Džainizmo filosofinės prielaidos

Taip pat skaitykite Džainizmas ir vedanta    

Džainizmo (iš „džina“ - nugalėtojas) ištakos gilioje senovėje, senųjų Indijos tautų pasaulėžiūroje. Tad jo pagrindas skiriasi nuo brahmanizmo ir net budizmo, įtakotų arijų kultūros. Džainizmo tradicija remiasi legendine 24-iais vienas kitą sekusių pamokslininkų (tirthankarų – „brastos mokytojų“) veikla. Pirmasis Rišabha*) gyveno „nenusakomai senai ir ilgai“. Jų gyvenimo trukmė apibūdinama „metų jūros“ vienetais. Tik apie priešpaskutinį Paršvą**) (arba Paršvanathą) sakoma, kad asketu tapo 30 m. amžiaus, o tobulumą pasiekė būdamas 70-ies.

Paršva matyt buvo jau istorinė asmenybė. Jis rytų Indiijoje įkūrė religinę bendruomenę, kurioje buvo ir vyrų, ir moterų, kurie buvo skirstomi į asketus ir pasauliečius. Ji vadinosi nirgrantha (laisvas nuo įsipareigojimų). Paršva skelbė 4 principus: ahimsa - nekenkimas gyvybei; satja - teisingumas; astėja - nevok ir aparigracha - neprisirišimas. Paršva bendruomenėje įvedė aiškią organizaciją.

Paskutiniuoju tirthankara buvo Mahavira (4 a. pr.m.e.) – vyresnis Budos amžininkas, taip pat kilęs iš kšatrijų. Anot džinų, jų religija buvo paplitusi po visą Indiją, ir visi džainai buvę kšatrijais. Anot legendos, Mahavira turėjo gimti brahmanei, tačiau jo gemalas buvo perkeltas į kšatriją. Jis įtraukė 5-ą principą taikomą tik vienuoliams, brahmačarja - susilaikymą nuo vedybų, skaistybę. Vienuoliai miškuose gyveno nuogi. Pasauliečiai džainai vienuoliais pabūdavo mėnesį per metus. 5-as principas jiems reiškė santuokos ištikimybę. Pats Mahavira 30 m. amžiaus išėjo iš šeimos ir 20 m. pragyveno miške be drabužių ir beveik be maisto, o pasiekęs nušvitimą tapo bendruomenės vadovu.

Anot tradicijos, jis mokiniams paliko 14 knygų arba skyrių – užrašytus savo pamokslus. 3 a. pr.m.e. Pataliputre įvyko „visuotinis“ džainistų susirinkimas, kurio metu patvirtintas džainų kanonas „Sidhanta“ arba „Agama“. Jam ūdingi satyriniai brahmanų užsipuolimai. Pvz., „jei tiesa, kad apsiplovimu šaltu vandeniu galima pasiekti tobulumą, tai tada varlės, vėžliai ir gyvatės labai tobuli, o jei vanduo nuplauna blogus dalykus, tai ji turi nuplauti ir gerus“. Labiausiai gerbiama paskutinė kanono dalis - „Kalpasutra“. Džainų vienuolės Kanonas apima ir praktines žinias įvairiose pažinimo srityse. Taigi džainams nebuvo svetimas ir dėmesys mokslui.

Tačiau kanoną pripažįsta ne visi džainai, o tik nuosaikieji, švetambarai (apsirengę baltai). Kraštutiniai džainai (digambarai - „apsitaisę erdve“) laikosi pirminio džainizmo – jie nedėvi jokių drabužių, riboja maistą ir gėrimą ir net nepripažįsta kastų (prieš brahmanizmą nukreipta nuostata). Bet jie mano, kad moterys nepajėgios pasiekti mokšą – visišką išsilaisvinimą.

Džainizmas neigia Vedų šventumą. Jie ne tiek garbina dievus, kiek tirthankaras ir džinas, pasiekusius išsilaisvinimą („nugalėtojus“). Džainai laiko, kad dievo-kūrėjo būties įrodymai melagingi, dievo buvimo neįrodo nei jutimai, nei apmąstymai. Džinai – ne dievai, jie pavaldūs tam pačiam karmos dėsniui, tačiau į nieką nesivelia, jie tarsi „tarp pasaulių“. Džainai pasisakė ir prieš kruvinus aukojimus – jie radino saugoti bet kokią gyvybę.

Vis tik yra panašumų ir su brahmanizmu – tikima sielų persikūnijimu, karmos dėsniu, kad gerais darbais galima pasiekti mokšą ir kad žemėje kartas nuo karto pasirodo tikėjimą stiprinantys pranašai.

Džainų mokymo pagrindas – gyvenimo kaip kančios supratimas, kuo jie priartėja prie budizmo. Karmos dėsnį reikia įveikti, tapti „džina“. Blogus praeities darbus galima kompensuoti teisingu tikėjimu (t.y. tirthankarų autoritetu), žinojimu ir elgesiu. Tačiau tai dar ne pilnas išsivadavimas. Reikia išsilaisvinti iš sansaros, nuo įsikūnijimo į kūną, nes tai kančių šaltinis. Galimybė yra pačioje pasaulio sandaroje, kaip tai yra džainų supratimu.

Džainai moko apie dviejų nepriklausomų pradų pasaulyje egzistavimą. Tai gyva (dživa) ir negyva (adživa). Pastarasis turi sudėtingą sudėtį, į jį įeina pudgala - „tai, kas pasiduoda jungčiai ir atjungimui“, akaša - erdvė, kala - laikas, dharma - veikimą stimuliuojanti terpė ir adharma - judėjimo nebuvimą stimuliuojanti terpė. Putgala, kurią galime suprasti kaip tam tikrą materiją, susideda iš atomų (anu).

Džainams gyva tapatu sudvasinimu. Net 4 stichijos (žemė, vanduo, oras, ugnis) turi savas sielas. Tačiau šios sielos, kaip ir augalų sielos, turi tik lietimo pojūčius. Tuo tarpu kirminai ir panašūs gyviai dar turi skonio pojūtį. Bitės ir panašūs gyviai dar turi regą. O tada paukščiai, gyvūnai ir žmonės turi visus 5 jutimus. Siela nėra kūno produktuos. Juk kūnas – adživa, o siela – dživa. Ir šiaip siela amžina. Tačiau sudaryta iš nesuskaičiuojamo kiekio sielyčių, apvilktų įvairiausiais materialiais apvalkalais, kūnais (augalų, gyvių, žmonių). Atskiros sieliukės pereina iš vieno kūno į kitą (sansara). Tačiau visuose juose gyvena viena ir amžina dživa. Atskiros sieliukės – tik jos apraiškos. Džiną reikia tausoti. Todėl džaivai ir praktikuoja ahimsą - nekenkti jokiai gyvai būtybei.

Mokša – tai visiškas ir galutinis dživos ir adživos, sielos ir kūno, atskyrimas. Jų sujungimas, karma, yra kančių šaltinis. Kadangi šiai jungčiai palankios aistros, tad reikia siekti visiško aistrų, troškimo, jausmų atsisakymo.

Džainai atskiria kelias pažinimo rūšis. Pirmiausia minėtas tikėjimas autoritetais (šruti). „Mati“ – tai pažinimas, gaunamas jutimų ir proto pagalba; jis apima ir atmintį, atpažinimą, išvadas bei vieną betarpiško pažinimų tipų – išorinių ir vidinių objektų suvokimo jutimo ir mąstymo organų pagalba. Kitas betarpiško pažinimo tipas – sielos kontaktas su objektu be jutimų ir proto kontakto, pašalinant tokiam kontaktui trukdančias kliūtis. Pirmame etape galimas smulkių arba nutolusių objektų pažinimas. Tada, kai subjekte kliūtys (pavydas, pyktis, neapykanta ir pan.) pašalintos, subjektas gauna tiesioginę prieigą prie dabarties ir praeities žmonių minčių. Pašalinus visas kliūtis (karmą) , pasiekiamas aukščiausias pažinimas, kuris prieinamas tik džinams.

Reikia atkreipti dėmesį į džainų kantrybę, jų sprendimų reliatyvumą. Teisingas elgesys apima 5-is žinomus principus: iš džaino reikalaujama būti atlaidumo, susitaikymo, sąžiningumo, tyrumo, susilaikymo, pasiaukojimo, neprisirišimo prie išorinio pasaulio, santūrumo, išmintingumo ir t.t. pavyzdžiu

Įdomi džainų pasaulėžiūra. Jie tiki keliais vienas virš kito esančiais pasauliais. Dviejuose žemesniuose gyvena demonai, kankinantys nusidėjėlių sielas. Vidurinysis – Žemė. Dviejuose viršutiniuose gyvena dievai, o aukščiausiai – išsilaisvinimą pasiekę džinai (mokšos dangus).

Kiekvienoje trijų erų (praeityje, dabatyje ir ateityje) gyvena po 24 tirthankaras. Kiekvienos eros metu žmonės pereina kelią nuo didelės laimės iki didelės nelaimės ir atgal. Laimės laikais visi žmonės lygūs, juos maitina kažkokie nepaprasti medžiai, kurių derlius po to mąžta. Žmones nuo žūties išgelbėjo pirmasis tirthankara Rišabha, davęs jiems įstatymus, kalaviją, rašalą, išmokęs dirbti žemę, auginti gyvulius ir prekiauti. Tačiau jo religinių ir mokslinių knygų kalba užmiršta ir jos perpasakojamos kitomis kalbomis.

Džainų gyvenimas bendruomenėse vyksta laikantis įžadų ir apeigų. Tvarką prižiūri šventikai. Ypač sudėtingas asketų gyvenimas – jie negali ilgiau mėnesio būti vienoje vietoje nebent tik liūčių sezono metu. Tai pėsti klajotojai, tačiau jiems leista eiti tik šviesiu metų laiku, o ir tada jie privalo nuolat pasišluoti sau kelią, kad nenumintų kokio vabzdžio. Švetambaviazkos atšakos asketai dėvi baltus drabužius ir užsiriša burną baltu raiščiu, kad neterštų oro savo kvėpavimu ir nenurytų kokio gyvo padaro.

Pas ortodoksalius digambarus yra trys asketų lygiai. Norint tapti anuvratu, reikia palikti šeimą ir gyventi iš išmaldos šventykloje. Mahavrata dėvi tik klubų raištį ir valgo ryžius iš delno tik kartą per dieną. Nirvana visad nuogas ir maitinasi tokiu pat kiekiu ryžių kartą per dieną. Asketais negali tapti šudrai.

Taip pat skaitykite Džainizmas ir vedanta    

*) Rišabhanatha arba Rišabhadeva - pirmasis tirthankara (džainistų dvasinis dharma mokytojas) ir 24-ių šiuolaikiniame laiko pusciklyje (pagal džainų kosmologiją). Jis vadinamas „brastos kūrėju“, nes jo mokymas padėjo pereiti per nesibaigiančią atgimimų ir mirčių jūrą (samsarą). Anot legendų, jis gyveno prieš milijonus metų ir jo ūgis buvo 900 m. Anot tradicijos, jis gimė šiaurės Indijos mieste Ajodhije karaliui Nabhiui ir Marudevei. Džainų jis laikomas ir Kosalos karaliumi Ikšvaku. Jis karaliavo protingai ir teisingai, bet netikėta Indros šokėjo Nilandžanos mirtis jam priminė gyvenimo laikinumą ir jis nusprendė tapti asketu. Jis visus metus klajojo be maisto ir toji diena, kai jis pirmąkart gavo acharą (maisto). Džainistų minima kaip Akšaja Tritija. Tūkstančius metų po banjano medžiu pasiekė kevala džnana (visažinystę). Mokšą jis pasiekė Aštapados kalne (Kailaše).
Vaišnavizme jis yra 8-uoju Višnaus avataru iš 24-ių, išvardintų „Bhagavata purane“.

**) Paršvanatha arba Paršva - priešpaskutinis (23-ias) ir 24-ių tirthankarų (džainistų dvasinis dharma mokytojų), vienintelis gavęs Kalikalkalpataru epitetą (šios kali jugos Kalpavrikša, t.y. troškimus išpildantis dieviškasis medis). Yra vienu pirmųjų tirthankarų, buvusių realiais žmonėmis. Laikoma, kad gyveno 877-777 m. pr.m.e., gimė Varanasi karaliaus Ašvasenos šeimoje. Iki 30 m. amžiaus gyveno įprastą gyvenimą, o tada tapo asketu ir meditavo 84 d., kol pasiekė visažinystę po dhaataki (Woodfordia fruticosa) medžiu. Laikomas džainizmo atgaivintoju ir propaguotoju. 100 m. amžiaus pasiekė nirvaną (mokšą) Samet-Šikharo kalne, kuris dabar yra populiariu džainų piligrimystės centru. Jo atvaizdavimai išsiskiria gyvatės gobtuvu galvai.
Dviejų džainizmo krypčių (Digambara ir Švetambara) tekstai kiek skirtingai aprašo jo mokymą – ir tai yra disputų klausimas tarp jų.

Sankhjos sutros
Advaita vedanta
Indų Upanišados
Senoji Indijos istorija
Patandžali. Joga sutra
Ramanudža ir jo požiūris
O. Schrader. Arijų religija
Budizmas ir nemirtingumas
Himalajų legendos ir mitai
Adivasi kultūra ir civilizacija
Kaip suprantu indų filosofiją?
Virš-sąmonė ir mistinio proto kritika
Vaišešikos gamtos filosofija
Trys budistinės ontologijos
Reinkarnacija ir Atmanas
Avesta. Vendidado knyga
Senieji sankskrito raštai
Kelyje link Vedantos
Katha upanišada
Mandana Mišra
Rigveda
Guru
Filosofijos skiltis
Vartiklis