Manu įstatymai

6-5 a. pr.m.e. Gango slėnyje kūrėsi naujos vergovinės valstybės, buvo pritaikomi genčių institutai, keitėsi ideologija. Buvo sukurtos dharmasutros - Vedomis paremti teisinių normų rinkiniai. Jas įvedė religinės mokyklos. Iš jų išsivystė dharmačastros - labiau susisteminti teisiniai veikalai eilėmis (apie 2 a. pr.m.e. - 2 a). Tarp jų yra ir „Manu įstatymai“ (Manusmriti), vieni pirmųjų 1794 m. išverstų sanskritiškų tekstų (V. Džounsas1) ). Santykinai naujais juose yra 1 ir 12 skyriai, o seniausi – 2-6. Jie dėstomi žmonių protėvio Manu nurodymų, perduodamų rišiams (ypač Bhrigui), pavidalu. Tačiau nėra žinoma, kokio lygio įtaką „Manu įstatymai“ turėjo visuomenei, išsakoma mintys, kad jis buvo daugiau teorinio pobūdžio. Be to žinoma per 50-mt jo rankraščių, kurie neatitinka vienas kito, taip sukeldami daug neaiškumų ir kritikos. Autentiškiausia versija laikomas anksčiausiai atrastas ir plačiausiai verstas vadinamasis „Kalkutos rankraštis su Khuluka Bhata komentarais“.

Išliko komentarai: Medhatithi2) (9 a.), Govindaradža (12-13 a.), Narayana (14 a.), Kullukabhatta (15 a.). Raghavananda (17-18 a.), Nandana ir Ramačandra (18 a.), anoniminis kašmirų komentatorius3). Ankstyviausi Bharuči (7-11 a.) komentarai yra dingę. F. Nyčė „Manu įstatymus“ laikė itin dvasingu ir kilnų, aukštinantį tobulumą, kūriniu.

Tekstą sudaro 2685 posmai, suskirstyti į 12 skyrių. Jame aprašoma žmonių, atskirų kastų, pareigos, prievolės, socialinių santykių normos. Daug dėmesio skiriama dharmos konceptui, socialinių klasių, šeimos narių tarpusavio santykių, tradicijų perdavimo klausimams. Viena pagrindinių nuosavybės rūšių buvo žemė.

Manu įstatymai atspindi senovės Indijoje vyravusias pažiūras; pabrėžiama brahmanų luomo viršenybė ir išskirtinumas. Šeimos turtas buvo laikomas bendru, bet faktiškai jį valdė šeimos galva – vyras. Žmona ir visi kiti didelės patriarchalinės šeimos nariai, kaip ir vergai, negalėjo turėti nuosavybės. Moteris visą gyvenimą buvo nuo ko nors priklausoma: vaikystėje – nuo tėvo, jaunystėje – nuo vyro, jam mirus – nuo sūnų. Santuoka prilyginta sandėriui – vyras pirkdavo žmoną ir ji tapdavo jo nuosavybe. Vyras galėjo turėti kelias žmonas, išsiskirti, neištikimai žmonai grėsė mirties bausmė.

Čia pateikiame „Manu įstatymų“ pradžią su paaiškinimais.

Pagerbęs savibūtį Brahmą, apdovanotą neišmatuojama šviesa, išdėstysiu įvairias dharmas, kurias paskelbė Manu.

[ Ši eilutė sutinkama ne visuose leidiniuose. J. Jolly4) ją pateikia skliaustuose ir nenumeruoja. ]

1. Didieji rišiai, prisiartinę prie Manu, sėdėjusio susikaupus savyje, ir pagerbę pagal papročius, tarė:

[ Rišiai – įkvėpti dainiai ir šventieji; jiems priskiriami Vedų tekstai. Padavimuose nurodomi daugelio rišių vardai, palydint juos epitetais „didysis“, „brahmaniškasis“, „dieviškasis“. Vėliau taip vadinami ir pagarsėję Vedų žinovai, žinomi savo asketišku gyvenimu.

Manu – padavimuose minimi keli Manu. Pirmasis jų kildinamas iš Brahmos ir yra visa, kas gyva Žemėje, pirmtakas. Jam ir skiriama ši dharma. ]

2. „O dieviškasis! Malonėk mums pasakyti tiksliai ir derama tvarka visų [keturių] varnų dharmas, turinčias mišrią kilmę.

[ Dharma – žmogaus dorybingo elgesio, atitinkančio jo padėtį visuomenėje, taisyklė.

Mišri kilmė (antaraprabhava) – terminas, verčiamas ir aiškinamas skirtingai; čia palikta jo pradinė reikšmė. ]

3. Nes tu, valdove, vienas težinai tikrąją viso nepasiekiamo, neišmatuojamo Visapačio priesako ritualų prasmę“.

[ Priesakas (vidhana) – dauguma komentatorių mano, kalbama apie Vedas. Vedos (pažodžiui) - šventieji Indijos religiniai tekstai: senojo brahmanizmo ir dabartinio induizmo. Vedos laikomos Brahmos sruti, kai tasai kalbėjo rišių lūpomis. Vedos sudarytos iš 4 dalių: Rigvedos, Jadžurvedos, Samavedos ir Atharvavedos. Kiekviena jų sudryta iš samhitos eiliuoto teksto (mantrų), vieno ar kelių brahmanų – ritualinių komentarų, Aranjakų - religinių tekstų rinkinių ir artimai su jais susijusių Upanišadų – filosofinių traktatų. Atharvesa, matyt, vėliau įėjo šrutus ir neturėjo vienodo kitoms Vedoms autoriteto. Manu ją mini tik kartą (XI:33). ]

4. Jisai, turintis neišmatuotą galybę, taip paklaustas turinčių didžią sielą, tinkamai pagerbęs visus tuos didžiuosius rišius, atsakė: „Klausykite!“

5. Šis [pasaulis] nežinomas, neapibrėžtas, neprieinamas protui, nepažinus, tarsi visas skendintis sapne, [pradžioje] buvo tamsa.

[ Tai, kad Manu pradeda pasakojimą pasaulio sukūrimu, Madhatithi ir Govindaradža aiškina, kad, matyt, norėjosi parodyti šio kūrinio svarbą, būtinumą ir naudą jį aiškinantis. Kullukabhatta bandė įrodyt, kad pasakojimas apie sukūrimą (I:5-13) yra dharmos dalis ir todėl jo buvimas čia yra teisėtas. ]

6. Tada dieviškasis Visapatis, nematomas, [bet visa] tai darantis – didžiuosius elementus Ir kita – matomais, skleidžiantis energiją, apsireiškė, išsklaidydamas tamsą.

[ Didieji elementai (mahabhuta) – eteris, oras, ugnis, vanduo ir žemė (žr. I:75-78). ]

7. Tasai, kuris suvokiamas [tik] protu, neapčiuopiamas, neregimas, amžinas, apimantis visas gyvas būtybes, nepaprastas [acintya] apsireiškė pats [savo valia].

[ „...apimantis visas gyvas būtybes...“ – anot , Madhatithi, tai reiškia arba tai, kad jis panoro sukurti visas būtybes, arba tai, kad visos būtybės yra jo regimi atvaizdai. ]

8. Ketindamas iš savo kūno išskirti įvairias būtybes, jos pirma sutvėrė vandenis ir į juos išleido savo sėklą.

[ „jis“ - vienų nuomone tai Brahma, o kitų – Aukščiausioji siela. ]

9. Ji virto auksiniu kiaušiniu, spindesiu prilygstantis saulei; jame jis pats gimė [kaip] Brahma, viso pasaulio gimdytojas.

[ „Brahma“ - reikia skirti bevardės giminės ir vyriškos giminės brahman. Pirmoji pasaulinė Visatos siela (pararnatman), besirasdama absoliučioje ramybėje, yra amžina ir neturinti savybių dieviškoji substancija, iš kurios viskas kyla ir į kurią viskas sugrįžta; ji nėra garbinimo atveju, tačiau yra abstraktaus mąstymo objektu. Per šį mąstymą tikintysis siekia susilieti su ja. Pereidama į aktyvumo būklę, jis tampa pasaulio kūrėju (vyriškos giminės) – ir šiuo pavidalu garbinamas kaip dievas. Šias dvi sąvokas skirsime skirtingai užrašydami: brahma ir Brahma. ]

10. Vandenys vadinami nara, nes vandenys – tikrasis Naros pagimdymas; jie – pirmojo jo radimosi vieta, todėl jis vadinamas Narajana.

[ Nara – vienas iš Aukščiausiosios sielos pavadinimų. Narajana – šiuo vardu višnaizme vadinamas ir Višnus. ]

11. Iš šios pirmapradės priežasties, neregimos, amžinos, tveriančios realų ir nerealų, atsirado Puruša, kuris pasaulyje šlovinamas Brahmos [vardu].

[ Pirmoji priežastis (karana) - ]beveik visi komentatoriai sutaria, kad tai Aukščiausioji siela.

Realus ir nerealus (sadasadatmaka) – komentatorių aiškinimai skiriasi: dauguma (M., Gov., Kul.) laiko, kad realusis (sad) – tai gali būti pažinta per Vedas ir Vedantą; nerealusis (asad) – negali būti pažintas per jutimus. ]

12. Jis, dieviškasis, tame kiaušinyje išgyvenęs metus, pats savo minties jėga padalino kiaušinį pusiau.

[ God., Kul. laiko, kad „Brahmos metai“ (žr. I:72), o M. ir Gov. – įprasti žemiškieji metai. ]

13. Ir iš šių dviejų pusių jis sukūrė dangų ir žemę, o tarp jų – [liko] oras, 8 pasaulio šalys ir amžina vandenų buvimo vieta [okeanas].

14. Iš savęs paties jis taip išgavo protą (inanas), sudarantį realų ir nerealų; o iš proto – sąmonė (šankara), gebanti suvokti save ir viešpatavimą;

15. be to – Didžiąją sielą, visus [tvarinius], su trimis kokybėmis ir penkis jutimų organus, suvokiančius pasaulio daiktus.

[ Didžioji siela (mahatatman) - komentatorių aiškinimai rodo, kad jų laikais šio termino prasmė jau buvo prarasta.

Trys kokybės (trigunani) – kalbama apie „gerumą“ (sattva), „aistras“ (radžas) ir „tamsą“ (tamas).

Penki jutimų organai (pancendriyani) – klausa, jutimas, rega, skonis ir uoslė. ]

16. Jungiant tų šešių smulkiąsias daleles, turinčias nepaprastą energiją, su savo paties dalelėmis, jis sutvėrė visas būtybes.

[ „tų šešių“ - dėl jų komentatorių nuomonės irgi išsiskiria: arba tai 5-i didieji elementai (mahabhutani; žr. I:6) su šeštuoju protu (manas) arba 5-i jutimų organai plius protas. ]

17. Kadangi tos šešios jo pavidalo mažųjų dalelių [rūšys] įeina (a-kri) į tas būtybes, jo pavidalą išmintingieji pavadino kūnu (arira).

18. Į jį įeina didieji elementai su jų funkcijomis ir protas su savo mažosiomis dalelėmis – amžinasis visų būtybių kūrėjas.

[ Didieji elementai (žr. I:6) sudaro materialųjį kūną, kuris marus; mažosios dalelės (arba elementai) sudaro protą, išliekantį po mirties. ]

19. Iš šių 7-ių galingųjų principų mažųjų kūną [sudarančių] dalelių randasi šis [pasaulis], kylantis iš nekintamo.

[ Septyni galingieji principai – šeši minėtieji, o septintasis mahat (mąstymas) ]

20. tarp jų kiekvienas sekantis įgauna kiekvieno ankstesnio savybę ir laikoma, kad kokią vietą kiekvienas užima, tiek savybių turi.

[ Čia perteikiamas požiūris, kad pirmasis elementas, eteris, turi tik vieną savybę – garsą, oras – garsą ir lietimą, ugnis – dar ir spalvą, vanduo – dar ir skonį, žemė – dar ir kvapą. ]

21. Pirmiausia jis jiems visiems – kiekvienam atskirai – pagal Vedų žodžius priskyrė vardus, veiklos rūšį (karman) ir ypatingą padėtį (samstha).

22. Jis, Valdovas, sukūrė dievus, turinčius gyvybę ir veiklius, bei Sadhijas, o taip pat amžinąjį aukojimą.

[ Sadhijos – antrarūšės dievybės; jų reikšmė nevisiškai aiški. Nurodoma, kad jų buvo 12 arba 17, ]

23. Iš ugnies, vėjo ir saulės jis trilypę amžinąją Vedą, sudarytą iš Rigvedos, Adžurvedos ir Samavedos, - tam, kad būtų sėkmingi aukojimai.

[ Čia pateikta Vedų kiltis skiriasi nuo tos, pagal kurią jos amžinos ir atsiranda iš Brahmos lūpų kiekvieno naujo pasaulio sutvėrimo metu]

24. [Jis sukūrė] laiką ir laiko skirstymą, žvaigždes bei planetas, upes, vandenynus, kalnus, lygumas ir nelygumus,

25. askezę [tapas], kalbą, malonumą, troškimą ir pyktį; ir, ketindamas sutverti šias gyvas būtybes jis sutvėrė šį tvarinį.

26. Veiksmų atskyrimui jis atskyrė dharmą nuo adharmos ir šias gyvas būtybes pajungė dvilypėms būsenos, [pvz., ] malonumui ir kančiai ir pan.

27. Tų, kurie minimi kaip smulkūs, dėka, penkių [elementų] dalelių pakitimu tvarkingai sukurta visa kas čia.

28. Ir kokiai veiklai Valdovas skyrė [kiekvieną būtybę], tik ją ji ir vykdo, atgimdama vėl ir vėl.

[ t.y. kiekvieno sielos atgimimo naujai gyvenimo būsenai. Visas organinis pasaulis ir dievybės susiję vieningu sielų persikūnijimo srautu. Po mirties, kuri suprantama kaip kūno apvalkalo numirimas, siela pereina į kitą kūnišką apvalkalą: žemesniojo ar aukštesniojo socialinio žmogaus, gyvūno, vabzdžio, augalo ar net dangaus gyventojo. Perėjimas priklauso nuo atliktų veiksmų (karmos). Sielų reinkarnacijai daugiausia skirtas 12 skyrius]

29. Kokią savybę jis priskyrė kiekvienam sutvėrimo metu – žalingą ar nežalingą, minkštą ar kietą, dharmą ar adharmą, tiesą ar melą – tai savaime kilo jame.

30. Kaip keičiantis metų laikams, [visa] savaime įgyja savo skiriamuosius požymius, taip ir būtybės, kurioms suteikti kūnai, - savo veiklos rūšis.

31. O dėl pasaulių klestėjimo jis iš savo lūpų, rankų, šlaunų ir pėdų sukūrė [atitinkamai] brachnmaną, kšatrijų, vaišiją ir šudrą.

32. Padalijęs savo kūną, jis vienos pusės dėka tapo vyru, [o kitos] pusės – moterimi; iš jos Valdovas sukūrė Viradžą.

[ Viradžas – pirmoji Brahmos sukurta būtybė; ji yra pirminės apraiškos gyvojoje gamtoje, greičiausiai vyriškos giminės, įsikūnijimas;
Toliau vėl tęsiamas pasaulio sutvėrimo pasakojimas – matyt, paimtas jau iš kitos tradicijos. ]

Pastabos:

1) Viljamas Džounsas (Sir William Jones, 1746-1794) - Velso filologas, vienas mokslinių Indijos studijų bei lyginamosios kalbotyros pradininkų. Jis vienas pirmųjų ėmė kalbėti apie ryšių tarp indoeuropiečių kalbų egzistavimą. Dirbdamas Kalkutoje, nagrinėjo indų teisinius šaltinius, literatūros, religijos, filosofijos kūrinius. 1784 m. jo iniciatyva buvo įkurta Bengalijos Azijos draugija, pradėjusi indologinius tyrinėjimus.

2) Medhatithi - vienas ankstyviausių „Manu įstatymų“ komentatorių (9-11 a., nes jį mini Mitakšara). Plačiausiai manoma, kad jis buvo iš šiaurės Indijos (Kašmyro). Jo komentarai plačiai tirti.

3) Govindaradža. Jo 11 a. „Manutika“ komentarus nuplagijavo Kuluka. Jis buvo Madhava Bhata sūnus, kuris prie Gango dar parašė „Smritimandžari“.
Narajana. Jis tik tikėtiniausiai 14 a. parašė „Manvarthavivriti“.
Kuluka. 13-15 a. parengė „Manvarthamuktavali“, tapusiais plačiausiai žinomais „Manu įstatymų“ komentarais. Gausiai perduoda, tačiau su kritika, Govindaradžos komentarus. Nandana iš pietinės Indijos parengė „Nandini“ komentarus.

4) Jullius von Jolly (1849-1932) - vokiečių istorikas ir indologas, vertęs indų teisės ir medicinos traktatus; lyginamosios lingvistikos profesorius. 1896 m. išleido „Indo-arijų tyrinėjimų enciklopediją“. Išvertė Višnu, Narada ir Manu įstatymų knygas.

Joga sutra
Sankhjos sutros
Bhagavat-Gita
Advaita vedanta
Ganapati upanišada
Senoji Indijos istorija
Ramanudža ir jo požiūris
O. Schrader. Arijų religija
Senovės indų astronomai
Kvėpavimo ritmas Vedose
Kaip suprantu indų filosofiją?
Vaišešikos gamtos filosofija
Brihadaranjana upanišada
Ajurveda. Himnas laikui
Senieji sankskrito raštai
Kelyje link Vedantos
Bhartrihari poezija
Bhadža govindam
Katha upanišada
Datatrėja
Rigveda
Bharata
Vartiklis