Jama - tai Mirtis: Indijos mitai. Vartiklis: Mythology

Nuo brahmanų laikų dominuojanti būdingiausia indų mitologijos tema - kosminė galia, įgyjama pasiaukojimu bei askeze. Atsiradusi iš primityviausių ankstyvosios epochos magiškų vaizdinių, ši tema senovės indų literatūroje įgyja tokią reikšmę, kokios jai nesuteikia jokia kita senojo pasaulio literatūra. Indų epo literatūros mituose į pasiaukojimą dažnai metasi demonai, norėdami laimėti kovą su dievais; tai jėga, visada priešiška dievams, o svarbiausias ginklas ją įveikti - asketams sugundyti siunčiamų dieviškųjų mergelių grožis. Skull

Šie motyvai išsiritulioja senovės indų epe, vėlesnėje mitologinės sistemos evoliucijos stadijoje, kai vėlyvųjų vedų panteono demiurgą ir valdovą Pradžapatį pakeičia nauja dievybė - Brahma. Dar labiau padidėja Višnaus ir Šyvos reikšmė; Indra, nors formaliai ir turi „dievų karaliaus" titulą, pasidaro visiškai nuo jų priklausomas. Jo vaizdinys sumenkėja ir daugelyje sakmių traktuojamas jau ironiškai; jis nuolat žeminamas ir pralaimi šventiesiems išminčiams, šventuoliams ir net demonams, ir tik vyresniųjų dievų užtarimas dar padeda jam išsilaikyti dangaus hierarchijoje.

Šiuo periodu dar labiau sumenkėja vedų dievybių reikšmė. Tačiau vienas vaizdinys, bet pakitęs turiniu, lieka toks pats reikšmingas. Tai mirties dievas Jama. Vedose, tai pirmasis žmogus, miręs žemėje ir atvėręs kitiems kelią į pomirtinę karalystę, - jis ir tampa jos valdovu (šio vaizdinio atitikmuo iranėnų mitologijoje yra laimingosios epochos - Aukso Amžiaus - žmonių karalius Jima). Epo mitologijoje Jama yra niūrus mirties dievas, požeminiame pasaulyje esančio pragaro, nusidėjėlių baudimo vietos (vėliau daugelio pragarų - „naraka“) valdovas.

Tvaštaras išleido už Vivasvato savo dukrą Saranju. Tačiau Saranju nenorėjo tekėti už žmogaus, bet jai teko paklusti tėvo valiai.

Ji pagimdė du dvynius, brolį ir seserį: Jamą ir Jamę. Bet po to išdidžioji Saranju nebepajėgė ilgiau gyventi nelygaus sau vyro namuose. Ji sukūrė visiškai panašią į save moterį ir paliko ją vietoj savęs Vivasvato namuose, pavedusi jai globoti savo vaikus, o pati grįžo į tėvo namus.

Tvaštaras nepriėmė nepaklusnios dukros. "Grįžk atgal į savo vyro namus, - jis liepė jai; bet kad pasislėptų, ji pasivertė kumelaite su ugnimi žioruojančiais nasrais ir tokia patraukė į šiaurės kraštus.

Iš pradžių Vivasvatas nepamatė apgaulės. Tariamoji Saranju pagimdė jam sūnų Manu, iš kurio kilę visi dabar gyvenantys žmonės. Ir dar jai gimė sūnus Šanis, tapęs žvaigžde danguje, ir dukra Tapatė.

Bet ši žmona netapo tikra vyresniųjų dvynių, Saranju vaikų, motina; nepamilo jų taip, kaip mylėjo savuosius. Ir kartą Jama, jos nuolatinių priekabių išvestas iš kantrybės, pagrąsė jai. "Kaip drįsti tu grasinti savo tėvo žmonai, moteriai, kurią turi gerbti!" - sušuko pamotė ir pagauta įniršio prakeikė Jamą. Šis nuliūdęs nuėjo pas tėvą ir viską jam apsakė: "Motina mūsų nemyli. Jaunesniuosius ji glamonėja, o mes su seserimi negirdim iš jos gero žodžio. Ar gali motina prakeikti tikrą savo sūnų, nors ir nusikaltusį jai? O ji prakeikė mane iš pykčio, ir aš nuo šiol nelaikau jos savo motina. Atleisk man, tėve, mano nusikaltimą ir apgink nuo jos prakeikimo".

Vivasvatas Jamai atsakė: "Tave apėmė pyktis ir tu, teisuoli mano sūnau, pažeidei teisingumo (darmos) įstatymą. Nėra jėgos, kuri galėtų panaikinti motinos prakeikimą. Bet aš padarysiu taip, kad jis nebūtų tau per sunkus".

Paskui jis kreipėsi į Manu motiną ir jos paklausė: „Kodėl tu negali vienodai mylėti mano vaikų, jie juk lygūs tarpusavyje. Be abejonės tu ne Saranju, tu jos atspindys, ir tavo vardas Sandžnia, Atspindys, kadangi negali motina prakeikti savo tikro sūnaus už vaikiškai neprotingą nusižengimą“.

Sandžnia nieko į tai Vivasvatui neatsakė, taigi jis atspėjo tiesą. Bijodama jo pykčio, pati jam viską prisipažino.

Jaunesnieji Vivasvato sūnūs gimė dievais, o vyresnieji - Jamas, Jamė ir Manu buvo mirtingi, nes ir jų tėvas, kai jie gimė, buvo mirtingas, ir tik po to tapo saulės dievu. Vyriausiasis Vivasvato sūnus Jama buvo žmogus ir su seserimi gyveno žemėje - ir niekad daugiau neperžengė darmos įstatymo. Ir jis buvo pirmasis žmogus, kuris numirė. Jo brolis Manu vienintelis iš mirtingųjų išsigelbėjo didžiojo tvano metu - jis ir tapo visos žmonijos protėviu. Jamė paskui tapo šventosios Jamuno upės deive.

Jama buvo pirmasis mirtingasis - jis atvėrė mirtingiesiems kelią į pomirtinį pasaulį. Iš tėvo, kuris sušvelnino pamotės prakeikimą, malonės jis nuo to laiko ir iki šiol - mirusiųjų pasaulio valdovas ir teisingumo įstatymo saugotojas. Į jo buveinę protėvių pramintu keliu iš žemės išeina mirusiųjų vėlės.

¹⁾ Saranju - Tvaštaro duktė, kartais įgaunanti zoomorfinį (dieviškosios kumelaitės) pavidalą. Mitas apie Vivasvato vedybas su Saranju minimas „Rigvedos“ X knygoje ir išsamiai aprašomas Sajanos (14 a.) komentaruose. Vėlesnėse puranų knygose ją pakeičia Višvakarmano duktė Sandžnia.

²⁾ Višvakarmanas - Kūrėjas. Ankstyvojoje literatūroje kai kada vartojamas kaip Tvaštaro epitetas, vėliau atskiros dievybės panteone pakeitusios Tvaštarą, vardas.

³⁾ Jama reiškia „dvynys“. Šis mitas vienas iš seniausių Vedose. Tai rodo ir iranėnų Jima (Aukso Amžiaus žmonių karalius, kai žemėje dar nebuvo mirties ir kančių) ir Jimak. Indų mitologijoje to nėra, tačiau ryškiausias jo atsisakymas nuo kraujomaišos su seserimi „Rigvedoje“. Tačiau kai kuriuose Vedų tekstuose vaizduojama, kad ši kraujomaiša įvyko - ir, galbūt, tai ir buvo Jama mirties priežastis (palygink Adomo ir Ievos istoriją Biblijos „Pradžios knygoje“), nors tiesioginių įrodymų ir nėra. Vėliau Jamos nuodėme imtas laikyti pamotės įžeidimas.
Jama vadovauja mirusiųjų poilsio vietai, kuri yra pietuose po žeme ir kartu yra Pietų saugotojas. Vedose vaizduojamas linksmu iškeliavusių protėvių valdovu, o ne baudėju už nuodėmes. Tačiau vėlesniuose mituose jis tapo teisėju (Dharmaradža), kuris sveria gerus ir blogus darbus bei nustato bausmę. Vaizduojama esąs didingos išvaizdos, raudonas arba žalias, raudonomis akimis ir raudonais ar žaliais drabužiais, nešasi vėzdą, kuris gali būti papuoštas kaukole, jojantis ant buivolo. Turi keturakį šunį, saugantį įėjimą į jo karalystę, o jo pasiuntiniai – varnos ir karveliai.

⁴⁾ Šanis arba Šanaiščara - Saturnas.
Tapatė, Kaitrioji, kaip ir Šanis, tarp Vivasvato vaikų atsiranda tik vėlesnėse mito versijose; paskui ji tampa „Mahabharatos“ epo herojų protėvio Kuraus motina.

⁵⁾ Sandžnia - Vėlesnėse versijose, kuriose Sandžnia - Višvakarmano duktės vardas, jos vietininkė vadinama Čaja, kuri taip pat reiškia Atspindys (tiksliau Šešėlis). Šiose versijose dievo žmonos pabėgimo motyvas kitas - ji negali pakęsti jo skleidžiamo karščio. Paskui jos tėvas Višvakarmanas, norėdamas sumažinti šį karštį, nutašo dalį Vivasvato ugninio kūno ir suteikia jam gražiausią pavidalą („Markandėjos puranas“).

Rigveda, X.14: Himnas Jamai

Išėjusį anapus didžiomis pakalnėmis, kelią daugeliui išžvalgiusį,
sūnų Vivasvato, sueigą žmonių – karalių Jamą lajumi apdovanoki.

Jama mums išeitį pirmasis radęs. O, jau niekas neatims šios ganyklos.
Kur mūsų protėviai pirmieji iškeliavę, šitais keliais ir gimusieji – paskui saviškius.

Mataliⁿ¹⁾ – dainių, Jama – Angirųⁿ²⁾, Brihaspatis – išaugintas giesmininkų.
Ir kurį dievai yra išugdę, ir kuris pats – dievus: vieni svaha, svadha kiti mėgaujas.

Ant šito, Jama, patiesalo gi atsisėsk, su Angirais, protėviais pažįstamas.
Tave posmai, dainių ištarti, tegul atveš. Šituo, karaliau, lajumi mėgaukis.

Su Angirais, atkaki su šventaisiais, Jama, gaidomisⁿ³⁾ čia daugianytėmis mėgaukis.
Vivasvatą kviečiuosi, kuris tėvas tavo, šiame aukojime ant demblio tegu sėdas.

O angirai, mūs’ protėviai devyneriopi, atharvanaiⁿ⁴⁾, somos verti bhrigūs.
Tų šventųjų mesjen malonėje, laiminančiam didžiadvasiškume lai būsim.

Praeik, praeik takais pirmykščiais, kur mūsų pirmtakai protėviai praėjo.
Abu karalius, svadha šūkiais besimėgaujančius, regėsi – Jamą ir Varuną dievą.

Susiliek su protėviais, su Jama, su išpildytais ieškojimais aukščiausioj dausoje.
Palikęs tai, apie ką šnekėt neverta, sugrįžki namopi, susiliek su kūnu įstabiausio spindesioⁿ⁵⁾.

Eikite šalin, skirstykitės, šliaužkite iš čia. Šitą pasaulį jam protėviai sukūrėⁿ⁶⁾.
Dienomis, upėmis, žiburiais išpuoštą duoda atvangą jam Jama.

Prabėk pro Saramos šunis du – keturakius, margus – keliu pačiu tiesiausiu.
Tada prie protėvių, šaunių dalintojų, prieiki, su Jama kurie sykiu mėgaujas aukomis.

Kuriedu tavo šunys, Jama, sarginiai keturakiai, kelių sargai, narsažvalgiai,
jiedviem patikėki šitą, karaliau, ir laimę, ir bevargdienystę duoki.

Du plačianosiai, gyvata tarpstą udumbalaiⁿ⁷⁾, Jamos vajai žmonėms iš paskos vaikšto,
tiedu mums vėl regėti saulę tegul duoda šiandien – gyvatą palaimią.

Jamai somą sunkite. Jamai liekite lajų.
Pas Jamą gi auka keliauja, paruošta kaip dera – Agnis jai už vajį.

Jamai sviestuotą lajų liekite ir pajudėkite.
Jis mus dievuosna tegul pasiims. Ilgą gyvenimą duos pragyventi.

Jamai karaliui visų saldžiausią auką liekite.
Šis pagerbimas rišiams – pirmagimiams, pirmiesiems, pirmtakams.

Trimis kadrukomis skrieja pro šešetą plačiųjų tik vienon bekraštėn.
Trištubhas, gajatrė – visos tos eilės Jamoje sudėtos.

ⁿ¹⁾ Matali – dievybė, siejama su Jama ir pitarais (protėvių dvasiomis); taip vadinamas ir Indros vežimo važnyčiotojas – jo gimimas aprašomas Vamana Purana 69 skyriuje. Jis turėjo sugebėjimą ginti žirgus vėjo greičiu. Jis nuskraidino Ardžuną į dangaus planetas.

ⁿ²⁾ Angirai – mitiniai protėviai, dievų talkininkai, vedų poetų giminė (žr. >>>>>>).
Svaha ir svadha – apeiginės ištaros.

ⁿ³⁾ Gaida, sauka (saman) – pratisos, „suokiamos“ giesmės, iš kurių sudaryta „Samaveda“.

ⁿ⁴⁾ Atharvanai – ugnies kunigai, su kuriais siejama „Atharvaveda“. Bhrigūs – dar viena vedų poetų giminė.

ⁿ⁵⁾ Svarbi „Rigvedos“ eilutė, daugelio suprantama kaip užuomina į sielos persikūnijimą. Tačiau žodis astam reiškia ne žemiškuosius namus (grha), o dvasinius - ir etimologiškai jis susijęs su sugrįžimo, pasveikimo, susivienijimo prasmėmis. Įstabiaspindis kūnas greičiausiai tapatintinas su saule, be to, žodį „kūnu“ čia būtų galima pakeisti ir „savimi“, nes tanu „Rigvedoje“ nuolat vartojamas kaip savybinis įvardis. „Išpildyti ieškojimai“ – išversta pažodžiui, nors dažniausiai aiškinama, kad tai esą tai „atlikti aukojimai“.

ⁿ⁶⁾ Manoma, kad čia nuvaikomi demonai, kraugeriškos dvasios, bandančios pakenkti išėjusiajam. Galima palyginti su 16 a. aprašytomis sūduvių laidojimo apeigomis, kur velionį palydi kardus iškėlę raiteliai ir šaukia: Beigeite beygeyte peckolle – „bėkite, bėkite, pykuoliai“.

ⁿ⁷⁾ Udumbala – Plačiai siekianti galia; minima sakant apie du Jama šunis. Gali reikšti „rudos spalvos“. Bet gali būti ir žodžio ulumbara atmaina. Pastarasis reiškia fikusų rūšį (kekinis fikusas, Ficus racemosa) – pasak „Atharvavedos“, iš jo gaminti veiksmingi kabučiai. Postvedinėje, ypač budistinėje literatūroje ulumbara yra dažnai pasitaikantis simbolis – kaip medį nustelbiantis vijoklis jis lyginamas su mirtimi, pali kanone ulumbara prilyginta nesavastingumui, visų pavidalų tuščiai prigimčiai.