ANDY WARHOL: Portretas su datomis


Andy warhol

Septintojo dešimtmečio pradžioje, vienu metu įvairiuose Niu Jorko kampeliuose, jauni dailinninkai Roy Lichtenstein, Robert Raushenberg, James Rosenquist, Andy Warhol, nieko nežinodami vienas apie kitą, pradėjo dirbti panašia kryptimi, palaipsniui pereidami nuo abstrakčios išraiškos formos prie tiesioginio realių daiktų vaizdavimo (ar net jų panaudojimo). Willem de Kooning’o bei Jackson Pollock’o “vyksmo tapybos” inspiruotas abstraktusis ekspresionizmas liko užnugaryje.

Provokuojantis ir “įžūliai paprastas” reiškinys, vėliau įgavęs pop meno vardą, bene ryškiausiai atsispindėjo Andy Warhol’o darbuose.

Warhol yra vienas iš nedaugelio Amerikos dailininkų, kurių kūryba turi reikšmę ne tik XX a. vaizduojamajam menui, bet ir visuotiniam sąmoningumui, o jo įvairiapusiška ir daugialypė asmenybė iki šiol išlieka mėgiamu kritikų diskusijų objektu. Na, lietuvių skaitytojas nėra išlepintas tokiomis diskusijomis, todėl pradžiai norėtusi pateikti /trumpą/ Andy Warhol’o biografinę-kūrybinę apžvalgą.


Andrew Warhola gimė 1928 metais, rugpjūčio 6 d. Pitsburge, antras iš trijų sūnų, Čekų emigrantų šeimoje. Industriniame Amerikos mieste, kur kaminų dūmai jau net ir tada gaubė dangų, prabėgo būsimojo dailininko vaikystė, paženklinta depresijos laikų nepritekliumi. Anksti netekęs tėvo, Andrew padėdavo šeimai, laisvalaikiu po pamokų prekiaudamas daržovėmis, o vėliau, dekoruodamas maisto parduotuvių vitrinas. Būdamas šešiolikos Andrew Warhola įstojo į Karnegio Technologijos institutą, kurį sėkmingai baigė bakalauru, įgijęs dailininko-apipavidalintojo specialybę. Visus keturis mokslo metus Andrew buvo priverstas išlaikyti save įvairiais pašaliniais darbais.

Reik manyt, kad tokia, iš ties nelengva, vaikystės patirtis, kurios niekada netskleis sausi biografiniai duomenys, labai anksti išmokė Andrew net tik išsilaikyti, bet ir ypatingai sutelkti save tolimesniems, nepaliaujamiems Andy Warhol’o siekiams.

Ir štai, jaunasis meninkas jau Niujorke. 21 metų Andrew gavo pirmąjį “rimtą darbą” - iliustruoti apsakymus moterų žurnale Glamour. Bet žurnalo meninė redaktorė Tina Fredericks buvo sužavėta dar institute atliktais Andrew darbais, todėl suteikė jam galimybę kurti avalynės dizainą. Andrew piešė batus su tikru užsidegimu ir netrukus šį daug žadantį stilistą pastebėjo Miller’io parduotuvė, -vienas prestižiškiausių avalynės salonų Niujorke. Warhol’ui buvo pasiūlyta vieta meno skyriuje. Drovus blyškaus veido jaunuolis įžengė tiesiai į madingąją komercinio meno sceną, kur laukė kontraktai ir ilgametė pažintis su šiuo grynai kapitalistišku ir be galo trokštančiu valdyti sluoksniu.

Palengva Andrew pradėjo atskleisti save; suamerikonindamas numetė “emigrantiškos” pavardės galūnę “a”, - simboliškai parengdamas savo vardą ateinančiai Niujorko “pelenės” šlovei.

Seniausi Andy draugai, pvz., dailininkas Philip Pearlstein, bendrai nuomavęs butą Niujorke, prisimena Warhol’ą, kaip pamišėlišką darbštuolį. ”Jis nepakildavo nuo stalo kiaurą dieną, o dažnai ir naktį. Andy atlikdavo po kelioliką variantų kiekvienam užsakymui ir visus parodydavo meniniams redaktoriams, kurie už tai jį tikrai mylėjo.”

Uolus, savikritiškas ir išradingas dizaineris, išugdęs ypatingą stiliaus pojūtį, netrukus sulaukė pasisekimo. Andy Warhol bendradarbiavo žurnaluose Charm, Seventeen, Harper’s Bazar ir apipavidalino nemažą krūvelę plokštelių vokų firmai “Columbia”.

Originalus, “poetiškai-komercinis” Warhol’o braižas tapo prestižiniu reklamos pasaulyje ir gerai apmokami kontraktai galėjo leisti jam pamiršti vargus suklestėjusioje pokario Amerikoje.
Andy warhol
Vezuvijaus išsiveržimas

Tuometinis pramonės sprogimas, konvejerinė gamyba, masinis tiražavimas, išsikerojusi rinka ir pasiūlos perteklius perkėlė Amerikos pramonės bosus į naują erą, kur pateikimas - patrauklumas ir įtaigumas tapo svarbiausiais sėkmingo realizavimo poliais. Reklama, adaptuodama vis naujas vaizdines priemones, įsigalėjo kaip slaptas psichologinis orientatorius ir jos meninė kokybė efektyviausiai veikė apyvartą. Technologinis progresas atvėrė naujas galimybes pirmiausia ir pačiai reklamai. Išėjusi iš radijo stočių, vis didesnė jos dalis naujai įsigalėjančių televizijos tinklų dėkavirto audio-vizualine. Tūkstančiai garsinių “džinglų” įsikūnijo į meniškus vaizdus, kurie įsitvirtino masinėje sąmonėje per viską aprėpiančius mažučių televizorių ekranus. Amerikos pramonė vystėsi neįtikėtinu spartumu. Negailestingai išryškinti daiktai palengva tapo neatsiejama vizualinio srauto, o tuo pačiu ir masinės sąmonės dalimi. Žurnalų puslapiuose ir televizijos ekranuose daiktai “išstodavo” patys savarankiškai, lyg gyvi, stengdamiesi įtvirtinti žiūrovui (būsimajam vartotojui) jų “atradimo” refleksą. Patys “išskirtiniausi” daiktai, dėka savo ypatingo populiarumo prekybos tinkluose tapo tiesiog ekrano žvaigždėmis - pirkti juos buvo “nauja maniera” ar “kietu” stiliumi, jų laikymas rankose buvo ženklu, daiktai virto aksesurais ar “slapta” pasididžiavimo priežastimi. Bet, toje pačioje “pasirodymo” kategorijoje išstojo ir asmenybės, - politiniai lyderiai ar patrauklūs “pripažinti” kino aktoriai, kurie kiekvienu savo judesiu apreiškė stilių, ištisą pasulėjautą. Žmonės, charakteriai - asmenybės vertė galėjo būt gan tiksliai apskaičiuota ir parduota ar nupirkta lygiai taip pat, kaip bet koks kitas daiktas.

Andy Warhol savaip interpretavo šią ironišką tiesą jau tada, kai kasdien nupiešdavo šimtus batų reklaminiams užsakymams. Palengva jis pradėjo suteikti batams įžymybių - aktorių ar kitų aukštuomenės atstovų - charakterio “štrichus”, taip personalizuodamas savo piešiamą objektą ir paversdamas juos “gyvais” individais. Savo subtiliu braižu Warhol pagavo pačią Elvis Prestley ar Mae West esenciją ir naujai įkūnijo ją į tokį paprastą bet ypač gerai parduodamą objektą kaip batai. “Produktas kaip asmenybė - asmenybė kaip produktas!”

Atvykęs į Niujorką, Andrew atsivežė su savimi talentą ir piešimo techniką, kuri pati “dirbo už save”. Žavingoji laisva Warhol’o linija dar daug metų turėjo įtakos komerciniams menams. Bet pats Andy Warhol išmoko iš šios “meno” srities dar daugiau. Dirbęs veidmainingojo reklamos ir pramogų pasaulio elite, pas tokius kaip Tiffany ar Bonwit Teller, jis gerai perprato visas jų veiklos (pateikimo, stiliaus, imidžo) gudrybes, suvokė, kaip sukasi ši pašėlusi Įtaigos mašina.

Zalias batas   

A.Warhol buvo pasirengęs pereiti prie “rimtos dailės” pavadinęs nerimtu viską, ką darė iki tol. Iš pradžių jis pabandė tiesiog perkelti į drobę kelis pirmuosius didžiųjų Niujorko dienraščių puslapius, bei kitus, priartintus prie mechaninės reprodukcijos, darbus: “Telefonas”, ”Spausdinimo mašinėlė”, ar “Pasidaryk pats”... 1962-ųjų vasarą 32 kruopščiai išpieštų Cambell sriubos konservų atvaizdai, išrykiuoti eilėmis, užpildė baltą sieną vienoje Los Andželo galerijų. Visos Cambell skardinės buvo absoliučiai vienodos, išskyrus tai, kad kiekviena jų “atstovavo” savo rūšį : “Tomato”, ”Cheese” ir kt.

Visuotinai pažįstamas “maisto produkto” atvaizdas buvo iškeltas iš kasdieninės aplinkos ir pateiktas meninei apžiūrai. Naujai nutapytas apipavidalinimas jau nebuvo skirtas prekės propagavimui, bet dėka vienodų “prekių”gausos įspūdis tapo pribloškiantis ir nenugalimas. Andy Warhol žinojo tai intuityviai, o taip pat ir iš reklaminio apipavidalintojo patirties. Iškeldamas vieną batą iš “įprastinio” konteksto, izoliuodamas jį, sukuri daikto “unikalumą”. Produktas, parodytas tokiu kiekiu, kad pameti jo skaičių, tampa viską nustelbiančiu ir, marketingo kalba tariant, pirkėjas negali išeiti ramus mažiausiai be šešių paketų.

Pop epocha jau buvo atėjusi, bet nebuvo suvokiama kaip tokia. Žmonės buvo neatsiejami savo apinkos dalyviai. Parodos sąlygomis, daikto “atpažinimo” šokas galėjo priversti apsilankiusįjį žiūrovą visai naujai apmąstyti kokioje terpėje jis gyvena, žvilgtelti į sąmonę atakuojančius daiktus tikrai iš šalies. Bet žiūrovas dar nebuvo tam pasiruošęs. “Todėl, kad viskas aplinkui buvo POP”, vėliau prisimins Andy Warhol, “žmonių nestebino darbai - jie pasitiko juos kaip kažką savaime suprantamo!“

Andy Warhol siekė pakartoti vaizduojamąjį objektą kelissyk, pabrėžiant, kad tai “tiražinės gamybos” (mass produced) produktai. Tai skatino Andy ieškoti ir naujos atlikimo technikos, kuri galėtų apjungti išvien reprodukavimą ir pakartojimą. Warhol’o technikos samprata aprėpė visą gamybos būdą. Pradžioje Andy naudojo taip vadinamąjį rubber stamp - “spausdavo” vaizdą guminės klišės pagalba. Taip buvo “padaugintos” tos pačios Cambell sriubų dėžutės, - kol galiausiai jų kiekis pasiekė 100. Pasikartojimas Warhol’o mene ne atbukina žiūrovą, bet kaip tik atvirkščiai - ugdo dėmesingumą, padeda įsižiūrėti, atskleisti subtilybes.

Gumos štampo technika greitai pasirodė esanti nepakankamai tobula, - linijos išeidavo storos ir grubios, todėl Warhol perėjo prie šilkografijos, kuri daug tiksliau atitiko masinės gamybos technologiją. Objektas buvo fotografuojamas, perkeliamas ant šilko klijų plokštės ir vėliau vaizdas išpildomas norimais dažais. Dažai sunkdavosi ne per klijus, bet per šilką, todėl kiekvienas atspaudas gaudavosi šiek tiek skirtingas. Tai gerai atsispindi Merilyn Monroe portretų serijoje, sukurtoje po jos paslaptingos mirties, kai žurnalai ir laikraščiai buvo tiesiogine prasme užpildyti aktorės nuotraukomis.

Andy Warhol’o darbų tematiką galėtų priminti skilčių išdėstymą laikraščiuoose ar televizijos žinių laidose - aukštuomenės kronika, ”garsios” politinės personos, nelaimingų atsitikimų suvestinė, madų puslapiai.

Warhol’o piešinių ir portretų serijas sudarė kino ir muzikinio pasaulio žvaigždės (Elvis Prestley, Merilyn Monroe, Mick Jagger, Lisa Mineli bei Mickey Mouse) ; garsūs kolegos-dailininkai (Roy Lichtenstein) ; politiniai veikėjai ir “vadai” (Mao, Leninas) ; žmonės, pastoviai būnantys šalia žvaigždžių, garsių politikų žmonos (Jackie Kennedy) ; daiktai-žvaigždės, “nepamainomi ” milijonų kasdienos atributai (Cambell sriubos konservai, Coca-Cola) ; nusikaltėliai-žvaigždės, kuriuos išgarsino masinio informavimo priemonės, sukeliantys miniai “baimę” ar “pasipiktinimą” (viena tokių portretų serija padaryta iš fotoroboto nuotraukų vadinosi “Paieškomi”) ; siaubą keliantys daiktai, smurto atributai sukeliantys niūraus paslaptingumo jausmą (elektros kėdės, revolveriai, kaukolės); tragiškų įvykių atvaizdai (autokatastrofos, stichinės nelaimės, smurto aukos), kurių visad gausu masinės informacijos priemonėse; į raudonąją knygą įtraukti gyvūnijos pasaulio atstovai.

Kiekviena potemė, tai savotiška masinės sąmonės vertybių pop-analizė. Konkretūs daiktai ir veidai pateikti kaip simboliai, o tiksliau, pateikta tai, kad jie yra simboliai - Warhol’o darbai atspindėjo patį požiūrį į vaizduojamąjį objektą, visuomenės santykį su “tikrovės” reiškiniais. Neteisinga manyti, kad “pelenė” tik paprasčiausiai pernešė dalį kasdienybės į muziejų, įnoringai pareikšdamas, kad tai menas. A.Warhol buvo paprastumo genijus. Jis revoliucingai apreiškė ištisą naują pasaulėžiūrą. Warhol’o meno darbai tiesiog reikalavo sąmoningumo, kitaip jie būtų likę tik reklaminiais plakatais praeiviams. Todėl Andy išties vienas pirmųjų dailininkų atvėrė amerikiečiams jų realią gyvenamąją aplinką - pop Ameriką -privertė suvokti savo pačių sukurtą pasaulį.

Galima pastebėti, kad laikui bėgant Warhol’o atvaizdai didėjo tiesiogine prasme, t.y. plėtėsi darbų formatas. 1966-ais Castelli galerijoje Andy ”Karvės tapetais” instaliavo savotišką “kambarį”, kuris išėjo toks akinantis savo ryškumu, kad ten jau nebereikėjo jokių papildomų “paveikslų”. Mao portretų serijoje 1973-ais jis panaudojo specialius, kiek blyškesnius “Mao tapetus”, kuriais išklijavo “foną” - visas ekspozicijų salės sienas, - lankytoją pasitiko viso 1951-as Mao atvaizdas!

“Muziejaus gidas rodo jums meno eksponatus - ir jais vadina tuos mažus rėmelius, kybančius ant sienos, bet menas - tai juk visa aplinka.“ (Andy Warhol).

Andy warhol

A.Warhol, nuvainikuodamas meno kūrinio “autentiškumo” kultą, siekė kiek įmanoma labiau supaprastinti ir “mechanizuoti” savo atlikimo techniką tam, kad atvaizdą galėtų išpildyti ir padauginti bet kas iš draugų. Kolektyvinis darbas ypač įsigalėjo nuo 1962-ųjų atsiradus “Fabrikui” (Factory) - taip Andy pavadino savo dirbtuvę, atsisakęs įprastojo Studijos “misticizmo”. “Fabrikas” palaipsniui išsivystė į savotišką “dailės kombinatą”, kur tiesiog virė meno kūrinių gamyba (per du metus Warhol su savo asistentais pagamino virš 2000 atvaizdų).

Darbo procesas, taip pat reikšmingas, kaip ir dailininko kūriniai, buvo vis labiau išviešinamas, meninė išraiška persikėlė į visų mintis ir judesius. Svaigus nesusigaudymas tarp to, kas tikra ir kas dirbtina, būdingas visur, kur darbavosi Andy Warhol. Dabar beliko tik užsukti “Bolex” kino kamerą.

Savotiškas “iškadravimas” Warhol’o paveiksluose tarytum patvirtina, kad jis perėjo prie “judančių vaizdelių” apgalvotai ir labai sklandžiai.

“Fabrikas” buvo ta vieta, kur stilizuotas gyvenimas ir darbas galėjo tapti kino scena ir vice versa. Modeliai ir šokėjai, aktoriai - pačios save kuriančios “žvaigždės”, laisvai reiškė savo svajones ir iliuzijas, kol “nematomo režisieriaus” akis nepertraukiamai fiksavo įvykius. Grojo Velvet Underground, dainavo Nico, Gerald Malanga šoko projektoriumi eksponuojamų išdidintų nuotraukų bei filmų fone, suplaktame su psichodeliniais šviesos efektais - įnoringos manieros, stilizuotos “kankinančios aistros”, sadomazochizmas, - užterštojo Niujorko šėšėliai ir blyksniai - visa tai virto filmu, kuriuo buvo pats gyvenimas.

Andy Warhol buvo vaikas su kamera, kaip juokavo jo draugai, bet, pasak Jono Meko, jis grąžino filmo meną prie pačių ištakų. Daugelis pirmųjų Andy filmų be kita ko buvo ir begarsiai (ir žinoma - juodai-balti). Warhol’o filmai nusipelno atskirų studijų, todėl paminėsiu tik kelis svarbesnius, eksperimentinius “Valgymas” (Eat, 1963), “Plaukų kirpimas” (Haircut, 1963), taip pat “Miegas” (Sleep, 1963) ir “Imperija” (Empire, 1964) trunkantys 6 ir 8 valandas; “Vinylas” (Vinyl, 1965) bei “Virtuvė” (Kitchen, 1965), ir žinoma “Čelsi mergaitės” (Chelsea Girls, 1966), trijų valandų epinis pasakojimas apie Niujorko Chelsea viešbučio “gyventojus” - Warhol’o triumfas naujajame kine ir “sėkmingiausias” jo filmas.

“Visi mano filmai yra dirbtini, bet tada išeina, kad viskas aplinkui yra dirbtina“. Warhol’o filmai mokė stebėti iš šalies būnant viduje, dalyvaujant; mokė įžvelgti vaidybą savo pačių gyvenime, ir ne kaip išskirtinę apgaulę, bet kaip kasdieninę kaukę. Andy skatino drąsiai vaidinti gyvenimo scenoje. Ir pačiam Warhol’ui atiteko dramatiškiausias vaidmuo. 1968-ųjų liepą ekstremistiška maniakė Valerie Solanis (anksčiau vaidinusi viename jo filmų) pasitiko Andy Warhol’ą “Fabriko” lifte su revolveriu rankose ir iš arti išpyškino kelis šūvius. Andy nukrito ir tai buvo negailestingai tikra. ”Šūviai ir kraujas, aš vis galvojau, kad tai tik scena, kad jie daro naują filmą”, prisimena Viva, viena iš Warhol’o “žvaigždžių”.

Atrodė, kad viskas baigta. Bet Andy Warhol tiesiog prisikėlė iš mirusių, ir tolimesnis “pratęsimas” buvo tikra gyvenimo dovana, skirta brandai ir apmąstymams. Andy buvo katalikas ir reguliariai lankė bažnyčią, o po “didžiojo įvykio” jis tapo dar pamaldesnis.

Devintame dešimtmetyje “Fabrikas” persiorganizavo į nedidelį bet prabangų “Ofisą” (Office). Andy įsteigė ir leido žurnalą Inter/VIEW (vėliau, tiesiog Interview), daugiausiai skirtą nepriklausomam kinui, interviu su ekrano ir muzikos žvaigždėmis, kaip ir anksčiau, suteikdamas redakcijai ir visiems savo bendradarbiams didelę kūrybinę laisvę. Andy mėgo ekscentriškas asmenybes, visas garsenybes ir žvaigždes, niekad neteisė jų, bet niekada neatstumdavo ir “eilinių”. Todėl Andy žinojo, kad geros idėjos ir tikri dalykai gali ateiti iš bet kur - jis dėmesingai klausėsi visų.

Marylin

Vėlyvajame periode Andy Warhol, kaip dailininkas, daugiausiai kūrė portretus, senų istorinių asmenybių ir visuotinai mėgiamų žvaigždžių, ir savo, - dabar jau pilnateisės įžymybės. Paskutinėse parodose dominavo juoda spalva, nesimąstingo liūdesio nuotaika. 1987-ųjų vasarį Andy Warhol paliko šį pasaulį.

Laikas bėga, bet “pelenės” reikšmingumu abejoti netenka. Be kita ko, 1994 metais Pisburge duris atvėrė Andy Warhol’o muziejus, - didžiausia kada nors buvusi vieno dailininkjo kolekcija, tikras muziejaus etalonas XXI-am amžiui. Jau daugelį metų sėkmingai gyvuoja Andy Warhol’o fondas, padedantis jauniesiems dailininkams realizuoti savo sumanymus, bet, turbūt geriausiai vystosi ir klesti pats pop-gyvenimas.

Lukas Vangelis




Apie A.Warhol "Paskutinę vakarienę"
A.Warhol - nuobodulio karalius
Andy Warhol "Oksidacija"
Paulis Goginas, pirmykštės idilės ieškotojas
Prancūzų impresionistas Paul Cezanne
William’o Burroughs'o Cut-Up technika
Žmogus, kuris nukrito į Žemę
XXI a. disidentai - David Icke
Dailė fiziko akimis
Dendis ir dendizmas
Skaitiniai ir poezija
Vartiklis Poezijos vizijos