Pasaulio širdis. Vartiklis

Laikui bėgant Budos istoriją pradėjo pagražinti, joje atsirado pasakiški motyvai apie neįprastą gimimą ir kita.

Budos atėjimas nebuvo išpranašautas jokių šventųjų raštų ir pranašų. Indijoje, kur visas gyvenimas – nuo vergų iki karalių – buvo reguliuojamas religinių įstatymų, atsirado žmogus, paskelbęs apie laisvo darbo grožį ir tikrosios religijos paprastumą. Jo mokymas buvo toks pat kasdienis, kaip jo drabužis, jo žodis – toks pat tvirtas kaip uola, tapusi priegloba jo pasekėjams:
„Aš mokiau jus ne tikėti vien todėl, kad jūs girdėjote, o tik tada, kai tai patikrinta ir priimta jūsų sąmonės“.
„Ne gyvenimas, ir ne turtai, ir ne valdžia iš žmogaus padaro vergą, o tik jo prisirišimas prie gyvenimo, turtų ir valdžios“.
„Vienišas gyvenimas miške naudingas tam, kas juo seka, tačiau jis mažai duoda žmonių naudai“.
„Spręsdamas apie kitus pagal save, nežudyk ir nebūk žudymo priežastimi“.
„Niekada neapykantos nesunaikino neapykanta“, tik gerumas ją nutraukdavo, toks amžinasis dėsnis“.
„Drėkintojai nuveda vandenį į ten, kur nori; lankininkai ištiesina strėlę; dailidės išlenkia medį pagal poreikį; išmintingieji lenkia save patys“.

Buda buvo žmogumi. Kai kurie ištikimi Sidhartos Gautamos pasekėjai jį vadina „iškiliausiu iš dvikojų“ – kad žmonės iš jo neimtų daryti stabo, kurio negalima mėgdžioti, o galima tik lenktis ir garbinti.

Sidharta paliko karališkąjį sostą ir iškeliavo, ieškodamas priemonės, išgelbėsiančios žmones iš kančių. Galiausiai jis aptiko, kad išsilaisvinimo tiesos reikia ieškoti tik savyje, savo nemirtingoje sieloje. O labiausiai žmones klaidina – nežinojimas.

Pasakojama, kad kartą pakeliui į bambukų giraitę, kur gyveno kartu su mokiniais, jis sutiko namų šeimininką Šrigalą, kuris šlapiais drabužiais, palaidais plaukais ir sudėtais delnais lankstėsi į visas keturias pasaulio šalis, o taip pat į zenitą ir nadyrą. Buda žinojo, kad tos apeigos buvo namų apsaugojimui. Jis paklausė: „Kam atlieki tas keistas apeigas?“ Šrigala atsakė: „Tu laikai keistomis, tačiau aš saugau namus nuo piktų dvasių. Žinau, kad tu, Gautama Šakjamuni, kurį žmonės vadina Tathagata, Palaimintuoju Buda, laikai, kad iškvietimai beprasmiai ir neturi jokios apsaugojančios galios. Tačiau išklausyk mane ir sužinok, kad, atlikdamas šias apeigas, aš gerbiu, pašlovinu ir įvykdau savo tėvo pavedimą“.
Tada Buda pasakė: „Tu elgiesi gerai, kad gerbi savo tėvo pavedimą; ir tavo pareiga – saugoti namus, žmoną, vaikus nuo piktųjų dvasių. Nematau nieko bloga apeigų, kurias pavedė tėvas, atlikime. Tačiau matau, kad nesupranti apeigų. Leisk Tathagatai, kuris dabar kalba su tavim kaip dvasinis tėvas ir myli tave ne mažiau, nei mylėjo tave tavo tėvai, paaiškinti šių šešių krypčių prasmę.
Namų apsaugojimui šių apeigų nepakanka. Juos privalai saugoti gerais darbais aplinkinių žmonių atžvilgiu. Kreipkis į savo tėvus rytuose, ė Mokytojus pietuose, į žmona ir vaikus vakaruose ir draugus šiaurėje; ir tiksliai nustatyk savo dorų darbų zenitą ir santykių su tarnais nadyrą.
Juodasis Buda

Tokio pagarbinimo iš tavęs norėjo tėvas. Tegu apeigų atlikimas primena tau apie pareigas“.
Šrigala su didžia pagarba pažvelgė į Budą kaip savo tėvą ir ištarė: „Tikrai, Gautama, tu Buda, Pagarbintas ir Šventas Mokytojas. Niekada nesupratau, ką darau, o dabar žinosiu. Tu atskleidei tiesą, kuri buvo nuslėpta, kaip tasai, kurs atneša lempą į tamsą...“

Milijonams žvakių apšviečiant šventyklą, žmogus gali likti dvasinėje tamsoje. Jei užmiršta apeigų esmė, tai turi atsirasti globėjas, sugražinsiantis senosioms formulėms jų prasmę.

Buda mokė savikontrolės, moralumo, užuojautos, vyriškumo ir pasiaukojimo. Ir ne tiesiog mokė, o rodė tai savo pavyzdžiu. Bet kodėl tada prie jį kilo pasipiktinimo ir persekiojimo banga visoje Indijoje? Kodėl šventieji brahminai pasišiaušė prieš jį ir žmonėse ėmė kelti neapykantą Budai?

Jokioje žmonių veikloje nebuvo nieko, kur nedalyvautų brahminas su savo apeigomis. Jie palaipsniui Indiją apraizgė kastų tinklu. Pradžioje tai buvo daugiau priklausomybė tam tikrai veiklai: šventikas, karys, amatininkas, prastuolis. Tarp kastų buvo galima pereiti pagal nuopelnus. Brahminai taip pakoregavo šventąsias knygas, kad atrodė, kad kastų paveldimumą įteisina pačios šventosios knygos. Be to, buvo įtrauktos pataisos, apeigas privedančias prie absurdo ir gyvenimą paverčiančios nuolatiniu bėgimu religinių aukojimų ratu. O amžius vykstančios tradicijos nekelia įtarimų.

O Buda sakė brahminams: „Kur nuvedė jūsų išskirtinumas? Duonos einate į bendrą turgų ir vertinate monetas iš šudros kapšo. Jūsų išskirtinumas vadinasi plėšimu. Ir jūsų šventieji dalykai tiesiog apgaulės įrankiai“.

Visa Indija buvo brahminų dvasinėje valdžioje ir visa sukilo prieš Budą. Didis žmogus tapo tremtiniu.

O dar mažiau pasisekė Orfėjui senovės Graikijoje. Jis iš Rytų atnešė naują tyrą mokymą, mokslą, kuriuo atskleidžia senųjų mitų prasmę. Ir karu davė žmonėms galingo muzikos meno įrankio pavyzdį. Orfėjaus giesmės užburdavo ne tik žmones, bet ir paukščius, gyvūnus, pati gamta susiliedavo su juo garsų harmonijoje.

Tačiau Orfėjų nužudė senosios išsigimusios religijos žyniai. ir niekas jo neužstojo.

Anaksagoras (500-428 m. pr.m.e.), pašvęstas į senąjį mokslą, matė žmonių, besilenkiančių tuštiems religiniams simboliams, tamsą, matė masinių kultų žynius, kuriems tas tamsumas buvo parankus. Tačiau pabandžius tai ir dar daugiau (pvz., kad Saulė daug didesnė už visą Graikiją) pasakyti, minia fanatikų ėmė jį persekioti, bandydami nužudyti. Skulptorius Fidijus irgi išgėrė savo taurę nuodų. Jis tėvynei davė neregėtus meno šedevrus, o pats buvo persekiojamas.

Šimtu metų anksčiau už Anaksogorą gyvenęs Pitagoras buvo papjautas senojo tikėjimo žynių. O juk jam grįžus iš Rytų traukė visus mąstančius žmones. Du tūkstančiai vyrų su šeimomis patraukė paskui jį į Apeninų pusiasalio pietus kurti pagal mokslo dėsnius Didžiosios Graikijos. Ir šventiko peilis sustabdė galbūt naujos civilizacijos gimimą.

Šiųdieninis Einšteino „Dievas nežaidžia kauliukais" buvo Pitagoro pasaulėžiūros kertiniu akmeniu. Jos matematiniai dėsniai buvo tokie žavūs, kad buvo pavadinti Sferų muzika. Jie tarpusavyje sąveikavo remdamiesi Grožio matu – Aukso vidurio proporcija.

Ir tas katinas-mokslinčius mums primena megalitus. Oksfordo prof. A. Tomas^*), ištyrinėjęs šimtus megalitų, padarė išvadą, kad jie pastatyti pagal vieningus „pitagoriškus“ kanonus. Tai sako, kad jų statytojai žinias gavo iš Žinių saugotojų. Senojo mokymo simbolių tinklas apjuosė visą planetą.

Visi girdėjo apie Naska piešinius, tik mažai pabrėžiama, kad tūkstančiai jų vaizduoja geometrines figūras: linijas, sinusoides ir spirales. Paskaičiuota, kad jų sudarymui reiktų šimtų tūkstančių žmogaus darbo metų – o net Panamerikos automagistralė, kertanti Naska aukštikalnę, neatrodo tokia tiesia ir idealia, kaip tos linijos.

O Aziją dengia kitokių piešinių tinklas, vertas nežmoniškų milžinų rankų. Nuo Viduržemio jūros iki Indijos supilta gausybė molio kalvų, vadinamų bendru vardu Tepe – „kalva“. Jie tūkstantmečius buvo pagrindu daugybei gyvenviečių tautoms, keitusios viena kitas šioje teritorijoje. Po pastatymo Tepe iš supančios žalios augmenijos išsiskirdavo rausva molio spalva. Jos sudaro griežtą sistemą, orientuotą pagal meridianus ir yra tarsi koks milžiniškas simbolių sąvadas.

19 a. anglas Ralstonas Skineris^**), pašventęs gyvenimą senovės mitų, dievų vardų, senovės statinių proporcijų iššifravimui naudojant Kabalos matematinį simbolizmą, padarė išvadą:
„Egzistuoja senovinė kalba, kuri mūsų laikais atrodo prarasta, tačiau likę daug jos pėdsakų... Šios kalbos ypatybė tame, kad ji galėjo būti kitoje ir slapta, ir suprantama tik turint tam tikras žinias. Skiemenų raidės ir ženklai galėjo, vis tik, išreikšti skaičius, geometrines figūras, brėžinius, ideografus ir simbolius, kurių slapta prasmė buvo paaiškinta padavimais, pilnais pasakojimais ar ištraukomis ir, tuo pat metu, galėjo būti išdėstyta atskirai, nepriklausomai ir savaip, piešiniuose, akmenų išraitymuose ar žemės statiniuose.“

Tad ir Naska linijos, ir Tepe kalvos galėjo perteikti kažkokias kosminio lygmens tiesas. Tad istorija apie Babilono bokštą ir „kalbų sumaišymą“ buvo prisiminimas apie bendrą kalbą.

Nenorom prisimena vaikystėje girdėtos rusų pasakos, perteiktos Puškino. Kodėl yra jo „33 galiūnai“ ir 33 mln. induizmo dievų – Visatos kūrėjų? Jų „tėvelis jūrų“ primena Brahmą-Išvarą, Logosą, Majos sūnų. Maja, jūrų, Kosmoso erdvės deivė. Ji ir žydų žvitriaakė Miriama, Kristaus motina Marija. Motina su kūdikiu ant rankų, stovinti ant mėnulio pjautuvo, kaip ją Mutės vardu vaizdavo egiptiečiai („Mėnulis po kasa spindi, kaktoje žvaigždė žėri...“).

Chaldėjų karalių Sargoną, kaip kūdikį, rado uždarytoje ir smala užantspauduotoje pintinėje, nešamoje srovės. Taip atsirado ir Mozė. O šias dvi istorijas gali pratęsti „Pasaka apie carą Saltaną“ (žr. ):

„Saltanas“ – išmeskim vieną raidė – ir bus „Satana“, iš kurio nemokšos padarė velnią su ragais ir kanopom, tuo pavidalu amžiais paslėpę Šviesos angelą.

Budos šaknį rasime druidų termine „Buddud“ – Aukščiausioje išmintyje. Ji ir šventovės pavadinime ivritu – „Ti-butta“. Kinų kalboje „Ti“ – Dievas, o kitas žydų „Ti-butta“ variantas „Tebet“, kas dar reiškia ir Nojaus arką bei plaukiojantį Mozės lopšį. Šių „arkų“ simbolizmas mums vėl nurodo Rytus, į Tibetą. Kur kitur nuo „tvanų“ galėjo slėptis Pašvęstieji?

Apie šį kalnuotą kraštą kalbama kaip apie šalį, kur dievai iš dangaus nusileidžia į žemę. Rytų legendos tą kraštą vadina Baltąja Pašvęstųjų sala. Iš čia atėjo dievas Odinas (žr. >>>>>). Į čia patarimo skrido karalius Rama. Čia sustojo nenugalima Aleksandro Madekoniečio armija. Ir čia, Tibete, prie Manasasarovaro ežero buvo surašytos Vedos.

Senovės mokslas (Dzian stancos) moko, kad kosmoso sandara vieninga. Didis atsispindi mažame, ir mažas – dideliame. Žemė turi pakaušį ir apatinę kūno dalį. Ir ji, kaip ir žmogus, turi širdį. Širdis – tai virsmo, energijų transformacijų centras. Galingi kalnai fokusuoja, sukaupia kosmoso energijos srautus. Tokiu pat principu veikia ir piramidės – geometrizuotos kalnų kopijos...

Kinų senovės knygos „Fo-go-czi“ žemėlapyje tarp aukščiausių Azijos kalnų pavaizduotas Sodas, kuriame gyvena Išminties drakonai. Ten, pas „Didžiuosius Snieguotos kalnų grandinės Mokytojus“ traukė kinų imperatoriai Jujus Didysis (23 a. pr. m.e.), „kilnusis mistikas ir didysis adeptas“, bei Jao (24 a. pr.m.e.). po apsilankymo padaręs išvadą, kad jo valdymas toli gražu ne idealus.

Apybraižoje „Nibelungai. Pasaulio istorija pagal padavimus“ R. Vagneris rašė apie „nepaprastą šalį Azijos gilumoje“, žmonijos dvasinę protėvynę. Jo operinio ciklo apie Nibelungus siužetas paveiktas senovės germanų padavimais apie „pasaulio valdovus“ Rytuose. Net pirminiame operos variante pagrindinis veikėjas yra ne Parsivalis, o Gautama Buda. Vagneris žinojo, kad šalis, kurioje randasi šventasis Gralis, Nemirtingumo taurė, yra Rytuose, tarp aukštųjų kalnų (žr. >>>>>). Tai Šambala, pagrindinė budizmo sąvoka, o pats Buda kaip ir daugelis kitų atsiskyrėlių, buvo vienas iš jos narių.

Viskas, kas susiję su ja, gaubė didžiausia paslaptis. Tai aišku iš pirmojo Budos apsilankymo joje paliudijimo:

Valdovas Buda tikrai paliko gimtąjį miestą. Tikrai apmąstė po išminties medžiu. Tikrai mokėsi Benarese. Tikrai savo mokymą užbaigė Kušinagare, tačiau amžiai pridėjo daug pasakų.
Valdovas paliko miestą ant žirgo lydimas priskirto tarno. Kelias vedė į šiaurės vakarus palei upės slėnį. Dvi savaites truko sparti kelionė. Kai praėjo kalnų perėjas, baigėsi takas, tinkamas arkliams, toliau vedė medžioklės takas.
Čia apreikštasis tarnas paliko Jį, tačiau atsisveikindamas tarė: „Broli karalaiti, eik ir kai rasi medžiotojo trobelę, perduok jam šį medžio gabalą“. Ir padavė medžio gabalą su trimis ženklais.
Valdovas septynias dienas ėjo taku. Aštuntą pasiekė trobelę. Durys buvo atviros, ir aukštas senis, apsirengęs senais, purvinais apdarais, drožė medį.
Valdovas kreipėsi pasveikinimu, pagal Indijos paprotį. Tačiau medžiotojas nusijuokė ir parodė medį. Valdovas prisiminė medžio gabalą ir padavė jam. Senis įdėmiai apžiūrėjo ženklus ir geranoriškai parodė stalą trobelėje. Valdovas priėmė kvietimą ir paragavo paukštienos su medumi. Tada senis ženklais parodė valdovui, kad reikia pailsėti.
Kai Valdovas Buda pabudo, saulė ką tik apšvietė sniegynus. Medžiotojo nebuvo trobelėje, tačiau iš lauko sklido jo kirvio garsas. Tačiau štai jo figūra pasirodė tarpduryje ir Valdovui padavė gėrimą iš medaus. Tada senis paėmė krepšį ir ietį bei parodė į saulę. Valdovas suprato, kad laikas į kelią ir, paėmęs nešulį, išėjo iš trobelės. Senis triskart nusilenkė jam ir liepė sekti.
Priėjęs krūmyną, jis praskyrė šakas, ir pasirodė siauras takelis. Jis davė ženklą Valdovui eiti paskui jį ir sparčiai nužingsniavo, rodydamas į saulę. Taip jiedu ėjo iki pusiaudienio, miškas pradėjo retėti ir atsklisdavo upės šniokštimas; jie priėjo upės krantą.
Medžiotojas įtempė lanką ir iššovė strėlę. Tylėdami abudu laukė. Valdovas nuo savęs nusiėmė likusius papuošalus ir padavė seniui. Tačiau tas liepė mesti į upę.
Kitame krante pasirodė aukštas vyras, ištraukė luotą ir nuplaukė pas juos. Jo durtinys buvo aptaisytas kailiu, o veidas buvo labai tamsus, platus. Pasiekęs krantą, nepažįstamasis nusilenkė Valdovui ir pakvietė į luotą.
Valdovas norėjo atsisveikinti su medžiotoju, tačiau tas nepastebimai dingo. Nepažįstamasis irgi tylėjo. Pasiekę krantą, jie sėdo ant žirgų ir ėmė keltis į kalną.
Naktį jie pasiekė sniegynų pakraštį ir auštant nusileido į Buveinę.
Iš Ž. Sant-Iler (vienas iš J. Rerich pseudonimų) „Rytų kriptogramos“

Būdinga detalė: Budos palydovai tvirtai žino: žodis – sidabras, tyla – auksas.

Pastebimas žemiškojo kelio į Didžiosios Išminties Buveinę paprastumas. Jokių džinų, skraidančių kilimų. Paprastu taku į Šventąją žemę nueinama kojomis, o iš ten jau grįžta Buda-Mokytojas, tūkstančiams metų įsukęs didžiojo Mokymo ratą, į dvasines paieškas nuvedusio šimtus milijonų žmonių.

Ir jei iš istorijos išbrauksime Budą? Ir kitus didžiuosius mokytojus? Kas liks?

Ar pati savaime vyko žmogaus evoliucija? Iš beždžionės – į Leonardo da Vinči?

^*) Aleksandras Tomas (Alexander "Sandy" Thom, 1894-1985) – škotų inžinierius, žinomas savo „megalitų jardo“ (0,83 cm) teorija bei Stounhendžo ir kitų megalitinių statinių tyrinėjimais. 1933-77 m. jis praleido beveik visus savaitgalius ištirdamas apie 500 megalitų. Parašė knygas: „Megalitai Didžiojoje Britanijoje“ (1967), „Megalitinės Mėnulio observatorijos“ (1971) ir kt.

^**) Ralstonas Skineris (James Ralston Skinner, 1830-1893) – amerikiečių teisininkas, masonas, kabalistas, kurio knygos padarė įtaką ankstyviesiems teosofams. Ji sdidelį dėmesį skyrė mitų simbolikai, piramidžių matavimams, mistikai. Jo knygos: „Didžioji Gizos piramidė: planas ir tikslas“ (1871), „Tikrieji Didžiosios Egipto piramidės matai“ (1883), „Kabala“ (1885), „Hebrajų metrologija“ (1885; 8 psl. pamfletas) ir kt.