Indijos filosofijos sistemos

Taip pat skaitykite  Kaip suprantu indų filosofiją?

Bendrosios filosofinės idėjos

Tai, kad tos pačios idėjos sutinkamos beveik visose senovės Indijos mokyklose, leidžia manyti, kad buvo tam tikras bendras filosofinis „laukas“.

1. Sansara

Žinomiausia jų – metempsichozė, o indiškai - sansara - sielų persikėlimas. Indui sielos persikūnijimas po mirties toks akivaizdus, kad jam nieko ir aiškinti nereikia. Niekur (nei senovėje, nei dabar) nerasime bandymų įrodyti ar paneigti tą idėją. Jau upanišadų laikais skaitome apie sielas, atgijusias gyvūnų ar augalų kūnuose. Graikijoje panašią nuomonę turėjo Empedoklis – ir neaišku, ar jis idėją pasiėmė iš egiptiečių, ar Pitagoras ir jo mokytojas Ferekidas parsinešė iš Indijos. Bet gali būti, kad atskiros tautos pačios priėjo tokios idėjos: italų, keltų, skitų tautose yra tikėjimas metempsichoze, o jos žymių aptinkama ir pas „necivilizuotas“ Amerikos, Afrikos ir Rytų Azijos tautas. Beje, Indijos sankhjos filosofijoje, jei puruša versim kaip „siela“ (o ne Aš), tada persikūnija ne puruša, o sukšmašarira2) (subtilus, nematomas kūnas). Aš visad lieka neliečiamas, paprastas stebėtojas, kurio aukščiausias tikslas ir yra būti pripažintam, kad jis aukščiau ir nepriklausomas nuo nieko, kas kyla iš prakriti, gamtos.

2. Sielos nemirtingumas

Sielos nemirtingumas irgi bendra indų filosofijos koncepcija, kuriai nereikia įrodymų - nors Brihaspati pasekėjai ir neigia būsimą gyvenimą.

3. Pesimizmas

Yra linkusių kaltinti indus pesimizmu. Jei ir kažkiek yra tame tiesos, tai jų pesimizmas kitoks.

Indų filosofiją, siekiančią panaikinti kančias, vargiai pavadinsi pesimistine. O kadangi bet kurios kančios priežastis mumyse pačiuose (šio ar ankstesnių gyvenimų darbuose ir mintyse), beprasmiu tampa klausimas apie dievo neteisingumą. Mes kenčiam tik nuo to, ką patys padarėme; pjaunam, ką sėjom – ir gerumo sėja laikoma pagrindiniu tikslu žemėje.

Be įsitikinimo, kad bet kuri kančia gali būti pašalinta pranikus į jos priežastį, gausu ir kitų idėjų, išreikštų atskirose sistemose. Kiek apmąstę aptinkame jų bendrą šaltinį. Tarkim, kai ieškom kančios priežasties, visos sistemos pateikia tą patį atsakymą, tik pavadina savaip: vedanta kalba apie nežinojimą (avidja), sankhja – aviveka (neišskyrimą), njaja – mithjadžniana (klaidingą žinojimą), o visi nukrypimai nuo žinojimo apibendrintai pateikiami kaip bandha3) – pančiai, sutraukomi tikrojo žinojimo.

4. Karma

Visose sistemose atsispindi karmos sąvoka – bet kokios minties, žodžio ir poelgių amžinas tęstinumas. Ji liaujasi veikusi tik pasiekus tikrąją laisvę (palaimą). Indai pasaulio niekad nelaikė tikruoju, jisai niekad neegzistavo ir neegzistuos. Laikas, kad ir koks ilgas bebūtų, yra niekas. Tūkstantį metų laikyti viena diena netenkino indo; jis rinkosi kitokius palyginimus: laikas, per kurį bus nutrinti Himalajų kalnai kartą per tūkstantį metų per juos perbraukus šilkine nosine. Panašai pasibaigia ir pasaulis (sansara), nors tada tikrovė ir amžinybė lieka toli viena kitos.

Amžinybės suvokimui buvo įvesta populiari viso pasaulio pralajos (sunaikinimo arba ištirpimo) idėja. Pagal vedantą kiekvienos kalpos (aeono) pabaigoje įvyksta pasaulio pralaja (sunaikinimas), kurio metu Brahmanas grįžta į savo priežastinę būseną (karanavastha4) ), apimančią ir sielą, ir materiją neišvystytoje būsenoje (avjakta).

Tačiau kiekvienos tokios pralajos pabaigoje Brahmanas sukuria (ar iš savęs išleidžia) naują pasaulį, materija vėl tampa regima, sielos veikliomis ir persikūnijančiomis, nors ir su aukštesniuoju nušvitimu (vikaša) atitinkamai pagal ankstesnius nuopelnus ar nusidėjimus. Taip Brahmanas įgauna naują karanavasthą, t.y. veiklią būklę iki kitos kalpos. Tačiau tai vyksta tik su kintančiu ir netikru pasauliu, su karmos pasauliu, esančiu laikinu nežinojimo (avidjos arba majos) produktu. Sankhjoje tos pralajos įvyksta, kai atstatoma trijų prakriti (materijos) gunų pusiausvyra, o sutvėrimas yra jos suardymu. Tikrai amžina tai, ko neveikia (arba veikia tik laikinai) kosminė iliuzija, ir kas bet kuriuo momentu gali atgauti savęs pažinimą, t.y. savo būtį ir išsilaisvinimą iš visų sąlygotumų.

Anot vaišešikos, tasai tvėrimosi ir ištirpimo procesas priklauso nuo atomų. Jei jie išsiskiria, įvyksta pasaulio ištirpimas (pralaja); jei juose kyla judėjimas ir jie susijungia, įvyksta sutvėrimas.

Pasaulio sunaikino ir pakartotinio sukūrimo idėjos dar nėra seniausiose upanišadose, kuriose nėra ir pačios sansaros sąvokos. Tad gali būti kad pralajos sąvoka atėjo su sankhja, iš kur ją pasiėmė kitos sistemos. Vis tik Bhagavat-gitoje (IX, 7) toji idėja jau išreikšta.

Pralajų pobūdis pas įvairius poetus ir filosofus toks įvairus, kad tikėtiniau, kad jie tą idėją pasiėmė iš bendro šaltinio, t.y. liaudiškojo tikėjimo, kuriame jie iškilo ir kartu gavo peną savo apmąstymams, nei kad jie susikūrė po savą teoriją.

5. Vedų neklystamumas

Dar viena Indijos filosofijos ypatybė – Vedų autoriteto pripažinimas. Ir nors laikoma, kad pradžioje sankhja betarpiškai nesirėmė Vedomis (bet tai neabejotinai kalbama apie šruti5)), bet ji pripažįsta jų autoritetą, jas vadindama šabda, ir jas mini netgi nelabai svarbiais klausimais. Beje, šruti ir smriti6) (apreiškimo ir tradicijos) skirtumų seniausiose upašinadose neaptinkama.

6. Trys gunos

Sankhjos trijų gunų teorija tikriausiai irgi buvo žinoma daugeliui indų filosofų. Joms priskiriamas bet koks impulsas gamtoje, bet kokios gyvasties ir įvairovės priežastis. Guna žymi savybę, bet tiksliau ją suprasti kaip substanciją, nes gunos yra gamtos sudėtiniai elementai. O bendriau – jos tezė, antitezė ir kažkas tarpinio tarp jų; pvz., šalta, karšta ir kažkas, nei karšta, nei šalta ir t.t. visose fizinės ir moralinės gamtos dalyse.

Įtampa tarp tų savybių sukelia veikimą ir varžymąsi, o pusiausvyra reiškia laikiną ar galutinę ramybę. Kartais tai išreiškiama vienos iš gunų vyravimu, pvz., Maitrajanija upanišadoje7) (V, 2): „Šis pasaulis pradžioje buvo tamasu [tamsa], kuris radosi Aukščiausiame. Šio pajudintas tapo nelygiu ir ta forma buvo radžasu [aptemimu]. Šis pajudintas taipogi tapo nelygiu – ir toji forma yra sattva [gerumas]. Ši, pajudinta, tapo rasa [esme]“. Čia aiškiai matome gunų pavadinimus, šios upanišados paveiktos sankhjos.

(bus daugiau >>>>)

1) Metempsichozė - sielos persikūnijimas, kas Rytų tikėjimuose atitinka reinkarnaciją. Tikėjimas metempsichoze būdingas daugeliui archajinių, animistinių, mistinių, ezoterinių ir pan. tikėjimų. Siela po mirties gali pereiti į kitą, naujai gimusį žmogų, gyvūną, augalą, negyvą daiktą. Vienais atvejais ji pamiršta buvusį gyvenimą, o jo atgarsius pasiekia tik vizijų, sapnų metu, kitais – siela tebetęsia buvusio individo egzistenciją. Ir senovės baltų tikėjime būta metempsichozės elementų – tikėta, kad mirusiojo siela gali pereiti į medžius, gyvūnus (arklius, šunis, paukščius, ...). Tokių liudijimų gausu sakmėse, pvz., apie žirgais pavirtusius ponus, augalais, akmenimis paverstus blogus žmones.

2) Trijų kūnų doktrina - pagal Sarira Traya žmogiškoji būtybė sudaryta iš trijų šarirų („kūnų“), emanuojančių iš Brahmano avidjos (nežinojimo) dėka (jie dažnai tapatinami su penkiomis košomis (apvalkalais), dengiančiais Atmaną): Karana šarira (priežastinis), Šukšma šarira (subtilusis) ir Sthula šarira (grubusis).
Karana šarira - tai kūnas, kuriame sąmonė sugrįžta prie savo ištakų. Jis išsaugo gyvenimišką patirtį (karma). Jame yra visų žmogaus savybių užuomazgos.
Šukšma šarira - proto iš gyvybinės energijos kūnas, palaikantis fizinį kūną ir suteikiantis jam gyvastį. Jis sudarytas iš 18 elementų: budhos, ahamkaros, manaso, 10-ies indrijų, 5-ių tanmatrų. Jame apsireiškia tam ,kas buvo priežastiniame kūne.
Sthula šarira - Anatmanas (ne-Atmanas, t.y. ne-siela), kūnas be dvasios ir individualumo, be amžinos sielos. Tai forma, kuria žmogus valgo, kvėpuoja ir juda. Jis yra instrumentu patirties dživai gavimui ir yra skirtas kontaktui su išoriniu pasauliu per 5-is jutimų organus. >

3) Bandha - suvaržymai, „pančiai“; karmos likučiai, prilipę prie sielos (dar vadinami samsara. Jie yra visų žmogaus problemų šaltinis. Išsivadavimas iš jų vadinamas mokša (tačiau, pvz., vedanta tvirtina, kad nėra tokio dalyko kaip mokša, nes nėra ir bandha).
Hatha jogoje bandha yra krija, vidinė mudra, nusakoma kaip „kūno užtvėrimas“, kuria siekiama nukreipti ar reguliuoti pranos srautą į tam tikras kūno vietas. Babdha skirstoma į 4-is tipus - mula, uddiyana, jalandhara ir maha – kurių kiekvienas susiejama su vienu iš pagrindinių energijos kanalų.

4) Karan avastha - priežastinė būsena arba sąlyga. Prakriti apsireiškia trimis būsenomis: Karan avastha, Šūkšma avastha ir Sthūl avastha. Piemiausia - Karan avasthoje, padidėjus Tamogun į pereina šūkšma avastha (priežastinę plotmę) ir sukulia subtilųjį kūną. O toliau augant Tamogun - grubųjį kūną (žr. koncepciją apie tris kūnus).

5) Šruti („kas išgirsta“) - šventieji tekstai, vienas iš trijų dharmos šaltinių (kiti du – smrti ir kavya; kavya - individualus supratimas). Šruti laikomi visiškai dieviškos kilmės tekstais, kurie dievų buvo perduoti pirmiesiems rišiams; tradiciškai nepriskiriami autoriams. Šruti apima labia skirtingus tekstus – nuo ankstyvųjų vedizmo himnų iki vėlyvųjų upanišadų filosofinių apmąstymų.

6) Smrti („kas įsiminta“) - šventieji tekstai, vienas iš trijų dharmos šaltinių (kiti du – šruti ir kavya). Jie paprastai turi autorystę. Jie laikosi mažiau autoritetingais (išskyrus mimansos mokyklą). Jie irgi apima įvairius tekstus: 6-ias vegandas, dharmašastras, epus („Mahabharata“, „Ramajana“, ...), puranas, agamas...

7) Maitrajanija upanišada - senovės indų tekstas, Jadžurvedos dalis (pagal kitus, priklauso Samavedai), 24-oji Muktikos kanone. Pavadinimas kilo nuo „mitra“ (draugas). Priskiriama Juodajai Jadžurvedai. Gali būti, kad joje anksčiausiai pavartotas terminas samadhi. Manoma, kad ji sukurta jau po Ašokos valdymo, nes joje pastebimi budizmo įtakos požymiai. Mus pasiekęs tekstas sudarytas iš 7-ių skyrių (pamokų, prapathakas, 2 ių kurių laikomi priedais. Tai dialogai tarp atsiskyrėliu tapusio radžos Brichadrathos ir rišiu Šakajama su eiliuotais intarpais – kuriame riišis moko radžą Brahmano filosofijos: aptariamos dvasinės praktikos, įvairios Brahmano ir Atmano apraiškos, praktiniai jogos aspektai ir pan. Joje sutinkami sankhjos,  jogos, ašramos elementai.

Vedos
Advaita vedanta
Patandžali joga
Kelyje link Vedantos
Senoji Indijos istorija
O. Schrader. Arijų religija
Adi Šankara gyvenimas
Vaišešikos gamtos filosofija
Kaip suprantu indų filosofiją?

Džainizmo filosofinės prielaidos
Himalajų legendos ir mitai
Arijai ir kt. tautos Vedose ir Avestoje
Elliott Weinberger. Karmos pėdsakai
Mitas apie arijų įsiverżimą
Ramanudža ir jo požiūris
Senovės indų astronomai
Skaičių simbolika Vedose
Senieji sankskrito raštai
Patandžali. Joga sutra
Buda ir budizmas
Bhartrihari poezija
Šumero filosofija
Harapos civilizacija
Indų Upanišados
Katha upanišada
Mandana Mišra
Rigveda
Vartiklis