Australijos Svajų metas. Vartiklis

Keturios žmonių rasės (juodoji, baltoji, geltonoji ir raudonoji) atitinka daugelio tautų pasaulio sukūrimo mituose esantį padalijimą į keturias dalis (žr. kryžiaus simbolizmo atsiradimą). Amerikos indėnai keturias kukurūzų spalvas (baltą, geltoną, juodą ir raudoną) siejo su keturiomis pasaulio šalimis ir 4-iomis žmonių rasėmis. Tuo persunkta visa jų kosmologija. Ta pati 4-ių pasaulio šalių ir rasių sąsajos gija surandama ir Indijos sanskrito kultūroje. O iš Egipto ji perėjo į ezoterinius alchemijos ir astrologijos mokymus. Senosios kinų ir japonų daoistinėse filosofijose pagrindinė visatos šerdis - irgi šios 4-ios spalvos. Taip ir Australijos aborigenai pasaulį suskirstė į 4-ias žemės spalvas: raudonosios ir geltonosios ochros, baltojo molio ir juodojo dirvožemio (taip pat skaitykite „Išrinktieji, Vidinis žmogus ir keturi“).

Įdomu, kad dalijimai į 4-ias dalis yra būdingi ir šiuolaikiniam mokslui: 4-i pagrindiniai gyvosios materijos elementai (azotas, vandenilis, anglis ir deguonis), 4-ios universalios gamtos jėgos (ravitacija, elektromagnetiniai laukai ir dvi branduolinės sąveikos jėgos), 4-i žemės uolienų tipai (vulkaninės, nuosėdinės, slėgio ir metamorfozinė) ir 4-i žmogaus kūno dariniai (nervai, kaulai, kraujas ir audiniai). Ar bereikia priminti dar ir 4-ias žvaigždžių formas: „juodosios skylės“, raudonosios milžinės, baltosios nykštukės ir geltonosios saulės.

Tad keturgubo pasaulio modelis surandamas visose visatos plotmėse: žvaigždžių, energijos, augalų, gyvūnų ir žmogaus. Seniausioje Afrikos šokių formoje kiekvieną žingsnį reikėjo pakartoti keturis kartus, nes „būti šiame pasaulyje - tai būti keturiais kūne ir dvasioje, kaip keturi vėjai ir keturios gyvūnų kojos“.

Keturios pirminės simetrijos, kurias Australijos aborigenai vadino svajomis (šokis, muzika, vaizdai ir mąstymas) leidžia kiekvienam susilieti su atrodytų nesuderinamais reiškiniais. Pirmykštėje kalboje daugiau metaforų, o mene - simbolikos irgeometrijos.

Pasaulio evoliuciją geriau pavadinti „išėmimu“ arba sanskrito lila^**), kosminiu žaidimu, arba, kaip aborigenai - „pirmapradžiu svajų metu“, kai fizinis pasaulis buvo tarsi kalba, nematomosios dvasinė, psichologinės ir etinės realybės pokyčiai. Dabarties mokslas nesupranta universaliosios kalbos prigimties ir įtakos pasauliui (žr. puslapių ciklą apie kalbą). Racionalusis empirinis mokslas mažai naudoja metaforas ir simbolius, analogijas ir panašumus - jis realybę išskaido, izoliuoja vieną dalį nuo kitos ir tiria kiekvieną atskirai.

Senolis, paskutinysis savo genties atstovas, savąją akmens įrankių patirtį perduoda keletui jaunuolių. Aštrios kvarco atplaišos naudojamos kaip pjovimo ir gremžimo įrankiai - tai vieninteliai priedai išimtinai mediniams daiktams. Jis pasiima jaunuolius į kelių mylių ilgio kelionę per krūmynus į ten, kur žemė „paruošia“ akmenis tam kilniam tikslui. Jis jiems rodo kraštovaizdžio ypatybes, kurios padėjo jo genčiai. Skvarbiomis akimis jis palydi kiekvieną akmenį, ties jai murmėdamas: „Tas jau nėščias, bet jam dar neatėjo laikas“, „Šis bus tinkamas, kai ateis laikas“. Pagaliau jis randa vieną, kurį paima abiem rankom. Su šypsena jis taria: „Titnagas gyvena šio akmens viduje taip, kaip svajonė - mūsų mintyse. Ši akmens prigimtis buvo įdėta Svajų metu - o dabar ji pasiruošusi gimti“. Staigūs smūgiai kitu akmeniu atskelia aštrią atplaišą - pasaulį išvysta naujas darbo įrankis, kurio nereikia papildomai apdirbti - jis iškart gimsta tobulas. Jis lygiai toks pats, kokį jo protėviai darė prieš 13 tūkstančių metų.

Senolis paliečia kiekvieną akmenį, kad pajustų, ar šiam lemta tapti įrankiu. Pagrindinės Vakarų dykumos Walbiri^*) genties kalba ta daikto pirmapradė paskirtis vadinama „guruwari“, pažodžiui, „totemo kūrimas“. Guruwari reiškia nematomą sėklą (arba gyvybės energiją), kurią Kūrėjai-Protėviai pasodino į žemę bei kiekvieną gamtos formą.

Pirmieji protėviai buvo milžiniškos, beribės, neapčiuopiamos virpančios būtybės - tarsi kokie energijos laukai. Išskirdamos iš savęs tą vibruojančią energiją jos kūrė gamtos formas, kuriose įkalindavo (stabilizuodavo) tą energijos dalį. Iš kvėpavimo virpesių buvo sukurti garsai, žodžiai ir dainos. Kūrimo metu pasaulis buvo „išdainuotas“ būčiai.

Žmonių kūrimas prasidėjo nuo sąmonės energetinių būsenų (sapnų, jutimų ir minčių). kurios svyravo tarsi švytuoklė tol, kol įgavo materialią formą. Kadangi sąmonė dalyvavo išorinio pasaulio kūrimo akte, ji gali sugrįžti į subjektyvią būseną - mes ją vadiname atmintimi, kuri yra visos egzistencijos pagrindas.

Tvėrimo aktas yra tarsi paprastas duonos kepimas. Pradžioje atsirado vidinis troškimas, alkis, grynos energetinės minties poreikis skaniam kąsneliui. Juk noras valgyti kyla iki duonos kepimo - kaip titnago noras (svajonė) išsiveržti į pasaulį gyvuoja iki įrankio sukūrimo. Sąmoninga mintis tada susirenka visus reikalingus komponentus - svajonė apie duoną virsta kūnu (kuo ne krikščionybės sakramentas?) Kai duona suvalgoma, svajonė išnyksta - ji vėl tampa vidinė ir nematoma. Bet atmintyje išlieka svajonė apie duoną.

Svajos išplečiamos kiekvienam kūrybos aspektui. Šviesa (energija), sugerta žalių lapų chlorofilo, transformuojasi į materiją. Aborigenai sakė, kad ir žolė, ir lapai, ir net mėsa (kuri atsiranda iš tųjų, kaip maisto) prieš tai egzistavo kaip „šviesos svajonė“: „Visos gyvos būtybės yra pagimdytos vaivorykštės gyvatės“.

Ar tai būtų saulės šviesa, gravitacija, akmuo, medis, forma ar substancija, - bet kas turi ir objektyvią, ir subjektyvią savo išraišką arba, pagal aborigenus, "Kiekvienas turi savo svajonę". Vakariečiai iš negyvos gamtos atima galimybę svajoti - todėl be jokio sąžinės graužimo kerta miškus, gręžioja Žemę, žudo ir skriaudžia gyvūnus - tarsi tai tebūtų tuščios ir negyvos formos (žr. apie gyvos gamtos idėją).

Pvz., mums erdvė yra tarsi atstumas, tuščia vieta, skirianti objektus. Erdvės sąvoka priklauso nuo laiko, kuris yra būtinas tam atstumui įveikti ar išmatuoti. Tie patys žodžiai, naudojami apibūdinti erdvę (pvz., ilgas ir trumpas) tinka ir laikui.

Aborigenams erdvė nėra atstumas. Jiems tai dvilypė sąmonė. Suvokiamos, apčiuopiamos erdvės esybės yra tarsi sąmoninga mintis, o nematoma erdvė tarp daiktų - tarsi pasąmonė (tai niekad nenutrūkstantis svajų tęsinys). Pasąmonės mintis užpildo visus būties lygius - nuo galaktikų iki atomų. Sąmonė - tarsi šios būties objektai - atsirandantys ir vėl išnykstantys: tarp pabudimo ir miego, tarp gyvenimo ir mirties. Jie neatskiriami, kaip sėklos potencija neatskiriama nuo augalo realizacijos, nes viena yra kita priežastis ir pasekmė (kaip naktis ateina po dienos, nors abu reiškiniai egzistuoja vienu metu - tik skirtingose Žemės pusėse). Tarp esančio ir galinčio būti yra neatskiriamas ryšis. Vienu metu pasaulyje egzistuoja ie primityvios, ir sudėtingos formos, pvz., ir vienaląsčiai organizmai, ir žinduoliai (žr. taip pat Tibeto slaptąją doktriną).

Visa, kas egzistuoja, kyla iš sąryšio tarp sąmonės ir pasąmonės. O vaivorykštė simbolizuoja pasąmonės ribas - ten kur nematoma virsta matomu. Paukščiai, skrodžiantys tuščią erdvę, yra pasąmonės minčių nešėjai, o žaibai - grubūs energijos proveržiai iš giluminių pasąmonės sričių. Tačiau visi sąryšiai Svajų metu buvo pirminiai simboliai. Ir nei reikšmė, nei informacija nėra perkeliamos erdve ir laiku. Tai sudėtinė sąmoningos savęs išraiškos dalis - tokia visatos tvarka.

Kad įsivaizduotume „Australiją iki Kuko“, reikia visa žemyną su aplinkinėmis salomis ir vandenimis matyti kaip skersai-išilgai išvagotus “Svajų” (kartais populiariai pavadintų „Giesmių linijomis“).

Kai Žemė dar buvo visiškoje tamsoje ir tyli - nieks nejudėjo jos bevaisiame paviršiuje, giliame urve žemiau Wullaboe lygumos miegojo puiki moteris, Saulė. Didysis tėvas, Dvasia, pažadino ją ir liepė išeiti iš urvo, kad Visatoje atsirastų gyvybė. Motina Saulė atvėrė akis ir virš žemės pasklidus jos spinduliams tamsa pranyko. Ji pradėjo kvėpuoti ir viskas pradėjo judėti - atsirado vėjai.

Tada Motina Saulė išsiruošė į ilgą kelionę: iš šiaurės į pietus, iš rytų į vakarus ji kirto bevaisę žemę. Žemėje buvo visų daiktų pradai, ir kur ji pasirodydavo, išdygdavo žolės, krūmai ir medžiai. Giliuose urvuose nuo neatmenamų laikų, kaip ir ji kadaise, snaudė įvairūs gyviai. Ji pažadindavo vabzdžius, gyvates, driežus ir kitas reptilijas. Ten, kur šliaužė gyvatės - susidarė upės (tad jie patys tapo kūrėjais). Jas užpildė žuvys ir kiti vandens gyviai. Tada atėjo eilė žvėrims, sterbliniams ir daugeliui kitų gyvų būtybių. Tada Saulė visiems gyviams pasakė, kad laiks nuo laiko oras keisis - atšals ir atšils, bus sausi ir drėgni laikotarpiai. Vieną dieną, stebint visoms būtybėms, ji staiga „dingo iš akių“ ir tamsa užliejo žemę. Visi labai išsigando ir iš baimės susipietė į vieną vietą. Po kiek laiko Saulė, šypsodamasi, vėl pasirodė - taip įvedė laiką poilsiui.

Mes jaučiamės, tasi būtume Žemės įsčiose. Kai Žemė serga ir užteršta - žmonių sveikata yra neįmanoma. Kad išgydytumėm save, pirma turime išgydyti Žemę - ir tada Žemė galės išgydyti mus (žr. apie gyvos gamtos idėją). Bet jei Žemė gyva būtybė, tai jos veikla priklauso nuo ritminės veiklos. Visoms gyvoms būtybėms muzika yra ta pati. Ji yra banguojančių judesių, užpildančių visą visatą, garsų aidas. Beribiai energetiniai laukai juda ritmiškai. Ritmiškai plaka mūsų širdis, ritmiškai įkvepiame ir iškvepiame, jausmai perduodami nervų virpesiais ir t.t. - virpesiai užpildo visą substanciją ir gyvybę - rezonansu tarp žmonių, gamtos ir nematomų pasaulių. Urvų piešiniai irgi byloja apie gyvenimo integruojantį bangavimą.

Skirtingai nuo didžiųjų religijų (krikščionybės, islamo ir t.t.) – aborigenų religija nėra vientisa esybė. Svajos, sukeltos Svajojančių protėvių, Kuriančiosios Būtybės, atsakingos dėl vietinių geografinių ypatybių, pvz., vandens šaltinius, skiriasi priklausomai nuo vietovės. Suprantama, kad centrinėje Australijoje nėra Austrių, Rajų, Ryklio, Aštuonkojo, Kalmaro ar sūriųjų vandenų Krododilo Svajų.

Australijos aborigenų supratimui reikia įsigilinti į jų pagrindinį tikėjimą, Džukurpą (Sapną, Svajas), kuris yra visa apimanti koncepcija, teikianti taisykles gyvenimui, moralinį kodeksą, o taip pat bendravimo su gamta taisykles. Už jo glūdi holistinė filosofija – Džukurpa išreiškia visiškai integruotą gyvenimo būdą. Svajos nėra kažkas vykęs praeityje, - tai gyvoji tikrovė. Džukurpa gali būti atvaizduota į konkrečius žemės ženklus, kuriuos aborigenai vadina „šalimi“. Kai pačiu kraštu besiremianti religija, jis apima sukūrimą beiu kitus su žeme susijusius pasakojimus, o taip pat socialinius ryšius.

Svajų metas apima praeitį, dabartį ir ateitį – ir principingai skiriasi nuo populistinio aiškinimo kaip „nelaikio“ ar „laiko pradžios“. Australų antropologas W.E.H. Stanner‘is 1956 m. esė „Svajos“, kuriose įvestas terminas „visatada“ (everywhen) rašė, kad „negalima Svajų priskirti tam tikram metui: jis buvo, yra, visatada...“.

Šiaip „Sapnas“ ar „Svajų laikas“ yra netikslūs terminai (versta iš anglų „Dreaming“ ir „Dreamtime“), nes koncepcija nieko bendra neturi su sapnavimu ar svajojimu. Pr. K. (Prieš Kuką) Australijoje buvo apie 250 kalbų su 600-800 dialektų. Ir skirtingai tariami ir su kiek skirtinga prasme žodžiai buvo suvesti į porą angliškų terminų. Warlpiri'ai iš Tanamio dykumos (Australijos šiaurėje) vadina Džukurpa. Į pietryčius esantys Arerntikai - Altyerrendže or Altyerr, Kidža iš Rytų Kimberley – Ngarrankarni, o Ngarinyin – Ungud, Martu Wangka kalba vakarų Australijos Pirbaros rajone – Manguny... ngunnawalų ir ngarigų kalbose, paplitusiose prie sostinės Kanberos, - “daramoolen”, o dharugų kalboje (prie Sidnio) – “Nura”. Vakarų dykumų pitdžantdžatdžų – “tdžukurpa”.

Religijos turi specifinius žodžius svarbioms prasmėms perteikti. Warlpiri viena tokių sąvokų yra kuruwarri, kurią žodynas apibrėžia taip:

Matomas bendrumas, žymė ar bruožas, siejamas su Džukurpos dvasinėmis galiomis: toji žymė gali būti priskirta galioms arba simbolizuoti ir išreikšti jas bei su jomis susijusius įvykius; žymė, bruožas, meno kūrinys, brėžinys, piešinys, šablonas.

O Pirlirrpa apibrėžiama kaip „dvasia; siela, žmogaus esmė“, ir tikima, kad ji glūdi instuose; yiwiringgi yra asmens Sapnų užuomazga, apibrėžta:
gyvybės galia ar dvasia, esanti kai kuriuose gamtos dariniuose, galinti apibrėžti žmogaus dvasinę prigimtį, priklausomai nuo asmens ryšio su ta gyvybės jėga Kai kūdikis pradedamas, tai gali būti svarbioje Lietaus Svajų vietoje, tada kūdikis vadinamas Lietų Svaja. Vaikas į būtį atėjo toje Lietų Svajų vietoje.

dvasia-vaikas, kuri grįžusi į vietą, kur ji įėjo į motinos įsčias, laukia, kada įsikūnys į kitą vaiką.

19 a. gale Francis Gillen, Alice Springs pašto ir telegrafo skyriaus viršininkas, kalbantis Arrernte kalba ir įžvalgus etnologas, buvo pirmuoju, panaudojusiu terminą „svajų laikai“, Arrernte žodžio Ulchurringa („Alcheringa”; “Altyerrenge” ar “Altyerr”) vertimui. Rosie Tasman Napurrurla, Warlpiri 2002, Ngurlu Jukurrpa: Grass Seed; Bush Grain Dreaming

Rosie Tasman Napurrurla, Warlpiri 2002, Ngurlu Jukurrpa: Grass Seed; Bush Grain Dreaming

Gillen'as, pradėjęs dirbti Alice Springs 1892-ais, bendradarbiavo su biologu ir antropologu Walter Baldwin Spencer'iu, tyrinėjusiu Arrernte. Šis išpopuliarino Gillen'o terminus aprašymas savo 1896 m. ekspediciją. Dabartinį „Svajų meto“ (Dreamtime) terminą 1938 m. knygoje „Australijos aborigenai“ nustatė A. P. Elkinas. Jis dabar pakaitomis vartojamas su „Svajomis“. O labiausiai termino išplitimui pasitarnavo australų antropologas W.E.H. Stanner’is. Verčiamas jis perėjo ir į kitas kalbas: prancūzų kalboje F. Guattari ir B. Glowczewski straipsnyje „Espaces de reves” (1983) bei B. Glowczewski „Les reveurs du desert“ (1989) valpiriai vadinami „dykumų svajotojais“. O kroatė I. Polak išvertė kaip „Snivanje“.

Įprastiniame aborigenų gyvenime sapnams suteikiama nemaža galia. Per juos galima įvesti naujas giesmes, šokus ir apeigas, tačiau tai nereiškia visuotinumo ir tėra vienu iš „Svajų“ aspektų. Kartu Svajos yra svarbi žinių perdavimo tarp kartų priemonė, anksčiau vien kaip žodinė tradicija.

Svajos yra su gyvybinėmis ir tveriančiomis galiomis siejami protėviai, apie kuriuos sužinota per sapnus, Skirtingais vardais šalyje vadinamos nematomos būtybės liudija apie juos. Protėvių veiksmai ir elgesys yra modelis bet kokiai žmonių veiklai, socialiniai elgsenai bei moralei. Ir neretai Protėviai elgėsi netinkamai (ištvirkavimas, godumas, kova už valdžią, žiaurus elgesys, netikęs elgesys su moterimis ir merginomis), netgi nusikalstamai ir tad tai gali būti pateikiama kaip „blogi pavyzdžiai“. Kartu pasakojimai apie Svajas įtraukia svarbią informaciją apie lokalias aplinkas: florą, fauną, vandens šaltinius, „krašto“ pažinimą ir išgyvenimą jame.

Ir kai „Pradžios knygoje“ pasaulio sutvėrimas laikomas įvykusiu praeityje, „Svajos“ suprantamos kaip amžinas pastovus procesas, palaikantis gyvybines galias, įsikūnijusias ar simbolizuojamas žmonėmis, dvasiomis, kitomis gamtos rūšimis ar reiškiniais (uolos, vandens šaltiniai, žvaigždynai – pvz., 7 seserys ar Paukščių takas). Kai kuriose Australijos dalyse „Svajos“ gal būti žuvys ar kiti jūros gyvūnai. „Svaja“ gali būti gyvūnas, reptilija, vabzdys, žmogiškasis protėvis ar augalas (batatai, krūminės pupelės, krūminiai pomidorai ar krūminiai svogūnai) – ir netgi keisti savo formą.

Svajos dailėje

Pateiksime pora Svajų pavaizdavimų iš skirtingų Australijos rajonų: Australijos centrinės ir vakarinės Arnhemo dalių.

Warlpirių dailininko iš Ladžamanu Myra Nungarrayi Herbetto/Patriko “Krūmas, Gyvatė arba Kekės svaja” vaizduoja virvės formos Tinospora smilacina (Ngalyipi) kekę. Ji anksčiau turėjo daug panaudojimų: nuo medicinoje iki religinių apeigų. Kai kuriais aspektais, ji panaši į alijošių. Augalas naudotas raumenų ir sąnarių skausmams mažinti, žarnyno ligų, žaizdų, vočių gydymui, peršalimo ir gripo simptomų sumažinimui. Vyrai naudojo tarsi virvę, kuria pririšdavo lapus prie kulkšnių purlapa apeigų metu, o taip pat prie kūnų pririšdavo witi kartis įšventinimo į vyrus apeigose.

Viename lygmenyje pateikiamos detalios etno-botaninės žinios apie šią daugiafunkcinę kekę. Tuo pat metu išdėstoma labiau ribota tema, susijusi su svarbia kultūrine tradicija.

Gerokai besiskirianti, tema ir stiliumi, yra Ralph’o Nganjmirra „Diorėja“. Nganjmirra yra iš vakarų Arnhemo žemės (Kunwinjku), kurios „kraštas” gerokai besiskiria nuo Warlpiri dykumų gyventojų.

Tai pasakojimas apie dvi nėščias Protėvių seseris, kurios mirė atsitiktinai suvalgę labai nuodingų cikų uogų ir išgėrė sūraus vandens – labai besikankindamos, tame tarpe nuo viduriavimo ir vėmimo – veikia keliuose lygiuose. Jis apima vietos augmeniją (etnobotanika), turi didaktinį užtaisą (supažindina su nuodingomis uogomis). Ir galiausiai parodo neprotingą seserų elgesį, sukėlusį ne tik jų, bet ir negimusių kūdikių mirtis. Šis kūrinys parodo būdingą „rentgeninį“ (kai kūnai tarsi peršviečiami, parodant vidinius organus) šio regiono stilių. Rarrk (štrichavimas) ir jam būdingas.

^*) Varlpiriai (dar transkribuotas kaip valbiriai, valpiriai, elpiriai ir pan.) - Australijos aborigenų grupė (kartais dar vadinami japiais) apibūdinama naudojama varlpirių kalba. Pats žodis „japa“ reiškia „asmuo“ – ir juo varlpiriai kartais įvardina save. Jų yra apie 5-6 tūkst., gyvenančių daugiausia keliuose miesteliuose ir gyvenvietėse, išsibarsčiusiose po Šiaurines teritorijas, į šiaurią ir vakarus nuo Alis Springso (esančio Australijos centre) – Tanamio dykumoje. Savo kalba tekalba jau tik apie 3 tūkst. Jie garsūs savo genčių šokiais. 1953 m. A.P. Elkinas (1891-1979) pasiuntė M. Meggitt’ą (1924-2004) studijuoti varlpirius, kur jis išbuvo iki 1958 m. Savo rezultatus paskelbė „Dykumų žmonės“ (1962). Vėliau Diane Bell aprašė varlpirių moteris knygoje „Svajų dukros“ (1982).

^**) Lila arba lyla - plati induizmo sąvoka, perteikianti žaidimo, žaidybinį apsimetimą, vaidinimą ar net draugiškas grumtynes. Religine prasme tai dieviškasis žaidimas arba Dievo pasilinksminimas. Kosmologine prasme tai reiškia, jog pasaulis yra spontaniška ir laisva dievo ar dievystės džiugesio (ananda) išraiška. Dievas, kaip neribota pilnatvė, nieko netrokšta ir kuria be priežasties ar tikslo, tik dėl savo malonumo. Vaišnavizme lila aprašo žemiškųjų Višnaus įsikūnijimų gyvenimą (pvz., jaunatviškos Krišnos žaidynės ar epiniai Ramos žygdarbiai); šaivizme Šyva šoka pasaulį ir šaktizme (Devės kautynės su asurais)…

^***) Barbara Glowczewski (g. 1956 m.) - lenkų antropologė, dirbanti Prancūzijos koledže ir esanti CNRS tyrinėtoja. Nuo 1979 m. tyrinėja Australijos aborigenus, ypatingą dėmesį skirdama varlpiriams (centrinėje dykumoje) ir Djugun, Yawuru ir jų kaimynams (šiaurės vakarų pakrantės Broome regione). Nuo 2013 m. ji tiria Afrikos kultus atlikdama palyginimus su Brazilijos ir Australijos tikėjimais. Daugelio knygų autorė: „Dykumų svajotojai“ (1989), „Piktos svajos“ (2016), „Toteminiai tapsmai“ (2015) ir kt.