Pasaulio tvėrimo mitai (Afrika). Vartiklis

Afrikiečių dievai

Apie 80% Afrikos gyventojų (ypač kaimuose) tebeišpažįsta tradicinius vietinius kultus. Tropikų gyventojai turi tūkstančius dievų. Kiekviena tauta ar gentis savaip įsivaizduoja pasaulio sandarą, žmogaus kilmę ir savaip garbina dievus.

Paprastai „Pradžioje nieko nebuvo. Miglose sklandė dievas Sa su žmona ir dukra“. Ir dievai turėję nepaprastą kuriamąją galią. Tiesa, vienoje tanzanijiečių sakmėje teigiama, kad pirmieji žmonės neturėjo dievų. Bet vis tik manoma buvus vyriausiąjį dievą.... AfErikos dievai

Vyriausias dievas, iš kurio vėliau atsirado antraeilės dievybės, laikomas savaime suprantamu dalyku, abstrakčia jėga, nesukeliančia jokių vaizdinių asociacijų. Kartais ta jėga siejama su žodžiu. Pvz., vienoje Tanzanijos tautelėje apie pasaulio pradžią pasakojama taip: Dangus buvo baltas ir labai didelis – ir tuščias, nei žvaigždžių, nei mėnulio, ik vienišas medis sklandė virš žemės ir siurbė drėgmę iš oro, o jo šakose šiureno vėjas. Viską dengė skruzdėlės. Žodžio galia nulėmė vėjo, skruzdžių ir oro buvimą. Žodis – jėga, suteikianti galią vienam daiktui virsti kitu.

Dar senesniuose mituose dievas įsikūnija gyvūne. Labiau išsivysčiusios tautos kūrėją įsivaizduoja kaip dieviškai šeimynai vadovaujantį vyrą. Bet kai kurios gentys vyriausiam dievui priskirdavo ir vyriškus, ir moteriškus požymius, savaiminio dauginimosi sugebėjimą. Kūrėja galėjo būti ir deivė – visa ko motina.

Vyriausio dievo vaidmuo ritualinėje praktikoje nedidelis. Jis perdaug tolimas nuo kasdienių žmonių rūpesčių, perdaug didingas, kad išdrįstum trukdyti dėl niekų. Geriau melstis antraeilėms dievybėms, nuo kurių priklauso mirtingųjų likimai ir gerovė.

Toks nutolimas kartais aiškinamas netikėtai. Pvz., Nana Buluku^*) užsirūstino ant žmonių ir pakilo į nepasiekiamą aukštį todėl, jog žmonės nepagarbiai su juo elgėsi: į dangų šluostėsi purvinas rankas, gadino dangaus skliautą, laužė jo gabalus ir jais smaguriavo.

Afrikos kultuose dievas-kūrėjas dažnai nesutaria su žmonėmis – užsispyrusiais ir savimi pasitikinčiais sutvėrimais. Vienos PAR tautelės dievas Chuveanė^**), slapstydamasis nuo nemalonios kaimynystės su žmonėmis, įkalė į dangų kuoliukus, pakilo jais aukštyn, o po to ištraukė juos, kad žmonės negalėtų jo pasiekti.

Daugelyje afrikietiškų mitų dievas lipdo žmogų iš molio ar žemės (kaip ir Biblijoje). Beveik visur žmogus traktuojamas kaip dievo tęsinys. Dievas – tėvas, o ne meistras, darantis žmogų iš kažkokios medžiagos.

Nigerijos jorubiai tiki, kad Obatala tvėrė žmogų iš molio. Kartą dievas daugokai išgėrė palmių vyno ir girtas prilipdė luošių, albinosų ir aklų. Manoma, kad tie tvariniai dabar yra jo tarnai. Visi garbinantys Obatalą negeria palmių vyno.

Yra genčių žmogų kildinančių iš driežų, termitų ir kitų gyvūnų, bet visur su aukščiausiojo pagalba. Nuo protėvių, taip atsiradusių žemėje, skaičiuojamas laikas, juose įžvelgiama giminės išmintis. Protėvių kultas yra svarbi genties ideologijos dalis.

Afrikietiški tikėjimai žmonėms suteikia dieviškas savybes. Vadų kultas ten sutinkamas ir išsivysčiusiose tautose.

Yra ir tokių tikėjimų, kuriuose kūrėjo vaidmenį gali atlikti ir patys žmonės. Viena bušmenų sakmė teigia: anksčiau saulė buvo žmogaus pavidalo, gyveno žemėje ir mažai švietė. Viena geraširdė moteris panoro, kad visiems žmonėms būtų šilta ir šviesu, ir paprašė vaikų užmesti saulę į dangų. Sulaukę, kol šviesulys užmigs, jie taip ir padarė.

Žmogus kartais pamėgdžioja dievą, netgi gali jį atstoti, nes nėra bejėgiškas. Aukščiausiasis dievas nepasiekiamas, tačiau su antraeiliais galima susitarti, tereikia jiems atnešti aukų, reikšti pagarbą. Vis tik svarbiausias žmogus: mes aukojame dievams, kad jie jaustųsi skolingi mums.

^*) Nana Buluku dar vadinama Nana Buruku ar Nana Buku - moteriškoji aukščiausioji dievybė, garbinama fonų ir evių tautų, gyvenančių Afrikos vakarinėje dalyje (Benine, Nigerijoje, Toge, Ganoje,...). Dahimėjos mitologijoje ji buvo pasaulio sutvėrėja, pagimdžiusi Mėnulio dvasią Mavu, Saulės dvasią Lisą ir viską pasaulyje. Tada ji pasitraukė ir viską paliko Mavu su Lisa. Šia koncepcija paremta teologija vadinama Vodumu (arba vūdū). Kai iš Afrikos į Ameriką buvo vežami vergai, su jais atkeliavo ir afrikiečių religinės, tame tarpe ir apie Nana Buluku. Ji garbinama Brazilijos afrobraziliškose kandomblė ir Tambor de Mina religijose (kur dažnai vaizduijama kaip labai sena moteris, senesnė nei pats pasaulis).

^**) Chuveanė - dievas, pasaulio sutvėrėjas, Pietų Afrikos (Lesoto, PAR, Basoto, ...) tautų mituose. Jis laikomas ir pirmuoju žmogumi. Sutvėręs žemė ir dangų, jis norėjo pasimėgauti ramybe. Tačiau vėliau visos gyvos būtybės išmoko daugintis ir jų priviso labai daug. O žmonės pradėjo triukšmauti, tad jis suirzęs į žemę įkastą kuolą sukalė kaiščius ir juo užlipo į viršų. Lipdamas jis ištraukdavo kaiščius, kad žmonės negalėtų lipti iš paskos. Nuo tada jis gyvena danguje.

Efikai
Kūrėjas Abassi sutvėrė du žmones ir nusprendė neleisti jiems gyventi žemėje. Jo žmona Atai tam paprieštaravo. Abassi, norėdamas kontroliuoti žmones, nurodė, kad žmonės turi valgyti tik su juo, kad jie neimtų dirbti žemės ir medžioti. Taip pat jis uždraudė jiems turėti palikuonių. Gana greitai jie liovėsi rodytis viršuje, kad valgytų kartu su Abassi, nes moteris ėmėsi auginti [maistinius augalus]. Tada ir vyras prisijungė prie moters laukuose, o netrukus jiedu susilaukė ir vaikų. Abassi priekaištavo žmonai, kad taip susiklostė reikalai, tačiau Atai pasakė jam, kad tai sutvarkys. Ji į žemė atsiuntė mirtį ir nesantaiką, kad žmonės liktų vietoje.

Ekoi
Pradžioje tebuvo du dievai. Obassi Osaw ir Obassi Nsi. Jie viską kūrė kartu. Tada Obassi Osaw nusprendė gyventi danguje, o Obassi Nsi – žemėje. Dangaus dievas davė šviesą ir drėgmę, tačiau kartu atnešė ir sausrą bei audras. Žemės dievas skatino augimą ir pas save pasiimdavo mirusiuosius [žmones]. Labai senai vieną dieną Obassi Osaw sutvėrė vyrą ir moterį ir apgyvendino juodu žemėje. Jie nieko nemokėjo, tad Obassi Nsi išmokė juos dirbti žemę ir medžioti, kad jie turėtų maisto.

Yoruba
Yoruba: Oxala-Obatala

Pradžioje tebuvo dangus viršuje bei vanduo ir pelkė apačioje. Vyriausias dievas Olorunas valdė danguje, o deivė Olokuna – apačioje. Dievas Obatala apžvelgė šią padėtį, o tada nuėjo pas Oloruną prašyti leidimo sutverti sausumą, kurioje galėtų gyventi visokios kitos gyvos būtybės. Gavęs leidimą nuėjo klausti patarimo pas vyriausią Oloruno sūnų Orunmilą, pranašavimo dievą. Jam pasakė, kad reikės pakankamai ilgos auksinės grandinės, kad pasiektų apačią, smėlio pripiltos gyvatės išnaros, baltos vištos, juodo katino ir palmės riešuto – ir visa tai jam reikia susidėti į krepšį. Visi dievai atidavė turimą auksą, o Orunmila pateikė dalykus, reikalingus sudėti į krepšį.

Kai viskas buvo paruošta, Obatala pakabino grandinę ant dangaus kampo, ant pečių užsimetė krepšį ir ėmė ropštis žemyn. Kai pasiekė grandinės galą, pamatė, kad dar liko kažkoks atstumas iki apačios. Iš viršaus išgirdo Orunmilo nurodymą pilti smėlį iš gyvatės išnaros ir nedelsiant išleisti baltą vištą. Jis padarė, kaip buvo liepta; ir višta, nutūpusi ant smėlio, ėmė jame kapstytis ir purtyti jį aplink. Kur tik pasiekė smėlis, susidarė sausuma, didesnės krūvos sudarė kalvas, o mažesnės – slėnius.

Obatala nušoko ant kalvos ir tą vietą pavadino Ife. Sausuma tęsėsi, kiek akys matė. Jis iškasė duobę, pasodino palmės riešutą ir pamatė, kaip jis akimirksniu išaugo ir subrendo. Nuo jo ant žemės prikrito daugiau riešutų, kurių kiekvienas ėmė dygti ir subręsdavo; ir tai kartojosi. Obatala įsikūrė su katinu. Praėjo daug mėnesių ir jam ėmė nusibosti visa ta rutina. Jis nusprendė sukurti į save panašias būtybes, kad jos sudarytų jam kompaniją. Jis ėmė kasti smėlį ir netrukus rado molio, iš kurio ėmė lipdyti į save panašias figūras. Tačiau netrukus pavargo ir nusprendė pailsėti. Iš gretimos palmės pasidarė vyno ir gėrė taurę po taurės. Nejausdamas, kad apgirto, Obatala grįžo prie pradėto naujų figūrų lipdymo darbo. Dėl savo būsenos jis nulipdė daug negrabių figūrų. To nepastebėdamas, jis pašaukė Oloruną, kad tasai įkvėptų gyvybę į jas. Kitą dieną jis pamatė, ką pridirbo, ir prisiekė niekada daugiau negerti ir rūpintis tomis negrabiomis būtybėmis taip tapdamas Deformuotųjų Saugotoju.

Naujieji žmonės pasistatė buveines, kaip buvo padaręs Obatala, ir netrukus Ife ėmė klestėti ir tapo miestu. Visi dievai džiaugėsi tuo, ką padarė Obatala, ir, išskyrus Olokuną, visko, kas yra po dangumi, valdovę. dažnai lankėsi žemėje. Su ja Obatala nesitarė ir ji supyko, kas jis užėmė tiek daug jos karalystės.

Kai Obatala grįžo aplankyti savo namų danguje, Olokuna sukėlė dideles bangas savo plačiuose vandenynuose ir nukreipė jas per sausumą. Ji siuntė bangą po bangos, kol daug sausumos atsidūrė po vandeniu ir nuskendo daugybė žmonių. Pasitraukę į aukštumas maldavo apsilankiusio dievo Ešu, kad tasai grįžtų į dangų ir praneštų, kad jiems nutiko. Ešu pareikalavo aukos Obatalai ir sau, prieš jam nunešant tą žinią. Žmonės paaukojo kažkiek ožkų ir Ešu sugrįžo į dangų. Kai Orunmila išgirdo naujieną, nulipo žemyn auksine grandine ir ištarė daug burtažodžių, kurie privertė pasitraukti tvano vandenis ir vėl pasirodė sausuma. Taip baigėsi didysis tvanas.

Bošongo
Pradžioje tebuvo tamsa, vanduo ir didysis dievas Bumba. Vieną dieną jis, dėl skausmo pilve, išvėmė saulę. Saulė išgarino kažkiek vandens atverdama žemės paviršių. Vis dar kęsdamas skausmą, Bumba išvėmė mėnulį, žvaigždes, o vėliau ir kai kuriuos gyvūnus: leopardą, krokodilą, vėžlį ir, galiausiai, kažkiek žmonių. Tarp kurių Yoko Lima buvo baltas kaip Bumba.

Etiopija
Dievas kūrėjas buvo Vakas ir gyveno debesyse. Jis laikė dangaus skliautą ir jį padengė žvaigždėmis. Jis buvo geradarys ir nieko nebaudė. Žemė buvo plokščia ir Vakas paliepė žmogui pasidaryti karstą. Kai žmogus tai padarė, Vakas jį ikišo į jį ir pakišo po žeme. Septynis metus jis privertė lyti ugnimi ir susidarė kalnai. Tada Vakas iškasė karstą ir iš jo išlipo gyvas žmogus. Žmogus pavargo nuo vienišo gyvenimo, tad Vakas paėmė kiek jo kraujo ir po keturių dienų kraujas virto moterimi, kurią vedė žmogus. Jie susilaukė 30 vaikų, tačiau vyrą sugėdino, kad turi jų tiek daug, tad jis paslėpė 15 jų. Tada Vakas tuos paslėptus vaikus pavertė gyvūnais ir demonais.

Fanai
Pradžioje nebuvo nieko, tik Nzame. Tas dievas iš tikro buvo trys dievai: Nzame, Mebere ir Nkwa. Nzame dalis sutvėrė pasaulį, žemę ir jai davė gyvybę. Trims Nzame dalims stebint šį tvėrimą, buvo nuspręsta sukurti žemės valdytoją. Buvo sukurtas dramblys, leopardas ir beždžionė, tačiau buvo matoma, kad reikia kažko geresnio. Trise jie sukūrė naują būtybę, kurią pavadino Famu (galia) ir pavedė jam valdyti žemę. Tačiau Famas išaugo akiplėša, skriaudė gyvūnus ir liovėsi garbinęs Nzame. Nzame supyko, pasiėmė griaustinį ir žaibus ir sunaikino viską, išskyrus Famą, kuriam buvo pažadėtas nemirtingumas. Nzame, trijuose asmenyse, nusprendė atstatyti žemę. Jis užklojo naują žemės sluoksnį ir joje išaugo medis. Medis išaugino sėklas, iš kurių išdygo daugiau medžių. Į vandenį nukritę lapai virto žuvimis, o nukritę ant žemės paviršiaus – gyvūnais. Senoji išdeginta žemė vis dar tebėra giliau ir jei kas nors kasasi gana giliai gali rasti anglies. Nzame sutvėrė naują žmogų, mirtingą, ir pavadino jį Sekume. Sekume iš medžio išdrožė moterį vardu Mbomgwe. Šitie žmonės turėjo gnoul (kūną) ir nissim (sielą). Nissim suteikia gyvybę gnoul. Kai gnoul miršta, nissim palieką jį. Jiedu susilaukė daug vaikų ir klėstėjo.

Kikujai
Jų galia, valdanti gyvybės ir mirties mechanizmus, yra dievas Ngai, įsikūręs Kirinyaga (Kenijos kalnas). Kikujų sutvėrimo mitai daugiau dėmesio skiria kikujų kilčiai, o ne bendrajai kosmogonijai.

Kai Ngai užbaigė pasaulio tvėrimą, jis sutvėrė Kirinyaga kalną, kuriame įsikūrė. Nuo kalno jis stebėjo savo kūrinį ir tada sukūrė pirmąjį žmogų Gikuyu, genties protėvį, su kuriuo pasidalijo žemę su upėmis, slėniais, miškais, kuriuose gausu vaisių ir įvairių gyvūnų. Nuo tada Ngai vaikščiojo visur tikrindamas ir žavėdamasis puikia žeme.
Vieną dieną jis nusivedė Gikuyu ant Kirinyagos viršūnės ir jam parodė vietą krašto centre, kur augo daugybė mugumo [laukinių figų] ir pasakė: “Eik, įsikurk ten, kur auga mugumo”. O tą vietą pavadino Mukurwe wa Gathanga. Tada Ngai dar pasakė: „Retkarčiais tau reiks mano pagalbos. Tada papjauk ožką aukai, iškelk rankas į Kirinyaga - ir Ngai arba Kirinyaga ateis tau į pagalbą”.
Gikuyu nuėjo į parinktą vietą. Ten rado puikią moterį, kurią paėmė į žmonas ir jai davė vardą Mumbi (Kūrėja). Su ja susilaukė 9 dukrų, bet neturėjo nė vieno sūnaus. Tada Gikuyu nuėjo pas Ngai ir pasakė, kad nori sūnų, kad būtų už ko tekėti dukroms. Ngai pasakė: „Eik, paimk avį ir ėriuką. Nužudyk juos po dideliu mugumo medžiu netoli savo namų, o kraują ir taukus išpilk ant medžio kamieno. Tegu šeima po medžiu užkuria didelį laužą. Mėsą sudegink kaip auką Ngai. Tada parvesk žmoną ir dukteris į namus ir sugrįšk vienas prie mugumo medžio. Čia rasi 9 gražius vyrus, norinčius tekėti už tavo dukrų. Tada tavo žmonių pagausės ir jie apgyvendins kraštą“.

Wahungwe
Maori sukūrė pirmąjį žmogų, Mwuetsi, kuris tapo mėnuliu. Maori jam davė ngona ragą pilną ngona taukų ir pasakė, kad jis galės gyventi vandens dugne. Mwuetsi pasipriešino ir pasakė, kad nori gyventi sausumoje. Maori nenoromis sutiko, tačiau pasakė, kad tam tada teks atiduoti nemirtingumą. Galiausiai Mwuetsi pasiskundė vienatve, tad Maori jam nusiuntė moterį, Massassi (ryto žvaigždę), kad sudarytų tam kompaniją dvejus metus. Kiekvieną naktį jie sumigdavo skirtingose laužo pusėse, kol Mwuetsi neperšoko per liepsną ir nepalietė Massassi pirštu, suvilgytu ngona taukais. Ryte Massassi pasidarė milžiniška ir tol gimdė augalus ir medžius, kol jais užsipildė visa žemė. Pasibaigus dvejiems metais Maori atsiėmė Massassi. Mwuetsi raudojo aštuonis metus, o tada Maori jam nusiuntė kitą moterį, Morongo (vakarę žvaigždę), pasakęs, kad ji galės likti dviem metams. Pirmąją naktį Mwuetsi palietė ją taukuotu pirštu, tačiau ji pasakė, kad ji yra kitokia nei Massassi, ir kad jie turi sutepti savo strėnas ir santykiauti. Taip jie padarė tą naktį ir darė kasnakt. Kiekvieną rytą Morongo pagimdydavo gyvūnus. Tada ji pagimdė žmonių berniukus ir mergaites, kurie buvo subrendę, tad tą patį vakarę Maori išreiškė savo nepasitenkinimą ugniniu lietumi ir pasakė Mwuetsi, kad jis paankstina šio ir visų palikuonių mirtį. Morongo, amžinoji gundytoja, nurodė Mwuetsi įstatyti duris jų buveinėje, kad Maori nematytų, ką jie daro. Jis tai padarė ir jiedu vėl miegojo kartu. Tačiau dabar rytais Morongo gimdė plėšrius žvėris, gyvates, skorpionus, liūtus ir pan. Vieną naktį Morongo paliepė Mwuetsi santykiauti su savo dukterimis ir taip tapti žmonių rasės tėvu.

Zimbabvė
Modimo buvo kūrėjas. Jis paskirstė gerus dalykus, pasirodydavo rytuose ir priklausė vandens elementui. Tuo pat metu jis buvo ir griovėjas, atsakingas už sausrą, krušą, audras ir žemės drebėjimus. Kai tie dalykai nutikdavo, jis pasirodydavo vakaruose ir priklausė ugnies elementui. Modimo buvo ir dangus bei šviesa, žemė ir ištakos. Jis buvo unikalus ir singuliarus. Jis neturėjo protėvių, anei praeities, anei ateities. Jis buvo persunkęs visą kūriniją. Jo vardas buvo tabu ir jį ištarti tegalėjo tik žyniai ir pranašai.

Zulusai
Senolis, vadinamas Unkulunkulu, yra kūrėjas. Jis atėjo iš nendrynų (uthlanga, reiškia „ištakos“) ir iš ten atsivedė žmones bei galvijus. Jis sutvėrė viską: kalnus, šaltinius, gyvates ir t.t. Jis išmokė zulusus medžioti, įkurti ugnį ir dirbti žemę. Jis laikomas Pirmuoju žmogumi ir randasi visame, kas sukurta.

Efikai - Nigerijos gentis, 16 a. palei Kroso upę atkeliavo iš Kamerūno. Dabartinė jų gyvenamoji vieta neretai vadinama Kalabaru. Nors pradžioje jų ekonomika rėmėsi žvejyba, tačiau regionas gana greitai tapo prekybiniu centru, tarpininku tarp baltųjų pakrantėje ir genčių žemyno gilumoje. 1884 m. jie pasiprašė Anglijos globos. Iki šiol efikai turi savo karalių.

Ekoi - gentis pietrytinėje Nigerijoje, rytuose persikelianti į šiaurės Kamerūną. Artima efikams ir manoma, kad irgi atsikėlė iš Kamerūno. Ekoi žinomi savo ekpių galvos apdangalais.

Bošongo – Bantu gentis Centrinėje Afrikoje, Kongo upės apylinkėse. Jų protėvis – dievas Bomazi. Sutvėrimo istorija perteikiama Margriet Westerhof (Nyderlandai) animaciniame filme “Žemės metimas aukštyn”

Fanai (fangai) - Bantu genčių šeima Afrikoje, gausiausia beti-pahuinų grupėje (apie 850 tūkst.), gyvenanti atogrąžų miškuose Gabone, Kamerūne, Gvinėjoje, Konge.

Yoruba etninės ir etnolingvistinės grupės gyvena Vakarų Afrikoje. Jas sudaro apie 30 mln. asmenų, o ypač Nigerijoje, kur yorubai sudaro 21% visų gyventojų. Kai kurie mokslininkai mano, kad yorubai į Nigerio žemupį atvyko iš kitur, mat legendose pasakojama, kad Oduduwa atvyko iš rytų, čia įkūrė Ifa karalystę ir tapo pimuoju „oba“ (valdovu). Ife karalystė klestėjo 1100-1700 m. laikotarpiu, o tada ją nustelbė yorubų Oyo imperija, dominavusi regione iki 1900 m.

“Yoruba”, kaip etninis apibūdinimas, pirmąkart sutinkamas Ahmedo Baba (iš Songajaus imperijos) veikale (16 a.). 19 a. jis įgauna platesnę prasmę. Yorubų religija davė pradžią keliems Naujojo pasaulio religinių kultams (santerija Kuboje, vūdų Haiti, kandomblė Brazilijoje). Oyo imperijai subyrėjus, yorubai sudarė didžiąją afrikiečių dalį, išvežamą vergijai į Ameriką.

Wahungwe - gentis Pietų Rodezijoje, gyvenusi Sangano šlaituose, Makoni srityje.

Bantai (bantu) – bantu kalba kalbančių subsacharinėje Afrikoje gyvenanti tautų grupė (apie 200 mln.). Joje apie apie 400 tautų, kurių žinomesnės zulusai, suahiliai, fanai, bošongai, tsvanai ir kt. Manoma, kad bantų protėvynė yra dabartinėje Kamerūno teritorijoje, iš kur migravo į pietų ir pietryčių Afriką. Jie išvystė žemės ūkį, metalo apdirbimą, o tai leido įsigalėti plačiose Afrikos teritorijose. Dauguma bantų yra priėmę krikščionybę ar islamą, tačiau nemažai tebėra išlaikę senuosius tikėjimus. 19-20 a. dauguma pietinių bantų genčių kariavo su besiveržiančiais europiečiais. Pats žodis bantu yra dirbtinis ir pirmąkart panaudotas V. Bliko (Wilhelm Bleek) apie 1857 m. ir išpopuliarintas jo „Lyginamojoje gramatikoje“ (1862) kaip atseit atgamintis probantų kalbos žodį „žmonės“.

Kikujai - didžiausia etninė grupė Kenijoje, daugiausia Nairobio apylinkėse ir Rytų Afrikos plokštikalnio vidurinėje dalyje; apie 6 mln. gyv. Jų pavadinimas kilęs suahilių formos žodžio gikuyu, reiškiančio „didelis figos medis“, t.y. jie figos vaikai. Jų kalba priklauso bantu kalbų šeimai. Jų tradicinis būstas – apvali trobelė su šiaudiniu kūginiu stogu. Tradiciškai verčiasi žemdirbyste: augina sorgus, kukurūzus, soras, manijokus, batatus, pupas; vysto drėkinamąją, plantacinę žemdirbystę (auginami kavamedžiai, cukranendrės, kviečiai, sizalis. Taip pat auginami ir gyvuliai (avys, ožkos, šiek tiek galvijų).

Dinkai - Afrikos tauta, gyvenanti Pietų Sudano vakarinėje dalyje; apie 1,5 mln. gyv. (didžiausia Pietų Sudano etninė grupė.). Kalba nilotų kalbų šeimai priklausančia dinkų kalba. Daugiausia susibūrę Bahr al Gazalio (Nam) upės baseine. Dinkų gyvenama teritorija yra drėgnos ir pelkingos žemumos, kurių centre randasi viena didžiausių pasaulio pelkių Sudas, tinkama žvejybai, tačiau netinkama gyvulininkystei. Save jie vadina jieng, muonyjang (vienaskaita). Jie laikomi viena aukščiausia Afrikos tauta (greta tutsi ir sara) – vidutinis vyrų ūgis 185-190 cm, o moterų – 175-180 cm. Dinkai niekuomet nesukūrė vieningos valstybės, o gyveno susiskaidę į smulkias gentis.
Pagal dinkų mitologiją, aukščiausias dievas yra Njaličas (Nhialac), dangaus, lietaus ir vaisingumo dievas, sutvėręs pasaulį. Jis sprendžia visa ko likimą. Pirmais žmonėmis buvo Garangas ir Abuka, kuriuos Dengditas, dangiško jaučio išvaizdos dievas žemei siunčiantis lietų, nulipdė iš taukų. Dengdito žmona Aljotė, vaizduojama gyvate; jiems gimė sūnus Akolas (Saulė). Aljotei, globijančiai augalininkystę, aukas deda po šventuoju aradaibo medžiu.
Po Sudano nepriklausomybės 1956 m. dinkai buvo vieni aktyviausių Pietų Sudano nepriklausomybės šalininkų, tačiau po 1991 m. SPLA skilimo buvo pradėtas karas prieš dinkus. Jo metu dinkų gyvenamos teritorijos buvo labiausiai nusiaubtos, o daug dinkų buvo priversti migruoti iš šalies.