Budizmas Sri Lanka: Sariputta ir Moggallana. Lithuanian

Daugelyje Šri Lankos šventyklų abipus Budos atvaizdo ar statulų gali pastebėti dviejų vienuolių statulas. Jų apranga permesta per vieną petį ir jie stovi pagarbiai sudėję delnus. Gana dažnai prie jų kojų yra gėlių, kurias padeda pamaldūs tikintieji. Tai nušvitusieji mokiniai arahatai (šventieji) Sariputta ir Maha Moggallana. Jie stovi ten, kur buvo gyvendami – Sariputta dešinėje, o Moggallana dešinėje.

19 a. viduryje atvėrus didžiąją Sanči stupą (apie tai skaitykite >>>>>), laidojimo patalpoje buvo rasti du akmeniniai karstai: šiauriniame buvo Moggallana palaikai, o pietiniame Sariputta. Pasakojimai apie juos buvo perduodami iš kartos į kartą, kol buvo surašyti daugiatomėje budistų „Tripitakoje“. Po Budos, jie gerbiamiausi Theravada žemėje. Jų gyvenimai buvo neatskiriami nuo Budos veiklos. Sariputta užsitarnavo „Dhamma-Senapati“, Dhamma maršalo, titulą.

Viskas prasidėjo dviejuose Indijos brahmanų kaimeliuose: Upatissa ir Kolita, esančiuose netoli Radžagaha miesto. Dar prieš gimstant Budai, Upatissa gyventoja Sari pastojo, kaip ir kita moteris Kolita kaimelyje, Moggalli. Abi šeimos buvo artimai susiję, draugavo jau 7 kartas. Abi moterys pagimdė tą pačią dieną ir jų sūnūs gavo vardus pagal kaimelių pavadinimus: Upatissa ir Kolita. Jie augo ir gavo išsimokslinimą visose srityse.

Radžagahoje vyko kasmetinė Kalvos šventė. Jie sėdėdavo greta ir stebėdavo veiksmą. Kai buvo juokinga, jie juokdavosi, susižavėdavo ir sumokėdavo už papildomus pasirodymus. Taip jie džiaugėsi švente ir antrą dieną, tačiau trečią pabudo jų suvokimas ir jie daugiau negalėjo juoktis ar susižavėti ir nebuvo linkę mokėti už papildomus pasirodymus. Abu vienodai mąstė: „Į ką čia galima žiūrėti? Nesulaukę šimto metų, visi tie žmonės bus mirę. Visa, ką galime padaryti, tai siekti mokymo apie išsilaisvinimą“.

Tada Kolita tarė Upatissai:
- Kaip taip yra, mielas Upatissa? Nesi toks laimingas ir besidžiaugiantis, kaip buvai kitomis dienomis. Atrodo, kad esi nepatenkintas. Kas tavo mintyse?
- Brangus Kolita, nėra jokios naudos iš žiūrėjimo į tuos dalykus. Tai visiškai beprasmiška! Turiu siekti mokymo apie savęs išsilaisvinimą. Apie tai, sėdėdamas čia, aš mąstau, Kolita. Tačiau ir tu atrodai nesąs patenkintas. - Kaip tu sakei, taip aš irgi jaučiuos.
Pamatęs, kad jo draugas turi tokias pat mintis, Upatissa tarė:
- Tai gera mūsų mintis. Tačiau siekiantiems mokymo apie išsilaisvinimą tėra vienas kelias – palikti namus ir tapti asketu. Tačiau su kuo turėtume gyventi asketiškai?

Tuo metu Radžagahe gyveno Sandžaja klajojantis (paribbadžaka) asketas, turėjęs daug mokinių. Nusprendę prisijungti prie jo, jiedu nuvyko ten, kiekvienas lydimas po 500 jaunų brahmanų. Per trumpą laiką draugai įsisavino Sandžajo doktriną ir jo paklausė:
- Mokytojau, ar tai visas tavo mokymas, ar yra kas daugiau?
- Jis jau visas. Jūs žinote viską.

Tai išgirdę, jie pamąstė:"Jei taip yra, nėra prasmės šventai gyventi su juo. Turime keliauti toliau nuo namų ir ieškoti mokymo apie išsilaisvinimą. Šalie jo nerasime jo. Indija plati – jei keliausime per kaimus, miestelius ir miestus, tikrai rasime mokytoją, kuris mums parodys išsilaisvinimo mokymą". Ir nuo tada, kai tik kur išgirsdavo apie kokį išmintingą asketą ar brahmaną, keliaudavo pas ir diskutuodavo. Tačiau nebuvo nė vieno, galinčio atsakyti į visus jų klausimus, o jie galėjo atsakyti juos klausinėjantiems. Taip, apkeliavę visą Indiją, grįžo atgal ir sutarė, kad pirmasis, pasiekęs Nemirtingumą, apie tai praneš kitam.

Netrukus po jų susitarimo į Radžagahą vyko pašlovintasis Buda. Jis jau buvo pasakęs Ugnies pamokslą ant Gaya kalno ir dabar tesėjo pažadą, duotą prieš savo nušvitimą karaliui Bimbisara, kad vėl grįš į Radžagahą, kai pasieks tikslą. Pakeliui į Radžagahą, gavęs iš Bimbisaros Bambukų giraitės vienuolyną (Veluvana), Pašlovintasis apsistojo ten. Tarp 61 arahato, Mokytojo pasiųsto skelbti Trigubo brangakmenio dorybes, buvo vyresnysis Assadži, priklausęs penkių asketų grupei, Budos bendrakeleiviams iki jo Nušvitimo, o vėliau tapusiais jo pirmaisiais mokiniais. Assadži grįžo į Radžagahą ir jį vieną dieną išvydo Upatissa, tuo metu vykęs į Paribbadžaka asketų vienuolyną. Upatissa pamanė: "Niekad iki šiol nemačiau tokio vienuolio. Jis turi būti vienas iš arahatų ar pakeliui į tai. Turiu prieiti ir paklausti: 'Pas ką esi? Kas tavo mokytojas ir ką mokaisi?'" Tačiau tada pagalvojo: "Dabar netinkamas laikas klausinėti to vienuolio, nes jis eina išmaldos į gatvę. Geriau seksiu jį".

Kai vienuolis surinko išmaldą maistu ir ėjo kitur, kad atsisėstų ir pavalgytų, Upatissa pasiūlė jam savo asketiškąjį kilimėlį. Assadži suvalgė savo maistą, tada Upatissa jam pasiūlė vandens iš savo gertuvės ir taip atliko mokinio prievoles mokytojui. Po įprastinių palinkėjimų, Upatissa paklausė: "Giedri tavo bruožai, drauge. Tyras ir šviesus tavo sudėjimas. Pas ką buvai asketu? Kas tavo mokytojas ir ką mokaisi?" Assadži atsakė: Tai, o drauge, Didis atsiskyrėlis, Sakijų palikuonis, išėjęs iš Sakijų klano. Su tuo Palaimintuoju buvau. Palaimintasis yra mano mokytojas ir jo dhammą išpažįstu".

- Ką moko tas gerbiamas mokytojas, ką jis skelbia?
Taip paklaustas Vyresnysis Assadži pamąstė: "Tie klajojantys asketai išstoja prieš Budos įžadus. Turiu parodyti jam, kokie jie gilūs". Tad jis tarė:
- Tesu naujokas jo mokyme, drauge. Dar nedaug laiko, kaip išėjau iš namų ir atėjau pas šį mokymą ir discipliną. Negaliu smulkiai paaiškinti dhammos tau.
Klajoklis atsakė:
- Aš Upatissa, drauge. Papasakok man, kiek gali, daug tai ar mažai. Tai bus uždavinys suvokti jo prasmę šimtais arba tūkstančiais būdų. – ir pridūrė. – Būtų tai daug ar mažai, tai ką gali papasakoti, tik prasmę, prašau, pateik man! Sužinoti prasmę tėra vienintelis mano troškimas; nereikia man daug žodžių.

Išklausęs pirmas dvi eilutes, Upatissa paniro į upelio ištakas, o paskutinių dviejų eilučių gale klausėsi jau kaip pažabojęs upelį. Jis tada pagalvojo: "Čia gali būti surastos išsilaisvinimo priemonės!" ir tarė:
- Nesiplėsk dėstydamas dhamma, gerbiamasis. To pakaks. Tačiau kur gyvena Mokytojas?
- Bambuko giraitės vienuolyne, klajokli.
- Eik savo keliu gerbiamasis. Turiu draugą, su kuriuo sutariau, kad pirmasis pasiekęs Nemiringumo būseną, turi apie tai pasakyti kitam. Turiu jam pranešti ir kartu turime sekti tavo nueitu keliu ir pamatyti Mokytoją. – Upatissa krito prie Vyresniojo kojų, pašlovino jį ir, nuėjus Vyresniajam, grįžo į Klajojančių asketų parką.

Kolita išvydo besiartinantį draugą ir pagalvojo: "Šiandien mano draugo išvaizda visai pasikeitusi. Tikrai, jis turi Nemirtingumo būseną". Ir paklaustas apie tai, Upatissa atsakė:
- Taip, drauge, Nemirtingumo būsena surasta! – ir padeklamavo girdėtą stulpelį.
Jos gale Kolita pasikuto upelio ištakose ir paklausė:
- Brangusis, kur gyvena Mokytojas?
- Iš mokytojo Vyresniojo Assadži sužinojau, kad jis gyvena Bambukų giraitės vienuolyne.
- Tada einam ir pamatom Mokytoją.

Tačiau Sariputta visada gerbė savo mokytoją, todėl tarė draugui:
- Pirmiausia, brangusis, turime nueiti pas mūsų mokytoją Sandžają ir jam pasakyti, kad radome Nemirtingumą. Jei jis pajėgs suvokti, jis įsisavins Tiesą. Ir net jei jis nepajėgs, pasitikėdamas mumis nueis kartu su mumis pamatyti Mokytoją; ir klausydamas Budos mokymo pažins Kelią ir Išsipildymą.

Tad abudu nuėjo pas mokytoją ir paprašė leidimo vykti pas Budą, Dešimties galių mokytoją. Jis nesutiko, tačiau jie sakė, kad vis tiek nesiruošia amžinai būti mokiniais, tuo tarpu mokytojui vertėtų nuvykti pas Budą. Tačiau šis spyrėsi, kad negali vėl tapti mokiniu, nes tai būtų, tarsi didelė vandens talpa pasikeistų į mažą ąsotėlį. Ir Sandžaja paklausė:
- Pasaulyje yra daugiau išminčių ar kvailių?
- Kvailių daug, o mokytojau, o išminčių keletas, - atsakė mokiniai.
- Jei taip, tada išminčiai nueis pas protingąjį Gautamą, o kvailiai ateis pas mane, kvailį. Eikite, o aš liksiu.

Ir jiems išėjus, įvyko skilimas tarp Sandžaja mokinių ir jo vienuolynas ištuštėjo. 500 atėjo su Upatissa ir Kolita, iš kurių 250 pasiliko su Sandžaja. Upatissa su Kolita artinantis prie Palaimintojo, šis pasakė vienuoliams, kad tiedu bus geri mokiniai. Upatissa gavo Sariputta vardą, o Kolita tapo Maha Moggallana.

Maha Moggallana įsikūrė Kallavala kaime, kur gyveno iš išmaldos. 7 dieną po priėmimo, meditacijos metu jį apėmė nuovargis ir apatija. Tačiau juos įveikė ir pasiekė mokinio tobulumo viršūnę (savaka-parami). Tuo tarpu Sariputta liko prie Molytojo, Lokio irštvos (Sukarakhata-lena) oloje. Po pusmečio Palaimintasis pasakė kalbą apie jutimo supratimą Sariputtos sūnėnui, klajojančiam asketui Dighanakha. Sariputta stovėjo už Mokytojo vėduodamas jį. Sekdamas kalbą, Sariputta pasiekė arahato būseną kartu su keturiopu pažinimu (patisambhida-nana).

Tą pačią dieną Mokytojas sušaukė mokinius ir paskelbė juodu esant Pagrindiniais mokiniais. Tuo kai kurie vienuoliai buvo nepatenkinti. Tačiau Buda paaiškino, kad jie tai užsitarnavo dar prieš daugelį aeonų, Budos Anomadassi laikais.

Pasakojimas apie Sariputtos kelio pradžią paimtas iš komentaro "Anguttara Nikaya" skyriui "Etad-agga", su papildymais iš Dhammapada komentaro.

Sariputta pasižymėjo dideliu dėkingumo jausmu. Tačiau jis labai gerbė ir draugystę – palaikė artimus ryšius su jaunystės draugu Moggallana ir su juo daug kalbėjosi apie Dhamma. Vienas tokių užrašytas "Anguttara Nikaya", Nr. 167. Kartą Moggallana atėjo ir tarė:
"Broli Sariputta , yra 4 pažangos keliai:
sunki pažanga per lėtą tiesioginį pažinimą;
sunki pažanga per greitą tiesioginį pažinimą;
lengva pažanga per lėtą tiesioginį pažinimą;
lengva pažanga per greitą tiesioginį pažinimą". Buda mokinys Sariputa

Ir Sariputta pasirinko lengvą pažangą per greitą tiesioginį pažinimą.

Šis epizodas paaiškinamas tuo, kad jei pasiruošimo laikotarpis prieš įžvalgą ar įsigilinimą nėra sunkus, tada pažanga vadinama "lengva" (sukha-patipada), priešingu atveju – "sunkia" arba "skausminga" (dukkha-patipada). Jei po pasiruošimo Kelias, įžvalgos tikslas, pasiekiamas greitai, tiesioginis (su Keliu susijęs) pažinimas vadinamas "greitu" (khippabhonna), kitu atveju – "lėtas" (dandabhinna). Šiame pokalbyje Sariputta kalba apie savo tapimą arahatu. Tuo tarpu jo pirmųjų trijų Kelių pažinimas buvo "lengva pažanga su lėtu tiesioginiu pažinimu".

Draugai dažnai susiję su Sangha veikla. Vienas įdomus epizodas susijęs su kai kurių vienuolių, pasitraukusių pas Devadatta, susigražinimą. Kai Buda paprašė Sariputtos, kad jis skelbtų Radžagahe, kad Devadatta veiksmai ir žodžiai daugiau nesusiję su Buda, Dhamma ir Sangha, Sariputta paklausė: "Ar aš anksčiau šlovinau Radžagahe magiškas Devadatta galias?" Patvirtino: "Taip. tad ir šįkart kalbėsi tiesą, kai skelbsi tą žinią apie Devadatta". Tad, gavęs patvirtinimą, Sariputta su daugeliu vienuolių vyko į Radžagahą ir skelbė apie Devadattą. Ir dar keliais atvejais abu Pagrindiniai mokinai buvo siunčiami skelbti apie atskyrimą nuo disciplinos.

Pagal „Maha-Gosinga Sutta“ komentarus, Sariputta daug abipusių simpatijų turėjo su Ananda. „Theragatha^*)“ aprašo Anandos emocijas mirus Sariputtai: „Kai kilnusis draugas išėjo, pasaulis man paniro į tamsą“. Jo liūdesys, mirus Sariputtai, gyvai aprašytas ir „Cunda Sutta". O „Angurttara Nikaya“ aprašo, kaip Sariputta padėjo Anuruddha paskutinėje stadijoje šiam tampant arahatu.

Maha-Gosinga Sutta" aprašoma, kaip vieną vakarą Maha moggallana, Maha Kassapa, Anuruddha, Revata ir Ananda atėjo pas Sariputta klausytis Dhamma. Sariputta pasveikino juos, sakydamas: „Nuostabus šis sala medžių Gosingos miškelis; šiandien mėnesiena, visi sala medžiai žydi ir atrodo, kad aplink sklinda dangiški kvapai. Kokie vienuoliai, …, labiau trokštų būti šiame Gosingos sala miškelyje“.

Kiekvienas atsakė savaip, ir tada Sariputta pateikė savo atsakymą:
„Tai vienuolis, kuris valdo savo mintis, ir kuris neklauso savo minčių. Kad ir kokiame [dvasiniame] nusiteikime ar siekyje jis norėtų čia apsistoti prieš pietus, jis galėtų apsistoti jame tuo metu. . Kad ir kokiame [dvasiniame] nusiteikime ar siekyje jis norėtų čia apsistoti vidurdienį, jis galėtų apsistoti jame tuo metu. Kad ir kokiame [dvasiniame] nusiteikime ar siekyje jis norėtų čia apsistoti vakare, jis galėtų apsistoti jame tuo metu. Tai tarsi pilna įvairiaspalvių drabužių karaliaus ar karaliaus patarėjo drabužinė, ir kokius drabužius jis beužsimanytų vilkėti prieš pietus, per vidurdienį ar vakare, jis galėtų juos vilkėti. Panašiai ir vienuolis, kuris valdo savo mintis ir nėra valdomas minčių; kad ir kokiame [dvasiniame] nusiteikime ar siekyje jis norėtų būti ryte, vidurdienį ar vakare, jis tai galėtų tuo metu. Toks vienuolis, mano drauge Moggalana, trokštų būti šiame Gosingos sala miškelyje“.

Tada jie nuėjo pas Budą, kuris patvirtino visus jų atsakymus, o taip pat atsakė pats. Šis epizodas parodo, kad Sariputta, nepaisydamas savo skvarbaus proto ir padėties Sanghoje, nesiekė dominuoti užgniauždamas kitų požiūrius. Jis suprato, kaip svarbu skatinti savo bendražygių saviraišką.

Tarp bhikkhu Sariputta išsiskyrė, kaip padedantis kitiems, kaip minima “Devahata Sutta”. Kai kurie apsilankę vienuoliai, išvykdami, ateidavo formalaus Budos leidimo. Šis jiems patardavo gauti ir Sariputta leidimą, kuris išmintingas ir padedantis. Komentaruose aiškinama, kad Sariputta padėdavo dviem būdais: suteikdamas materialią pagalbą (amisanuggaha) ir Dhamma pagalbą (dhammanuggaha). Jis neidavo išmaldos anksti ryte, kaip kiti vienuoliai, o vaikščiodavo aplink vienuolyną ir pamatęs nepašluotą vietą, ją pašluodavo, nesutvarkytus daiktus sutvarkydavo. Jis išklausydavo sergančiųjų ir padėdavo jiems: “Sergančiųjų priežiūra pašlovinta Mokytojo!”

„Theragathoje“ (996-997) Sariputta sakosi nejautęs polinkio vystyti penkias antgamtines galias (abhinna), tačiau „Iddhividha katha“ teigia jį turėjus aukštą koncentratyvios meditacijos lygį, leidžiantį įsikišti į fiziologinius procesus ir kitus gamtinius reiškinius. Pats Buda (Anupada Sutta) sakė, kad Sariputta įgavo 9 meditacinius pasiekimus: 4 materialias ir 4 nematerialias džhanas ir pojūčių neturėjimą. Tai jis galėjo pasiekti praktikuodamas meditatyvų „buvimą nieke“ (sunnata-vihara). „Pindapata-parisuddhi sutta“ minima, kad kartą Buda pastebėjo spinduliavimą, sklindantį nuo Sariputta, ir paklausė, kokia minties būsena sukėlė tai. Sariputta atsakė, kad jis dažnai praktikuoja buvimą tuštumoje – ir Buda patvirtino, kad tai didžių žmonių buveinė.

Aišku, kad Sariputta buvo pažengęs visose vidinio pažinimo srityse. Apie tai aiškiai pasakė pats Buda: „Po manęs, o vienuoliai, Sariputta teisingai suks dhammos ratą, kaip kad jį sukau aš“, Anupada Sutta

Du klasikiniai Majjhima Nikaya pokalbiai randasi Samma-ditthi Sutta ir Didesnioji Sutta apie dramblio pėdą Simile.
Antrasis yra metodinis veikalas. Jis prasideda teiginiu, kad Keturios kilnios tiesos apima viską, kas sveikintina, tada Kančios tiesą susieja su penkiais asmenybės agregatais. Toliau nagrinėjama kūniškoji tikrovė. Sakoma, kad ji susideda iš 4 elementų, kurių kiekvienas yra vidinis ir išorinis, tačiau jie nei priklauso asmenybei, nei ją sudaro. Tai leidžia atsiriboti nuo jų.

^*) Theragatha („vyresniųjų eilutės“) – budistinis trumpų 264-ių eilių rinkinys pali kalba, priskiriamas ankstyvajai budistų bendruomenei (sangha); 8-oji Khuddaka Nikaya knyga iš Suta pitakos. Juose kalbama apie vienuolių sunkumus ir pasiekimus kelyje į Nušvitimą, apie Maros demono gundymų įveikimą.

Sariputta dažnokai sutinkamas „Džatakose“, Budos ankstesnių gyvenimų aprašymuose. Juose Sariputta ir Bodhisatta turi skirtingus vaidmenis: vienuose Sariputta yra Bodhisatta mokytojas, o kituose atvirkščiai; vienuose vienas, o kituose kitas yra žmogumi ar gyvūnu. Čia pateikiamas Sariputta pasirodymų „Džatakose“ apibendrinimas.

Lakkhana džataka
Kaip protingesnis iš brolių, jis nugena sėkmingai bandą nuo pavojingo tako į kalvas, kai jo brolis [Devadatta] ją „praganė“.

Bhodžadžanija džataka
Bodhisatta yra šaunus karo raitelis, o Sariputta yra kariu, turinčiu tikslą sučiupti 7 priešų valdovus. Jam pavyksta ištvermės ir pasiaukojančios žirgo dvasios dėka.

Visavanta džataka
Sariputta yra gyvatė, atsisakanti sučiulpti atgal įkasto žmogaus nuodus, leidžianti jam mirti. Ši džataka papasakotas, kai Didysis mokinys Sariputta liovėsi valgyti mėgtus mėsos kukulius ir niekada prie to nesugrįžo.

Parosahassa džataka
Kaip atsiskyrėlio mokytojas, gebantis suprasti trumpus, mįslingus posakius. Komentarai apie jo įžvalgų mąstymą.

Dummedha džataka
Kaip Benarų karalius, gebantis įvertinti pamatytą tobulumą. Bodhisatta yra baltasis dramblys. Magadha valdovui Devadatta priklausė tas dramblys, bet per pavydą jis jį prarado.

Radžovada džataka
Abu - Sarivatta ir Maha Moggallana - yra galingų karalių važnyčiotojai. Susidūrę siaurame kelyje tikisi, kad kitas jį praleis, pradėję vardinti savo valdovų dorybes. Sarivatta, kurio karalius yra Bodhisatta, laimi, nes Bodhisatta yra geras ir tiems, kurie blogi.

Kuramgamiga džataka
Sarivatta kaip genys ir Maha Moggallana kaip vėžlys išgelbsti Bodhisatta, kaip antilopės, gyvybę, kai tąjį medžioja Devadatta. Vėliau genys išlaisvina įkalintą vėžlį. Cula Nandiya džataka
Būdamas išmintingu brahmanu, Sarivatta moko Devadatta nekenkti, nebūti žiauriu, tačiau jo mokymas lieka begždžiu.

Kundakakukči Sindhava džataka
Kaip puikus žirgas, priklausantis žirgų pardavėjui Bodhisatta, atsilygina jį anksčiau turėjusiai senai moteriai.

Džarudapana džataka
Kaip Naga karalius padeda pirkliui Bodhisatta pergabenti šio rastus turtus.

Vyaggha džataka
Ankstesniame gyvenime kaip Yakkha, vienuolis Kokalika negalėjo nei gyventi kartu su Sarivatta ir Maha Moggallana, nei atskirai nuo jų.

Abbhantara ir Supatta džatakos
Sarivatta paskutiniojo gyvenimo nutikimai. Rahula, kurio motina yra bhikkhuni, liepia Sarivatta gauti susicukravusių mango sulčių kaip vaistą nuo jos vidurių pūtimo. Antrajame, dėl kitos jos ligos, Sarivatta perka ryžius keptus su lydytu sviestu ir nuspalvintus raudonąja žuvimi (rohita-maccha).

Sayha džataka
Karalius Ananda siunčia Sayha (Sarivatta) pas jaunystės draugą (Bodhisatta), tapusi asketu, kad tasai grįžtų į rūmus brahmanu.

Khantivadi džataka
Bodhisatta būnant išmintingu asketu, Kantrybės skelbėju (Khantivadi), buvo kankinamas karaliaus Kalabu (Devadatta), Sarivatta buvo armijos vadu ir sutvarstė Bodhisatta žaizdas.

Mamsa džataka
Sarivatta buvo medžiotoju, o Bodhisatta – pirklio sūnumi. Vadindamas Sarivatta „draugu“, Bodhisatta įkalbėjo Sarivattą mesti tą žiaurų užsiėmimą.

Vannoroha džataka
Savo paskutiniuose gyvenimuose, kai Sarivatta ir Maha Moggallana gyveno atsiskyrę, elgeta, valgęs jų maistų likučius, bandė įkalbėti juos susikivirčyti. Tačiau jiedu tik šypsojosi ir liepė jam pasišalinti. Taip nutiko ir ankstesniame gyvenime, kai elgeta buvo šakalu, o Sarivatta ir Maha Moggallana buvo liūtu ir tigru.

Kotisimbali džataka
Kaip Garudų karalius (supanna-radža) išsaugo medį, buvusį medžio dvasios Bodhisatta buveine.

Kanha Dipayana džataka
Kaip asketas Ani-Mandaviya, karaliaus neteisingai apkaltintas, kantriai ištveria kankinimus, žinodamas, kad tai praeities blogos karmos rezultatas. Bodhisatta kaip brolis-asketas Kanha Dipayana, išpažįsta, kad visą asketo gyvenimą, išskyrus pirmą savaitę, išgyveno nenoriai.

Maha Paduma džataka
Kaip kalvos dvasia išgelbsti Bodhisatta, esančio princu Maha paduma, gyvybę.

Bhopale Sanči kalvoje yra 10 stupų liekanos – vieni seniausių statinių Indijoje, priskiriami Ašokos laikmečiui (apie 3 a. pr.m.e.). Savo elementais jie visada buvo priskiriami budistinei tradicijai. Vienos jų neblogai išlikę, o kitos sunykę ir virtę žemės ir akmenų krūvomis.

Vienoje jų, Trečiojoje, 1851 m. seras A. Kuninghamas atrado Sarivatta ir Maha Moggallana palaikus. Beveik tuo pat metu daugiau dviejų didžiųjų Arahatų relikvijų rasta Satadharos stupoje, esančioje maždaug už 6 mylių. Sariputa relikvija

Kasdamas Sanči kalvos stupos centre, Kuninghamas rado stambią akmens plokštę, apie 5 pėdų ilgio, orientuotą šiaurės-pietų kryptimi. Po ja buvo dvi pilko smiltainio dėžės su brahmi užrašais ant dangčio: piečiau - „Sariputtasa“, šiauriau - „Maha Mogalanasa“. Pietinėje dėžėje buvo didelė plokščia dėžutė iš balto steatito (muilo akmens), per 6 colių pločio ir 3 colių aukščio. Paviršius buvo tvirtas ir nupoliruotas. Apie dėžutę buvo kai kurios sandalmedžio liekanos, o viduje buvo įvairių brangakmenių. Dėžutėje buvo vienas Sariputta kaulas, apie vieno colio ilgio.

Šiaurinėje dėžėje buvo panaši dėžutė tik truputį mažesnė ir minkštesniu paviršiumi. Viduje buvo du Maha Moggallana kaulai, kurių didesnysis buvo kiek mažesnis ne pusės colio.

Kiekvienos dėžutės viduje buvo išrėžta po vieną raidę - „Sa“ ir „Ma“. Jiedu laikyti pagrindiniais Budos pasekėjais, paprastai vadinti kairės ir dešinės rankos mokiniais. Jų pelenai po mirties taip pat padėti tose pačiose pusėse, kurias užėmė gyvi būdami. Pats Buda sėsdavo veidu į rytus.

Stupoje Satadharoje Kuninghamas rado du silpnai margo staetito dėžutes, taip pat pažymėtus „Sariputtasa“ ir „Maha Mogalanasa“. Stupoje buvo plėšikų požymių, tačiau relikvijos liko nepaliestos. Relikvijos iš abiejų stupų nuvežtos į Angliją ir atiduotos Viktorijos ir Alberto muziejui. Bet yra įtarimų, kad kažkas relikvijas iš Sanči dėžučių perkėlė į rastuosius Satadharoje.

Muziejuje relikvijos buvo iki 1939 m., kai Maha Bodhi draugija kreipėsi į Britanijos vyriausybę prašydama relikvijas gražinti Indijai. Buvo sutikta tai padaryti, tačiau dėl kilusio karo tai užtruko iki 1947 m. vasario 24 d. Relikvijos perkeltos į Šri lanką, kur sutiktos su didžiu džiaugsmu. 2,5 mėn. jos buvo eksponuojamos Colombo muziejuje. Jų saugojimui buvo pastatyta nauja Dharmaražika Vihara Kalkutoje, kur yra pagrindinė Maha Bodhi būstinė.

Tada Burma [Birma] pareikalavo, kad relikvijos būtų eksponuojamos ten. Su tuo buvo sutikta. Kad daugiau žmonių galėtų jas pagarbinti, jos buvo vežamos garlaiviu Irrawaddy upe nuo Mandalay iki Rangoon'o. Garlaivį lydėjo laivai, išpuošti tradiciniu burmiečių stiliumi ir kiekviename miestelyje relikvijos buvo iškeliamos į krantą ir pernešamos į vietinę pagodą.

Vėliau relikvijos eksponuotos Nepale ir Ladake. Joms grįžus į Indiją, Burmos vyriausybė paprašė, kad jų dalis būtų perduota Burmai. Maha Bodhi draugija sutiko ir perdavimas įvyko 1950 m. spalio 20 d. Jos saugomos Kaba Aye Zedi (Pasaulio taikos pagodoje), pastatytoje 6-ojo Didžiojo budistų susirinkimo vietoje netoli Rangoon'o.