Bhartrihari poezija: link vedantos. Vartiklis

Bhartrihari - indų gramatikas ir lingvistinis filosofas, gyvenęs maždaug 5 a. Jo du pagrindiniai kūriniai yra „Tridandi“ (apimantis „Vakyapadiją“) – veikalas apie sanskrito gramatiką ir lingvistinę filosofiją, aiškinantis įvairias teorijas apie žodį ir sakinį, o taip pat padėjęs pagrindus sphota teorijai, o taip pat „Šataratraja“ – trys poezijos rinkiniai, kiekvienas maždaug po 100 strofų.
Kalbos atžvilgiu rėmėsi ankstesniais gramatikais, tokiais kaip Patandžalis, tačiau buvo labai radikalus. Jis sphota (kalbos garsą) taikė visiems kalbėjimo elementams: raidės (varna), žodžio (pada) ir sakinio (vakya). Pvz., tas pats garsas (arba varna) gali turėti skirtingas savybes skirtinguose kontekstuose (asimiliacija), tad garsas negali būti iki galo suvoktas tol, kol nebus išgirstas visas žodis. Toliau tai išplečiama iki sakinio – žodžių prasmė suvokiama tik išgirdus visą sakinį. Taip pat jis aptarė ir įvairias logines problemas, pvz., tokias, kaip „melagio paradoksas“ („viskas, ką sakau, yra melas“) ar įvardijimo problemas („tai nėra įvardijamas“ arba „tai nėra pažymima“, - vadinamasis Bhartrihari paradoksas).

Klajoja daug legendų apie garsųjį poetą Bhartrihari (spėjama, kad jis gyveno 5-6 a.), palikusį mums trijų dalių eilėraščių rinkinį Šataka-trayam (pažodžiui, „Trys šimtai“). Jis susideda iš:

Tradicijoje dar žinomas kaip Didysis Sidha Vičarnathas, greičiausiai gyveno Šiaurės vakarų Indijoje, bendravo su klajojančiais pamokslininkais ir mokytojais (o gal ir pats buvo „valkata“). Jo eilėraščiuose skirtingi gyvenimo tikslai ne tik išreiškiami, bet ir laikomi lygiaverčiais. Vienas siekia šlovės, kitas pasiaukoja, trečias nori dvasinės laisvės. Kelių daug - ir kiekvienas savaip geras. Ką rinktis - meilę ar atsiskyrėlio gyvenimą (nes tie džiaugsmai trumpalaikiai)? Pasirinkti sunku, o gal - ir neįmanoma. Visur sava vertybių sistema. Kas vienam svarbu, kitam - neturi reikšmės. Bhartrihari žaidžia priešpastatydamas vienas vertybes kitoms... Jo įtaka vėlesnėms poetų kartoms yra milžiniška.

Pagal vieną legendą, kai į Bhartrihari karalystę atėjo Gorakhnathas, Bhartrihari nuskubėjo pas jį su prašymu dovanoti amžiną jaunystę, nes tasai buvo didis mistikas. Gorakhnathas davė jam piliulę, tačiau Bhartrihari taip mylėjo žmoną Pingalą, kad atidavė piliulę jai, kad toji anmžinai būtų jauna, tačiau toji atidavė savo meilužiui, o tasai – prostitutei, o toji, laikiusi savo gyvenimą kančia, gražino piliulę Bhartrihari, kad karalius galėtų amžinai gyvuoti. Tasai buvo taip priblokštas gavęs piliulę, kad grįžo pas Gorakhnathą ir tapo jo mokiniu.

Pagal kitą legendą, jis buvo aistringu medžiotoju ir kartą užėjo elnių bandą, kurioje buvo vienas elnias ir 70 patelių. Jam niekaip nesisekė sumedžioti patiną; tada viena patelė ėmė prašyti, kad jis sumedžiotų kelias jas, tačiau neliestų elnio. Bet medžiotojas buvo kšatriju ir jis negalėjo nušauti patelės. Tada ji paprašė elnią, kad tasai pasitiktų karaliaus strėlę. Elnias sutiko su viena sąlyga: „Mano kojas atiduok vagiui, kad jis galėtų pabėgti nuo savo guvenimo; ragus – jogui, kad galėtų panaudoti nagai, odą – asketui, kad galėtų ant jos melstis; akis – nuostaviai moteriai, kad ją vadintų mirga-naini (su puikiomis lani akimis), o mėsą suvalgyk pats“. Taip ir įvyko.
Grįžęs jis sutiko Gorakhnathą, kuris papasakojo, kad karalius iš tikro užmušė jo mokinį. Bhartrihari sušuko: „O, kad galėčiau jį prikelti!“ Gorakhnathas paėmė žiupsnį žemės ir švystelėjo į Bhartrihari, kuris įgijo sugebėjimą ir prikėlė elnią. B. tapo jogu ir lydėjo Gorakhnathą kartu su savo tarnais, tačiau Gorakhnathas atsisakydavo jį priimti į mokinius, kol nepraktikuos jogos 12 m.

Ši legenda susijusi su džaneo gaminimu nathų tradicijoje – iš elnio rago jie gamina jogo švilpuką.

Buvo kalbama, kad jis yra karaliaus Vikrama brolis. 671-695 m. Indijoje apsilankiusio I-čing⁵⁾ žodžiais, jis buvo gramatikas, kuris niekaip neapsisprendė, kurį kelią pasirinkti: likti pasauliečiu ar tapti budistų vienuoliu. Galbūt, jis ir buvo gramatikas Bhartrihari (vienas iš Vedantos pradininkų - apie jį skaitykite puslapyje Kelias link Vedantos), parašęs Vakya-padiya (Veikalą apie ištarmę ir žodį).
Tai sanskrito gramatika ir kalbos filosofija, fundamentalus Indijos gramatinės tradicijos veikalas, perteikiantis holistinį požirį į kalbą ir aiškinantis įvairias teorijas apie žodį ir sakinius, tame tarpe ir tai, kas išreiškiama Sphota⁴⁾ sąvoka. Taip pat aptariami logikos klausimai, pvz., melagio paradoksas bei nepavadinamojo ir nepažymimojo paradoksas, gavęs Bhartrihari vardą. Veikalas turėjo didelę įtaką mimansai bei kitoms Indijos mokykloms.

Bhartrihari požiūris į kalbą remiasi ankstesniais gramatikais, pradedant Patandžaliu. Esminiu kalbos elementu yra Sphota⁴⁾. Veikale „Mahabhašija“ Patandžalis terminu Sphota žymi abstraktų kalbos skambesį, nes konkretus ištarimas (dhvani) gali būti labai įvairus (kažkas panašaus į šiuolaikinę fonemą). Tačiau Bhartrihari Sphota terminą pritaikė kiekvienam ištarimui. Jis teigė, kad skiemuo, žodis ir sakinys turi būti traktuojami kaip atskiros esybės, nes, pvz., tas pats (skiemens) garsas .gali turėti skirtingas savybes skirtinguose žodžio kontekstuose (pvz., asimiliacijose), tad garsas tol negali būti atpažintas, kol neišgirstas visas žodis. Pratęsiant mintį, Bhartrihari aiškina, kad ištarimo prasmė yra aiški tik išklausius visą sakinį ir kuri nesusideda iš atskirų kalbinių elementų prasmių, nes jas gali pakeisti vėlesnieji elementai.

Šiais laikais imta abejoti, ar abu minėti kūriniai parašyti to paties asmens. O pagal legendą, jis buvo brahmano Vidiysagaros ir šio žmonos iš šudrų kastos Mandakini sūnus. Būdamas karaliaus Kalingos patarėju, Vidiysagaros po jo mirties gavo valdyti karalystę, o po jo mirties, broliai į sostą skyrė Bhartrihari. Jis džiaugėsi tol, kol nesužinojo, kad žmona neištikima jam. Paslapčiai išaiškėjus, ji pabandė jį nunuodyti. Bhartrihari nusivylė gyvenimu, tapo asketu, Gorakhnatho mokiniu ir likusią gyvenimo dalį praleido oloje prie Udžaino, kur ir rašė eiles.

Nathų [Šyvos garbintojų] tradicijoje jis – pirmasis daršanis. Laikoma, kad Šyva pavedė savo mokiniu Matsendranathui nešioti kundalus (jogų auskarus) kaip jogo ženklą, apjungiant apreikštąjį ir neapreikštąjį. Vėliau šis paprotis buvo perduotas Gorakhnathui ir Bhartrihari, o šis, savo ruožtu, paprašė Gorakhnatho, kad visi 12-os panthų [kelių] nathai nešiotų kundalus, kas juos skyrė nuo kitų sadhu [klajojančių asketų].
Bhartrihari įgavo gebėjimą materializuoti ir dematerializuoti savo kūną; kai kurie nathai tiki, kad ateityje jis taps vienu iš Nava-nathų. Nuo jo paplito paprotys prieš priimant sanjasą [iliuzijų atsisakymą] atlikti parikramą [piligrimystę; šv. vietų apėjimą] visoms sidha-pithas [šventąsias vietas]. Jis yra tjaga vairagjos [jogo atsiribojimo] pavyzdžiu.

O dabar pasiskaitykite tris jo poezijos ištraukas. Pradėkime ištrauka iš Niiti-šatakam:
Niiti in sanskrit

Nemokšą lengva patenkinti, išminčių - dar lengviau, Tačiau žmogų, sugadintą su šiek tiek žinių, net Brahma negali patenkinti. Neišsimokslinę, be tapasų¹⁾ ar labdaros, Be šila²⁾, gerų savybių ar dharma Yra našta pasauliui - Žvėrys besibastantys žmonių pavidalu. Pergalingi mokytojai, rasa-siddha poetai, kurių šlovingieji kūnai neboja senatvės ar mirties. Bhartrihari knyga

O dabar, prisiminę, kad aistra yra svarbiausioji indų poetų tema, paimkime ištraukėlę išŠringara-šatakam:

Tol protinčius skleidžia Švariosios sąmonės šviesas, Kol nepričiumpa jo viliokės patelės Besiblaškantys akių kampučiai.

------------
Be pavydo ir viską apsvarstę, pasakykite, gerbiamieji, tiesiai šviesiai: kas geriau - merginų kalnelių slėniai³⁾ ar šlaunys aistringų gražuolių?

-------------
Pasaulis pilnas moterų akių; Vylingų ir droviu smalsumu, Kuklių, truputį valiūkiškų Ar tiesiog išdykusiai žaižaruojančių - Tarsi spalvingas lelijų kilimas, Kur tik nepasisukčiau.

Ir pagaliau - „Laiko tėkmė“

Name, kur kadaise buvo daug, - liko vienas; Ten, kur buvo daug, jau neliko nė vieno. Dienos ir nakties skirtingais kauliukais Pasaulio lentoje Laikas žaidžia su gyvom būtybėm. Nesibaigiantis saulėtekių ir saulėlydžių ratas trumpina gyvenimus; Įklimpęs kasdienybės darbuos žmogus nepastebi laiko srovės. Nejaučiam nerimo dėl jo nei gimimo akimirką, amžiaus gražume, senatvės varguos ir pagaliau mirštant; Ach, pasaulis apgirsta gurkštelėjęs iliuzijų (paklydimų) vyno.

¹⁾ Tapas - sikhizmo ir džainizmo dvasinė praktika, naudojama atsidavimo Dievui sustiprinimui. Tapas (askezė, pasaulio malonumų atsisakymas) apvalo protą ir pašalina kliūtis (karmą) siekiant aukščiausio tikslo – išsilaisvinimo (nirvana, (mokša).

Tapas - senovės indų filosofijoje kosmoso karštis kaip universalus kosmogoninis principas. Jis minimas „Rigvedoje“ (VIII, 59, 6; X, 109, 4; 136, 2; 190, 1), kur apibrėžiamas jo kūrybinis potencialas kosminiame bei dvasiniame lygmenyse. Žodis „tapas“ reiškia ne bet kokią šilumą, o tik perinčių jauniklius paukščių šilumą. Tą žodį imta naudoti askezės apibūdinimui, nes indai laikė, kad perintis paukštis liesėja.

Tradicinė Indijos filosofija laiko, kad tapas pagalba galima pasiekti viską, netgi valdyti pasaulį. Tapasikai (indų asketai) engė save, pvz., stovėjo tarp ketulių laužų, po svilinančia saule, kuri atstovavo penktąją ugnį ir pasaulio šalį. Kita tapas išraiška buvo stovėti ant vienos kojos pirštų ir pan. Tapas veikimo principas paremtas karma, teigiančia priežasčių ir pasekmių pusiausvyrą. Tad asketo patirtos kančios privalo būti kompensuotos atitinkamu laimės kiekiu.

Patandžalis savo „Joga sutrose“ 4 kartus mini tapas (II, 1, 32, 43; IV, 1). Jogoje tai vienas moralinio pasiruošimo jogai elementų. Budizme tapas reiškia savi-discipliną. Pališkame kanone kalbama apie tapas pasiekimą sulaikant kvėpavimą.
taip pat žr. >>>>>

²⁾ Šila (sanskr. akmuo). Induizme – savaiminė akmens pavidalo dievybė. Budizme – moralinio poelgio principas, etika.

Šalagrama-šila - vaišnaistų murti, turinti apvalaus, paprastai juodo akmens pavidalą. Juos randa šventojoje Nepalo Kali-Gandaki upėje. Kita šilų atmaina – Govardhana šilos nuo šventosios Govardhanos kalvos Vrindavane. Šilos garbinimo kiltis glaudžiai susijusi su šventojo tulasi augalo istorija. Didžiausia šalagrama-šila yra Puri esančioje Džaganathi šventykloje.

³⁾ "merginų kalnelių slėniai" - senovės Indijoje merginų trys "ringės" ant pilvo buvo laikoma grožio požymiu...

⁴⁾ Sphota („paskirstymas, atvėrimas“, „proveržis“) – Vyakaranos gramatikos mokyklos koncepcija apie tai, kaip kyla kalba, kaip protas rikiuoja kalbinius elementus sudarydamas prasmingus darinius. Pradininku laikomas Bhartrhari (apie 5 a.) ir jo „Vakyapasija“ (apie žodžius ir sakinius). O patį terminą sphota naudojo jau Patandžalis (2 a. pr.m.e.), juo išreikšdamas nekintamą kalbos savybę (žodžio ištarimas gali kisti, jis gali būti pasakomas trumpai ar ilgai, o sphota yra tai, kas lieka bendra).

⁵⁾ I-čingas (gimęs kaip Čžan Venming, 635-713) – kinų budistų vienuolis Tanų dinastijos laikais, pagarsėjęs keliavimais ir vertimais. Jo pranešimai apie keliones yra svarbiu šaltiniu apie jūros kelią iš Kinijos į Indiją, ypač apie Šrividžają Indonezijoje. Per keliones surinko daugybę tekstų, kuriuos išvertė į kinų kalbą. 689 m. grįžęs į Kiniją apsistojo Laimės vienuolyne Čanjano mieste, kur budistinių kūrinių saugojimui jo prašymu buvo įrengta Laukinių žąsų mažoji pagoda.