Amerikos indėnų kosmologija: strėlės, skrodžiusios Vakarus. Vartiklis

Dar ne taip seniai reikėjo didelės drąsos susigrumti vien lankais ginkluotais indėnais. 18 a. viduryje net ir plintant indėnų tarpe šaunamiesiems ginklams, lankai tebebuvo labai pavojingas ginklas (ypač naktį, kai nebuvo galima nustatyti, kur yra priešas), o buivolų medžioklėje - tiesiog nepakeičiamas. Priešą jos pasiekdavo 100 jardų atstumu, nesukeldavo triukšmo ir joms niekada nepritrūkdavo šovinių. Lankai buvo labai lengvi ir patogūs nešioti. Strėlių antgaliai buvo gaminami ne tik iš akmens (dažniausiai titnago) aštrių skeveldrų, bet ir iš ragų, kaulų, vėžlių šarvų, kietesniojo medžio ir metalo. Kartais jos būdavo panardinamos į gyvačių ar augalinius nuodus, tačiau ši hipotezė yra sukurta daugiau Holivude, nei buvo tikrovėje. Praktiškai tik paijutų^**) (John C. DaCosta, 1919) ir hopių (J.H. Bill) indėnai naudojo užnuodytas strėles. Tiesiog tam nebuvo reikmės.

Bet daugeliui indėnų genčių strėlės buvo ne vien tik ginklas, bet ir pasaulio Sutvėrėjo dovanos. Pvz., Geronimo perdavė Čirikahua apačių^*) pasaulio sukūrimo mitą, kuriame milžiniškas paukštis, erelis, davė apačiams lanką ir išmokė juo naudotis. Čijenų mite pasaulio kūrėjas Maheo 4-ias Mahutas, gydomąsias strėles, perdavė genties gydytoju, kuris po to tapo jų pranašu. Be Mahutų galėjo išnykti ir pati čijenų gentis, todėl jos buvo saugomos Strėlių Prižiūrėtojų specialiame vigvame. Senesni ginklai, ietys ir atlatl, trumpos svaidomosios ietys, nėra minimos pasaulio sukūrimo mituose.

Gydytojai, ritualuose naudoję strėles, buvo laikomi galingesniais, nes strėlės simbolizavo patį Kūrėją. Čemehuevių „strėlių šamanai“ gydė strėlių padarytas žaizdas. Kaimyninės gentys, pvz., Yumas, naudojosi čemehuevių šamanų paslaugomis. Kai Pima indėnas susirgdavo ar būdavo sužeistas, gydytojai iššaudavo strėles į įsivaizduojamas blogio dvasias, kurios tyko ligonių. Modokų šamanai šalia sergančiojo į žemę įsmeigdavo specialią strėlę, kad ši palaikytų jo dvasios stiprybę ir nuvytų ligą.

Indėnai pasaulinėje parodoje

1893 m. Amerikoje buvo surengta pasaulinė paroda, skirta Amerikos atradėjui K. Kolumbui. Ir būtų keista, jei jos atidarymo metu būtų nedalyvavę senieji žemyno gyventojai indėnai. Tik atvyko jų gana nedaug, tik 75, tačiau tai buvo tikrų tikriausi kariai, išsidažę karo spalvomis, pasipuošę ilgomis plunksnomis. Jiems vietą skyrė viršuje, galerijoje, iš kur galėjo matyti viską, kas dedasi. Rimtais, netgi rūščiais veidais jie įdėmiai stebėjo renginį. Prezidentui Klivlendui nuspaudus šventės atidarymo signalą, kilo triukšmas, žmonės suūžė, sukunkuliavo taip, kad net indėnai neištvėrė ir vieningai suriko karo šūksnį. Jo, beje, niekas jo neišgirdo, išskyrus kartu buvusį ir jiems vadovavusį amerikiečių majorą.
Po to indėnai oriai nusileido žemyn ir buvo pristatyti prezidentui, kuriam kiekvienas jautė pareigą paspausti ranką. Klivlendas kilniadvasiškai iškentė ceremoniją.
Tada indėnus apspito smalsuoliai, daugiausia moterys, o tai indėnų kariams nepatiko. Majorui davus ženklą, jie taip baisiai suriko karo šūkį, kad minia strimgalviais išsilakstė.

^*) Apačiai - bendras kelių Šiaurės Amerikos indėnų genčių, kalbančių pietų atapaskų (apačių) kalba, pavadinimas. Patys apačiai nemėgsta, kai juos taip vadina ir save įvardinti naudoja žodį inde (Ende), kuris jų kalboje reiškia žmonės. Žodis apačas (apache) vartojamas anglų ir ispanų kalbose, tačiau tiksli jo kilmė nežinoma - pagal labiausiai paplitusią versija apie apačas kilmę, jis kilęs nuo zuni kalbos žodžio apaču ir reiškia „priešas.
Anksčiau apačių gentys gyveno rytų Arizonoje, šiaurės vakarų Meksikoje, Naujojoje Meksikoje, dalyje Teksaso ir Didžiųjų lygumų. Egzistavo apačių genčių sąjunga, kurioje kalbėjo septyniomis skirtingomis kalbomis ir į ją įėjo navahai, vakarų apačiai, čirikavai, meskelerai, jikarilai, lipanai ir lygumų apačiai (dar vadinami kajova apačiais). Apačių gentys buvo labai karingos ir galingos, kariavusios su ispanais ir meksikiečiais ištisus amžius.
Taip pat skaitykite Apačai: praeitis, dabartis ir ateitis

^**) Paijutai - indėnų tauta, gyvenanti JAV vakaruose, populiacija – 6–11 tūkst. Jų kalba priklausso jutų-actekų kalbų šeimai. Šiauriniai paijutai save įvardija numa arba numu, pietiniai - Nuwuvi, kurie reiškia „žmonės“. Ankstieji anglakalbiai atėjūnai juos vadino „kasinėtojais“ (dėl įpročio ieškoti valgomų šaknų), kas dabar laikoma įžeidimu. Baltiesiems plūstant į indėnų žemes, šiauriniai ir dalis pietinių paijutų raitais būriais ėmė puldinėti naujakurių gyvenvietes, galvijų bandas, taip pat tranzitu judančius žmones. Todėl 1866–68 m. prieš šiaurės paijutus pasiųsta JAV kariuomenė. 19 a. 8-ajame dešimtmetyje šiaurės ir pietų paijutai išskirstyti po rezervacijas. Tradiciniu tikėjimu buvo šamanizmas.