Luvrą.

Populiarumo viršūnę portretas įgavo 19 a. pradžioje, kai poetų romantikų vaizduotėje Mona Liza tapo femme fatale, galinčia suvedžioti ir sunaikinti vyrą vien savo paslaptinga šypsena. Su ja sieta įvairiausių emocijų. 1911 m. paveikslą pavogus, populiarumas dar padidėjo. Nuolat pasirodo naujų hipotezių apie jį: kad jai skaudėjo dantį, kad ji buvo paralyžuota, kad jos cholesterolio lygis buvo labai aukštas, kad jame užkoduota slapta okultinė prasmė.

Štai ir Silvano Vinceti 2010 m. buvo pareiškęs, kad aptiko kelias mikroskopines raides Monos Lizos akyse – dešiniojoje lėliukėje yra dailininko inicialai LV, o kairiojoje BS arba CE. Kiti ekspertai tai atmeta, laikydami tai tik įtrūkimais sename dažų sluoksnyje. St. Ursula convent

Silvano Vinceti vadovaujami tyrinėtojai archyvuose rado nuorodų į Lisos Gherardini Giocondo amžino poilsio vietą – surado mirties liudijimą. Iš jo buvo aišku, kad ji gimė 1479 m. birželio 15 d. Florencijoje. Būdama vos 16 m. ištekėjo už 20 vyresnio šilko pirklio ir susilaukė 5-6 vaikų. Po vyro mirties apsistojo pranciškonų Šv. Uršulės vienuolyne, kur ir mirė 1542 m. birželio 15 d., sulaukusi 63 m. ir buvo palaidota vienuolyno požemio kriptoje. 1800 m. vienuolynas buvo apleistas, vėliau čia įsikūrė tabako fabrikas, paskui karo pabėgėlių stovykla, vėliau patalpos atiteko universitetui. Galiausiai 20 a. viduryje 3 a. pastatas paliktas griūti.

Tame sunykusiame Florencijos vienuolyne 2011 m. po grindimis grupė rado griaučius, kurie, manoma, priklauso Lisai Gherardini del Giocondo. Kapas neturi antkapio, o palaikai dar neidentifikuoti. Tačiau išankstinė kaukolės ir dubens kaulų apžiūra leidžia tai įtarti. Griaučiai priklauso maždaug 60 m. moteriai. Tikimasi, kad pavyks iš kaulų išskirti DNR ir ją palyginti su dviejų jos vaikų, palaidotų vienoje Florencijos bažnyčioje, DNR.

1911 m. rugpjūčio 21 d. rytą Luvre, išslinkęs iš spintos, kurioje laikytos šluotos, ir kurioje buvo pasislėpęs vakare, vagis nukabino paveikslą nuo sienos, paslėpė po apsiaustu ir ramiausiai išėjo pro centrines duris. Pirmadienį muziejus buvo uždarytas, o sargai, nors ir pastebėjo tuščią vietą, nieko neįtarė. Paaiškėjus vagystei, sujudo visa Prancūzija. O juk vos prieš metus direktorius dievagojosi, kad Monos Lizos taip pat neįmanoma pavogti, kaip ir nusinešti Dievo Motinos katedros varpinę.

Policija nėrėsi iš kailio, įtarimas kilo ir ant įžymybių, pvz. P. Picasso. Augo premija už paveikslo suradimą. Praėjus 2 m. Florencijos antikvaras Alfredo Geri gavo laišką iš „Leonardo“, sakančio turinčio šedevrą. Jis norėtų gražinti paveikslą Italijai už 500 tūkst. lirų. Geri susitiko su juo; tasai atsinešė lagaminą. Greta sudriskusių drabužių, nunešiotų batų ir apibraižytos mandolinos buvo daiktas, suvyniotas į raudoną šilką. Tai buvo Mona Liza be menkiausio įbrėžimo. Geri išėjo su paveikslu ir iškart pranešė policijai. Suimtasis Vincenzo Perrugia prisipažino 2 m. slėpęs paveikslą po krosnimi bute Paryžiuje. Iki vagystės dirbo staliumi Luvre ir ilgai rengėsi pavogti paveikslą.

1911 m. įvyko L. da Vinčio „Džakondos“ vagystė – ji dingo iš Luvro. Tai sukėlė didžiulį triukšmą – apie tai daug rašė, kalbėjo, ieškojo, spėliojo. Tačiau jokių pėdsakų neaptiko. Pamažu aistros aprimo – ir tada po 2 m. jis staiga atsirado – ir ne bet kur, o „tėviškėje“, Florencijoje. Tada viskas ir išaiškėjo.

Pasirodo, tai būta ne paprasto vagies, o „patrioto“, nusprendusio garsųjį paveikslą gražinti tėvynei, Italijai, iš kurios jį neteisėtai išvežė Napoleonas. Tai buvo Vinčenco Perudra (1881-1925), dirbęs Luvre dažytoju. Jis dvejus metus saugojo paveikslą kaip didžiausią brangenybę, o 1913 m. ryžosi „Moną Lizą“ atiduoti Italijai. Deja, ši neįvertino jo pastangų – suėmė, o paveikslą gražino Luvrui.

Tiesa, vėliau atsirado ir „konspiracinė“ pavogimo motyvų versija. Atseit pavogimą paskatino Eduardo de Valfierno, užsakęs klastotojui Yves Chaudron’ui padaryti paveikslo kopijas, kurias ketino parduoti kaip dingusį originalą. Ši versija rėmėsi 1932 m. išspausdintu K. Decker’io straipsniu.