Iš senovės indų išminčių gyvenimo...

Auvaiyara

3 a. gyveno vyras, vadintas Bhagavan'u (Auvaiyar'a buvo tamilų poeto Thiruvallin'o, kurio thirukural yra ne tik seniausias, bet ir geriausias tamilų literatūros kūrinys, amžininkė). Gimęs brahminu, jis vedė nekilmingąją Adi. Tai buvo negirdėtas dalykas tais laikais. Bet pasišventimui - nei kasta, nei religija, nei pažiūros, nei lytis, nei rasė - neturi reikšmės. Svarbu - tik pats pasišventimas.

Adi tapus nėščia, Bhagavan'as paliko ją ir tapo sanyas. Adi, negalėjusi pakęsti kaimo patyčių, kreipėsi į viešpatį Ganešą, kad tas "paimtų jos kūdikį" ir ji galėtų pasekti vyro pėdomis. Tačiau ji laiku pagimdė sveiką mergaitę, kurią išvydusi atsisakė minties ją prarasti. Tad ja apniko dilema - likti su dukra, ar tęsėti įžadą. Jos pačios likimas nebuvo svarbus - arba kūdikis, arba pažadas.

Kai žmonės sutrinka, jiems į padalbą skuba Dievas. Kūdikis prakalbo sapne: "Brangioji motina! Kas mane išleido į pasaulį? Ar jis kada tave apleido? Viešpats man davė gyvybę, jis ir rūpinsis manimi. Nemanyk, kad esi nusidėjėlė. Eik, motin, savo keliu be jokios baimės. Mus visus saugos Viešpats".

Žmogus yra įgeliamas nežinojimo gyvatės ir save laiko ribotu, nemokša ir kenčia, manydamas esąs nusidėjęs. Išminčiai gali jam paaiškinti, kad visa yra iš dieviškosios Valios ir jis tėra Dievybės parašytos pjesės aktorius.

Adi išėjus, toks poetas išvydo kelkraštyje gulintį kūdikį. Tas poetas buvo Ganeša bhakta (argi tai atsitiktinumas?) ir būdamas bevaikis meldė Ganešą vaikelio. Ir jis nusprendė, kad radinio "dalia" yra tapti poete tarp poetų. Nieks iš Tamilnadu (Indija) neužmiršo apie tą kūdikį, Auvaiyar. Nes kiekvienas tamilų vaikas mokosi abėcėlės pagal jos parašytą eilėraštį.

Būdama 4 m. amžiaus, mergaitė išdykavo su kitais vaikais. Ji išgirdo, poetą sakant, kad reikia dviejų eilučių eilėraščiui. Būdama dar vaiku, ji prisėdo ir klausėsi diskusijos apie galimus variantus. Pirmosios dvi eilutės buvo:
Padarius gerą darbą,
Kada laukti atpildo?

Poetai niekaip nerado tęsinio, ir kai jie pradėjo skirstytis, ji tarė: "Dėde, juk tai taip paprasta!" Visi pasipiktino: "Ką 4 m. vaikas gali žinoti?"

Negalima niekinti kitų dėl jų amžiaus. Visi mes žinome nedaug - ir kiekviena mintis yra įžvalga. Visi atradimai kyla iš kieno nors vienintelės minties. Visi mes galime tapti didingais. Tad mergaitė greitai atsakė: "Neabejokite! Tai bus vanduo, išlietas ant kokoso medžio šaknų - pdėsiantis subręsti vaisiui viršūnėje". Tai buvo eilėraštis:

NanRi oruvarukku cheyhakaal annanRi
EnRu Tharunghol enavENdaa - ninRu
ThaLaraa vaLar thengu thaaLuNda niirai
ThalaiyaalE thaan tharuthalaal

Poetai apstulbo. Ne tik buvo puikios eilės, bet ir išreiškė gilią prasmę. Jos išsakė karma dėsnį - ką pasėsi, tą ir pjausi. Palaisčius kokosą, reikia laiko, kol subręs vaisius. Jei padarei gerą darbą, būtinai džiaugsies jo pasekmėmis - anksčiau ar vėliau. Taip r su blogais darbais.

Nuo 3 m. amžiaus ji meditavo mantrą "Aum vinaayaka siddhi vinaakaya". Kasryt ji aukojo Ganešai 4-is dalykus: pieno, medaus, ryžių pudingo (pasayam) ir žemės riešutų. Jos malda visada prasidėdavo taip: Aš tau duodu 4-is dalykus, o tu man - 3 (poeziją, muziką ir dramą)/. Vyko prekyba - aš tau 4, tu man 3. Tai tarsi vaiko sakymas - "Mama, aš valgysiu morką, jei man leisi žaisi su MANO meškiuku". Viskas aplink yra prekyba - viskas yra dieviškoji Valia.

Auvaiyar užaugo žavia moterimi. Be jos didelio pasišventimo ji buvo ir labai išsimokslinusi. Daug kas prašė jos rankos. Bet Auvaiyar niekada neatidavė savo kūno ir minties Vinayaka lotosui. Kaip gašlios mintys gali būti jos dalimi? Bet kaip tai pasakyti įtėviams. Tad ji kasdien sėdėjo prieš Ganešą ir meldė, kad taptų sene. Tačiau jos maldos nebuvo išklausytos. Vienądien ji nusprendė išbėgt iš namų ir nusižudyti. Tada mji meldėsi ypač karštai ir staiga tapo sene - susiraukšlėjusia oda bei bjaurių bruožų. Kad Dievas atsilieptų į maldą, reikia, kad troškimas būtų didelis. Ilgam panardintas po vandeniu žmogus tegalvja tik apie gurkšnį oro. Kiekvienas turi siekti Dievo taip, kaip būdamas po vandeniu.

Tada jos įtėvis suprato, kad ji yra nepaprasta. Ir ją nuo tada pradėjo vadinti Auvaiyar - ir tik šis jos vardas išliko. Ji pradėjo lankytis po pietų Indijos šventyklas ir ten sutikti šventuosius - tarp jų ir karalių Čeremaną bei garsųjį naynmar'ą Sundaramurthi. Vienas valdovų paklausė jos, kas ji ir kas yra jos tėvai? Ji atsakė - "apkeliavau daug vietų i man skauda kojas? Tai iš kur aš? Iš Dievo ir nieko kito". Karalius davė jam padovanotą atebuklingą agrastą, kad ji gyventų ilgai ir aukštintų tamilų kalbą.

Aplankiusi Šyva šventyklą ji krito ant žemės iš nuovargio. Ji nepastebėjo, kad atsigulė kojomis į Šyvos lingamą. Tai išvydo šventikas ir labai pasipiktino, liepės Auvaiyar patraukti kojas. Tada Auvaiyar atsiliepė, tada man parodyk, kurioje pusėje nėra Šyva". Šventikas nustebęs susimąstė ir atrado tiesą. Viešpatis gyvena ne tik šventyklose - jis visur. Mums tereikia jį rasti savo širdyje.

Kasmet Auvaiyar šlovė augo. Ją žinojo iš jos giesmių, jos išminties ir jos pasišvntimo. Eidama per sodą ji išvydo Ganapati mėgstamų džambu vaisių medį. Ji nusprendė paraagauti jo. Vaikinukas jo paklausė: "Norite karšto ar šalto džambu?" Auvaiyar nežinojo, kad yra du džambu vaisiai. Ji meldė ganešą pagalbos, bet jis neatsakė. Kai kažko klausi, nesi tikras, ar tas žino atsakymą. Tad Auvaiyar spėjo - "suDAda paZaM" (šaltą vaisių). Kai vvaikinukas nupurtė keletą vaisių, ji pakėlė vieną sunokusį ir papūtė, kad nupūstų smėlį. Vaikiukas nustebo: "Kodėl paėmei karštą vaisių ir puti jį, kad atvėstų?" (Pastaba Vaikinuko "sutta pazam" reiškė sunokusį, o "suSaDa pazam" - nesunokusį). Nėra karštų ir šaltų vaisių. Auvaiyar sudainavo dainą vaikinumo garbei, kuris atrado esąs kartikeya.

Kartikeya tarė: "Senele. Turiu 4 klausimus. Kas sunku? Kas malonu? Kas didelis? Kas retas?"

Auvaiyar į iekvieną atsakė daina - "skurdas yra sunku, sunkiau tik skurdas jaunystėje, dar sunkiau netikintis sutuoktinis ir sunkiausi imti maistą, kuris nemėgsta tavęs. Vienatvė yra malonu, maloniau yra tik šlovinti Viešpatį, už tai maloniau tik būti su Mokytoju (Guru) ir maloniausia bti su Savimi dieną ir naktį. Pasaulis yra didelis, bet pasaulis yra Brahma kūrinys, bet Brahma yra iš Višnu bambos ir Višnu randasi pasišventusio širdyje - pasišventęs yra didžiausias. Retas yra žmogaus gimimas, dar retesnis išminčiaus gimimas, dar retesnis išminčius, trokštančio tyrumo.

Vieną diena Auvaiyar išvydo, kaip jos draugai karalius Čeremaną bei Sundaramurthi kyla į Kailas. Auvaiyar tuo metu atlikinėjo pudža Ganešai ir pradėjo skubėdama berti mantrą. Ganeša pasirodė jai ir paklausė, kodėl skuba mantrą. Ji atsakė, kad jos draugai kyla į Kailas ir ji nori būti su jais. Ganeša nusišypsojo ir tarė: "Nesirūpink ir kalbėk mantrą lėtai, pasieksi Kailas greičiau nei jie". Tad ji uždainavo vinaayaka ahaval, puikų eilėraštį, paskutinį jos mirtinguoju laikotarpiu. Jis baigiasi:

"Leisk mano širdžiai pažinti penkių raidžių reikšmę. Sugrąžink mane į tikrąją būseną ir valdyk šią netikrovę, o Išminties viešpatie. Vinaauyaka: Tavo pėda vienišoji, tavo pėda vienišoji yra mano išsigelbėjimas".

Jai baigus dainą Ganeša ją pakėlė ir paėmė į Kailas, kurį ji pasiekė anksčiau už draugus.

Bet tai turi ir vidinę prasmė. Auvaiyar, Čeremanas bei Sundaramurthi niekada nepaliko pietų Indijos. Kaip jie nuvyko į Kailas? Vinakya yra muulaadhaara čakra valdovas. Kai sąmonė yra muulaadhaara čakroje, prieš bet kurė pudža ar įvykį iškviečiamas ganeša. Jei tik šioje čakroje yra pažadinta kundalini, ji "teka" į kitas čakras. Kai kas meldžiasi su aistra, ji akimirksniu pakelia jus į Kailas (sahasra čakrą) Tam nereikia skubėti. Mums tereikia aistros. Jei kūną ir mintį nukreipiame į Dievybę ir vykdome tam nukreiptą dharma su pasišventimu, tada nereiks atgimti.
Tai parodo Auvaiyar gyvenimas.
 


Sant Eknatas
Datatrėja gyvenimas
Šri Papa Ramdas
Bhartrihari poezija
Tukaramas. Gimęs šudra
Elliott Weinberger. Karmos pėdsakai
H.W. Bailey. Arya
Kelyje link Vedantos
Patandžali joga
Manu įstatymai
Džnanadeva
Mitologijos puslapis
Biblijos puslapis
Atlantidos puslapis
Pasaulio sukūrimo puslapis
Vartiklis