Turinys:
      Plejadės   |  Priapas   |  Najadės   |  Persefonė   |  Hekatė   |  Dafnis   |  Hylas   |  Hilas

Plejadės

Alkionė (Alcyone).
1. viena iš Plejadžių, Atlanto dukra, Poseidono mylimoji, turtingojo Bojotijos valdovo Hiriėjo motina (pagal Apolodoras. Sutrumpintas dėstymas)
2. Eolo dukra, Tesalijos karaliaus Keiko žmona. Alkionė ir Keikas taip mylėjo vienas kitą, kad, vyrui negrįžus iš jūros kelionės, Alkionė puolė į bangas. Dievai pavertė sutuoktinius paukščiais (tulžiais). Pasak vieno varianto (Ovidijaus "Metamorfozės"), Keikas virto žuvėdra, o Alkionė - tulžiu. Dar kitame variante Alkionė ir jos vyras paukščiais buvo paversti dėl didžiavimosi savo laiminga santuoka ir vienas kito vadinimo Hera ir Dzeusu (pagal Apolodoras. Sutrumpintas dėstymas)

Plejadės (Pleiades). Septynios titano Atlanto ir Okeanidės Plekonės dukros (Alkionė, Elektra, Kelaino, Maja, Meropė, Steropė ir Taigetė), visos ištekėjusios už dievų, tik viena Meropė - už mirtingojo Sizifo. Pasak vieno varianto, Plejadės pavirto balandėmis po milžino Oriono penkių mėnesių persekiojimų (Hesiodas. Darbai ir dienos). Dzeusas šias balandes perkėlė į dangų pavertęs žvaigždėmis. Kitame mite sakoma, kad Plejadės pavirto žvaigždėmis po jų brolio Hiado ir seserų hiadžių mirties. (Higinas. Astronominės apysakos)

Šis mitas matyt atsirado dėl žvaigždynų judėjimo. Oriono žvaigždynas juda paskui Plejades, o Plejadžių vardas tariamas panašiai kaip "balandis". Homero "Odisėjoje" sakoma, kad balandžiai nešiojo Dzeusui ambroziją. Kai jie skrisdavo pro plaukiojančias uolas Planktas, vienas balandžių atsilikdavo ir žūdavo. Tada Dzeusas jį pakeisdavo kitu. Kadangi Plejadės (Jaučio žvaigždyno dalis) matomos vasarą, kai valstiečiai ima derlių, o jūreiviai žvejoja, buvo manoma, kad šios dangaus nimfos giminingos Okeanui ir yra jūreivystės globėjos

Skaitykite apie Plejadžių žvaigždyno fotonų juostą
bei Vartiklio pirmojo numerio redaktoriaus žodį
Plejadžių (Sietyno) žvaigždynas

Priapas

Graikiškai - Priapos, Priapus, - kuriančiųjų gamtos jėgų, sodų ir laukų dievas, globojęs smulkių galvijų bandas, vyndarystę, bitininkystę, žvejybą (pagal Ovidijaus "Liūdesio elegijas" ir Diodorą Sicilietį). Priapo tėvu laikomas Dzeusas (arba Hermis), kartais Dionisas kartu su Adoniu, o motina buvusi Afroditė (pagal Pausaniją) arba viena iš nimfų.

Pagrindinė Priapo kulto vieta buvo Mažojoje Azijoje, Lampakse (pagal Straboną ir Pausanijų). Jis iš pradžių garbintas pagaikščio ir asilo pavidalu (pagal Ovidijaus "Liūdesio elegijas"). Po Aleksandro Makedoniečio užkariavimų Priapo kultas paplito po visą Graikiją ir ypač populiarus tapo Romoje, kur pateko tarp derlingumo dievų. Iš jo kulto atsirado literatūros žanras priaprėjai (Virgilijus,  Horacijus, Marcialis, Katulas). Visoje Romos imperijoje buvo statomos Priapo statulos, - dažniausiai tai būdavo seniokas su panašia į falą galva, viena ranka laikantis falą, kita - kraitelę su daržovėmis ir vaisiais. Jos stovėdavo soduose, pakelėse, uostuose, viešnamiuose ir kitur...

Priapo atributai - gausybės ragas, skeptras, fakelas, sodo įrankiai, dviguba fleita, kaukė, piniginė. Jam būdavo aukojami vaisiai, daržovės, medus, vynas ir pupos. Priapo statulas šlakštydavo ožių, paršiukų, ėriukų, balandžių ir žuvų krauju. Kiekviena virtuvė buvo laikoma Priapo šventykla (pagal Vergilijaus "Eklogas"). Kovo ir birželio mėnesiais vykdavo Priapo šventės su linksmybėmis ir orgijomis. Jo atvaizdų daug freskose, reljefuose, terakotoje, gemose, antkapiuose. Buvo paplitę amuletai - falo formos Priapo skulptūrėlės.

Najadės

Najadės (graik. Naiades) - šaltinių ir upių nimfos, Okeano ir Tetidės dukros, minimos šalia kitų chtoniškų būtybių: satyrų, koribantų, kuretų, telchinų. Jos padeda žmonėms, gyvuliams bei augalams. Kaip ir vanduo, jos turi maitinančių bei kuriančių savybių: išsimaudžius jų gyvenamuose vandenyse galima išgyti. Najadės dažnai buvo laikomos Dzeuso, Dioniso ir Apolono auklėmis kartu su Panu, Silenu bei satyrais juos lydinčius. Najadės gali pranašauti, o kartais siejamos su menu: poezija ir dainavimu. Jų buvo labai daug (apie tris tūkstančius). Viena jų, Mintė (kitaip, Kokitidė) buvo laikoma Hado mylimąja.

Najadės, gėlo vandens nimfos. Kitos dvi grupės - Nereidės, Viduržemio jūros nimfos, ir Okeanidės, vandenynų nimfos. Najadės skirstomos į Crinaeae (fontanų), Pegaeae (šaltinių), Eleionomae (pelkių), Potameides (upių) ir Limnade ar Limnatide (ežerų). Romėnai dažnai Hado upių saugojimą priskirdavo Najadėms įvardintoms kaip Nymphae Infernae Paludis arba Avernale.

Najadės labai susijusios su vandeniu. Jei vandens šaltinis išdžiūsta, najadė pasitraukia. Jų prižiūrimi vandenys laikyti turintys gydomųjų ir pranašiškų galių.
Jų genealogija labai įvairi - nuo Dzeuso iki upių dievų, arba tiesiog titano Okeano.

Kaip ir visos nimfos, daugeliu atveju buvo moteriškojo sekso simboliai ir buvo tiek vilioklės, tiek suvedžiotos. Vien jau Dzeusas džiaugėsi galybės jų malonumais, o ir kiti dievai nebuvo linkę nusileisti. Sakmė apie Arethusa persekiojimą upių dievo Alpheus yra klasikinis pavyzdys. Taip pat jos dažnai įsimylėdamas ir žmones. Daug meilės pasakojimų apie jas ir jų vaikus.

Ne visi tie pasakojimai su laiminga pabaiga. Nomia įsimylėjo piemenį Dafnis, kuris, tačiau, ją išdavė. Tada ji jį apakino. Bithynia (Mysia) šaltinio najadės suviliojo Hylas (Heraklio palydovą) ir įsiviliojo į vandenį. Jis arba nuskendo, arba pasmerktas amžinam seksualiniam gyvenimui.

Najadės minimos kaip davusios pradžią nemirtingiesiems ir mirtingiesiems. Saulės dievas Helios susidėjo su Aegle (vadnta gražiausia iš najadžių) ir susilaikė charičių. Melitė, Corcyra Aegaeus upės najadė, susimetė su Herakliu ir tapo Hiluso motina. Jos buvo Endymion, Erichthonius, Magnes, Lelex, Oebalus, Otrynteus, Icarius, Enops, Thyestes ir kt. meilužėmis.

Graikų miestai, kalnai, ir salos dažnai vadinti najadžių vardais: Phocis - Lilaea, Cephissus upės najadė. Dzeusui Aeginą (Asopus upių dievo dukrą) perkėlus į Oenome salą, ši pervadinta Aegina. Arkadai tvirtina, kad Nomių kalnai yra pagal Nomia vardą.

Homero "Odisėjoje" minima Itakės ola, šventa najadėms. Galima manyti, joje buvus šaltinį arba upės ištaką.

Graikų tekstuose paminėtos najadės:
Polyxo, Danaus žmona (jos 12 dukrų ištekėjo už 12 Calaidne sūnų);
Caliadne, Egyptus žmona;
Batija, Oebalus žmona, Tyndareus, Hippocoon ir Icarius motina;
Cleocharia, Lelex žmona, Eurotas motina;
Periboea - Icarius žmona pagimdžiusi 5 sūnus;
Praxithea - Erichthonius žmona, Pandion motina;
Melite, Aegaeus dukra, Hyllus motina (nuo Heraklio);
Metope Arkadojos upių dievo Ladon dukra, ištekėjo už upių dievo Asopus ir buvo 20 dukrų motina;
Kirenė, najadės Creusa ir Lapitų karaliaus Hypsaeus dukra, pagrobta Apolono ir perkelta į Šiaurės Afriką (Cerenaica);
Creusa, Gajos ir Erechtheus dukra; Oeone, upės Cebren dukra;
Sabrina, romėnų najadė, Severn upės dukra.
Lilaea;
Aegina;
Nomija... `

Persefonė

Persefonė (Romoje - Proserpina) kitaip dar vadinama Kora ("mergelė") yra mirusiųjų karalystės valdovė turinti chtoninės mitologijos bruožų. Iš pradžių Kora buvo garbinama kaip derlingumo deivė (galėjo būti tapatinama su Demetra). Olimpo dievų sistemoje laikoma Demetros ir Dzeuso dukra. Atėnuose ji kartu su Demetra vadintos Tesmoforomis, įstatymų kūrėjomis, kurios globoja ir santuoką (Tesmoforijos buvo švenčiamos rudenį).

Persefonei su draugėmis pievoje skinant gėles iš požemio karalystės pasirodė Hadas, įsisodino ją į aukso vežimą ir nusivežė į savo valdas. Demetra nuliūdo ir pasiuntė į žemė sausrą ir nederlių. Tada Dzeusas (kuriam leidus ir buvo pagrobta Persefonė) įsakė Hadui sugrąžinti ją motinai. Hadas pakluso, bet davė Persefonei paragauti granato, kuris neleido jai užmiršti vyro. Todėl ji trečdalį laiko turi praleisti požemyje pas Hadą (sunaikinusi šio mylimąsias Kokitidę ir Mintę), o kitą laiką - pas motiną, kuri džiaugdamasi dukra grąžina žemei derlingumą ir žeria savo dovanas žmonėm. Ji valdo mirusiuosius ir požemių baudykles. Pasak Vergilijaus, ji iš kiekvieno mirusiojo išraunanti plaukų sruogą ir taip nutraukianti paskutinius jo ryšius su gyvųjų pasauliu.

Orfikai Persefonę vadina „Valdove“, „Didžiąja deive“ (jų himnuose ji yra Dzagrėjo motina, kurį pradėjo nuo žalčiu pasivertusio Dzeuso). Vėliau ji tapatinama su kitomis žemės ir mirusiųjų pasaulio deivėmis: Hekate, Gaja, Rėja, Izide. Mituose ji padėjo didvyriams (Herakliui, Orfėjui) ir paslėpė Adonį (tiesa vėliau atsisakė jį grąžinti).

Persefonė vaizduojama kaip jauna mergelė su varpomis arba skinanti gėles, o kaip požemio valdovė - šalia Hado laikanti fakelą ir granato vaisių.

Hekatė

Hekatė - graikų ir romėnų mitologijoje mėnesienos, nakties sapnų ir viso, kas paslaptinga, deivė. Ji valdo visas pabaisas iš šmėklas; naktį su palyda klaidžioja keliais ir palei kapus, siunčia baisius sapnus ir žudo žmones. Jos kultas atėjo iš Trakijos; Homeras jos dar nemini, o pas Hesiodą ji titano Perso dukra.. Dažniausiai vaizduojama laikanti du deglus arba raktą. Dažniausiai siejama su kryžkelėmis, šviesa, magija, kerėjimu, žiniomis apie vaistažoles ir nuodingus augalus, vaiduoklius, burtais, kai šnekama su numirusiais, ypač norint nuspėti ateitį, bei raganavimu. Jai skirtas vienas orfikų himnas. Mene ir literatūroje Hekatė vaizduojama šuns pavidalu arba su šuniu šalia jos, o jos pasirodymą skelbė šuns staugimas. Zerinfe vyko Hekatei skirtos misterijos, kur jau buvo aukojami šunys. Su Hekate siejamas česnakas, bo jos medis – kiparisas. Hermiui ji pagimdė tris dukteris.
Kai kuriuose šaltiniuose Kratėja arba laikoma Hekatės dukra arba tapatinama su ja. Kratėja – tai Nakties Hekatės arba Mėnulio vardas. Aleksidas buvo parašęs komediją „Kratėja arba vaistažolių pardavėja“. Asteroidui 100 suteiktas Hatėjos pavadinimas (o hekatonas graikiškai reiškia šimtinę).

Dafnis (Daphnis)

Piemuo iš Sicilijos (arba Frigijos dainius), bukolinės poezijos pradininkas, Hermio ir nimfos sūnus, pamestas motinos Sicilijos laurų giraitėje, todėl ir pavadintas dafniu, lauru. Nimfos (arba piemenys) jį užaugino, o Panas išmokė groti švilpyne ir dainuoti piemenų dainas.

Pagal Ovidijų (Metamorfozės) jį pamilo nimfa (Nomia), bet jis buvo jai neištikimas ir ji jį apakino (kitur, pavertė uola). Dar kitame variante, jis nubaustas, nes atstūmė Afroditės siųstą moterį - dėl to priverstas mylėti nemylimąją. Meilės be atsako kamuojamas ilgai bastėsi po salą, po to šoko nuo uolos į jūrą.

Hylas

Driopų karaliaus Tejodamanto (ar Tejomeno) ir nimfos Menodikės sūnus, kurį nugalėjęs driopus ir nukovęs karalių, pagrobė Heraklis. Tapęs jo ginklanešiu bei umylėtiniu su argonautais vyko į Kolchidę. Sustojus Misijoje netoli Kėjo salos, Hylas nuėjo su ąsočiu vandens, bet sužavėtos jo grožio, jį pasiėmė šaltinio nimfos.

Kartą metuose Kėjo saloje buvo aukojama prie Hylas pavadinto šaltinio. Būdavo vaikščiojama po apylinkes garsiai šaukiant Hylas vardą. Vergilijus rašo, kad taip vadindavo vietinį augmenijos dievą.

Hilusas (Hyllus)

Heraklio ir Dejaneiros (Omfalės ar nimfos Melisės) sūnus, kuris, norėdamas susigrąžinti tėvo valdas vadovavo Herakleidų įsiveržimui į Peloponesą. Žuvo nuo Arkadijos karaliaus rankos, kai po trijų metų tai pabandė padaryti antrąkart.

---

Nemezidė, Danajė ir Eileitija
Graikijos pasaulio sukūrimo mitas
Trumpa graikų filosofijos istorija
Meilė ir Diotima iš Mantinėjos
Trumpa graikų filosofijos istorija
Atėnė Paladė – išminties deivė
Niobė - suakmenėjusi deivė
Erotas, meilės dievas
Sibilės
Mitologijos skiltis
Atlantidos skyrius
Vartiklis