Budizmas Kinijoje. Vartiklis

Budizmas Kiniją pasiekė po Budos mirties praėjus keliems amžiams, kai šalyje vyravo konfucizmas ir daosizmas. Pradžioje nebuvo daug jo pasekėjų. Tačiau 2 a. jis kiek išplito savo paprastumo ir kai kurių panašumų su daosizmu dėka. Tai skatino ir daugelio iškilių mokytojų atvykimas (kaip An Ših-Kao¹⁾ iš Partos ar Lokakšema iš Kušano²⁾). Tuo metu iš pali ir sanskrito į kinų kalbą išversta kai kurie budizmo tekstai.

Hanų dinastijos žlugimas apie 220 m. sukėlė visuomenėje tam tikrą sumaištį, kuri truko apie 350 m. Budizmas vis labiau varžėsi su konfucizmu ir daosizmu. Mongolų kilmės Wei Kinijos valdovai ir kai kurie valdytojai pietuose (kaip Wu) budizme rado sąjungininką naujos tvarkos įvedimui. Tad 6 a. Kinijoje jau buvo tūkstančiai vienuolynų ir milijonai budistų. Tiandžin šventykla

Tuo metu išsikristalizavo dvi kryptys: Viena jų rėmėsi filosofiniais ir mistiniais budizmo aspektais, o kita – Kinijos kaimo folkloru ir prietarais. Taip pat metu į Kiniją atvyko daug mokytojų - kaip Dharmarakša⁴⁾ (3 a.) ir Kuradživa (4 a.), išvertę į kinų kalbą nemažai budizmo tekstų. O ir pačioje Kinijoje atsirado iškilių mokytojų: Seng-Čao, Tao-Šeng ir Fah-sien.

6-10 a. Kiniją valdė Sui ir Tang dinastijos, kurios globojo budizmą, todėl jis labai išplito. Tačiau tuo pat metu prasidėjo ir jo išsigimimo procesas. Nemažai Kinijos vienuolynų užsiėmė komercine veikla (žemės ūkiu, prekyba, pinigų skolinimu ir kt.) ir apleido dvasinius dalykus. Taip pat atsirado naujų budizmo mokyklų, kurių kiekviena rėmėsi tais pačiais budistiniais raštais. Kai kurios jų persikėlė į kaimynines šalis (Korėją ir Japoniją), kur tapo dominuojančiomis religijomis.

Budizmo nuopuolis prasidėjo valdant Kinijos imperatoriui Wu-Tsung (841-847). Jis įsakė sugriauti visus budistų vienuolynus ir sugražinti vienuolius į pasaulietinį gyvenimą. Tai, nors ir nesunaikino budizmo, tačiau sukrėtė jo pagrindus. O nuo 11 a. Kinijoje vėl kilo susidomėjimas konfucizmu ir tradicinėmis religijomis. Kilo ir brahmanizmo populiarumas, agresyviai veržėsi islamas. Tai įtakojo „lengvesnių“ budizmo formų atsiradimų, pvz., Pu-Tai, Besijuokiančio Budos.

1280 m. atėjusi į valdžią Yuan dinastija patvirtino lamaizmą kaip valstybinę religiją. Tai buvo tibetietiška budizmo atmaina, adaptavusi vadžrajana budizmą iš rytų Indijos. Jie tikėjo Maitrėjos atėjimu ir naujos tvarkos pasaulyje įsigalėjimu. Tos mokyklos praktikavo kovų menus, tokius kaip kungfu.

Didžiausią smūgį Kinijos budizmui sudavė komunistinis režimas, kuris uždraudė bet kokias garbinimo formas ir uždarė vienuolynus. Budizmas liko kaip praeities reliktas ir neaišku, po kiek laiko jis vėl atsigaus.

Budizmas į Kiniją atėjo per knygas ir vaizdus, kai dar niekas nebuvo girdėjęs apie jo mokyklas. Bodhidharma³⁾ atvyko su savo mokymo, pagal kurį asmenys, sužinoję savo tikrąją prigimtį, gali pasiekti Budos būseną, tradicija. Jis tapo svarbiausiu ezoterinių mokyklų, pasidalijusių į 5-ias pagrindines šakas (Vinaya, Yoga-mi-kiau, Wei-ši-siang-kiau, Čung-lun, Fa-šun), įkūrėju. Ezoterinės mokyklos apibendrintai vadinamos den (sanskritu dhyana), o šiuolaikiniu tarimu - čan.

Džainai garbina 24-is didžiuosius mokytojus - avatarus arba tirthankaras [tirtha yra bet kokios nebudistinės sektos eretiškasis mokytojas, asketas ar inkarnacija]. Kinai turi 24 patriarchų liniją – laikoma ją sutampant su džianų avatarais. Tokiu būdu Bodhidharma būtų džainų eretiku ir atšaka, pietų Indijoje prasidėjusia Basiasita, nuo džainų avatarų.

1. Vinaya (Lu-tsung; sanskr. „disciplina, taisyklės“)
Dėl jos svarbos Vinaya dažnai vadina „Dharmos pagrindu“. Jos mokymas koncentruojasi apie vienuolynų discipliną (Vinaya) ir aiškina, ką vienuoliai turi daryti ir nedaryti remiantis Vinaya Pitaka (Vinaja krepšiu). Sakosi, kad ją 7 a. įkūrė Tao-hsuan. Jos pavadinimas kildinamas nuo antrojo Pitakos krepšio, kurio autoriumi (kartu ir mokyklos pradininku) laikomas Upali (vienas iš 10-ies svarbiausių Šakjamunio mokinių), pavadinimo.
Atsirandant naujoms budizmo kryptims, susidarė skirtingi Vinaya variantai, atitinkantys tas kryptis. Vinaja therevada priimta Šri Lankoje, Laose, Kambodžoje, tailande ir pan. Kinijoje, o iš dalies ir Japonijoje bei Korėjoje, laikosi Vinayos dharmaguptakos⁵⁾ su 250 taisyklių vienuoliams ir 311 taisyklių vienuolėms. Tibeto ir dalies Japonijos budistų seka Vinaya muladsarvastivada su 253 taisyklėmis vienuoliams ir 354 taisyklių vienuolėms.

2. Realistinė (Ču-še)
Kildinama iš Vasubhandu (319-396) veikalo „Abhidhamma Koša“. Tai buvo Pešavare gyvenęs vienuolis, pradžioje buvęs sarvastivados atstovu ir besilaikęs tradicinio Budos tikėjimo. Šiai mokyklai priklauso labai populiari alkanų dvasių šventė, švenčiama 7-ą mėnesį. Vėliau šios mokyklos idėjas perėmė idealistinė mokykla.
Jogos (arba jogačaros) mokykla taip pat dar vadiname tantrine mokykla, nes moko naudoti magiškas formules ir nesuprantamus užkeikimus lietaus valdymui, apsaugai nuo audrų ir t.t. Jie užrašomi sanskrito at tibetietiškomis raidėmis.

3. Trijų veikalų mokykla (San-lun)
Ji remiasi Indijos vienuolio Nagardžuna⁶⁾ (žinomo dėl Sunyavada arba Absoliučios tuštumos teorijos) Madhyamika sutromis. Jo požiūris buvo artimas upanišadų ne-savasties idėjai ir advaitos ir nedualistinių induizmo mokyklų doktrinoms. Jo idėjas į Kiniją atnešė Kumaradživa, išversdamas sutras, vėliau komentuotas Čih-Tsang (549-623), kuris aiškino, kad metafizines tiesas galima suvokti tik paneigiant dalykus dėl proto ribotumo suvokiant transcendentinę tikrovę. Ši mokykla taipogi sėmėsi įkvėpimo iš Aryadeva "Šata šastra" (Šimto raštų rinkinio). Iškilus Idealistinei mokyklai, ji sunyko. Vėliau, 7 a., ją atgaivino Indijos vienuolis Suryaprbhasa.

4. Idealistinė (Fa-hsiang)
Ji įsikūrė laikydamasi Vasubhandu Yogačara mokyklos principų, perteiktų "Vimsatika Karika" (20 sakinių knyga). Ją išpopuliarino Hsuang-Tsang (596-664), vykęs rinkti į Indiją originalių budizmo tekstų. Aplinkiniu keliu pasiekęs Nalanda mokyklą rytų Indijoje, ten mokėsi Yogačara pas Silabhadra. Vėliau kelis metus praleido karaliaus Haršavardhana rūmuose. Tada, po sunkios kelionės, grįžo į Kiniją, atsigabendamas 650 budistinių tekstų ir keletą Budos relikvijų. Likusį gyvenimą praleido versdamas tekstus ir skleisdamas Vasubhandu mokymą. Jo dėka Idealistinė mokykla tapo populiariausia Kinijoje.

5. Mantros arba Tantrinė mokykla (Mi-tsung arba Čen-yen)
Tai kiniška tantriškojo budizmo (Slaptojo jogos mokymo) atmaina, klestėjusi Kinijoje apie 100 m., pradedant Subhakara-simha (Šun-Vu-Vei, 637-735; sakoma, kad jis buvo Orisos, buvusios rytinėje Indijoje, karalius) apie 720-us) atvykimu. Jo vystymuisi įtaką darė ir Vadžrabodhi (670-741), įtraukęs mandalos koncepciją, bei Amoghavadžra, kuris, kaip sakoma, į tantriškąjį budizmą įšventino tris T'ang imperatorius. Ši mokykla pasižymi magijos naudojimu, giesmėmis, mandalų piešimu, burtais ir slaptų ritualų naudojimu.Ši atmaina turėjo ir kitą, Yoga-mi-kiau, pavadinimą. Vienu metu ji buvo nepaprastai išplitusi, o vėliau ją pakeitė lamaizmas.

6. Avatamsaka arba Gėlių papuošimo mokykla (Huayan)
Ji yra viena svarbesniųjų budizmo atšakų Kinijoje. Klestėjo apie 200 m., pradedant 7 a. Ji patraukė garsiosios imperatorienės Wu (690-705) dėmesį. Ji rėmėsi „Avatamsaka sutra“ (Gėlių girliandos sutra). Jos pasekėjai laikė, kad toje sutroje perteikiamas sudėtingiausias Budos mokymas, nesuvokiamas paprastiems tikintiesiems. Sutra perteikė kosminį pasaulio vaizdą, susidedantį iš dviejų pagrindinių principų, li ir ših, kurie panašūs į induizmo Purušos (dvasinio pasaulio) ir Prakriti (fizinio pasaulio) koncepcijas – vėliau perimtas tantriškųjų mokyklų. Ji taip pat teigė kiekvienu ir visais kosminės tikrovės aspektus, perteikiamus jėgų sąryšiais ir balansu, pabrėžiant vieno visame ir viso viename tiesą.

Mokyklą įkūrė Tu-šun (Du-šun arba Fa-šun), kurio „Avatamsaka sutros“ komentarai, „Hačiek Kuan“ (Dharmadhatu kontempliavimas), sudarė jai pagrindą. Jam priskiriami 7-i veikalai. Jo įpėdiniais buvo keturi patriarchai Čihyen (602-668), Fa-tsang (nenustatytas tikslus laikmetis), Čiangling (738-838) ir Tsung-mi (780-841).

7. T'ien-t'ai arba Baltojo lotoso Tiantaišano kalnai

Tai vienintelė šiuo metu tebeegzistuojanti budizmo mokykla Kinijoje. Kaip ir Avatamsaka mokykla, Tiantai⁷⁾ rėmėsi sudėtingiausiu Budos mokymu, tačiau turėjo labiau išvystytą kosminės realybės požiūrį. Ją įkūrė Čih-I⁸⁾ (538-597), gyvenęs Čekiang provincijoje remdamasis „Saddharma-pundarika sutra“ (Lotuso sutra), jo laikytą visų tiesų indu. Anot jo, Tiesa turi tris aspektus (Či-kuan sistema). Vienas jų, tuštuma arba niekas (k'ung), nepažintasis arba ne-savastis, apie kurį negalima pasakyti nieko, išskyrus neigimą. Kitame gale buvo laikinumas (kia), kuris iš tikro buvo niekis, tačiau galėjo laikinai pasireikšti per mūsų jutimus, kaip tam tikra iliuzija. Trečiasis lygis, „vidurys“ (čung, bet nebūtinai viduryje), „skirtumas“ (bet nebūtinai besiskiriantis), - suvienijantis tuos pirmus du ir pateikianti juos kaip Aukščiausiąją tiesą. Tuštumos aspektas pašalina juslinių suvokimų iliuziją ir sukurią aukščiausiąjį žinojimą (pradžną). Laikinumo aspektas išvalo nuo pasaulio užteršimo ir leidžia išsigelbėjimą nuo visų blogių. Ir „vidurinis“ aspektas sunaikina iš nežinojimo (avidjos) kylančias iliuzijas ir duoda proto nušvitimą. Tie trys aspektai yra tarsi trys dievo Mahešvaros akys.
Mokykla pabrėžė koncentravimąsi ir vidinę įžvalgą (čih ir kuan). Siekiant suvokti daiktų laikinumą ir Budos sąmonės pasiekimą. 9 a. Japonijoje išpopuliarėjo kaip Tendai.

8. Tyrosios žemės (Čing t'u, Sukhavativyuha)
Ją įkūrė Hui-yuan (334-416), pradžioje buvęs daosistu. Ji rėmėsi Mahayana mokykla ir tikėjimu bodhisatvomis, aukščiausiomis būtybėmis, sekančiomis po Budos ir vos per žingsnį nuo išsilaisvinimo, tačiau atidėjusias išsilaisvinimą vardan kitų. Mokykla garbino Amitabha ir sieko jo palankumo, nes asmuo negali išsilaisvinti vien savo pastangomis (džiriki), o tik su kitų pagalba (tariki). Buvo praktikuojamas O-mi-to-fo vardo (Amitabha kiniško varianto) giedojimas. Mokykla rėmėsi Mažesniąja ir Didesniąja „Sukhavati-vyuha“ sutromis. Mokykla palaipsniui išplito Korėjoje ir Japonijoje (čia 7 a. 3-iojo patriarcho Šandao, japoniškai Zendo, variantu ir tebeegzistuoja iki šiol).

9. Dhyana (Č'an)
Ši populiariausia Kinijoje budizmo mokykla vėliau išpopuliarėjo Japonijoje dzen budizmo pavadinimu. Į Kiniją ji atejo kartu su vienuoliu Bodhidharma apie 520 m. Mokykla atmetė mokymąsi iš knygų kaip nušvitimo pagrindą, paliko nuošalyje visas kančios ir išsigelbėjimo sąvokas ir pasikliovė kasdieninias reikalais, paprastu mąstymu ir įprastiniu gyvenimu. Nušvitimas, pagal ją, nusileidžia kaip netikėtas pažinimo pasislinkimas, kylantis dėl savaiminio pasikeitimo mąstymo eigoje – uždangos nukritimas po daugelio metų laukimo ir nuolatinio ruošimosi. Mokslinės studijos gali tik sutrukdyti to valkčio nukritimui. Tačiau čan mokytojai skatino įšventintuosius studijuoti svarbiausius čan tekstus, tokius, kaip Lankavatara sutra, Vimalakritinirdesa, Vadžrachedika sutras ir kelis kitus tčan tekstus, kaip tolimesniam dalykų prigimties suvokimo pasirengimui.

"Čan" yra iškraipyta sanskrito "dhyana" (sutelktos meditacijos arba kontempliacijos) versija. Čan mokykloje dhyana yra svarbus aspektas, leidžiantis pasiekti vidinę ramybę ir či energijos sukaupimą. Tačiau čan budizmas dar labiau vertino nesuvaržytą ir išsilaisvinusį mąstymą, kuris neprisiriša prie nieko, lydi gyvenimą nieko nesiekdamas. Taigi čan labai stipriai neakcentavo meditacijos (skirtingai nuo japonų Dzen budizmo), o pabrėždavo Budos minties suradimą kasdieniniuose darbuose ir pokalbiuose apie kasdienį gyvenimą.

7 a. čan budizmas patyrė skilimą, kai susiformavo dvi besivaržančios mokyklos: pietinę, kuriai vadovavo Hui-neng ir šiaurinę, kuriai vadovavo Šenhsiu (ši laikui bėgant išnyko). Pietinė vėliau išsiskaidė į penkis Namus ir septynias subsektas, kurių dvi išliko iki mūsų laikų: Lin-či (jap. Rinzai) ir Tsao-tung (jap. Soto).

Čan budizmas padarė stiprią įtaką Kinijos pasaulėžiūrai. Čan menas garsėjo Kinijoje savo spontaniškumu ir išraiškos paprastumu. Tačiau kartu su budizmo nuopuoliu, čan budizmas irgi pasitraukė į nuošalius vienuolynus ir palaipsniui neteko savo patrauklumo.

„Fo-tsu-t‘ung-chi“

„Fo-tsu-t‘ung-chi“, 4-iuose skirsniuose aprašęs Buda gyvenimą, 5-jame pateikia 24 mokytojus, o 6-7-uose – dar 9-is, iš kurių tik Nagardžuna yra užsienietis. Iš kitų 8-ių nėra nė vieno iš 5-ių Bodhidharma pasekėjų. Tarp jų yra Kau Hwei-wen (550 m.), Li Hwei-si (Nan-ngo arba Pietų kalno mokyklos įkūrėjas), Chen Chi-k‘ai (T‘ien-t‘ai šakos įkūrėjas).

Tada jis pasirenka 8-is kitus, - ir tada pradeda perėmimų istoriją kiekvienu atveju kol pasiekia didelį mokyklų, didelių ir mažų, svarbių ir nežymių, skaičių. Ir po to randa vietos Bodhidharmos mokymui, apie kurį, tiesa, kalba trumpai.

Autorius San-kiau-yi-su Bodhidharmai skiria svarbesnę vietą. Jei Chi-p‘an labiau perteikia senąjį ir ortodoksinį budizmo požiūrį, tai čia labiau dominuoja šiuolaikinio budizmo aspektai.

Budizmas Kinijoje lėtai, bet neišvengiamai tapo įvairialypis, Bodhidharmos pasekėjai plėtojo kas sau ir beveik šventė pergalę prieš ortodoksinį budizmą.

Mokyklų, Indijos budistinėse bendruomenėse kilusių ankstyvaisiais laikais, mokymus galime atkurti tik dalinai. Gal kažkiek juos atskleisti gali padėti Kinija, į kurią perėjo budizmas. Lengviausia tai atsekti pagal mokytojus, kurių liniją užbaigė Bodhidharma. Ir reikia nepamiršti džainų, kurie buvo aktyvūs 6 a., kai Bodhidharma persikėlė į Kiniją

O tai, kad Bodhidharmos ir džainų mokymuose daug skirtumų, paaiškinama tuo, kad Bodhidharma pasireiškė kaip naujos šakos įkūrėjas, iš kitų tradicijų paėmęs tik tai, ką norėjo. Ezoterinių elementų nebuvimas šiuolaikiniame džainizme su paskutiniu senovės didžiojo mokytojo išėjimu.

Lyginant Budą su Bodhidharma, pirmasis „Julai⁹⁾“ (Tathagata), mokė didžių dalykų ir priežasčių. Jis tapo žmonių ir devų mokytoju. Jis išgelbėjo daugybę ir jo kalbų yra per 500 veikalų. Iš čia kilo Kiau-men arba ezoterinė mokymo šaka, save laikanti Budos žodžių tradicija. Bodhidharma iš Vakarų atsinešė „tiesos antspaudą“ ir rytuose atvėrė kontempliacijos fontaną. Jis rodė tiesiai į Budos širdį ir prigimtį, atsisakė parazituojančių ir svetimų knyginių mokymų ir pradėjo Tsung-men (t.y. Čano mokykla), išlaikiusią Budos širdies tradiciją. Ir jis įtraukė dvi šakas reikalingas skirtingų aspektų aiškinimui - formai skiriantis visumoje lieka tas pats.

Ankstyviausia nuoroda į „Fo-tsu-t‘ung-chi“ yra pratarmėje į „Budos ir mokytojų aprašą per amžius“, datuojamą 1341 m., kur nurodoma, kad „Fo-tsu-t‘ung-chi“ yra „nesenas darbas“. Nors pratarmė laikoma parašyta Yu Či (1272-1348), jos nėra Yu darbų rinkinyje, tad kai kurie istorikai suabejojo jo autoryste. Kaip bebūtų, pratarmė turėtų būti parašyta 14 a., nes įeina į visus šios budizmo istorijos leidimus.

O pratarmėje į „Budos ir mokytojų apmatuose“ Tung Ch‘ich‘ang (1555-1636) teigia, kad Sungų laikotarpiu vienuolis Fa-p‘an iš Lotuso sutros šakos parengė „Fo-tsu-t‘ung-chi“ – tai ankstyviausia nuoroda į autorystę.

17 a. pradžioje „Fo-tsu-t‘ung-chi“ buvo įtraukta į du skirtingus „Tripitakos“ kinų kalba leidinius – ir taip pirmąkart įėjo į Kinijos budistų šventųjų raštų rinkinius. < class='in'P>Lu-Wen-shao (1717-1795) sudarytoje „Liao-chin-yuan dinastijų papildomoje bibliografijoje“ autoriumi nurodomas Chih-p‘an; tai nurodo ir kiti vėlesni šaltiniai.

Pagal paties Chih-p‘an tvirtinimą, čia galėjo būti ankstesni šio veikalo leidimas, tačiau ankstyviausi turimi jo leidimai datuoti 17 a. pradžia.

Mažai žinoma apie Chih-p‘an, nes kiti autoriai neaptarė šio T‘ien-t‘ai šakos vienuolio gyvenimą. Viename fragmente jis teigia, kad jo protėvis buvo Lu Chih (m. 192 m.) iš vėlyvosios Hanų dinastijos laikų. Kitame jis mini jo mokytoju buvus Yuan Chi, kuris buvo Yuan Hsieh, iškilaus konfuciečio, sūnėnas.

Tikslios Chih-p‘an datos irgi nenustatomos. Chih-p‘an sako, kad jam baigiant kūrinį, jo amžius buvo per 50. O kūrinio baigiamajame žodyje, parašytoje 1271 m., jis sakosi esąs senas ir ligotas. Tai leidžia spėti jį gimus 1-ą arba 2-ą 13 a. dešimtmetį.

Pagal pastabas veikale, jo sudarymas pradėtas 1258 m. ir baigtas 1269 m. Kiekvieno skyrelio pradžioje autorius įrašė datą ir vietą, kur dirbo. Iš čia žinome kad iki 50 skyrelio jie parašyti Szu Ming Rytinio ežero (dabart. Rytų Chakiange), o paskutiniai 4-i – Fu-chu‘an vienuolyne tame pat Szu Ming rajone. Nustatyta, kad tas „ežeras“ iš tikro yra vandens telkinys, sukonstruotas 744 m. ir skirtas irigacijai.

Taip pat Chih-p‘an parašė dar vieną veikalą, gal užbaigęs „Fo-tsu-t‘ung-chi“, bet greičiausia iki 1258 m. – „Išpažinimo apeigų taisykles“.

Turinys

Dinastijų istorijose „pagrindinis analas“ buvo speciali forma imperatorių gyvenimų aprašymams. „Fo-tsu-t‘ung-chi“ ji panaudota Budos, Mahalašyapa ir kitų mokytojų iki Aryasimha aprašymams. Buvo 24 budizmo indų mokytojai. Kinų T‘ien-t‘ai šakos mokytojų nuo Hui-szu iki Chich-li aprašymai irgi pateikti ta forma. Chih-p‘an aiškino, kad, kadangi Buda pasiekė Budos sąmonės būseną, o mokytojai vystė religiją, o jų linija buvo nenutrūkstama, tad jų padėtis religijoje prilygsta karaliams politikoje. Tokie yra pirmieji 8 skyriai.

Tuo tarpu „shih-chia“ buvo speciali forma feodalų gyvenimams aprašyti. Ją Chih-p‘an panaudoja nepagrindiniams T‘ien-t‘ai šakos mokytojams – ir tokia forma parašyti 9-10 skyriai. 11-22 skyriai aprašo iškilius T‘ien-t‘ai šakos vienuolius. 23-24 skyriuose yra lentelės – apie T‘ien-t‘ai šakos mokytojų datas ir įvykius, o taip pat genealogijas.

Nuo 25 skyriaus aprašomi įvairūs Kinijos budizmo aspektai: T‘ien-t‘ai kanonai, Tyrosios žemės mokytojai (26-28), trumpi kitų budistinių šakų aprašymai (29), praeities, dabarties ir ateities budos (30), legendinių pasaulių, kalnų, vietų, dangaus paminėjimai (31), Kinijos geografijos ir 5-ių pragarų aprašymai (32), budistiniai paminklai, relikvijos, šventės (33). 34-48 skyriai skirti budizmo kronikai – 34-as apie Budą ir budizmą Indijoje, likusieji apie Kinijos budizmą iki 13 a. vidurio. Tolimesnieji skyriai skirti budistinių tekstų pratarmėms, trumpiems tekstams, laiškams ir kitiems dalykams, susijusiems su T‘ien-t‘ai šaka. Paskutiniai 4 skirsniai yra Kinijos budistinių institucijų apžvalga – vienuolių oficialių pozicijų išdėstymas, Sanghas ryšiai su kitomis religijomis bei vyriausybe, vienuolių egzaminavimas ir kt. Ši dali syra daugiau ar mažiau Hui-yao stiliaus, daugiausia išvystyto Sungų laikotarpiu, adaptacija.

¹⁾ An Šik-kao (An Šigao, jap. An Šeiko, misionieriavęs apie 148-180 m.) – vienas pirmųjų budizmo misionierių Kinijoje, pirmasis žinomas budistinių tekstų vertėjas į kinų kalbą. Anot legendos, jis buvo Partos princas, atsisakęs sosto vardan budizmo misijos Kinijoje. Apie jo gyvenimą žinoma iš „Gaoseng Čžuan“ (Iškilių vienuolių gyvenimai, 5-6 a.). 148 m. jis pasiekė Hanų sostinę Luoyang'ą, kur atliko didelį kiekį indiškų tekstų vertimų, nors manoma, kad tikrai jo versta yra tik 16-a iš per 200-ų jam priskiriamų. Vėliau gyveno šiuolaikinių Dziangsi ir Džedziango provincijų teritorijoje. Pagal legendą, žuvo per klaidą gatvės muštynių metu.

²⁾ Lokakšema (apie 147-189) – kinų budistų vienuolis iš Indijos (tradiciškai laikoma kad iš Kušano), į Kiniją atvykęs Hanų dinastijos laikais (apie 160 m.) ir čia 178-189 m. vertęs mahajanos budistinius tekstus.

³⁾ Bodhidharma (5-6 a.) – budistų vienuolis Kinijoje; laikomas atnešusiu čan budizmą į Kiniją. Anot legendos, jis pradėjo mokyti Šaolinio vienuolyne fizinių pratimų, vėliau išsivysčiusių į kungfu kovų meną. Japonijoje jis vadinamas Daruma. Laikoma, kad jis į Kiniją atvyko iš vakarinių sričių, kuriomis vadintos Vidurinė Azija, tačiau gali apimti ir Indiją. Vaizduojamas kaip esantis ne kiniškos išvaizdos, vešlia barzda, plačiaakis, - ir tekstuose vadintas „mėlynakiu barbaru“. Anot legendos, siekdamas tiesos, jis 9 m. praleido oloje medituodamas žvelgiant į tuščią sieną. Gražiu papildymu legendai yra padavimas apie arbatos atsiradimą: atseit, kovodamas su miegu, jis nusiplėšė vokus ir metė juos ant kalno šlaito. Ten, kur jie nukrito, išdygo arbatos krūmai. Bodhidharmos mokymas koncentruojasi į meditaciją ir remiasi „Lankavatara sutra“.

⁴⁾ Dharmarakša - 3 a. (gimęs apie 233 m.) Mahajanos sutrų vertėjas į kinų kalbą. Šios sutros turėjo didelį poveikį Tolimųjų rytų budizmui. Jau 8 m. tapo Indijos vienuolio Zhu Gaozuo mokiniu. Pasakojama, kad jis buvo labai protingas ir keliavo po Kinijos vakarines sritis, besimokydamas kalbų ir studijuodamas raštus. Tada grįžo į Kiniją su daugeliu budistinių tekstų ir su daugeliu pagalbininkų juos išvertė (pradedant 266 m. Čanjane, dabar Siano miestas; vėliau persikėlęs į naująją sostinę Luojangą). Taip pat kurį laiką dirbo ir Dunhuange, kur buvo gimęs. Čanjane jis atliko pirmuosius žinomus „Lotoso sutros“ ir „Dešimties žingsnių sutros“ vertimus (atitinkamai 286 ir 302 m.). Viso išversta apie 150 sutrų.

⁵⁾ Dharmaguptaka - viena iš daugelio ankstyvojo budizmo mokyklų, kaip laikoma, kilusi iš mahi6asakos atšakos. Jos vaidmuo buvo svarbus Vidurinės Azijos ir Kinijos budizme, o jos pratimokšos (taisyklės vienuoliams) vis dar galioja Rytų Azijos budistams. Tai viena iš trijų išlikusių Vinaya šakų (greta Teravados ir Mulasarvastivados). Jos ištakos yra ginčas tarp budistų apie dovanų Budai ir vienuolynui vertės – ją įkūrė vienuoliai, laikę kad dovanos Buddai yra vertingesnės.

⁶⁾ Nagardžuna (sanskr. naga - „didvyris“, apie 150–250) – indų filosofas bei mahajanos budizmo Madhjamakos mokyklos įkūrėjas. Jis buvo sudievintas ir garbinamas kaip bodhisatva. Apie jį žinoma labai mažai. Gimė Nagardžunakonde, matyt, brahmaniškos kilmės, nes rašė sanskritu, o ne pali kalba, kas buvo tuo metu įprasta tarp budistų. Jam priskiriama daugybė tekstų, tačiau dauguma jų, matyt, parašyti vėlesnių autorių. Dėl jo autorystės sutariama tik dėl „Mulamadhyamaka karika“ („Esminės eilės apie Vidurio Kelią“). Jis įvedė šūnjatos (tuštumos) sąvoką. Nagardžuna teigia, kad yra tuščios, t. y. neturi esmės, ne tik būtybės, bet ir visos dharmos, nes visa tarpusavyje yra susiję priežastiniais priklausomosios kilmės santykiais. Reiškinių pasaulis neturi tvarios prigimties ir yra tuščias, todėl ir pažinimas, kurį santykiniu padaro subjekto ir objekto santykis, yra tuščias. Tad klaidinga teigti, kad dharmos egzistuoja ar neegzistuoja, tiesa yra tuštumoje.

⁷⁾ Tiantai (T'ien-t'ai) – kinų mahajanos budizmo mokykla, vėliau persikėlusi į Japoniją kaip Tendai. Ją įkūrė vienuolis Čih-I, ir pavadinimas kilęs nuo Tiantai kalno, kuriame jis buvo apsistojęs. Jos ištakos yra Nagardžunos bei kinų vienuolių Huiveino ir Huisi (abu 6 a.) mokymai. Tiantai mokyklos atsiradimas paskatino kinų budizmo sutvarkymą – joje buvo surinkti ir kartu suderinti skirtingos to meto budistinės pažiūros. Juanio laikotarpiu (1271-1368) ji ima nykti – persikeldama į Korėją ir Japoniją. Ypatingą svarbą skiria „Lotoso sutrai“. Jos mokymas remiasi tuštumos (šunjatos) koncepcija. Jos praktika geriausiai atskleidžiama Huisi veikale „Mahayana-šamatha-vipašyana“. Į 20 a. ją atnešė Diksianas, o jo mokinys Tanksu (1875-1963) atstatė daugelį šventyklų.

⁸⁾ Čži-i (538-597, pasaulietinis vardas Čen Dzanj) – budistų vienuolis, 4-asis Tiantai mokyklos patriarchas. Gimė dabartinės Hubėjaus provincijos teritorijoje ir vienuoliu tapo 18-os metų, mokėsi pas meditacijų mokytoją Nanyue Huisi (515-577). 575 m. su mokinių grupe įsikūrė Tiantai kalne (dabart. rytinėje, esančioje prie vandenyno, Džedziango provincijoje), kur indiškų šamatha ir vipašjana meditacijų principus adaptavo asmeninei praktikai, įtraukiančiai įšventinimo ir išpažinties (atsiskleidimo) apeigas. 585 m. grįžo į Dzinlingą (dabart. Nandzingas), kur užbaigė monumentalius komentarus „Baltojo lotoso“ sutrai – „Fahua wenzhu“ (587 m.) ir „Fahua xuanyi“ (593 m.). Jo mumifikuotas kūnas saugomas vienuolyne Tiantaišano kalnuose.
Jis išvystė praktinių užsiėmimų sistemą, perdirbtą į „Keturias samadhi“. Siekdamas pateikti visąpusišką budizmo doktrinos pateikimą, jis budistines sutras suskirstė į 5 laikotarpius ir 8 mokymus.

⁹⁾ Julai (arba Rulai) – Budos epitetas („Ateisiantysis“) – ir tuo primena Kristų. Jis subtiliai skiriasi nuo Budos („Fo“ arba Aukščiausijo budistų dievo), o Julai nutraukia mirtis ir reinkarnacijas.